Komentarai

Dviejų monstrų pasaulinės grumtynės

Kaip to nenorėtume, vis dėl to turime kalbėti apie du šiuolaikinio pasaulio jėgos polius – Ameriką ir Rusiją. Būtent šios dvi „damos“ įpučia planetos ekonomikos ir politikos bures. O kadangi prasidėję 2008-ieji pagal Rytų kalendorių yra Geltonos Žemės Žiurkės metai, nesunku atspėti, kaip sakė Mefistofelis „Fauste“, kas mus valdo – auksas. Teisingiau – „juodasis auksas“, nafta, kiti energijos resursai. Būtent jie šiemet lems ir globalinių jėgų išsidėstymą.

Nedažnai sutampa, kad šių dviejų valstybių vadovai būtų renkami tais pačiais metais. Rusijos ir Amerikos prezidento rinkimai įvyks aštuonių mėnesių skirtumu. Apžvalgininkai tikina, kad netikėtumų iš Rusijos užsienio politikos laukti sunku. V.Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas beveik užsitikrino savo šalies vadovo postą po kovo 2-ąją įvyksiančių rinkimų. Nors Vakarų apžvalgininkai jį apibūdina kaip minkštų manierų, tyliai kalbantį ir kukliai besirengiantį liberalių pažiūrų politiką, neabejojama, kad jis tęs V.Putino kursą.

Jauniausias nuo caro Nikolajaus II laikų valdovas net savo eisena kopijuoja dabartinį prezidentą, kuris ketverius metus alsuos D.Medvedevui į pakaušį, neleisdamas nukrypti nuo 8 metus vykdytos linijos. „Carnegie Centre“ analitikas Aleksejus Sidorenka Ukrainos laikraščiui „Fokus“ sakė, kad V.Putino įpėdinis „naudos dar didesnę antiamerikietišką retoriką, negu jo šeimininkas“.

Rusijos galia, žinoma, energijos ištekliai. Jų kainos nuolat auga, ir Rusija ekonomiškai stiprėja. Tai leidžia Maskvai santykiuose su JAV kalbėti griežtu tonu. Rusiją erzina Amerikos karinis dalyvavimas Vidurio Azijoje, kitose NVS teritorijose, Afganistane, taip pat NATO plėtra į Rytus. Artimieji Rytai ir Balkanai, kuriuos Rusija laiko savo įtakos zonomis, taip pat bus kertiniai nesantaikos akmenys.

Vašingtonui nerimą kelia geopolitinė varžovės strategija. Dar 1999 metais, rašo „Fokus“, tuometinis Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas paminėjo „strateginį trikampį“ Rusija – Kinija – Indija. Rusijos ir Kinijos ryšiai nuolat stiprėja. Šimtmečio susitarimu vadinamas dviejų didžiųjų valstybių projektas naftotiekiu sujungti Vidurio Azijos, Kaspijos jūros regiono, Vidurio Rytų ir Europos šalis. 70 proc. visų Indijos karinių pirkinių yra iš Rusijos. Prekių apyvarta tarp Indijos ir Kinijos kasmet išauga 80 proc. Pastaruoju metu kalbama apie formuojamą „Eurazijos koaliciją“, į kurią įsijungtų Iranas, Turkija ir Sirija.

O tuo metu Amerikos prasidėjusi prezidento rinkimų kampanija nieko aiškaus nežada. Realiausi kandidatai nuo demokratų ir respublikonų partijų Hillary Clinton ir Rudy‘s Giulianis savo programiniuose pasisakymuose nekelia didelių pretenzijų Rusijai. H.Clinton žurnalui „Foreign Affairs“ prisiekė, kad „susitars su Rusija sumažinti abiejų šalių branduolinius arsenalus“, išspręsti Irano, Kosovo problemas. Amerikos eksprezidento žmona nemananti, kad gali diktuoti Rusijai, kokią vyriausybę ji turi turėti…

Buvęs Niujorko meras karingesnis. Nors jis pasisako už prekybos su Rusija didinimą, pernai pritarė amerikietiško priešraketinio skydo dislokavimui Rytų Europoje, balsavo už karinių išlaidų augimą, kad „Rusijai būtų duotas kurtinantis signalas“. Dar 2004 m. R.Giuliani‘s Maskvoje V.Putinui kalbėjo apie Rusijos ir JAV verslo plėtrą. JAV spauda prognozuoja, kad, jeigu prezidentu taps demokratų kandidatas, konfliktas dėl PGS dislokavimo Lenkijoje ir Čekijoje bus sušvelnintas, o karinis dalyvavimas Artimuosiuose Rytuose sumažintas ir karinė operacija prieš Iraną nebus surengta. Tokią perspektyvą lemia milžiniškas energijos išteklių importas iš šio regiono šalių. Nerangi George‘o W.Busho politika Artimuosiuose Rytuose leido Rusijai sustiprinti pozicijas regione ir priartinti „Eurazijos koalicijos“ įkūrimą. Lieka neatsakytas klausimas, kiek Vašingtonas aukos Izraelio interesus.

Prieš Naujuosius pasiekusi žinia, kad į Serbiją prasibrovė „Gazprom“, atrodo, lems ir JAV bei ES frontą prieš Rusijos pozicijas Kosovo nepriklausomybės atveju. Amerikos ir sąjungininkų laikysena šiuo klausimu silpsta, Serbijai atvirai grasinant konfliktu, jei Kosovas atsiskirsiąs nuo jos. Nei Vašingtonas, nei Briuselis nenori prisiminti 1999 metų Balkanuose ir, numatę balsavimo perspektyvą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, atrodo, nuleis rankas…

Taigi, 2008-aisiais gali didėti Rusijos globalinė įtaka, o Amerika ims trauktis į savo tradicinės kontrolės ribas. Bet šitoks globalinių jėgų persigrupavimas galbūt ir padės išvengti didesnių konfliktų?

Ką veiks V. Putinas Minske?

Rusijos žiniasklaida, remdamasi šaltiniais iš Minsko, pranešė, kad Vladimiras Putinas gruodžio 13–14 d. lankysis Baltarusijos sostinėje ir čia pasirašys konstitucinę šių dviejų šalių sąjungos sutartį. Pats Rusijos vadovas turėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu.

Tuo metu Aleksandras Lukašenka taptų sąjunginio Parlamento pirmininku arba bendros Vyriausybės ministru pirmininku. Kiekvieno jų pareigos savo šalyse liktų nepakitusios. Beje, V. Putinas, išrinktas į Dūmą „Vieningosios Rusijos“ sąraše, iškart po vizito esą ketina pasitraukti iš prezidento posto.

Nepraėjus nė dviem valandoms, Rusijos diplomatinė tarnyba paneigė radijo stoties „Echo Moskvy“ pranešimą, teigdama, kad apskritai nežinia, ar sąjunginės valstybės įkūrimo Konstitucinis aktas yra parengtas ir ar tai nėra spekuliacijos V. Putino ateitimi. Juk Minskas, iš kur ši informacija žurnalistams nutekėjo, apskritai nieko nekomentavo, tik vėliau sąjunginės valstybės sekretorius Ivanas Makušokas pareiškė, kad sąjungos Konstitucija nebaigta rengti, kitais metais dar reikia svarstyti biudžetą, kitus klausimus, o visokius paskyrimus pavadino „vertais nusistebėjimo“.

Vis dėlto stebėtis verta ne žurnalistų spėlionėmis, o kitkuo. Formaliai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo įkurta prieš 11 m., dar Boriso Jelcino laikais, bet iš esmės tai ir liko tik idėja, kurią kai kas laiko utopija. Beje, Rusijoje vyraujančios politinės tendencijos verčia vis labiau nerimauti: V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, dažnėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė tampa Rusijos užsienio politika. Analitikai ypač tai pastebi po Dūmos rinkimų.

Kita vertus, paprastai du autoritariniai vadovai greta vienas kito neišsitenka. Jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų koks nors kitas prorusiškai nusiteikęs, bet ne toks ambicingas politikas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas pasaulyje ieško naujų partnerių ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjungos idėja liks tik popieriuje.

Bevaises pastangas jai tiekti deguonies iliustruoja ir pastaraisiais metais padidėjusi trintis tarp Minsko ir Maskvos. Šių metų gegužę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai negaliojančia paskelbus Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi. A. Lukašenkos emocijas įkaitino negailestingas energetinis Maskvos spaudimas savo partneriams.

Apžvalgininkai pastebi, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai paaštrėjo nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią. Skirtingai nei pasyvus ir silpnas B. Jelcinas, šis sumanus politikas liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą „slavų draugystės“ tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės sąjungos V. Putinas pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų – netgi paprastą Baltarusijos įtraukimą į Federacijos sudėtį. Bet pagausėjo ir V. Putinui būdingų įžeidžiamų posakių. A. Lukašenkos savimeilę įžeidė garsus V. Putino posakis, kad „Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų“, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį išvargintos respublikos prezidentą.

Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir ne visai padoriai – tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: „Visiems žinoma, ant ko paprastai tupia musės“.

Šiemet, štai jau koks pusmetis, tokių akibrokštų nebuvo: V. Putinas buvo užsiėmęs savo karjeros planu, o A. Lukašenka – ekonomine šalies padėtimi. Gal tai ir leido žurnalistams spėti, kad antroje šios savaitės pusėje Minske bus nulemtas mistinės sąjungos likimas. Visai tikėtina, kad ir V. Putinui reikia vis daugiau stimuliatorių savo politinei ateičiai. Na, jeigu abu lyderiai ir nepasidalys naujų pareigų, bent susitars, tarkime, dėl rusiškų vidutinio nuotolio raketų dislokavimo Baltarusijos teritorijoje – prie Lietuvos ir NATO sienų…

Gangrenuojanti Europos galūnė

Balkanams vėl prasideda kritinės dienos. Po 8 m. sąlyginės pertraukos čia vėl žvanginama ginklais, grasinama nauju karu. Daugiau kaip 2 m. užsitęsusios ir rezultatų nedavusios Belgrado ir Prištinos derybos dėl Kosovo krašto ateities baigėsi be rezultatų.

Trys tarpininkės šiose derybose – ES, Jungtinės Valstijos ir Rusija – penktadienį Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui perdavė ataskaitą dėl padėties krašte. Ji įteikta trimis dienomis anksčiau, kad Saugumo Tarybai liktų kuo daugiau laiko iki šio dokumento svarstymo gruodžio 19 d.

Ataskaitoje nepateikta jokių bendrų išvadų, kaip spręsti ypač aštrią Kosovo statuso problemą. Joje tik konstatuojama, kad visos derybos tarp krašto albanų ir serbų buvo bevaisės, kad šalys liko prie savo pozicijų: Priština ketina skelbti nepriklausomybę nuo Serbijos, o Belgradas tam įnirtingai priešinasi, siūlydamas plačias autonomijos teises.

Tas pasipriešinimas pastaruoju metu virto tikrais grasinimais. Serbai, kaip praneša laikraštis „The Times“, teigia ginsią savo suverenitetą visomis priemonėmis, netgi ginklais. Serbijos armijoje padidinta kovinė parengtis. Atsakydami į tai, NATO šalių užsienio reikalų ministrai penktadienį nutarė papildomai iš rezervo Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje į Serbijos valdomą Kosovą nusiųsti dar du batalionus – apie 1600 – kareivių. Tuomet čia būtų dislokuota beveik 19 tūkst. Aljanso kareivių. Ekspertai nuogąstauja, kad, pirmadienį oficialiai pasibaigus albanų ir serbų deryboms, regione gali kilti konfliktas.

Padėtis iš tiesų sudėtinga. Ją komplikuoja tai, kad Serbiją remia Rusija, kuri ketina vetuoti Belgradui nepalankų Saugumo Tarybos sprendimą. Dabar ji pasisako už tolesnę derybų tąsą ir derybininkų vadovo Martti Ahtisaari plano tobulinimą. Bet tai būtų tik laiko tempimas, tvirtina plano šalininkai. Jis leistų Serbijai sustiprinti savo pozicijas ir sutelkti gausias jėgas prie taikos palaikymo pajėgų kontroliuojamos zonos Kosove, ypač į šiaurę nuo Ibaro upės. Tuo metu Serbija įvestų energetinę ir prekybinę Kosovo blokadą.

Bet Europoje vis daugiau skamba balsų, kurie ragina ir Kosovo albanus neskubėti priimti skubotų sprendimų. Dauguma ES šalių siūlo „suderintą nepriklausomybės“ modelį. Kitaip sakant, Kosovo vadovai per tris mėnesius derins savo pasirinkimą su Bendrija, kuri dar šiemet iš Jungtinių Tautų žada perimti šią problemą. Tik po vasario 3 d., kai Serbijoje įvyks antrasis prezidento rinkimų turas, Priština galėtų skelbti su Briuseliu suderintą nepriklausomybės deklaraciją, kuri būtų grindžiama visuotinai svarstoma liberalia naujos mažytės valstybės konstitucija.

Toks scenarijus – tai priemonė apraminti Serbijos emocijas. Beje, jos kaitinamos ne tik Balkanuose. Nuo Kosovo precedento priklausys, kaip Maskva pasielgs su jos globojamomis Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padniestrės teritorijomis. Šiaip gana rami prezidento pareigas einanti Gruzijos Parlamento vadovė Nino Burdžanadzė į „Vieningosios Rusijos“ lyderio Boriso Gryzlovo žodžius, kad jau sausį Maskva svarstys klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos prisijungimo, irzliai atkirto, kad „Gruzijai beliks imtis adekvačių priemonių“. Kitaip sakant, Kosovo problema pateikiama kaip naujo konflikto arba net karo Senajame žemyne sąlyga. Tai nepaprastai padidina nestabilumo grėsmę.

Vis dėlto Londono „The Guardian“ nemato kitos išeities kaip tik amputaciją. Turėdamas galvoje Kosovą, laikraštis rašo, kad, „net esant didžiuliams medicinos pasiekimams XXI a., pacientui geriau amputuoti sužalotą ir gangrenuojančią galūnę, kad nežūtų visas organizmas“.

Lenkija sukasi veidu į Rytus?

Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, pasirinkęs pirmuoju savo vizitu Vilnių, žinoma, išreiškė palankumą istorinei kaimynei ir sąjungininkei ir nurodė kintančius užsienio politikos prioritetus. Tiesa, vienos dienos derybos apčiuopiamų rezultatų nedavė ir buvo daugiau simbolinės.

Dar didesnį diplomatinį mandagumą galima įžvelgti prieš šį vizitą Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Januszo Skolimowskio duotame interviu, kuriame diplomatas gal kažkiek ir gražbyliavo, teigdamas, kad „lenkai pamiršo istorinius nesutarimus, idėjas susigrąžinti Vilniaus kraštą ir gerbia kadaise priešiška laikytą mūsų šalį“.

Ką gi, laikykime tai pažintiniu mandagumo vizitu, tačiau apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Varšuva po neeilinių rinkimų pamažu keičia užsienio politikos orientyrus. Tai, kad D. Tuskas jau antradienį vyksta į Briuselį, o gruodžio 7 d. Vatikane susitinka su Šventuoju Tėvu, dar nereiškia brolių Kaczynskių orientacijos tąsos. Dar šiemet D. Tuskas ketina aplankyti Maskvą ir susitikti su Vladimiru Putinu. Jau vien nauji ministro pirmininko programiniai pareiškimai apie ryšių su Rusiją stiprinimą, pasak rusų apžvalgininkų, davė papildomų rinkimų balų „Vieningajai Rusijai“, o ateityje – ir paties prezidento sėkmei.

Likus savaitei iki pirmojo vizito į Vilnių, D. Tuskas pareiškė, kad Lenkijos ir Rusijos santykius galima atkurti per 24 valandas. Tai neužslėptas priekaištas Lenkijos prezidentui ir buvusiam ministrui pirmininkui, kurie 2 m. tuos santykius neva komplikavo, protestuodami prieš Maskvos draudimus importuoti lenkišką mėsą. Dėl šio „mėsos ginčo“ nepasirašyta atnaujinta Rusijos ir ES sutartis, ilgai šlubavo Bendrijos sutartis, kitaip vadinama ES Konstitucija.

Praėjusį antradienį D. Tuskas pareiškė, kad Lenkija jau neblokuos Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Tiesa, netrukus jo kabinetas patikslino, kad ministras pirmininkas galvoje turėjo kitą elitinę struktūrą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, kuriai priklauso 30 ekonominiu požiūriu galingiausių valstybių. Derybas dėl narystės joje Rusija veda tik pusmetį, o į Pasaulio prekybos organizaciją ji pretenduoja nuo 1994 m.

Naujasis Lenkijos kabineto vadovas neįžvelgė ir jokių akivaizdžių Rusijos problemų. „Varšuva Rusiją priima tokią, kokia ji yra“, – sakė jis. Kremlius, žinoma, su didžiuliu pasitenkinimu klausėsi tokių frazių, ypač artėjant Dūmos rinkimams…

O tuo metu D. Tusko Vyriausybės žvilgsnis į Vakarus, kaip pastebi laikraštis „Financial Times“, priblėso. Varšuva ketina persvarstyti amerikietiškosios Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Lenkijoje sąlygas. „Mes turime iš naujo subalansuoti, ką iš to laimime ir ką pralaimime“, – sakė gynybos ministras Bogdanas Kliczas. Lenkai norėtų gauti amerikietiškųjų priešraketinių sistemų „Patriot“ savo oro erdvei apginti, o 10 raketų perėmėjų netoli Gdansko dislokuoti tik po liaudies referendumo. Varšuva tai motyvuoja iš Maskvos pasiskolintu teiginiu: dislokavusi amerikietišką skydą Lenkija taps pažeidžiamesnė priešo atakoms… Akivaizdu, rašo britų laikraštis, kad nauja Lenkijos Vyriausybė tolsta nuo proamerikietiškos brolių Kazcynskių laikysenos.

Keista, bet D. Tusko vizitų planuose nėra Berlyno, stebisi Paryžiaus „Le Monde“. Gerais santykiais su Vokietija nelepino ir broliai dvyniai. Paskyrus ministro pirmininko valstybės sekretoriumi ir atsakingu už santykius su Vokietija 85 m. buvusį Osvencimo kalinį Wladislawą Bartoszevičių, turėtų būti sprendžiami bent pokario vokiečių deportacijos iš Lenkijos klausimai, tačiau naujasis ministras pirmininkas kol kas tyli. Jis kažkodėl neišnaudoja gana gerų asmeninių santykių su kanclere Angela Merkel. Atkreipiamas dėmesys, kad ir proamerikietiškai nusiteikęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kol kas nėra laukiamas Varšuvoje. Birželį jis buvo pakviestas vizito į Lenkiją, tačiau po rinkimų jo data buvo atidėta iki kitų metų.

Tai leidžia tvirtinti, kad D. Tuskas skuba lopyti užsienio politikos skyles, o ne imtis savarankiškų, su šalies vadovu suderintų veiksmų. Tikrąją valstybių santykių esmę nusako ne diplomatinių žodžių žaismas, o realūs ir konkretūs žingsniai. Ministro pirmininko kartojamas šūkis „Mes ketiname Lenkiją grąžinti į ES širdį“ kol kas lieka tik šūkiu.

Kuo Putinas skiriasi nuo Stalino?

Būkim kritiški, bet teisingi: Vladimiras Putinas moka bendrauti su auditorija. Prieš keliolika metų stebėjomės, kaip Michailas Gorbačiovas drįsta kalbėtis akis į akį su eiliniu darbininku margos minios apsuptyje ir jam aiškinti „perestroikos“ esmę.

Žinoma, tos diskusijos būdavo „į vienus vartus“: naujo sukirpimo „gensekas“ varė savo, nesiklausė pašnekovo, bet šiaip ar taip tai buvo kažkas nauja, padvelkė bent jau personalinėmis permainomis, kurių visi buvo ištroškę po senatvinio L.Brežnevo valdymo dešimtmečių. M.Gorbačiovui reiktų atiduoti duoklę už drąsą ginčytis su „Kuro aparatūros“ darbininku Lenino aikštėje Vilniuje.

Bet didžiojo reformatoriaus ribotas pastangas pavertė niekais nauji lyderiai. Aštuoneri B.Jelcino valdymo metai suteikė nuo marazmo pavargusiai imperijai žaismingumo, „častuškų“ lengvumo ir nerūpestingumo, tarsi nepriteklių kamuojama šalis linksmintųsi nesibaigiančioje šventėje. Netgi du karai Čečėnijoje tuomet rusams atrodė kaip lengva vaikinų treniruotė, kurioje vos apsiplunksnavusių jaunuolių rankomis generolai gali išbandyti naują ginkluotę.

Vieną carą ir juokdarį pakeitė kitas karalius ir juokdarys. Šį vienos rusų popgrupės pavadinimą V.Putinui apibudinti pasiskolino kandus interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas, bet jis perspėjo, kad, taip vadindamas Rusijos prezidentą, jis tame nemato nieko įžeidžiančio…

Taip, V.Putinas – ir karalius, ir juokdarys. Ypač šie politiko ir žmogaus talentai gyvai atsiskleidė artėjant Dūmos rinkimams. Tai jo vėlgi per aštuonerius metus sukonstruotos politinės sistemos padarinys. Nuo Naujųjų 2000-ųjų, kai vienas linksmas žmogus valstybės vairą netikėtai ir be aiškių motyvų perdavė kitam racionaliai sąmojingam veikėjui, jokių sąsajų su liaudimi, o tuo labiau grįžtamojo ryšio su ja nebuvo. V.Putinas regionus valdė per gubernatorius, federalinės valdžios pasiuntinius, su prezidentu tapatinamą vasališką vyriausybę. Gorbačioviškas suartėjimas su Sibiro gyventojais buvo pamirštas, tapęs bereikalinga „specifinės rusiškosios demokratijos“ atgyvena.

Netgi 2004-ųjų rinkimai nereikalavo keisti šios taktikos: situacija buvo valdoma iš Kremliaus kabinetų, V.Putino populiarumo reitingai siekė kone 80 procentų, ekonominė padėtis nebuvo gera, bet ir neblogėjo, tarptautiniai santykiai dar nebuvo grįžę į „šaltojo karo“ ledynmetį.

Tačiau neišvengiamai artėjo persilaužimo metas, kai V.Putinui reikėjo pademonstruoti savo karališkuosius ir juokdario sugebėjimus. Pamenate jo žvejybą Sibiro upėje iki pusei išsirengus? Arba dar anksčiau – keistą akibrokštą, kai prezidentas į bambą pabučiavo berniuką? Gerai surežisuotos scenos jau tada buvo nutaikytos į artėjančius dvejus rinkimus, kurie V.Putino ateitį buvo apgaubę nežinomybės ūku. Buvo aišku, kad „turkmėnabašy“ pavyzdžiu savo kadencijos iki gyvos galvos nepratęsi, Konstitucijos be milžiniško ažiotažo nepakeisi, kitos landos taip pat pasirodė per siauros. Rusija ir visas pasaulis akylai sekė V.Putino veiksmus, juos kontroliavo negailestinga kritika dėl valdžios uzurpavimo, nedemokratinių išpuolių ir suvaržymų. Susitikimuose su pasaulio lyderiais ar G8 forumuose V.Putinas juokaudavo labai jau rūgščia mina…

V.Putinas suprato, kad jam laikas pasiskolinti kai kurių manierų ir iš B.Jelcino, ir iš M.Gorbačiovo. Kitką – agentūrinę žvalgybininko patirtį (pokalbiai su būsimais informatoriais, kitų šalių „kolegomis“, pavydžiais bendradarbiais, agentų verbavimas) jis buvo įgijęs. Ir štai prezidentas nutarė „išeiti į liaudį“, tapti “savu vaikinu“. Jis prisiminė senesnę kalinių terminologiją „močitj v sortire“ („skandinti išvietėje“, tai reiškia, galabyti čečėnus), bet atrado ir naujų, kuriuos nesivaržydamas naudojo tarptautinių santykių kontekste. Politiniai oponentai, kurie priešinasi „Vieningosios Rusijos“ monolitui, tai „šakalai“, besisukiojantys prie Vakarų šalių ambasadų ir laukiantys numesto kaulo. Tai ir „snarglėtos nosys“, kurios kišasi į Rusijos ginklavimosi procesą bei moko Maskvą, kaip gyventi. Auditorijai, su kuria V.Putinas dabar paprastai bendrauja be kaklaraiščio, toks rusiškas artumas ir familiarumas patinka: salėse nuošia juokas.

Surinkęs gausią gerbėjų minią Lužnikuose, jis pasako emocingą kalbą, kurioje apkaltina vidaus ir išorės priešus, tik ir norinčius sugriauti „suverenią demokratiją“ Rusijoje. Klausaisi tos kalbos, ir tarsi regi, kaip ją, skrebėdamas pataikūniška plunksna, rašo koks Kremliaus politologas Glebas Pavlovskis, o režsirūnius kalbos niuansus apmąsto Fiodoras Bondarčiukas ar Nikita Michalkovas… Beje, garsus rusų aktoriaus ir režisieriaus Sergėjaus Bondarčiukio sūnus, lyg ir nepraradęs adekvatumo bei proto, Lužnikų stadione Rusijos kino sėkmę susiejo su V.Putino vardu… Visai tas pat, kaip L.Brežnevą tapatino su „Mažosios žemės“ autoryste, ir per visą SSRS skambėjo, koks jis didis menininkas…

Netikėtais rakursais pasireiškęs keistas pataikavimas V.Putinui pirmiausiai suskaldė Rusijos visuomenę, ypač inteligentiją, kuri visada buvo permainų iniciatorė, bet kuri vėliau labiausiai ir nukentėdavo nuo diktatorių. Čia vėlgi verta atkreipti dėmesį į atsargius Rusijos analitikų V.Putino sulyginimus su J.Stalinu ir L.Brežnevu. Ypač baimė dėl kylančio V.Putino kulto atsirado po to, kai prezidentas ėmė švaistytis kaltinimais apie neva valstybę ketinančius suardyti „šakalus“ bei vidaus ir išorės priešus. Priešų ieškojimas – tai senas bolševikų būdas skaldyti ir supriešinti visuomenę. Prieškariniais laikais visi buvo įtikinti, kad sovietinę valstybę supa priešiškai nusiteikusios imperialistinės šalys, o viduje knibždėte knibžda priešų. J.Stalino aparatas buvo įpareigotas juos demaskuoti, o kartu į lagerius buvo sukišta ir nužudyta tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, beveik visas inteligentijos žiedas.

Ar ne tuo keliu žengia V.Putinas?

Ir dabar jo komandos veikėjų logika primena anuos gūdžius absoliutaus kulto laikus. Antai, jau 2004 m. toks pats atsitiktinis kaip šiemet Rusijos futbolo rinktinės patekimas į Europos čempionatą „Vieningosios Rusijos“ lyderio Boriso Gryzlovo žodžiais buvo prirašytas valdžios partijai… Gerai organizuota parama V.Putinui kartais atrodydavo juokingai. Pavyzdžiui, salėse, kur kalbėdavo V.Putinas, galėjai matyti šūkius „Jamalas – už Putiną“ arba „Dagestanas – už Putiną“, o lozungas „Auksinė Kolyma – už Putiną“ atrodė labai jau dviprasmiškai, kad plakatą laikantį vyriškį netrukus kažkur išsivedė…

Skatindamas įtarumo ir savęs garbinimo atmosferą, V.Putinas kuria ne šiaip sau specifinę „liberalią demokratiją“, bet „valdomą demokratiją“. Laikraštis „The Financial Times“ pastebi, kad KGB kalba tai reiškia, kad nuo šiol niekas Rusijoje nebus palikta savieigai, net toks žmonių valios pasireiškimas kaip rinkimai. Štai tuomet pergalė bus garantuota.

Argi daug kuo skiriasi nuo Stalino ir Brežnevo laikų?

Naujas startas taikai Artimuosiuose Rytuose

Antradienį po 7 m. pertraukos Jungtinių Valstijų Merilando valstijos sostinėje Anapolyje vos už 50 km nuo Vašingtono, prasideda labai svarbios derybos dėl Artimųjų Rytų krizės sureguliavimo. Jų net nepavadinsi derybomis: 49 šalių ir organizacijų atstovų susitikime tik ketinama duoti startą taikos sureguliavimo procesui regione atnaujinti.

Nauja tai, kad jame kartu su Izraeliu sutiko dalyvauti Sirija ir Saudo Arabija, kurios anksčiau teigdavo, kad Izraeliui – ne vieta prie vieno stalo su arabų šalimis.

Tai, kad į Anapolį atvyksta netgi ne Sirijos užsienio reikalų ministras, o tik jo pavaduotojas, nėra labai svarbu. Svarbiau, kad Sirija nusileido konferencijoje nesvarstyti 1967 m. Izraelio okupuotų Golano aukštumų klausimo. Tarp 16 arabų valstybių vadovų ir atstovų bus ir Arabų šalių lygos pareigūnų, kurie sutiko dalyvauti tik tuomet, jei bus kalbama apie Palestinos valstybės įkūrimo perspektyvas.

Vis dėlto apžvalgininkams abejonių dėl konferencijos sėkmės suteikė tai, kad į forumą nepakviesti Iranas ir radikalios palestiniečių grupuotės „Hamas“ atstovai. Londono „The Independent“ apžvalgininko nuomone, „Hamas“ grupuotė kontroliuoja Gazos ruožą, o jis dabar yra visų nesutarimų šaltinis.

Idėja surengti tokį aukščiausiojo lygio susitikimą gimė Amerikos prezidentui George‘ui W. Bushui, kuris liepą, tarsi prisiminęs 2000 m. Billo Clintono praregėjimą, staiga pasiūlė atnaujinti Artimųjų Rytų taikos procesą „plačiu formatu“, tai yra dalyvaujant ne tik įprastam ketvertui (Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai, JAV ir Rusijai), bet ir arabų šalims. Netgi į „blogio ašies“ sąrašą įrašytai Sirijai. Vis dėlto pagrindiniai šio proceso veikėjai – Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas ir Palestinos autonomijos administracijos vadovas Mahmoudas Abbasas. Didelį darbą, rengiant konferenciją, atliko JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kuri pastaruoju metu Artimuosiuose Rytuose iš viso praleido ne vieną savaitę.

Konferencijos organizatoriai nedrįsta net įvardyti šio įžanginio susitikimo tikslų. Forume bus kalbama apie Jeruzalės statusą, sienos perėjimo problemas, palestiniečių pabėgėlių grįžimą į Izraelio užimtas teritorijas ir taip toliau. Bus svarstomos 2003 m. pateikto vadinamojo Kelio žemėlapio priemonės, kurios įeina į taikaus sureguliavimo regione planą. Palestiniečiai išdėstys savo požiūrį į demokratinių būsimos valstybės institutų kūrimą, derybininkai aptars pasirengimą gruodį Paryžiuje vyksiančiam šalių donorių forumui.

Vašingtonas tikisi, kad dar iki dabartinio prezidento kadencijos pabaigos (jo rinkimai vyks po metų) šalims pavyks susitarti dėl Palestinos valstybės įkūrimo principų. Tam prielaidos neblogos – pirmiausia – nauja ir pažangiai mąstanti palestiniečių ir Izraelio vadovybė. Izraelio ministras pirmininkas E. Olmertas yra prasitaręs, kad Palestinos įkūrimas padės arabų šalims pripažinti ir Izraelio valstybę, kad ta valstybė taps tarsi užtvara nuo teroristinių organizacijų siautėjimo.

Vis dėlto optimizmo iš tiesų nedaug. Netgi abejojama, ar pavyks priimti bendrą konferencijos deklaraciją. Jos tekstas ilgai buvo derinamas dar prieš šį forumą, tačiau prie bendros nuomonės neprieita. Galų gale Vašingtonas pareiškė, kad baigiamojo pareiškimo gali ir nebūti. Kitaip sakant, amerikiečių žodžiuose padvelkė abejingumu: esą mes sudarėme visas galimybes tartis, o jūs jau ten svarstykite… Nebe reikalo Baltieji rūmai visą laiką akcentuoja, kad pirmųjų derybų rezultatų reikėtų sulaukti dar iki rinkimų naujo JAV prezidento, kuris į rūmus įžengs 2009 m. sausį. Vadinasi, startas istorinėms deryboms tėra eilinis Amerikos rinkimų kampanijos triukas?

Trukdžių susitarti įžvelgiama ir Izraelio pusėje. Žydų ministras pirmininkas apsuptas įvairių grupuočių, kurios nenori jokio susitarimo su palestiniečiais, pastebi laikraštis „The Independent“. Dešiniosios partijos grasina išeisiančios iš valdančiosios koalicijos, apie 250 tūkst. žydų gyventojų turės pasitraukti iš gyvenviečių okupuotame Vakarų Jordano upės krante, o ir pats gynybos ministras Ehudas Barakas nusiteikęs skeptiškai ir oponuodamas tikisi užimti premjero postą…

Taigi taikos sureguliavimo procesas Artimuosiuose Rytuose vėl stumiamas į priekį, bet jo kelyje, kaip ir per visus keturis dešimtmečius, kliūčių dar daug.

Kaip karalienė smogė generolui

Didžioji Britanija sustabdė Pakistano narystę Tautų Sandraugoje. Tai buvo paskelbta Ugandoje vykstančiame šios Britų Sandraugos šalių vadovų susitikime, kuriame dalyvauja ir karalienė Elizabeth II, atvykusi į Kampalą iš deimantinių vestuvių metinių proga surengtos kelionės į Maltą.

Kartą per 2 m. rengiamas Sandraugos viršūnių susitikimas šįkart vyksta vargingoje Afrikos valstybėje, nes toks šios kolonijiniu pagrindu sukurto 53 valstybių susivienijimo principas: kiek įmanoma sulyginti visų šių šalių politinę ir ekonominę plėtrą, padėti kelti gyvenimo lygį.

Didžiosios Britanijos karalienė tik atidarė šį susitikimą, bet diskusijose nedalyvauja. Pagal tradiciją 81 m. sulaukusi valdovė tik susitinka su tų Sandraugos valstybių vadovais, su kuriais dar nebuvo bendravusi.

Taigi jau pirmas ir pagrindinis šio susitikimo programos klausimas – padėtis Pakistane – nėra malonus. Lapkričio viduryje Sandraugos ministrų veiksmų grupė Londone Pakistanui pateikė 10 d. ultimatumą, kad Pervezas Musharrafas nutrauktų Konstitucijos apribojimus, atšauktų mėnesio pradžioje įvestą nepaprastąją padėtį ir, kaip buvo žadėjęs, pasitrauktų iš vyriausiojo kariuomenės vado posto. Nei vieno, nei kito 64 m. generolas neįvykdė, tvirtindamas, kad tai bus padaryta, kai neliks islamo ekstremizmo pavojaus.

Spalio 6 d. P. Musharrafas buvo išrinktas prezidentu, kai už jį balsavo daugiau kaip pusė rinkikų kolegijos narių, sudarytų iš federalinių ir provincijų parlamentų. Bet neramumai Pakistane prasidėjo po to, kai opozicija išsiaiškino, kad P. Musharrafas pažeidė Konstituciją, nes, būdamas ir vyriausiasis kariuomenės vadas, negalėjo balotiruotis į prezidento postą. Pakistane šalies vadovu gali tapti tik civilis asmuo. Aukščiausiasis Teismas gavo daugybę ieškinių, kuriuos išnagrinėjęs šiomis dienomis paskelbė, kad P. Musharrafas vis dėl to teisėtai išrinktas prezidentu, bet jam reikia atsisakyti armijos vado pareigų. Dar nesulaukęs teismo sprendimo, prezidentas įvedė nepaprastąją padėtį, sustabdė Konstituciją, nutraukė televizijos kanalų transliacijas, Islamabade atjungė telefono ryšį. Septyni iš septyniolikos Aukščiausiojo Teismo narių, kurie atsisakė pripažinti prezidento įsakus teisėtais, buvo suimti. Kariškiai blokavo valstybės įstaigų prieigas, o demonstrantus išvaikė iš didžiųjų miestų gatvių.

Interviu britų spaudai generolas atmetė kaltinimus diktatūra ir pažadėjo kitų metų sausio 8 d. surengti visuotinius rinkimus. Tačiau toliau nei pažadai prezidentas nenužengė.

Su tarpusavyje nesutariančia ir marga opozicija P. Musharrafas irgi elgiasi kaip nori. Kai kurie jų uždaryti namų arešto, į šalį po ilgos tremties grįžusi buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto taip pat buvo taip įkalinta, tačiau, kita vertus, sudarė su P. Musharrafu sandėrį, kad jos Liaudies partija neboikotuos prezidento rinkimų ir už tai prezidentas jai leis dalyvauti visuotiniuose Parlamento rinkimuose. Vokiečių laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ rašo, kad kaip atlygis politikei po rinkimų pažadėtas ministro pirmininko postas.

Toks sandėris, apžvalgininkų nuomone, nepuošia buvusios Pakistano vyriausybės vadovės, ilgus metus kentusios emigraciją. Šioje daugiausiai sunitų valdomoje šalyje pasaulietiški, liberalūs, Vakarų palaikomi politikai nėra populiarūs. Iki 1999 m., kai karinio perversmo metu į valdžią atėjo generolas P. Musharrafas, B. Bhutto taip pat nesusidorojo su korupcija, nepažabojo iš Afganistano sklindančio islamiškojo ekstremizmo. Dabartinis eksperimentas, Vakaruose vadinamas purvinu sandėriu, tėra kovos dėl valdžios atmaina.

Nesvetingai bus priimtas ir kitas ateinančią savaitę žadantis grįžti politikas – buvęs ministras pirmininkas Nawazas Sharifas, kuris glaudėsi Saudo Arabijoje. Rugsėjo pradžioje šis opozicinės Musulmonų lygos vadovas jau buvo grįžęs į Islamabadą, tačiau oro uoste išbuvo tik 4 valandas ir vėl buvo deportuotas.

Taigi karinė Pakistano valdžia braška per visas siūles. Ji daug praras nedalyvaudama Tautų Sandraugos veikloje, tačiau, kita vertus, Vakarai, pirmiausiai Jungtinės Valstijos, abejingai žvelgia į šio režimo veiksmus. Londonas ir Vašingtonas P. Musharrafą laiko ištikimu karo su terorizmu šalininku. Vakarai su dėkingumu prisimena sovietų invaziją į Afganistaną, kai Pakistanas buvo patikimas jų placdarmas geopolitinėje interesų kovoje.

Kas bus kitas Gruzijos prezidentas?

Pažadėjęs pirmalaikius Gruzijos prezidento rinkimus surengti kitų metų sausio 5 d., Michailas Saakašvilis nutildė įsisiūbavusią opoziciją. Dabar jos lyderiai tariasi su Parlamento vadovais, o tarpusavyje diskutuoja, kurį kandidatą į prezidento postą iškels Vieningoji koalicija. Šį nelengvą sprendimą jie turėjo paskelbti pirmadienį vakare.

Kodėl nelengvą? Todėl, kad iš daugybės politikų, politinių partijų lyderių ar kitų charizmatiškų asmenybių gruzinams sunku išsirinkti vieną – neapkenčiantį dabartinio prezidento, stiprų jo oponentą, turintį aiškią programą ir dėl santykių su Rusija, ir nacionaliniu klausimu, ir nesusaistytą Konstitucijos reikalavimų. Pasirinkimas iš tiesų nedidelis. Opozicijos stovykloje nėra nei Gamsachurdijos, nei Ševardnadzės, nei dabartinio šalies vadovo Saakašvilio. Bepigu organizuoti triukšmingas demonstracijas, apkaltinti valdžią fašizmu ir diktatūra, mestelėti keletą milijonų opozicijai, tačiau kai reikia išsirinkti deramą asmenybę, oficialiai dar nepaskelbtos rinkimų kampanijos vežimas ima girgždėti.

Tiesa, keletas veikėjų verti dėmesio. Pirmas – ir, ko gera, vienintelis – šeštadienį apie savo ketinimus dalyvauti prezidento rinkimuose pareiškė 52 m. verslininkas ir turtingiausias Gruzijos žmogus Bardis Patarkacišvilis. Jo rinkimų kampanijos šūkis skambės taip: „Gruzija be Saakašvilio – Gruzija be teroro“. Per patį demonstracijų įkarštį jis išskrido į Londoną pas savo bičiulį Borisą Berezovskį, paskui įsikūrė Izraelyje, Eilato kurorte, tiesiog ant Raudonosios jūros kranto. Prie jo vilos visuomet parengtas asmeninis sraigtasparnis, kad reikalui esant jis būtų nuskraidintas į Tbilisį.

Vis dėlto nežinia, kada tai įvyks ir ar iš viso verslininkas galės grįžti į tėvynę. Laikraštis „The Sunday Times“ rašo, kad pasiryžęs nuversti „fašistinį Saakašvilio režimą“, B. Patarkacišvilis neturi jokių galimybių nepakeitus Gruzijos Konstitucijos balotiruotis į šalies vadovo postą. Prieš dvi savaites pareiškęs, kad finansuos opozicijos siekį nuversti M. Saakašvilį, šis milijardierius užsitraukė teisėsaugos nemalonę: Generalinė prokuratūra jį apkaltino pagal Baudžiamojo kodekso 315 straipsnį – „sąmokslas siekiant nuversti teisėtą valdžią“. Grįžęs į Gruziją, jis bemat bus suimtas. Vis dėlto nuteistas jis gali būti ir už akių: taip įstatymai buvo pakeisti, kai į Rusiją pabėgo buvęs Adžarijos prezidentas Aslanas Abašidzė. Bet milijardieriui neramu ir Izraelyje. Jei jis per tris dienas nuo oficialaus pranešimo neatvyks į prokuratūrą į apklausą, Gruzijos vyriausybė kreipsis į Tel Avivą teisinės pagalbos. Izraelis, kaip pastebi laikraštis „Jerusalem Post“, pateks į keblią situaciją: neatsisakysi juk padėti Jungtinėms Valstijoms draugiškai Gruzijos valdžiai…

Be to, pagal Gruzijos įstatymus kandidatas iš viso šalyje turi gyventi ne mažiau kaip 15 m. ir pastaruosius 2 m. nuolat. Tarp Londono ir Tel Avivo migruojantis verslininkas tuo pasigirti negali… Beje, opozicija B. Patarkacišvilio kandidatūros net nesvarstė… Jai patraukli buvusio gynybos ministro Iraklijaus Okruašvilio asmenybė. Praėjusių metų pabaigoje buvęs jo bendražygis prezidentas ministrą pasodino už grotų, nes šis apkaltino M. Saakašvilį korupcija ir mėginimu nužudyti B. Patarkacišvilį. Pastarasis sumokėjo maždaug 4,2 mln. eurų užstatą, o ministras išsižadėjo savo žodžių apie prezidentą ir taip pat netrukus išvyko į užsienį. Apsigyvenęs Vokietijoje, galimas kandidatas pareiškė, kad tas išsižadėjimas buvo išgautas prievarta… Bet I. Okruašviliui tik kitų metų lapkritį sukaks 35 m., ir – tai amžiaus cenzas, leidžiantis balotiruotis į prezidentus.

Apie kitus pretendentus kalbama dar mažiau. Įdomu, kad Rusijos grėsmės motyvas jų politinėse nuostatose beveik nefigūruoja. Vieningoje opozicijoje tik leiboristų partijos lyderis Georgijus Chaidrava reiškia simpatijas Rusijai, tačiau ir jo visa šeima Stalino buvo ištremta… Apžvalgininkai mano, kad būsimuose rinkimuose ant bauginimo Rusija arkliuko toli nenujosi. Jie tvirtina, kad dauguma opozicijos lyderių netgi griežtesni Maskvos atžvilgiu negu M. Saakašvilis.

Tad kas gi belieka? Nebent tas pats 39 m. M. Saakašvilis, kuris tarsi susizgribo per toli nuėjęs ir dabar grąžina turėtą autoritetą.

Gruzija pakvipo ne rožėmis, o paraku

Lygiai prieš 4 m., kai po Rožių revoliucijos į valdžią Gruzijoje atėjo vakarietiškai nusiteikęs Michailas Saakašvilis – visiška priešingybė sovietiniam lyderiui Eduardui Ševardnadzei, daugelis gruzinų galvojo, kad dabar gerovė ranka pasiekiama, o Vakarai šios Kaukazo respublikos laukia išskėstomis rankomis.

Euforija būdinga visoms iš imperijos glėbio išsivadavusioms šalims, tačiau kaukaziečiai, palyginti su Baltijos regiono gyventojais, ko gero, keliskart nekantresni. Todėl lapkričio 2 d., kai Gruzijos prezidentas, tik ką grįžęs iš mokslų Vašingtone, sukvietęs svečius, rengėsi pademonstruoti prašmatnų šventinį paradą, į Tbilisio gatves išėjo tūkstančiai opozicijos nuteiktų demonstrantų, kurie reikalavo ne tik surengti pirmalaikius Parlamento rinkimus, bet ir prezidento atsistatydinimo.

Visai neseniai maloniniu Mišos vardu vadintas prezidentas dabar sulaukė reikalavimų: „Miša, pasitrauk“. O M. Saakašvilis pareiškė, kad jis niekur nesitrauks, pirmalaikių Parlamento rinkimų neskelbs, ir visą kaltę dėl neramumų suvertė Rusijai. Jis pasiryžęs užkirsti kelią netvarkai šalyje, nes žino, kas ją organizavo.

Vakarų apžvalgininkai nėra tokie tikri nei dėl Rusijos vaidmens, įžiebiant antrąją Rožių revoliuciją, nei dėl prezidento tvirtybės. Vokietijos laikraštis „Die Zeit“ tarsi su ironija rašo, kad visas šis šurmulys prie valstybės pastatų Tbilisyje primena triukšmingą šou, kurį malonu stebėti gurkšnojant gerą gruzinų vyną. Tokio masinio spektaklio įspūdį laikraščio žurnalistui sustiprina Gruzijos televizijos naujienų laida, kurioje prisimintas ir buvęs ministras pirmininkas, neva nusinuodijęs dujomis savo virtuvėje, ir buvęs ministras, apkaltinęs valdžią žudynėmis, o po dviejų dienų pats atsidūręs už grotų, ir prezidentas, siūlantis kovoti su korupcija gruzinų liaudies dainomis…

Iš tikrųjų padėtis Gruzijoje ne tokia jau linksma. Opozicija kaltina M. Saakašvilį, kad jis, žarstydamas pažadus apie greitą įstojimą į ES ir galbūt NATO, visai pamiršo, kad ši turtinga Kaukazo šalis atsidūrė prie skurdo slenksčio. Pensininkui išgyventi už 40 larių per mėnesį vargu ar įmanoma, jeigu už juos kasdien lieka nusipirkti tik po kepaliuką duonos. Gruzijos ekonomika visiškai priklauso nuo importo. Gal tik vaisių ir daržovių darbštūs gruzinai dar prisiaugina. Gruziniškos raidės ant pieno butelių dar nereiškia, kad jis primelžtas gruzinų ūkiuose: pieno milteliai taip pat atvežami iš Rusijos. Užtat puiki George‘o W. Busho vardu pavadinta automagistralė, vedanti į Tbilisio oro uostą, nusagstyta didžiuliais plakatais, kuriuose pavaizduotas Gruzijos prezidentas, spaudžiantis ranką kolegai iš Amerikos.

Vis dėlto opozicija prikiša M. Saakašviliui, kad Vašingtonas nė piršto nepajudino, jog padėtų Tbilisiui suartėti su ES, tačiau savo interesams Kaukazo regione jis puikiai atstovauja. Gruzijos partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis atvėrė kelius Vašingtonui Kaspijos jūros naftos link aplenkiant Rusiją. Kaukazas tapo puikiu strateginiu placdarmu galimiems reidams į Iraną, iki kurio, kaip rašo „Die Zeit“, kokie 300 km. Užtat amerikiečiai dosniai dalija milijonus gruzinų kariuomenei mokyti, Gruzijos kontingentas yra trečias pagal dydį Irake…

Be to, gruzinams įkyrėjo dešimtmečius eskaluojama priešprieša su Pietų Osetija ir Abchazija. Bet dabartinis Gruzijos vadovas konfrontaciją su šių nepripažintų autonominių darinių lyderiais laiko kertiniu savo nacionalinės politikos akmeniu.

Sunku pasakyti, ar tikrai ketvirta diena Tbilisyje vykstančios demonstracijos išsilies į antrą Rožių revoliuciją, bet sukrėtimas neišvengiamas abiem atvejais: jei provakarietiškas prezidentas pasitrauktų ir jei jis mėgintų sutramdyti įsisiautėjusią opoziciją. Vienaip ar kitaip Kaukazas vėl kvepia ne rožėmis, o paraku.

Mėnulyje aptikta ir griuvėsių, ir helio…

Kyla įspūdis, kad amerikiečiai ne šiaip sau pasirinko tokį niūrų Helovyno metą paskelbti vaiduoklišką sensaciją. Bet ji tuo įtikinamesnė, kuo labiau apgaubta paslapties skraiste ir kuo artimesnė tiesai.

Taigi, antradienį buvęs NASA ekspertas spaudos konferencijoje parodė 40 metų senumo nuotraukas, kurios neva buvo padarytos, amerikiečiams išsilaipinus Mėnulyje. Kaip teigia buvęs NASA Mėnulio laboratorijos foto tarnybos vadovas Kenas Johnsonas, tuomet astronautai rado „senovinius dirbtinės kilmės griuvėsius“ ir gravitacijos valdymo technologijos įrodymus. JAV vyriausybė buvo įsakiusi nuotraukas sunaikinti, tačiau K.Johnsonas keletą jų išsaugojo ir netgi paskelbė savo kolegos parengtoje 550 puslapių knygoje „Tamsioji misija. Slapta NASA istorija“. Dabar šis tyrimas, pasak „The New York Times“, tapo bestseleriu ir tokių knygų reitinge Amerikoje užima 25 vietą. Dėl to ekspertas prieš savaitę buvo pašalintas iš NASA ir Mėnulio tyrinėjimo programos.

Žurnalistams parodytose fotografijose, darytose prieš 40 metų, aparatui „Apollo“ nusileidus ant Mėnulio paviršiaus, šiaip taip matyti miesto griuvėsiai, sferiniai stikliniai objektai, akmens bokštai, tarsi pakibę ore kažkokie statiniai… Ekspertai tikino, kad astronautai į Žemę pargabenę „labai tobulų technologijų pavyzdžius“, kurios iškart buvo įslaptintos, ir susidomėjimas jais atsirado po 30 metų. Minėtoje knygoje taip pat tvirtinama, kad NASA slepia keletą kitų rimtų radinių, pavyzdžiui, per nepilotuojamo aparato „Wiking“ 1976 m. skrydžio į Marsą metu paimtus mikrobų mėginius…

Tiesa, NASA paslaptis atskleidę mokslininkai konferencijoje neaiškino Mėnulio civilizacijų naudotų „gravitacijos valdymo technologijų“, bet aiškiai leido suprasti, kodėl radiniai paslaptyje laikyti 40 metų. Ekspertai tikino, kad NASA jau seniai tapo Amerikos karinės žinybos padaliniu. Kitaip sakant, Pentagonas baiminosi, kad sensacingi radiniai Mėnulyje gali patekti į rimčiausių konkurentų – Sovietų Sąjungos rankas.

Varžybas dėl Mėnulio pradėjęs buvęs JAV prezidentas Johnas Kennedy‘s neva norėjęs su Maskva pasidalinti naujausiomis kosminėmis technologijomis bei radiniais Mėnulyje ir dar 1963 m. rugsėjį iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos kvietė surengti bendrą ekspediciją. Bet prasidėjusios branduolinės ginkluotės varžybos ir įsisiautėjęs „šaltasis karas“ pagimdė daugiau nepasitikėjimo negu bendrų kosmoso tyrimo idėjų.

Londono „The Daily Telegraph“ šį pavasarį rašė apie vieną šio projekto žlugimo priežastį: esą JAV iki šiol Rusijos nenori prileisti iki Mėnulio paviršiuje esančių izotopų, kurie iš esmės gali pakeisti energijos išteklius ir netgi išspręsti globalinę atšilimo problemą. Agentūros „Roskosmos“ vadovas Anatolijus Perminovas pareiškė, kad NASA dėl nežinomų priežasčių atsisakė bendradarbiauti, nes rengianti savo Mėnulio tyrinėjimo programą. Pernai gruodį NASA pranešė, kad iki 2014 metų viename Mėnulio ašigalių ketina įrengti tarpinę tarptautinę kosminę bazę, iš kurios galima pasiekti Marsą. Pusmečiu anksčiau Rusijos raketų gamybos kompanija „Energija“ informavo, kad 2015 m. Mėnulyje bus įrengta nuolatinė kosminė stovykla.Abi besivaržančios šalys, pasak Londono laikraščio, siekia to paties – tik Maskva tai skelbia viešai: pramoninės helio – 3 gavybos.

Neradioaktyvus ir ekologiškai švarus helio izotopas dar viduramžiais buvo bandomas naudoti paverčiant šviną aukso lydiniu. O naujaisiais amžiais jis yra galinga priemonė branduolinei sintezei, kurios rezultatus sunku ir įsivaizduoti: antai, vos 6 tonų elemento pakaktų aprūpinti vidutinio dydžio Europos valstybę energijos ištekliais visiems metams… Rusijos mokslų akademijos narys Erikas Galimovas paskelbė dar patrauklesnį palyginimą: pakaktų vos dviejų ar trijų 10 tonų keliamosios galios kosminio aparato skrydžių į Mėnulį, kad šis į Žemę atgabentų helio – 3, kurio pakaktų visą žmoniją metams aprūpinti energija…

Tokias, atrodytų, utopines idėjas NASA brandina patyliukais. Antai, agentūra ketina kitų metų kovą įkurti specialų Mėnulio tyrimo mokslinį institutą ir iki 2020 m. į šį Žemės palydovą išsiųsti dar vieną ekspediciją. Vašingtoną skubina ir kitų šalių kosminės ambicijos: prieš savaitę į Mėnulį savo dirbtinį palydovą paleido Kinija, kitų metų rugsėjį bendrą zondą helio – 3 gavybos technologijoms tirti į Mėnulį nuleis Vokietija, Indija ir Kinija.

O kai dėl NASA įslaptintų sensacingų senovinių griuvėsių ir gravitacijos valdymo, tai buvusių agentūros ekspertų įrodymus jos atstovas pavadino „aiškiu svaičiojimu“. Kaip pas mus net ir ne Helovyno dienomis sakoma: norite tikėkite, norite – ne…