16-oji lietuviškoji divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais…
Karas. Vis mažiau lieka tų, kurie yra patyrę jo baisumus. Dabartinė karta kai ką žino iš istorijos vadovėlių, iš senelių ar tėvų pasakojimų, iš internetinių nuogirdų. Ir aš esu pokario vaikas. Teprisimenu tik tėvo pasakojimus, kad per gimtąjį miestelį frontas ėjo dvi savaites – vieną į Rytus, kitą – į Vakarus. Tuo metu visa šeima sėdėjo sode iškastame bunkeryje, o verdančiai valgį motinai karo vaizdas asocijavosi su paklydusios kulkos smigtelėjimu į krosnies „kaktą“…
Lietuviais nepasitikėjo…
Bet tai vienas juokas tiems, kurie tiesiogiai dalyvavo mūšiuose. Turiu galvoje vienintelę tautiniu pagrindu sukurtą formuotę vadinamame Didžiajame Tėvynės kare – 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Apie ją išsamiai rašėme savaitraštyje „Atgimimas“ pernai, artėjant sovietinei Pergalės dienai. Dabar gi prisiminti jos kelią atėjo gera proga: sukanka 70 metų, kai prasidėjo Stalingrado mūšių baigiamasis II etapas. Jam baigiantis, vasario ir kovo mėnesiais, divizija gavo baisų krikštą: jį buvo pasiųsta mušti po Stalingrado kautynių besitraukiantį priešą ir pati buvo sumušta Oriolo srityje prie Aleksejevkos kaime.
Istorikas Gediminas Kulikauskas prieš keletą metų pateikė Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Šeino atsiminimų apie mūšį prie Aleksejevkos nuotrupą: „Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“
Galima tvirtinti, kad matrosoviško ryžto pulti ant priešo ambrazūros šioje divizijoje buvo nedaug. Istorikas pastebi, kad sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, veltui prašė Josifo Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį. Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Sovietams labai jau norėjo pademonstruoti pasauliui, kad štai prieš agresorių sukilo visos „broliškos respublikos“. Tačiau lietuviais kažkodėl nebuvo pasitikima…
Politinis J.Stalino manevras
1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė. Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn… Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.
Tvirtinama, kad iš viso į Sovietų Sąjungą pasitraukė apie 15 tūkst. žmonių (latvių evakavosi 50 tūkst., nors čia jau gyveno jų apie 150 tūkst.). Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: J.Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje joje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.
Žydiškiausia divizija
G.Kulikauskas rašo, kad nuo nacių bėgę ir SSRS nuo seno gyvenę žydai veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, bet netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti, ir, kaip pastebi 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.
Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudijo ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“
Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą. Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka: 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių. Žinoma, oficiali kalba čia buvo rusų.
Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.
Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.
Taigi, 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje, tęsė R.Zizas. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užėmė antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių ir nusileido tik britų 1944-ųjų rugsėjį įkurtai vadinamajai Žydų brigadai (beje, jai vadovavo Rusijos imperijai priklaususiame Punske gimęs litvakų kilmės garsus chemikas, sionistinio judėjimo pradininkas, pirmasis Izraelio prezidentas Chaimas Weizmannas).
Divizija įmesta į mėsmalę
16-oji lietuviškoji šaulių divizija nepateisino J.Stalino lūkesčių. Gal dėl to, kad jos kariai buvo laikomi nepatikimais, gal dėl jos tautinės sudėties, žmonės buvo tiesiog marinami badu ir neleidžiami į priešakines fronto linijas. Divizijoje tvyrojo nusivylimas, padaugėjo dezertyravimo atvejų. Sovietų žvalgyba slaptuose pranešimuose akcentuodavo, kad daugiausiai kritikuojančių komunistų partiją ir Raudonąją armiją yra lietuvių.
Kai išmušė divizijos valanda – 1943 m. pradžioje jai buvo duotas įsakymas vykti į frontą Oriolo srityje, net ir pompastiškos palydos, kurioje dalyvavo pats A.Sniečkus, nenuteikė karių aukojimuisi už Sovietų Sąjungą. Divizija ilgai nebuvo priskirta jokiai armijai. Iki paskirties punkto tekdavo žygiuoti 400 km per snieguotus laukus, mirtiname šaltyje. Aleksejevkos kaimą jie pasiekė vasario 18-ąją. Vasario 23-osios – SSRS tuomet buvo minima Raudonosios armijos diena, ir kariuomenėje buvo priimta išgerti už pergalę – išvakarėse divizijai buvo įsakyta pulti. Per bevaises atakas „lietuviškoji“ divizija neteko 572 karių. Kitos šalia dislokuotos sovietinės divizijos į pagalbą neatskubėjo…
O čia dar vokiečių žvalgyba sužinojo, kad prieš juos stojo lietuviai, ir per pertraukas tarp mūšių per garsiakalbius užleisdavo Maironio „Nuo Raseinių prie Dubysos“… Beprasmės kautynės truko iki kovo 21-osios, kai divizija buvo atitraukta į užnugarį. Šioje mėsmalėje divizija prarado apie 5000 karių.
Iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Tiesa, dar dalyvavo Kursko kautynėse, po kurių perkelta į I-ąjį Pabaltijo frontą. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.
Tiesa, 1955 m. jos „lietuviškas“ vardas pasirodė Volgos – Uralo karinėje apygardoje, bet paskui galutinai išnyko. Kartu su veteranais į sovietinę Lietuvą grįžę jos ideologiniai vadovai ėmė kurti šviesų rytojų, visą laiką slėpę tikrąsias divizijos gyvavimo aplinkybes ir savo indėlį, rūpinantis gyvybes aukojančiais jos kariais.
Gerbkime tuos žilagalvius
Iš esmės „lietuviškosios“ sovietinės kariuomenės ženklu pažymėtos iniciatyvos save aiškiai sukompromitavo, rašė istorikas Mindaugas Pocius. „Išlaisvintoje“ Lietuvoje jaunimas bėgo nuo prievartinės šauktinių mobilizacijos, vengė sovietinės tarnybos, o iš sugaudytų dar buvo suformuota 50-oji lietuviškoji atsargos šaulių divizija, kuri buvo tarsi rezervas 16-ąjai divizijai. Tačiau moralinė dvasia joje buvo visai puolusi, tad jaunimas iš jos dažnai bėgdavo ir įsiliedavo į partizaninį judėjimą.
Visa ši „lietuviškųjų“ karinių junginių istorija Sovietų Sąjungoje visiškai neperša minties, kad tie kariai, kurie aukojo savo sveikatą ir gyvybę vardan svetimų užmačių, neverti pagarbos. Atiduokime pagarbą tiems galbūt dar išlikusiems žilagalviams, kurie dar gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Kaip esame atidus ir atlaidūs savo tėvams – nesvarbu, kaip jie tada suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.
Irmantas P.
Taip ,ponas Česlovai, iš ties kaip jūs rašot reikia gerbti tuos
“žilagalvius” tebūnie ne tik 16-oje Lietuviškoje divizijoje
kariavusius, tačiau ir “žilagalvius” iš priešingos barikadų
pusės!!!;-) O tai jau būtų Hitlerio pusėje kariavę “braliukai”
latviai ir estai(juk kaip žinia prasidėjus sovietų-vokiečių karui
buvo sudaryti SS legionai būtent iš šių tautybių atstovų !!!:-) Ir
iš kurių, kaip žinia, dabar tik pasitaikius progai taip ciniškai
tyčiojas ir kitaip brudavojas(liaudiškai tariant:-) prostalininiai
Latvijos ir Estijos parazituojantys rusakalbiai gyventojai, katrų
jokia mada neišeitų pavadinti pilnateisiais šių šalių
piliečiais!!!!:-( Va teip, biškį neišlaikė nervai, bet ką padarysi,
mūsų Česlovas I. juk pakankamai tolerantiškas žmogus, kiek žinau,
yra!!!!:-)
diedas
“Etatiniam” pono Česlovo tekstų komentatoriui Irmantui P. – latvių
ir estų SS legionai (jei tiksliau – Waffen SS divizijos buvo
sudarytos ne prasidėjus sovietų – nacių karui, o tam karui
įpusėjus.
Irmantas P.
Cha cha ,gerbiamas “Diedai”, o tai čia blogai ar gerai kad aš
dievaži esu “etatinis”, ką čia slėpti, pono Česlovo tekstų
komentatorius pastaruoju metu ir širdingai ačiu Jums už pataisymą,
jei ką!!!:-) Šiaip jau kaip žinia lietuviai “nepasirašė” tokiam
štai SS legionų ,skirtingai nuo latvių bei estų, formavimui ir
tuomet naciai “dėkingumo” vardan uždarė mūsų Alma Mater ir
Štutgofan “iškomandiravo” mūsų inteligentijos žiedą, tame tarpe ir
“Dievų miško” autorių Balį Sruogą, teisybė?!;-)
diedas
Dėl to etatiškumo – nei blogai, nei gerai, yra kaip yra,
konstatavau faktą. Ir apskritai norėjau tik pataisyti tamstą dėl tų
“braliukų” SS divizijų formavimo laiko. Ji kalbėsime apie
“braliukus” (estus ir latvius), tai reiktų paminėti ne tik jų SS
divizijas, bet ir sovietines šaulių divizijas, pora jų vėliau gavo
netgi gvardijos vardą. kurios buvo sujungtos į latvių ir estų
korpusus. Gerai tai ar blogai? Nei taip, nei ne, tiesiog taip buvo.
Dėl paties straipsnio ir jo įvertinimo. Mano nuomone, autorius
labai paviršutiniškai susipažinęs su lietuviškosios 16-osios
divizijos istorija.
Autorius
Dėkoju VISIEMS, kurie aplanko mano Blogą ir dalijasi nuomonėmis –
palankiomis, piktomis, piktdžiugiškomis ar tiesiog “pachabnomis”,
ką jau padarysi – tokia ta mūsų publika… O dėl 16-os divizijos,
gerb. Dieduk, tai mano ir nebuvo užduotis supažindinti su visa
divizijos istorija, o tik akcentuoti, kad Stalinas tokias formuotes
sudarė propagandos tikslais ir taip nebrangino “broliškų
respublikų”pasiuntinių gyvybių. Iš esmės tai dar vienas
nusikaltimas prieš tautas, ar ne? O gal iš šiuo atveju Tamsta turi
kitą (nebūtinai solidarią) nuomonę?
diedas
Pereisim prie familiarumų? man dabar tamstą Česiuku vadint ar ką?
Jaučiasi užgautos ambicijos, skaudu, suprantu. Bet ką padarysi,
geriau karti tiesa – tamsta istoriniuose tekstuose gan dažnai
klystat. Na sakykim tamstos tekstas “1939 metų pasirinkimas: tarp
kūjo ir priekalo”. Citata. “Pagal pakto slaptuosius protokolus
Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skausmingu pleištu įsirėžusios į
vadinamą SSRS interesų zoną, vis dar priklausė Vokietijai, todėl
Maskva buvo suinteresuota kuo greičiau „apiforminti“ ir šį
reikalą.” Komentarų reikia. Dėl šio straipsnio. Puikiai suprantu ką
tamsta norėjai pasakyti šiuo tekstu, tačiau ar tai pateisina tekste
esančius netikslumus ir faktines klaidas? Dėl mano nuomonės.
Visiškai sutinku su straipsnio paskutine pastraipa. Patikslinant –
vienodai verti pagarbos ir vienoje, ir kitoje pusėje kovoję
lietuviai. Dažnai jie tiesiog neturėjo kito pasirinkimo kaip kovoti
vieno okupanto pusėje prieš kitą okupantą. O tie okupantai žiūrėjo
tik savo interesų, Lietuva jiems visiškai nerūpėjo. O tai ir buvo
tų mūsų kareivėlių tragizmas.
Autorius
Kas ten pasakė? “Tegul meta į mane akmenį tas, kuris neklysta” – ir
neatsirado nė vieno…Taip, sutinku, klaidų pasitaiko, dėkingas
komentuotojams, kad į jas atkreipia dėmesį. Bet, pirma, pasislėpus
už kampo (slapyvardžio) mėtyti karštų akmenų nedera, antra, klaidos
kai kada būna užprogramuotos net istoriniuose tekstuose ar
enciklopedijose, trečia, jos nesumenkina bendros temos ar idėjos…
Tai va, o dėl malonybinio “Dieduk” pykti neverta: taip pas mus
vadindavo senelius. Galgi tai paskatins Tamstą atskleisti didžiąją
vardo paslaptį…
diedas
Na va, matosi ir konstruktyvumo užuominos. Dėl to posakio –
tikriausiai žinote, kad tuo posakiu Kristus apgynė nuo įtūžusios
minios nusidėjusią moterį. Tiksli frazė skamba taip – “kas iš jūsų
be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”. Visi mes klystame,
aš taip pat nesu galutinės tiesos instancija. Bet aš mėgstu
(kolegos patvirtins) dar ir kitą posakį – “klysti nebaisu, jei savo
klaidą pripažįsti ir ją ištaisai”. kiek teko pastebėti, savo
klaidas labai nenoriai taiso Suvorovo (Solonino, Sokolovo)
gerbėjai. Tad taisysime klaidas? Kaip ten su tomis “kitomis
Baltijos šalimis pagal slaptuosius protokolus 1939 metais
priklausiusias Vokietijai”? Pripažįstat kad vaikiškai suklydot?
Taisom tą klaidą? O kaip dėl klaidų tekste apie 16-ąją diviziją?
Taisysim čia ar gal man tas klaidas pateikti mano internetiniame
dienoraštyje (ten diskutuoti būtų patogiau)? Dėl užprogramuotų
klaidų “istoriniuose tekstuose ir enciklopedijose”. Mano dar vienas
mėgiamas posakis yra toks – “istorija kupina įvykių, kartais jie
aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją
paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai
kitokia”. Labai dažnai autoriai nusirašinėja vienas nuo kito ir
kartoja tas pačias klaidas. Na pvz. apie tai, kad Baltušis –
Žemaitis 1940 atvyko į Lietuvą būdamas generolas – majoras, to
atgarsiai yra ir jūsų tekste, nors jau prieš keletą metų pirštu
parodyta, kad tą laipsnį jis gavo tik 1942.05.03. Tad labai
atsargiai reikia naudotis visokiomis enciklopedijomis, faktus
tikrinti keliuose šaltiniuose, rašant apie APK nepasitikėti vien
tik Vikipedija ir ypač jos lietuviškuoju variantu. Jūs darėte tą
klaidą rašydamas tekstą, todėl iš lietuviškosios Viki
“pasiskolinite” bent pora klaidų. Dėl mano vardo (slapyvardžio).
Besidomintys Antrojo pasaulinio karo istorija jau seniai žino kas
pasirašinėja slapyvardžiu diedas. Būtent diedas – iš mažosios
raidės – ir tame nėra jokios paslapties. Norintys jau seniai
susirado mano nuotrauką internete, o nemažai jų pažįsta mane ir
asmeniškai. Tad jokios konspiracijos čia nėra, tik reikia įdėti
visai nedaug pastangų ir padirbėti su google.
Irmantas P.
Klausykit, gerbiamas “Diedai”-(na kažkaip nepatogu man į žmogų, kad
ir pseudonimu, nebūtinai tik vardu bei pavarde ar tėvavardžiu
kreiptis iš mažosios, taip jau aš esu išauklėtas, nesigiriant:-),
jūs būsit Mindaugas Stakvilevičius vis dėlto?;-)-daba jau man labi
smalsu pasidarė, jeigu ką, nes aš kaip ir rašėt biškeliuką
“padirbėjau” su google ir….:-)
diedas
Štai ir Česlovas su google padirbėjo, bet irgi tik biškeliuką :).
Na necituoju aš Janonio eilių ir nesu Mindaugas Stakvilevčius. Ir
anas (man atrodo, gal klystu) nerašo nei apie Antrąjį pasaulinį
karą, nei apie Rytų frontą. Linkiu dar “biškeliuką” padirbėti. :)
Irmantas P.
Och koks Jūs Diedai, iš “mažosios” raidės ir necituojantis Janonio,
anot Jūsų paties, ir paslaptingas žmogus esat, jeigu ką!!!:-)
admin
Gerbiamieji,
pasinaudodamas prigimtine Administratoriaus teise, uždarau galimybę toliau tęsti komentarus prie šio straipsnio. Net ir Autoriui.
Kaip žinote, tokių sprendimų Administratorius neturi nei motyvuotai paaiškinti, nei jų galima apskųsti.