Komentarai

Kodėl Lietuva kaišioja pagalius į ratus?

Netrukus Lietuva švęs ketvirtuosius narystės ES metus. Šiaurės Atlanto organizacijoje mūsų šalis yra nuolat giriama ir tapusi pavyzdžiu kitoms narėms, o štai politinėje ir ekonominėje Europos Bendrijoje jos vardas siejamas su kategoriškais reikalavimais, įtartinomis sąlygomis, įvairiais kaprizais. Tokia Lietuva kitoms 26 Bendrijos šalims ir dabar artėjant ketvirtosioms narystės metinėms.

Vokiečių laikraštis „Handelsblatt“ muša pavojaus būgnus, kad Vilnius ketina sužlugdyti antradienį Liuksemburge rengiamą ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Jo išvakarėse Lietuva iškėlė keturis reikalavimus, dėl kurių reikėtų atidėti ES ir Rusijos derybas dėl bendradarbiavimo sutarties. Ji siūlys iki kito Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos posėdžio gegužę atidėti klausimą dėl mandato suteikimo pradėti ES ir Rusijos derybas. Ilgai rengiamą ir nuolat stabdomą sutartį numatoma pasirašyti birželio 26–27 d. Sibire vyksiančiame ES ir Rusijos viršūnių susitikime, kuriame dalyvaus naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Su tokia „dovanėle“ anksčiau nenorėjo taikstytis Lenkija, o dabar – ir jos kaimynė Lietuva.

Vilnius iškėlė keletą sąlygų. Pradedant derybas, reikia suteikti garantijas dėl Rusijos energijos išteklių tiekimo. Nutraukus naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“, Lietuva priversta ją įsivežti kitu brangesniu keliu, o tai pakerta jos ir kitų Baltijos šalių energetinį saugumą. Be to, Lietuva siekia, kad Rusija atnaujintų bendradarbiavimą teisinėje srityje, ypač tiriant Kaliningrado srityje dingusio verslininko bylą. Tarp reikalavimų – išmokėti kompensacijas sovietmečiu dingusių Lietuvos žmonių artimiesiems ir giminaičiams. Kitas reikalavimas susijęs jau su Rusijos politika buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose Gruzijoje ir Moldovoje. Lietuva reikalauja taikiu būdu spręsti konfliktus Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir Padniestrėje, vengti šiurkštaus spaudimo Gruzijai ir Ukrainai, joms pareiškus norą stoti į NATO.

Pripažinkime: reikalavimų paketas solidus ir gana sunkiai įgyvendinamas. Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, kuris įpareigotas Liuksemburge paskelbti šias keturias deklaracijas, ministrų posėdžio išvakarėse pareiškė, kad Lietuvos pozicija bus „išsišokimas“ ir jis nesąs tikras, ar ko nors Vilnius pasieks, bet bandyti verta. Toks ministro neryžtingumo demonstravimas prieš susitikimą vargu ar padės apginti mūsų šalies pozicijas ES…

Vakarų spauda neslepia susierzinimo dėl naujų Lietuvos ultimatumų. ES ir Rusijos partnerystės sutartis blokuojama jau nuo 2006 m. pabaigos. Iš pradžių jai priešinosi Lenkija, kai Rusija uždraudė įvežti į šalį lenkiškos mėsos produktus. Varšuva tuomet atsisakė pritarti deryboms dėl sutarties su Rusija. Naujas nesutarimų pliūpsnis buvo vienašalis Rusijos sumanymas, apeinant Baltijos šalis, tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Tuomet joms pavyko suvienyti į bendrą frontą ir kitas regiono valstybes – Skandinavijos šalis. Tada estafetę perėmė Lietuva, apkaltinusi Maskvą energetiniu spaudimu uždarant naftotiekį „Družba“. Briuselyje skamba ir kiti Vilniaus reikalavimai, nors jų pastarajame reikalavimų pakete ir nėra, pavyzdžiui, dėl okupacinio sovietinio režimo pripažinimo nusikalstamu, dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo… Lietuva nesulaukia jokių ženklų iš Briuselio, kad šiems reikalavimams būtų pritariama ar juos numatoma svarstyti.

Jeigu antradienį ministrai nesusitars pradėti derybų su Rusija, visas suartėjimo su ja grafikas bus apverstas aukštyn kojomis, rašo „Handelsblatt“. ES pirmininkaujanti Slovėnija skuba mandatą deryboms Europos Komisijai suteikti iki D. Medvedevo inauguracijos gegužės 7 d. ir ragina Lietuvą savo problemas sureguliuoti tiesioginėse derybose su Maskva bei netrukdyti sutarties sudarymo procesui, kuris užsitęsė jau 2 m. Tačiau diplomatai Briuselyje ir Liuksemburge įsitikinę, kad šansų susitarti antradienį tėra kokie 5 proc.

ziniu radijas

Černobylio tragedijos grėsmė tebetvyro…

Prieš 22 m., naktį į balandžio 27 d., vos 15 kilometrų nuo Baltarusijos sienos įvyko visame pasaulyje nuskambėjusi Černobylio tragedija. Oficialiais duomenimis, gaisro atominėje elektrinėje aukomis tapo 56 žmonės, dar apie 4 tūkst. susirgo skydliaukės vėžiu. Apie 14 tūkst. žmonių ir 35 tūkst. galvijų, buvusių 30 kilometrų spinduliu aplink sprogusį sarkofagą, buvo evakuoti.

Radiacijos šleifas nusitęsė toli už Ukrainos ribų. Kitos dienos rytą po katastrofos susirinkę į darbą mes, žurnalistai, tik iš užsienio radijo stočių sužinojome apie šį įvykį, kuris tuomet neatrodė kuo nors išskirtinis. Sovietinė žiniasklaida apie jį labai šykščiai pranešė po keleto dienų, tačiau avarijos mastu galėjome įsitikinti daug vėliau.

Dar ir šiandien niekas negali pasakyti tikslaus aukų ir nukentėjusiųjų skaičiaus, o ką jau kalbėti apie galimą radiacijos poveikį žmonėms ir aplinkai. Žmonės miršta ne tik nuo skydliaukės vėžio, bet ir nuo kitų jo formų. Galinti prisitaikyti prie bet kokių anomalijų, gyvūnija ir augalija slepia lėtą ir mirtiną pavojų ateities kartoms.

Mokslininkai pastebi radioaktyvių nuosėdų poveikį ne tik žmonių sveikatai, bet ir laukinei gamtai. Laikraštis „The Independent“ rašė apie po 20 m. nuo katastrofos atliktus tyrimus, kuriais nustatyta genų mutacija. Ji nėra tokia akivaizdi ir greita, o kartais apaugusi įvairiais gandais, tačiau pastebėta kai kurių gyvūnų prieauglio defektų ir vystymosi anomalijų. Britų Karališkosios biologų draugijos mokslo žurnalo „Biology Letters“ puslapiuose užvirė diskusija apie radiacijos poveikio gamtai mastą. Vis dėlto mokslininkai sutaria, kad 4 tūkst. kvadratinių kilometrų zonoje aplink Černobylį augalija tapo vešlesnė, sparčiau auganti, o Pripetės apylinkėse pasirodė daugiau gyvūnijos, kurių rūšių atstovų prieš kelis dešimtmečius buvo gerokai mažiau. Radioekologinės laboratorijos, esančios Slavutyče, mokslininkai nustatė, kad zonoje pagausėjo stambių žvėrių, pavyzdžiui, gerai įmitusių vilkų, tokių šiose vietose retų gyvūnų kaip Prževalskio arkliai, kurie veisiasi tik Rusijos stepėse, arba stumbrų, paplitusių iš Vakarų Baltarusijos. Kita vertus, miškų ekologinė sistema keičiasi dėl didėjančio bebrų ir šernų skaičiaus. Apleistuose miestuose ir kaimuose pro kelio betoną ir asfaltą braunasi laukiniai augalai. Iš pirmo žvilgsnio, ši aktyvios radiacijos zona dabar panaši į gamtos draustinį, tačiau žinantiems jo kilmę ja mėgautis nė kiek nesinori…

Atskirai mokslininkai atliko zonoje esančių paukščių tyrimus. Pastebėtas įdomus dėsningumas: kuo zonoje didesnis foninis radiacijos lygis, tuo mažesnis paukščių skaičius. Skirtumas – net 66 proc. Vis dėlto tyrinėtojai mano, kad radiacijos poveikis paukščiams nėra tiesioginis. Paprasčiausiai užterštoje zonoje sumažėjo kirminų ir vabzdžių, kuriais paukščiai maitinasi. Tarp kaimo kregždžių padaugėjo albinizmo atvejų, pastebėtos mutacijos pagal veisimosi liniją, kai radiacija veikia kiaušinius ar spermą. Amerikos Pietų Karolinos universiteto profesorius Timothy Mousseau tvirtina, kad neigiamas katastrofos poveikis žmonių populiacijai išaiškės ateityje.

Kol mokslininkai ginčijasi dėl katastrofos padarinių, pačios atominės elektrinės griuvėsius bandoma uždengti patikimu skydu. Juk manoma, kad po jais tebėra apie 200 tonų radioaktyvaus lydinio, susidariusio besilydant metalui ir grafitui. Tiesa, šis apsaugos projektas vyksta vangiai. 16 m. tęsiasi ginčai dėl 4-tojo reaktoriaus skydo statybos. Pernai rudenį šių darbų ėmėsi Prancūzijos konsorciumas „Novarka“. 20 tūkst. tonų sarkofagas į 100 metrų aukštį turėtų iškilti iki 2012 m., tačiau politinė padėtis Ukrainoje neleido nuosekliai vykdyti 1992 m. kilusio sumanymo. Oranžinės revoliucijos gaisras pasirodė karštesnis negu Černobylio tragedija. Vis dėlto pernai rugsėjį sarkofago statybos tarptautinė sutartis buvo pasirašyta prezidento Viktoro Juščenkos rūmuose…

Bet ginčai tęsiasi, ir jie perėjo į tarptautinį lygį. Prieš 50 m. Pasaulinė sveikatos organizacija ir Tarptautinė atominės energijos agentūra pasirašė susitarimą, kuris numato būtinybę derinti su ja visus tyrimus radiacijos zonose. Agentūra, veikiama atominės pramonės lobistų, visaip varžo poveikio sveikatai tyrinėtojų veiksmus, riboja jų ataskaitas, leidžia analizuoti tik vėžio susirgimo atvejus. Šie ginčai atsinaujins Pasaulinės sveikatos organizacijos generalinėje asamblėjoje Ženevoje gegužės 19–24 d.

ziniu radijas

Lenkijos ekonominė ekspansija į Lietuvą?

Tiesą sakant, straipsnio temą pasufleravo Rusijos interneto svetainėje „Regnum“ pateikta Lenkijos ir Lietuvos ekonominių santykių analizė ir provokuojanti publikacijos antraštė: „Lenkijos verslas pasiglemžia Lietuvos ekonomiką“. Reikia pripažinti, kad Lenkijos eksportas į Lietuvą auga, investicijos didėja, kai kuriuose prekybos sektoriuose iš tikrųjų pastebima didelio aktyvumo tendencija, tačiau tai normalus dviejų istorinių ir naujųjų laikų kaimynių bendradarbiavimas, kurio negali užtemdyti nei esami pozicijų skirtumai, nei ideologizuoti trečiosios šalies komentarai.

Iš tiesų Lietuva nuo seno yra viena svarbiausių Lenkijos prekybinių partnerių regione. 2006 m. sausio–rugsėjo mėnesiais Lietuvos importo iš Lenkijos dalis sudarė 9,4 proc., ir ją šioje srityje buvo pralenkusi tik Rusija bei Vokietija (atitinkamai 27,4 ir 14,4 proc.). Palyginus su 2005 m., importas iš Lenkijos išaugo 42 proc. ir sudarė dešimtadalį viso importo.

O juk dar 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dolerių, iš jų Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln., o importas iš mūsų šalies – 190 mln. JAV dolerių. Tai sudarė 2,3 proc. viso Lenkijos eksporto ir 0,3 proc. importo. Lietuva buvo trylikta pagal prekybos vertę Lenkijos prekių importuotoja ir devyniolikta tiekėja Lenkijos rinkai.

Per pastaruosius dešimt metų eksportas į Lietuvą plėtojosi labai dinamiškai, vidutiniškai 40 proc. per metus, o bendras Lenkijos eksportas padidėjo maždaug 13 procentų. Lietuvos rinkoje parduotų lenkiškų prekių vertė tuo metu padidėjo dvidešimt kartų, o importas iš Lietuvos išaugo kiek daugiau negu dukart. Dėl kur kas greičiau už importą augančio eksporto sparčiai padidėjo teigiamas balansas, kurį Lenkija pasiekė prekiaudama su Lietuva. 2002 m. jis buvo 740 mln. JAV dol. – pats didžiausiasis iš visų Lenkijos prekybos partnerių. Lietuva yra ne tik svarbiausia iš Baltijos šalių Lenkijos prekybos partnerė (prekyba su Lietuva sudaro 70 proc. eksporto ir importo su šiomis šalimis), bet ir priklauso svarbiausioms Lenkijos eksporto rinkoms Vidurio ir Rytų Europoje bei šalyse, kurios kartu su Lenkija įstojo į Europos Sąjungą. Verta paminėti, kad šiame regione Lietuva 2002 m. buvo antra po Čekijos lenkiškų prekių importuotoja (šaltiniai: Centrinis užsienio prekybos institutas (CIHZ), Lenkijos ambasada Lietuvoje, http://www.weh-wilno.lt/).

Taigi Lenkijos prekybos su Lietuva balansas per šiuos penkerius metus gerėjo, ir, matyt, šis faktas leido analizės autoriams, kurie rėmėsi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, daryti išvadą, kad lenkai tiesiog „superka“ mūsų šalies ekonomiką.

Kad Lenkijos investicijos į Lietuvos ūkį didėjo, geriausiai iliustruoja energetikos sektorius. 2006 m. pagal investicijas į Lietuvą Lenkija užėmė tik 14 vietą, tačiau tų metų pabaigoje buvo sudarytas didžiulis sandėris – kompanija „PKN Orlen“ nupirko „Mažeikių naftos“ koncerną, ir tuomet investicijos iškart šoktelėjo pustrečio milijardo JAV dolerių.

Brovimasis į Lietuvos energetikos sektorių spartėjo. Lenkijos kompanija 2008 m. vasarį pareiškė planuojanti įsigyti valstybinės įmonės „Klaipėdos nafta“ akcijų paketą ir nutiesti naftotiekį iki terminalo uostamiestyje. 70 proc. šių akcijų valdo Lietuvos Vyriausybė. Jeigu Seimas nesutiks su šiuo sandoriu, „PKN Orlen“ ketina pradėti kontroliuoti Latvijos Liepojos ir Ventspilio terminalus.

Tuo metu „Mažeikių nafta“, kaip praneša Lenkijos spauda, gavo didžiulius užsakymus tiekti benziną ir variklių alyvą NATO priklausančios Lietuvos kariuomenei. Be to, iki 2020 m. degalinių tinklas Lietuvoje ir Latvijoje bus išplėstas iki 200. Taigi lenkai ketina užimti apie 20 proc. šių šalių energetikos rinkos.

Nemažai pretenzijų Varšuva turi ir Lietuvos branduolinei energetikai. Kaip žinome, ji pakviesta kartu eksploatuoti planuojamą statyti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktorių, nors šis projektas dar net nepradėtas svarstyti.

Pirmasis IAE reaktorius pradėjo veikti 1983 metais, bet 2004-aisiais buvo uždarytas. Antrasis reaktorius dirba nuo 1987 metų. Visa jėgainė pagal 2004 m. narystės ES sutartį turi būti uždaryta 2009 m. pabaigoje, o dėl naujo bloko statybos dar tik diskutuojama. Šių metų balandžio pabaigoje ketinama pasirašyti statybos sutarčių paketą, sukėlusį daug nepasitenkinimo.

Naujos atominės jėgainės galingumas siektų 3200 megavatų, bet buvo svarstomas ir mažesnis – 1600 MW. Naujasis reaktorius turi būti atiduotas eksploatacijon iki 2015 metų. Dabar IAE elektros energija patenkina 80 proc. kaimyninių šalių poreikio. Vadinasi, penkerius–šešerius metus iki naujo reaktoriaus darbo pradžios Lietuva turėtų šią energiją, tik brangesnę, importuoti iš Rusijos.

Norėdama surinkti daugiau lėšų statybai, Lietuva dar 2006 m. antroje pusėje, be kitų šalių, kreipėsi ir į Lenkiją, ir tų metų lapkritį Varšuva sutiko dalyvauti naujos elektrinės statyboje. Gruodžio mėnesį buvo pasirašyta keturšalė sutartis, pagal kurią Lenkija, Latvija ir Estija gautų po 22 proc. energijos galingumo, o Lietuvai liktų 34 procentai. Bet vėliau Lenkija pareikalavo padidinti jos dalį iki 1200 MW. Vilnius tarsi ir sutiko su šia sąlyga, tačiau diskusija paskendo Lietuvos rūpesčiuose dėl leidimo pratęsti IAE darbą iki naujo reaktoriaus statybos pabaigos.

Kaip Rusija grasina statyti naują atominį reaktorių Kaliningrado srityje, taip ir Varšuva nori apsidrausti nuo galimo energijos nepritekliaus. Dabar Lenkijoje veikia dvi atominės elektrinės – abi netoli Varšuvos, Šverko mieste, bet jos vos 30 MW ir 10 MW galingumo ir veikia labiau dėl mokslo tiriamųjų darbų. 2006 m. pabaigoje imta kalbėti apie naujos jėgainės statybą iki 2021 metų. Tačiau Lenkijos ekonomikos ministerija visą dėmesį sutelkė į naują Ignalinos AE projektą.

Energetinio bendradarbiavimo perspektyvą drumsčia nesutarimai su Europos Komisija dėl Vilniaus siūlymų pratęsti IAE reaktoriaus darbą, kol bus pastatytas naujas. Lenkija stabdo ES ir Rusijos Energetinio saugumo pakto pasirašymą. Dar nesutarta dėl beveik 200 mln. litų vertės elektros tilto per Lenkijos teritoriją į Vakarus statybos (Alytaus–Elko ruožas), dėl analogiško projekto su Švedija. Kuriami naujo dujų tiekimo ir talpyklų projektai, tačiau jie taip pat yra bendrų diskusijų stadijoje.

Bendradarbiavimą energetikos srityje stabdo įtempta geopolitinė situacija regione. Ji komplikuota dėl Rusijos agresyvios energetinės politikos Vakarų atžvilgiu, apeinant Baltijos šalis. Todėl kalbėti apie Lenkijos verslo ekspansiją į Lietuvą, o juo labiau – apie kokią nors „ekonominę okupaciją“ kol kas yra per anksti ir nepagrįsta.

Kaukaze susiduria JAV ir Rusijos interesai?

Trečiadienį Gruzijos reikalavimu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sušaukė skubų posėdį. Už uždarų durų 15 jos narių svarsto padėtį Kaukaze, nes virš Abchazijos sekmadienį buvo numuštas nepilotuojamas žvalgybos lėktuvas. Tbilisis teigia, esą radarai netoli Gorio nustatė, kad virš Gruzijos teritorijos Galio rajone skraidė net du Rusijos lėktuvai. Maskva tvirtina, kad tai buvo pačios Gruzijos lėktuvas, kurį numušė separatinės respublikos priešlėktuvinė gynyba. Pagaliau Tbilisis sutiko, kad žvalgybos lėktuvas tikrai skrido virš Abchazijos, tačiau jį numušė į Gruzijos oro erdvę įsiveržę Rusijos naikintuvai „MiG-29“.

Ginčas pasisuko kita linkme: ar turėjo teisę Gruzijos lėktuvas žvalgyti vienašališkai nepriklausoma pasiskelbusios Abchazijos teritoriją? Tbilisis ir toliau šią autonomiją ir Pietų Osetiją laiko vienos valstybės žemėmis. Vis dėlto po incidento Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, telefonu kalbėdamas su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, išreiškė nusistebėjimą, kad virš konflikto zonos kariniais tikslais skraido Gruzijos lėktuvai. Tai, pasak prezidento, prieštarauja 1994 m. gegužės 14 d. Maskvos susitarimui dėl ugnies nutraukimo ir pajėgų atskyrimo ties Gruzijos ir Abchazijos siena.

Kaip ten bebūtų, kol ginčas tęsiasi, iš Maskvos ir Tbilisio ir atgal lekia užnuodytos propagandos strėlės, kurios sminga į kadaise buvusius gerus valstybių santykius.

Jau niekam ne paslaptis, kad Rusija džiūgavo, kai NATO viršūnių susitikime Bukarešte Gruzijai ir Ukrainai nebuvo pasiūlytas Narystės Aljanse veiksmų planas. V. Putinas atvirai perspėjo abi posovietines respublikas nė nebandyti stoti į NATO. Rusija paskelbė nusprendusi „plėsti bendradarbiavimą su faktiniais Abchazijos ir Pietų Osetijos valdžios organais“. Maskva netgi sušvelnino vizų režimą Gruzijos piliečiams.

Apžvalgininkai tvirtina, kad šių separatinių Gruzijos teritorijų skatinimas nepaklusti Tbilisiui – tai signalas Vakarams, kad Gruzija ir Ukraina bus suskaldytos, jei pretenduos į Aljansą. Ukrainai tuo grasinama nuo pat 2004 m. prezidento rinkimų. Maskva neslepia planų, kad, jeigu bus surengtas referendumas dėl NATO, biuleteniuose gali būti įrašytas ir klausimas dėl Rytų Ukrainos ir Krymo atsiskyrimo. Dėl tokių grasinimų Kijevas taip pat kreipėsi į Jungtines Tautas, kaltindamas Maskvą mėginimais pažeisti teritorinį Ukrainos vientisumą. Užsienio reikalų ministerijos pareiškime tvirtinama, kad ji, siekdama stabilizuoti padėtį regione, iširus Sovietų Sąjungai, atsisakė trečio pagal dydį pasaulyje branduolinio arsenalo, o Rusija 1994 m. Budapešto memorandumu garantavo Ukrainai saugumą ir stabilumą. Dabar Rusijos Dūma rengiasi denonsuoti abiejų šalių Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį. Taip būtų atvertas tiesus kelias į padėties destabilizavimą regione ir karo su Ukraina paskelbimą.

Tokių pat tikslų Rusija siekia ir Kaukaze, tačiau neseniai per Rusijos televiziją buvo parodytas Antono Verbickio filmas „Kaukazo planas“. Jame tvirtinama, kad šį regioną Vakarų specialiosios tarnybos ketina paversti atviro konflikto zona. Pasak filmo kūrėjų, savo planą Jungtinės Valstijos pradėjo nuo Kalnų Karabacho, paskui inspiravo konfliktą Čečėnijoje. Ičkerijos atsiskyrimą nuo Rusijos finansavo didžiosios Vakarų valstybės, o pinigai sukilėliams buvo spausdinami Vokietijoje, ir iki šiol Miuncheno saugyklose dar saugoma apie 100 tonų dolerių kupiūrų…

Paryžiaus laikraštis „Liberation“ rašo, kad atsakomąjį planą dabar parengusi ir Rusija. Formalų postūmį konfrontacijai Kaukaze davė Kosovas. Jeigu Vakarai pritars vienpusiškam Serbijos sienų pakeitimui, kodėl Rusija to paties negali padaryti Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu, retoriškai klausia prancūzų leidinys. Jis siūlo neskubėti šių šalių priimti į NATO, bet sukurti buferinę zoną tarp Rytų ir Vakarų. Tai bus Prancūzijos, kuri kitą pusmetį pirmininkaus ES, prezidento Nicolas Sarkozy uždavinys.

O kol kas prie pietinių Rusijos sienų kaista konflikto židinys. Negesinama ugnis gali būti negailestinga ir besiplečianti.

Paragvajus prezidentu pasirinko vyskupą

Vis dažniau mūsų dėmesio sulaukiančioje Lotynų Amerikoje yra keletas šalių, kuriose, jei žvelgtume iš Lietuvos, politinis gyvenimas tarsi sustojęs. Paragvajus – ši plotu penkiskart, o gyventojų skaičiumi dukart už mūsų šalį didesnė Pietų Amerikos valstybė – iš tikrųjų ilgus dešimtmečius buvo tarsi balta dėmė žemėlapyje. Sovietiniais laikais mes tik žinojome, koks ten žiaurus karinis generolo Alfredo Stroessnerio režimas valdė…

Iš tiesų ši karinė diktatūra po karo su Bolivija ir pilietinio konflikto išsilaikė net 35 m. 1989 m. įvykęs naujas karinis perversmas, po kurio prezidentu tapo jo organizatorius generolas Andresas Rodriguezas, centrinei Pietų Amerikos valstybei atnešė ekonominių ir politinių reformų viltį, sumažėjo izoliacija nuo išorinio pasaulio, pagerėjo santykiai su Brazilija, Argentina, Bolivija.

Ir štai sekmadienį įvykę prezidento rinkimai sužadino dar daugiau vilčių. Baigėsi 61 m. viešpatavusios konservatyvios Kolorado partijos era, ir naujuoju Paragvajaus vadovu išrinktas 56 m. buvęs vyskupas Fernando Lugo. Vadinamąjį vargšų vyskupą rėmė prieš 8 mėnesius sukurtas kairysis Patriotinis aljansas už permainas, kuriam priklauso profesinės sąjungos, žemės ūkio darbininkai, indėnų atstovai. Jo pergalė pratęsė centro kairiųjų lyderių viešpatavimą žemyne.

Po rinkimų naktį į Asunsjono gatves išsiliejo minios besilinksminančių žmonių. Rinkimuose jie atmetė valdančiosios partijos atstovės, buvusios švietimo ministrės 50-metės Blancos Ovelar kandidatūrą. Ją nuo nugalėtojo skyrė tik 7 proc. balsų. Laimėjusi ji būtų tapusi pirmąja Paragvajaus šalies vadove moterimi.

Trečias buvo opozicijos remiamas generolas, buvęs armijos vadas Lino Oliviero. Jis visai neseniai išėjo iš kalėjimo, kuriame už perversmo organizavimą praleido 10 m. Paragvajuje, kaip ir kitose Pietų Amerikos šalyse, perversmai dažni, todėl dabar, išrinkus dvasininką, paragvajiečiams nušvito viltis, kad karinių režimų era baigėsi.

Šiaip jau Paragvajus – neturtinga šalis. Kaip ir Bolivija, ji neturi išėjimo prie vandenyno, todėl, eksportuodama savo prekes, turi tikėtis pigaus Brazilijos tranzito. 1811 m. paskelbęs nepriklausomybę nuo ispanų, Paragvajus ilgai kariavo kone su visomis kaimyninėmis šalis, kol galų gale prarado didelę dalį savo teritorijos. Kariniai režimai suvaržė politines laisves, priešinosi bet kokioms reformoms, vykdė indėnų asimiliaciją. Pagal bendrąjį vidaus produktą šalis nuolat yra antrajame pasaulio valstybių šimtuke. Apie 60 proc. bendrojo vidaus produkto sukuriama prekiaujant su Brazilija. Beveik pusė šalies gyventojų dirba žemės ūkyje. Paprastai Paragvajus garsėja tabako, medvilnės, kavos, sojos plantacijomis, tačiau pasaulyje žinomiausia paragvajietiška matė – aromatinga arbata, gaminama iš ilgojo moliūgo vaisių ir bugienio lapų. Paragvajuje dar išgaunamas nedidelis kiekis urano rūdos, naftos, bet jų negalima lyginti, pavyzdžiui, su Venesuelos naftos gavyba. Ekonominę padėtį šiek tiek gelbsti Paragvajaus narystė Pietų Amerikos ekonominėje bendrijoje, kuriai priklauso ir Brazilija, Argentina bei Bolivija. Vis dėlto Paragvajuje apie 20 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nedarbas siekia iki 40 proc., o apie 80 proc. visos žemės valdo 2 proc. žemvaldžių.

Dvasininko gyvenimo dėl politikos atsisakęs F. Lugo lygiuojasi į kairiuosius kaimyninių šalių lyderius, tokius kaip Hugo Chavezas. Analitikai teigia, kad jo pergalę užtikrino programinis kursas į „XXI a. Socializmą“, kurį jis pasiskolino iš Venesuelos prezidento. Buvęs vyskupas mėgsta rengtis kaip H. Chavezas: su rinkėjais jis bendrauja basas įsispyręs į sandalus, užsimaukšlinęs fermerio skrybėlę, bet svarbiausiai įnirtingai kritikuoja korumpuotus valdančiosios partijos politikus. Nugalėtojas F. Lugo žarstė bendrus pažadus, esą pasirinktas laisvo Paragvajaus kelias, įrašytas naujas nacionalinės istorijos puslapis…

Civilis Paragvajaus prezidentas negali jaustis ramus. Kariuomenėje tebeverda perversmininkų nuotaikos, šalyje dar neužmirštas pasikėsinimas į prezidentą Nicanorą Duarte, kai jį vasarį bandė nunuodyti mineraliniu vandeniu. Taigi Paragvajus dar tik įžengė į naują erą, Vakaruose paprastai vadinamą demokratija.

Monstrų paradas: Leninas, Stalinas, Hitleris…

Šis balandis tikrai įdomus mėnuo. Jis žymus garsiomis sukaktimis ir mįslingais sutapimais. Balandžio 20-ąją Adolfui Hitleriui būtų sukakę 119-ka. Dar po 10 dienų, sulaukęs 56-rių, 1945-ųjų balandžio 30-ąją, Hitleris su žmona Ieva Braun nusižudė savo bunkeryje Berlyne.

Prieš 138 metus, balandžio 22-ąją, gimė Vladimiras Leninas. Tarp jų ar virš jų iškilusi galinga ilgiausiai – net 74 metus – išgyvenusio Josifo Stalino stovyla. Dar įdomu, kad šiemet Hitlerio – pagrindinio Holokausto autoriaus – gimimo dieną, balandžio 20-ąją, švenčiamos judėjų Velykos (Pesach) – senovės žydų išėjimo iš Egipto nelaisvės šventė. Šiemet ji nesutapo su krikščionių Prisikėlimo švente.

Žinoma, tai tik nekaltas žongliravimas garsių veikėjų gyvenimo ir švenčių datomis. Stalino, Hitlerio ir Lenino veiksmų nepavadinsi nekaltais. Visam pasauliui žinomi jų nusikaltimai – seniai pasmerkti, įvertinti ir … šlovinami.

Bolševikų revoliucijos vadas, ko gero ir davęs pradžią bei parodęs pavyzdį XX-ojo amžiaus kataklizmams, stovi tarsi šių dviejų monstrų nuošalyje. Daugelis jau primiršo kone šimtmečio senumo laikus, kai po bolševikinio Žiemos rūmų perversmo po Lenino sparnu atsirado Feliksas Dzeržinskis, kai gimė slaptoji jų policija ČK („čerezvučainaja komisija“), kai 1918 m. buvo sušaudyta caro šeima, kai siautėjo bolševikinis teroras…

Bet iki pat mirties 1924 m. Leninas dar suspėjo paruošti savo įpėdinį, kuris nuo 1928 m. su kaupu įvykdė bolševikų vado priesakus. Tiesa, Rusijos politikos veikėjų tyrinėtojai tvirtina, kad Leninas prieš mirtį perspėjo bendražygius dėl Stalino ketinimų, bet, antra vertus, išliko liudijimai Leniną sakant: „Tai tas žmogus, kuris man reikalingas“. Bolševikinių intrigų sūkuryje būtent Leninas sukiršino Staliną su Raudonosios armijos įkūrėju Levu Trockiu, ir konfliktas, priešingai negu revoliucijos lyderis manė, pasibaigė eiline būsimo „tautų tėvo“ pergale…

Stalino nusikaltimai visiems žinomi. Britų istorikas Simonas Montefioris knygoje „Jaunasis Stalinas“ lygina A.Stalino ir Hitlerio atėjimo į valdžią aplinkybes. Įdomu, kad jie tos valdžios siekė panašiu metu ir tomis pačiomis priemonėmis, nors tarp jų buvo 10 metų skirtumas. Taigi, kaip knygą vertina laikraštis „Der Standard“, abu politikai valdžią uzurpavo ne šiaip išskleidę patriotines vėliavas ir skelbdami kovą su nacijos priešais. Jie pasinaudojo to meto politine sistema, gyvenimo sunkumais ir žmonių nuotaikomis. Bolševikinėje Sovietų Sąjungoje nugriaudėjo NEPas, šalis buvo ant bado ribos, „golodomoras“ siautėjo ne tik Ukrainoje, bet ir didesnėje sovietinės imperijos „ant molinių kojų“ dalyje. Nuo bado mirė milijonai. Kremliuje viešpatavo įtarumas ir intrigos. Tokioje atmosferoje Stalinui reikėjo ieškoti kaltininkų, ir netrukus jų atsirado tūkstančiai – tarp armijos karininkų, inteligentijos, menininkų ir t.t. Manoma, kad Stalino laikais buvo represuota apie 20 milijonų žmonių.

Hitleris iškilo irgi Didžiosios depresijos metais. Vokiečių tautą reikėjo reabilituoti ir taip pat rasti visų jos nesėkmių atpirkėjus. Hitlerio nuomone, daugiausiai jų buvo tarp komunistų ir žydų. Jis sukurpė nacijos atkūrimo teoriją: vokiečių tauta buvo pažeminta, pralaimėjusi ne tik germanų mūšius viduramžiais, bet ir I-ąjį pasaulinį karą, ir negalėjo atlikti savo didžios misijos. Nacionalinės politikos plėtrai ir galios didinimui Vokietijai reikėjo naujų teritorijų, ir Hitleris pasišovė jas užgrobti Rytuose – ten, kur gyventojų tankumas buvo mažesnis. Puolimo placdarmui parengti jis pakeliui užėmė beveik visą Europą, veržėsi net į Afriką. Tiesa, Hitleris išžudė daugiau – net iki 50 milijonų. Vien tik koncentracijos stovyklose Vidurio ir Rytų Europoje nužudyta arba išvežta darbams į Trečiąjį Reichą 17,5 mln. žydų ir kitų tautybių žmonių.

Nesusilaikau nepriminęs pernai paviešintų skandalingų faktų apie Hitlerio gyvenimą ir kilmę, tuo labiau kad kai kurie jų susiję su Lietuva.

Iki šiol nepaneigta buvusio vermachto karininko Hennecke‘s Kardelio versija, pateikta 1974 metais Ženevoje išleistoje jo knygoje keistu iškalbingu pavadinimu „Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas“. Įdomu tai, kad knygą parašė žmogus, kuris 20-ojo amžiaus istoriją studijavo ne iš knygų ir vadovėlių. Vermachto kareivis, kaip ir milijonai kitų, pateko tarp didžiulių hitlerizmo ir stalinizmo girnų. Autorius suskaičiavo ant savo kūno net dvylika sužeidimų, tačiau paskutinis buvo sunkiausias. Kariavęs Rytų fronte, H.Kardelis liko Lietuvoje ir kovojo prieš sovietus Dzūkijos partizanų gretose. 24-rių metų vaikinas 1946 m. gavo sunkiausią sužeidimą. Grįžęs namo jis apmastė ne tik pasaulinio karo priežastis, bet ir fanatišką Hitlerio užsidegimą beveik trejus metus tęsti jau pralaimėtą karą, pasmerkiant milijonus žmonių mirčiai, o vokiečių tautą – amžinai gėdai. Jo knyga Vokietijoje susilaukė nuožmaus puolimo, bet buvo išleista japonų, lenkų, anglų, prancūzų, portugalų ir rusų kalbomis. Autorius Vokietijoje buvo ilgai persekiojamas, o bylinėjimąsi jis laimėjo tik 1995-aisiais.

Bet nepaisant autoriaus sąsajų su Lietuva, reiktų suvokti knygos pavadinimo prasmę. Kažkada šveicarų laikraštis „Facts“ įrodė, kad Hitleris pats turėjęs žydiško kraujo. Tokių jo giminės pėdsakų esą rasta jo politinių priešininkų dar 1931 metais viename Moravijos mieste. Gal todėl 1940-ųjų gruodžio 6 dieną Hitleris įsakė nužudyti giminaitę Aloiziją, kuri neva buvusi beprotė ir galėjusi išplepėti apie fiurerio žydišką kilmę… Šias faktas ir tai, kad Hitleris yra pagrindinis Holokausto autorius ir kaltininkas, dar labiau pabrėžia XX-ojo amžiaus beprotybę.

Būtų neatsakinga lyginti šių monstrų asmenybes ir juodus darbus, jų nusikaltimų mastą žmonijai ir atskirai Lietuvai, kuri visais laikais buvo ant didžiųjų kataklizmų slenksčio. Bet štai šiandienos Europoje ir vienas, ir kitas turi vis daugiau pasekėjų. Ko gero, Stalinas – daugiau. Jeigu Leniną tebegarbsto beveik vien tik komunistai su G.Ziuganovu priešakyje (kol jo mumija guli prie Kremliaus sienos), tai Stalino pasekėjų gausu visoje Rusijoje – ir ne tik. Jų skaičius auga (pernai 54 proc. apklaustų rusų manė Staliną buvus geru vadovu), ir prie jo garbinimo, kaip rašo Vakarų spauda, prisideda pats V.Putinas. Jo pozicija nevienareikšmė: čia jis smerkia Stalino represijas, čia – kaip dera KGB auklėtiniui ir filmų apie šnipus mėgėjui – didžiuojasi Staliną buvus „sumaniu lyderiu“.

Pripažindamas, kad milijonai žmonių tapo stalininių valymų, tremčių ir bado aukomis, V.Putinas kalba, kad Stalino nusikaltimai mažesni negu JAV, kurios numetė atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, bombardavo Vietnamą, dabar kariauja Irake… Šalies vadovo vertinimas, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus katastrofa“, reiškia ir nostalgiją tiems laikams, ir buvusių lyderių valdymo pateisinimą. O laikraštis „The Wall Street Jornal“ pernai pateikė tokį iškalbingą faktą: V.Putino senelis buvo Lenino ir Stalino virėjas. O gal ir paveldimumas formuojasi per skrandį?..

Visa tai nereiškia, kad galima išrikiuoti asmenybių grandinę Leninas – Stalinas – Hitleris – Putinas. Bet daugybė faktų rodo, kad, priešingai negu Vakaruose, Rusijoje šią seką žadama tęsti. Tam pajungiamas kone visas valstybinis aparatas, politinės partijos, jėgos struktūros. „Vieningoji Rusija“ vienijasi po naujo imperatoriaus vėliava, kurios raudona kaip kraujas spalva primena gūdžius Stalino laikus.

Tylioji čečėnų genocido fazė

Kol pasaulis pagrindinį dėmesį nukreipęs į separatines Gruzijos respublikas ir Rusijos grasinimus jas aneksuoti, Pietų Kaukazas lieka pamiršta žemė. Čečėnijoje tarsi jau nėra karo, vyksta taikus krašto atstatymas, pasipriešinimas palaužtas, naikinami paskutiniai sukilėlių likučiai.

Tokia aplinka tenkina Maskvą, kuri lyg ir atsikratė įdėmaus pasaulio žvilgsnio į nualintą Čečėniją. Bet ši rimtis apgaulinga. Kaip penktadienį kalbėjo Seime surengtos apskritojo stalo diskusijos „Taikos Čečėnijoje galimybės“ dalyviai, iki taikos čia dar toli. Tiesiog vainachų žemės okupacija perėjo į tylią fazę, čečėnų genocidą palikta vykdyti Maskvos samdiniams. Tai beveik tikslios konferencijos dalyvių iš Kaukazo, Lenkijos, Rusijos, kitų šalių pranešimų formuluotės.

Šią savaitę Strasbūre vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskelbtas pareiškimas, kad 47-ioms Tarybai priklausančioms valstybėms „labiausiai kelia nerimą“ žmogaus teisės Čečėnijoje ir Ingušijoje. Prieš tai ataskaita apie padėtį Kaukaze buvo svarstyta tik 2006-ųjų sausį, bet per tą laiką, organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, žmonių grobimai, kankinimai ir bausmės be teismo tik plito. Europos Žmogaus Teisių Teismas užverstas genocidą patyrusių kaukaziečių pareiškimais. 26 atvejais Strasbūro teismas pripažino Rusiją kalta pažeidus žmogaus teises Čečėnijoje, bet Maskva neskuba atlikti jų tyrimo. Dar daugiau kaip 200 bylų laukia teismo sprendimo.

Bet visa tai – tik fasadinė susirūpinimo padėtimi Kaukaze pusė. Iš tikrųjų, kaip rašo Estijos laikraštis „Postimees“, Čečėnijoje vyksta vietos valdžios koncentracija, o prezidentas Ramzanas Kadyrovas ima visą krašto kontrolę į savo rankas, nors jo postas prilyginamas kitiems Rusijos Federacijos subjektams.

32 m. veikėjas jau nuėjęs prieštaringą gyvenimo kelią. Per Rusijos intervenciją į Čečėniją jis net kovėsi sukilėlių būriuose su federaline kariuomene, bet netrukus perėjo pas „federalus“. Aikštingo ir nevaldomo būdo jaunuolis netrukus atsidūrė kalėjime, bet jo tėvas prezidentas Achmedas Kadyrovas sūnų priėmė vadovauti savo apsaugai. Nužudžius tėvą, Ramzanas Vladimiro Putino palaiminimu tapo separatinės respublikos vadovu. Keistai greitai baigęs Machačkalos verslo ir teisės institutą, R. Kadyrovas netapo labiau išsimokslinusiu ar išsilavinusiu. Net bendražygiai juokiasi, kad jų prezidentui labiau tinka Čiapajevo karo lauko apranga negu kostiumas.

Ir štai šis vadinamas tautos didvyris Kremliuje sutinkamas išskėstomis rankomis, jis be eilės patenka pas V. Putiną ir Dmitrijų Medvedevą. Tokiame susitikime balandžio pradžioje dabartinis ir išrinktasis Rusijos prezidentai sutiko su R. Kadyrovo reikalavimu kai kuriuos svarbius Rusijos Federacijai priklausančius energetikos objektus perduoti Groznui. Taip Maskva pažadėjo, kad visos pajamos iš kompanijos „Grozneftgaz“ veiklos patektų į Čečėnijos iždą. Taip pat susitarta Grozno oro uostui „Severnij“ suteikti tarptautinį statusą, skirti didelį bankų kreditą respublikos ekonomikai ir socialinei sferai.

Kaip ir sovietiniais laikais, Maskva savo numylėtiniams negaili apdovanojimų. Draugystės ordinas prisegtas prie R. Kadyrovo motinos, kuri yra Čečėnijos Liaudies susirinkimo pirmininko padėjėja, krūtinės. Prieš 2 m. ji buvo sužalota per eismo įvykį.

Neliko nuskriaustas ir pats jaunasis prezidentas. Šių metų kovą jis tapo… Rusijos žurnalistų sąjungos nariu. Bilietas jam įteiktas už „neįkainojamus nuopelnus atkuriant Čečėnijos žurnalistiką“. Po keleto dienų sąjungos vadovai tarsi susigėdo tokio žingsnio ir atšaukė narystę, bet, paspaudus iš Kremliaus, dar po kurio laiko ji patvirtinta galutinai.

Kad patvirtintų savo raštingumą, R. Kadyrovas metinių šiame poste proga neseniai išleido savo straipsnių ir kalbų rinkinį. Savaitę užsitęsusios iškilmės baigėsi futbolo švente, kurioje aukščiausiosios lygos debiutantas vietos „Terekas“ įveikė vieną geriausių Rusijos Centrinio armijos sporto klubo komandą.

Bet tai, kas iš tikrųjų vyksta Kaukaze, toli gražu neverta šypsenos. Čečėnijoje ir Ingušijoje formuojasi vietos oligarchai, kurie grobia valdžią į savo rankas. Sukilėlių grupelės vis labiau retėja ir prisitaiko prie tylaus tautos išnaikinimo. Rusija, kuri vis labiau primena monarcho valdomą imperiją, savo užantyje augina kitą valdovą, kuris kada nors atves kraštą prie naujos katastrofos.

Kaspijos jūra – energetinių pratybų poligonas

Po Turkmėnistano prezidento Saparmurato Nijazovo mirties naujasis šios energetinių išteklių turtingos Vidurio Azijos šalies vadovas Gurbanguly Berdymuchamedovas, kaip rašo „The Financial Times“, mažiau turi iliuzijų laikyti šalį izoliacijoje ir labiau linkęs gerai uždirbti iš milžiniškų dujų resursų. Tokius ketinimus pajuto ir ES delegacija, kuri praėjusį ketvirtadienį, balandžio 10 dieną, vedė nelengvas derybas Ašchabade ir gavo prezidento garantijas tiekti dujas tiesiai į Centrinę Europą per Kaspijos jūrą.

2006 m. pabaigoje Turkmėnistano prezidentu tapęs G. Berdymuchamedovas garantavo ES kasmet tiekti ne mažiau kaip 10 mlrd. kubinių metrų dujų. JAV ir ES norėtų, kad šios dujos būtų eksportuojamos į Vakarus Kaspijos jūros dugnu, apeinant Rusijos teritoriją ir susijungiant su projektuojamu dujotiekiu „Nabucco“, kuris 3300 km vamzdynu nusitęstų iš Kaspijos jūros baseino iki Centrinės Europos. Be to, Turkmėnistano vadovas pažadėjo sudaryti ES šalims galimybę dalyvauti žvalgant ir tiriant naujus telkinius. ES užsienio ryšių komisarė Benita Ferrero-Waldner britų verslo dienraščiui sakė, kad Ašchabade paminėti „skaičiai nėra labai dideli, tačiau žengtas pirmas ir labai svarbus žingsnis“ užtikrinant papildomą ir nuo Rusijos nepriklausomą dujų tiekimą į Vakarus.

Tačiau specialistai negali pasakyti šio tiekimo terminų ir apimties. Visų Turkmėnistano dujų – jų eksportuojama apie 50 mlrd. kubinių metrų kasmet – grafikas parengtas iki 2028 metų, ir rasti „plyšį“ šiame plane beveik neįmanoma.

Konkurencija iš tiesų didelė. Žadama didinti dujų tiekimą Rusijai. Ji ir šiandien gauna didžiausią šio turkmėniško kuro dalį. Ašchabado planuose – dujų eksportas į Kiniją kitąmet eksploatacijon atiduodamu Transazijos dujotiekiu. Buvo paminėtas ir ilgas pietinis vamzdynas į Pakistaną.

Tačiau Vakarai visas viltis deda į „Nabucco“ projektą, į kurį įsilietų dujotiekis iš Turkmėnistano. Jo statybą numatoma pradėti 2010 metais, o preliminari kaina – apie 5 mlrd. eurų. Pirmoji atkarpa (atbuline tvarka) iš Austrijos iki Ankaros eis per Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją. Ties Turkijos siena ji bus baigta iki 2013 metų. Iš pradžių apie 8 mlrd. kubinių metrų dujų į šį vamzdyną bus tiekiama iš Azerbaidžane esančio Šach-Deniz-2 telkinio, bet dujų tiekėjais gali tapti ir Kazachstanas, Egiptas, Iranas bei šiauriniai Irako rajonai.

Ir vis dėlto visiškai aprūpinti Europą dujomis vien „Nabucco“ nepakaks, net jeigu po kelerių metų bus pasiektas 30 mlrd. kubinių metrų projektinis pajėgumas. ES šalių poreikis milžiniškas – apie 500 mlrd. kubinių metrų, ir be Rusijos pagalbos Vakarai neapsieis. Jų suinteresuotumas kiek įmanoma sumažinti „Gazprom“ diktatą – tai strateginė ES ir netgi NATO kryptis, kuri dar kartą buvo pabrėžta Aljanso viršūnių susitikime Bukarešte.

Kaspijos jūros regionas – tai tas Eurazijos taškas, kuriame susikerta labai daug energetinių interesų. Jis yra trečias pasaulyje pagal energijos išteklius. Vien tik Turkmėnistano Karakumų dykumoje, kai kurių specialistų tvirtinimu, glūdi nuo 2 iki 20 trilijonų kubinių metrų dujų. Ašchabadas pasamdė vieną Didžiosios Britanijos kompaniją šiems resursams papildomai ištirti. Maskvos ir Pekino veržimasis į Vidurio Aziją Briuselį dar labiau verčia skubėti. Deja, kaip tvirtina laikraštis „The Wall Street Journal“, ES tenka bėgti iš paskos…

Tarp Turkmėnistano ir ES yra nemažai valstybių, kur politinė ir ekonominė situacija kelia nemažą riziką. Netgi ir su Baku Ašchabado santykiai nėra geri, daugiausia dėl senų ginčų apie skolas ir teises į energetinius išteklius neužterštoje Kaspijos jūros dalyje. Tiesa, kovo pradžioje šis ginčas išblėso, nes abi šalys atkūrė visaverčius diplomatinius santykius, ir dujotiekis Kaspijos jūros dugnu pajudėjo iš mirties taško: europiečiams įsižiebė viltis, kad iki 2013 m. jų namuose „žydrosios liepsnelės“ degs ryškiau.

Santykių atšilimas sudaro prielaidą kitam realiam žingsniui, apie kurį kalbama mažiau: bendram darbui bus sujungti abiem šalims priklausantys dujų gavybos bokštai jūroje, be to, jie bus valdomi iš vieno centro krante. Didelio jų galingumo tikėtis negalima, tačiau toks projektas kur kas pigesnis negu dujotiekių tiesimas. Taip dujų tiekimas į ES bus pradėtas anksčiau nei bus nutiestas dujotiekis jūros dugnu.

Vis dėlto Kaspijos jūros statuso klausimas lieka diskusinis. Kaip rašo „The International Herald Tribune“, šios problemos nepavyksta išspręsti nuo pat SSRS iširimo 1991 metais. Istoriškai kova dėl šio energijos išteklių turtingo regiono vyko tarp sovietinės imperijos ir Irano. Tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai, šio mūšio dalyvių atsirado dar daugiau. Iki tol SSRS ir Iranas 1921 ir 1940 m. susitarimais Kaspijos jūrą laikė ežeru ir dalijosi ją pusiau. Su tuo keletą metų sutiko ir prie Kaspijos jūros prisiglaudusios valstybės. Ir tik 1998 m. Azerbaidžanas, paragintas JAV investuotojų, pareiškė, kad tai tarptautinis ežeras ir jo vandenis bei dugną būtina padalyti į penkis sektorius. Tokiu atveju Rusija, o ypač Iranas, daug prarastų. Kol V. Putinas inicijavo papildomas derybas dėl Kaspijos jūros resursų statuso, 2001 m. Iranas į orą pakėlė naikintuvus ir pasiuntė kovinius laivus, kad paveiktų Baku ir Maskvą dalį resursų skirti ir Teheranui. Tačiau Irano prie derybų taip ir neprileido…

Tuo tarpu savo interesus regione aktyviai ėmė reikšti JAV. 2005 m. jos pritarė dujotiekio Baku–Tbilisis–Džeichanas statybai bei vamzdyno į Europą tiesimui. Iranui ir Rusijai teko atsitraukti iš savo pozicijų.

Besiplečianti ES ir JAV ekspansija į Kaspijos jūros regioną rodo, kad, nepaisant tarp penkių regiono valstybių taip ir neišspręstos jūros statuso problemos, Rusija per ateinantį penkmetį bus pastumta į šalį nuo didžiulių šio regiono išteklių. Tačiau Maskva jau pradėjo žaisti kitą šio žaidimo kėlinį: ji didina energijos išteklių kainas. Taigi, laikraščio „The Wall Street Journal“ nuomone, apie pusę ES šalių netolimoje ateityje susidurs su beatodairišku Rusijos spaudimu, kokį jau pajuto Baltarusija, Gruzija, Ukraina ir Lietuva.

Jautrus D taškas Rusijos ir Lietuvos santykiuose

Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno ketinimai vykti į Maskvą ir ūmus šio vizito atsisakymas – naujienos lyg iš giedro dangaus. Paprastai ministro kelionės į vieną ar kitą šalį plačiąją visuomenę mažai domina, tačiau Rusija yra jautrus D (diplomatinis) taškas. Kiekvienas oficialaus pareigūno judesys, pasisakymas, o tuo labiau kokio nors V.Žirinovskio ar V.Alksnio demaršas sujudina tarpvalstybinius santykius iš pamatų.

Todėl kyla natūralūs klausimai: ko ministras norėjo vykti į Maskvą? Ar vizitas buvo suderintas su šalies Prezidentu? Ar iš tikrųjų jo atsisakyta dėl P.Vaitiekūno ligos ar dėl kitų priežasčių?

Užsienio reikalų ministras Rusijoje viešėjo maždaug prieš pusantrų metų, 2006 – ųjų lapkritį. Tuomet jis irgi susitiko su Rusijos diplomatinės tarnybos vadovu S.Lavrovu. Daugiausiai buvo aptarti transporto tranzito per Lietuvos teritoriją klausimai.

Per 18 Lietuvos nepriklausomybės metų mūsų šalies vadovai Rusijoje pabuvojo tik du kartus: 2001-ųjų kovą V.Adamkus ir 2003-ųjų gegužę vėliau nušaltintasis R.Paksas, kuris buvo nuvykęs į Rusijos ir ES susitikimą Sankt Peterburge ir šio miesto prie Nevos 300-ųjų įkūrimo metinių iškilmes. Jeigu neskaičiuotume keleto gyvybiškai svarbių ir tam tikra prasme priverstinių faktiško valstybės vadovo V.Landsbergio vizitų į Maskvą po nepriklausomybės atkūrimo, Rusijos ir Lietuvos dvišalių santykių įgyvendinimas aukščiausiuoju lygiu tarsi ir būtų išsemtas…

Tuo tarpu Rusijos vadovai visą tą laiką vengė atvykti į Lietuvą. V.Putinas vis atidėliojo vizito planus, nors dažnai lankėsi Kaliningrade.

2006-ųjų spalį buvo pažymėta svarbi sukaktis – Rusijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo 15-osios metinės. V.Putinas į Vilnių atsiuntė Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininką Konstantiną Kosačiovą. Vizitas iš pradžių buvo sugalvotas kaip šventinis renginys su plačiomis šypsenomis, gražiomis kalbomis, nutylint sunkius diplomatinių tarpvalstybinių santykių momentus. Bet kaip tik metinių išvakarėse iš Lietuvos buvo išsiųstas Rusijos šnipas. Šventinė nuotaika buvo sugadinta.

Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas laiške K.Kosačiovui priminė „dvišalių santykių pakilimo” momentus, kai Rusijos liaudis „nuoširdžiai palaikė Lietuvą sudėtingomis jai Sausio dienomis”, 1991-ųjų liepos 29 dieną pasirašytą sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, Rusijos kariuomenės išvedimą, pasirašytą sutartį dėl sienų, išspręstą tranzito per Lietuvos teritoriją problemą ir dar daug ką, pačiam ministrui po mėnesio teko pačiam vykti į Maskvą ir lyginti santykius.

Už visų šių neaukšto lygio ir dažnai nevaisingų kontaktų slepiasi gana sudėtingi Rusijos ir Lietuvos santykiai. Net ir tuomet, 1990-1991 metais, juos atkurti prireikė pusantrų metų, kai kitos šalys (pirmoji – Islandija) Lietuvos nepriklausomybę pripažino daug anksčiau. Galbūt trukdė iki 1993-ųjų rugpjūčio pabaigos Lietuvoje buvusi sovietinė kariuomenė, gal dešimtmečius tūnojęs ir dabar naujomis spalvomis sušvitęs nepasitikėjimas, gal valstybių lyderių kompleksai… Belieka tikėtis, kad Rusijos valdžios hierarchijoje nulipęs vienu laipteliu žemiau V.Putinas pamirš savo nusistatymą arba ne toks ambicingas bus išrinktasis prezidentas D.Medvedevas…

Grįžkime į pradžią.

Gali būti, kad darbo vizito atsisakymas susijęs su keletu aplinkybių. Dar nebaigta formuoti Rusijos vyriausybė. Gali būti, kad V.Putinas pakeis abu ministrus – užsienio reikalų ir transporto, su kuriais tradiciškai susitikti buvo numatęs P.Vaitiekūnas. Būtų neapgalvota derėtis su pareigūnais, kurių po D.Medvedevo inauguracijos gegužės 7 dieną nebeliks vyriausybėje.

Galbūt yra kita „organizacinė” priežastis. Pernai gruodį Svetlogorske P.Vaitiekūnas iškėlė idėją sudaryti dvišalę Pasitikėjimo komisiją, kuri turėtų pagerinti komplikuotas dviejų valstybių santykius. Formaliai šiai idėjai pritarta, bet, ko gero, nieko nepadaryta ją kuriant… Taigi, vėl neliko prasmės tartis ir šiuo klausimu.
Pasitikėjimas – nepasitikėjimas. Štai tas kertinis akmuo, ant kurio statomas valstybių santykių rūmas. Pagrindiniai luitai į jį dar neįmūryti: daugiau kaip pusantrų metų uždžiuvęs „Družbos” naftos vamzdynas, užstrigusios „Vnešekonombanko” skolos, sustojęs Lietuvos verslininkų dingimo tyrimas, yra problemų ir tranzito klausimais. Bet viską nustelbia nesutarimai dėl 80 mlrd. litų siekiančios okupacijos žalos atlyginimo. Pats P.Vaitiekūnas išsakęs gana originalų požiūrį į šį Lietuvos siekį, už kurį jo nepaglostė nei vietos politikai, nei labiau ėmė gerbti Maskvoje…

Gali būti, kad Kremlius iki šiol kerštauja už V.Adamkaus atsisakymą prieš beveik trejus metus vykti į Pergalės 50 – čio iškilmes Maskvoje. Šios nuoskaudos kamuojama Rusija vargu ar pakvies Lietuvos vadovą ir šiemet į Raudonąją aikštę. Kol kas, kaip praneša spauda ir Prezidentūros protokolo specialistai, negauta kvietimo ir į prieš tai rengiamas D.Medvedevo inauguracijos iškilmes.

Akylūs Kremliaus ideologai savo „failuose” galėjo pasižymėti dar vieną nedraugišką Vilniaus žingsnį: praėjusią savaitę Lietuvos ambasadorius Rusijoje R. Šidlauskas Rusijos žmogaus teisių ir demokratinių vertybių gynėjoms Liudmilai Aleksejevai ir Valerijai Novodvorskajai įteikė Lietuvos valstybės apdovanojimus. Šios žmogaus teisių ir Lietuvos nepriklausomybės gynėjos, Rusijos valdžios kritikės nėra mėgstamos Kremliuje.

Žodžiu, eiliniam žmogui Lietuvos ir Rusijos santykiuose daug nežinomųjų. Keistų sprendimų neskuba paaiškinti ir diplomatinė žinyba prie Lukiškių aikštės.

Kada gi JAV pasitrauks iš Irako?

Jungtinėse Valstijose stiprėjantis ginčas, palikti ar išvesti Amerikos kariuomenę iš Irako, tampa ne tik rinkimų kovos motyvu, bet ir amerikiečių gerovės prielaida. Baltieji rūmai skelbia dviprasmius ir neaiškius pareiškimus, o kandidatai į prezidento postą stato ant kortos savo karjerą būtent dėl Irako.

Londono laikraštis „The Guardian“ paskelbė slaptą Vašingtono planą, pagal kurį JAV karinis kontingentas Irake liktų neribotą laiką. Kitaip sakant, šiame dokumente nenurodoma jokių terminų, kada ir kokiomis sąlygomis ta kariuomenė gali būti išvesta.

Toks viešumas George‘ą W. Bushą privertė išsamiau paaiškinti šio kontingento Irake perspektyvą, tačiau tas paaiškinimas tik įnešė painiavos. JAV prezidentas pareiškė, kad jis sutinkąs su daugiataučių pajėgų Irake vado generolo Davido Petreuso nuomone, esą būtina pristabdyti kariuomenės išvedimą 45 dienoms nuo šių metų liepos, mat reikia įvertinti karinės operacijos rezultatus ir įtvirtinti tai, kas pasiekta.

Po moratoriumo iš Irako ketinama išvesti 25 proc. Amerikos kareivių, tai yra penkias kovines armijos brigadas iš visų 20-ies ten esančių. Tokiu atveju metų pabaigoje liktų apie 140 tūkst. Bet juk praėjusių metų pradžioje Kongresui sutikus G. W. Bushas į Iraką papildomai pasiuntė 30 tūkst. kareivių, nes padėtis šioje šalyje kėlė didžiulį susirūpinimą. Kitaip sakant, kiek pridėjo, tiek žada atimti, ir vis tiek Irake liks beveik pusantro šimto tūkstančių svetimos Pentagono kariuomenės. Ir tai Vašingtonui leidžia kalbėti apie jos mažinimą…

Apie planus išvesti Amerikos kareivius iš Irako G. W. Bushas prakalbo artėjant prezidento rinkimų kampanijai, tai yra pernai rugsėjį, kai Kongresą ėmė kontroliuoti demokratai. Vėliau buvo rengiamas slaptas planas dėl Irako karinės ateities, ir, kai abu Demokratų partijos kandidatai į prezidentus ėmė ryžtingai reikalauti pasitraukti iš Irako, Baltieji rūmai pradėjo platinti pareiškimus, šviesiomis spalvomis piešiančius pažangą Irako frontuose.

Dar daugiau: ketvirtadienį G. W. Bushas paskelbė, kad nuo rugpjūčio 1 d. Amerikos kareivių ir karininkų tarnybos Irake, Afganistane ir kituose karštuose pasaulio taškuose trukmė sutrumpės nuo dabartinių 15 mėnesių iki 12-kos. Tuo siekiama sumažinti kareiviams tenkantį krūvį. Kita vertus, jis pažadėjo vetuoti kiekvieną Kongreso sprendimą, jeigu jis lies karinių operaciją Irake finansavimą arba kariuomenės išvedimo terminus.

Demokratų kandidatai į prezidentus Hillary Clinton ir Barackas Obama sutinka, kad dar šiemet Amerikos kariuomenės išvesti nepavyks, tačiau tai padaryti reikia per 12–16 mėnesių po šalies vadovo inauguracijos kitų metų sausį. Respublikonų atstovas Johnas McCainas pasisako už kariuomenės buvimą Irake „iki pergalingos pabaigos“, kad ir 100 m. Šiuo požiūriu kandidato, prezidento G. W. Busho, gynybos sekretoriaus Roberto Gateso ir Pentagono generolo D. Petreuso pozicijos sutampa.

Vis dėlto pergalingos pabaigos nematyti. Buvęs Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis laikraštyje „The Washington Post“ tvirtina, kad jei prieš 5 m. amerikiečiams kas nors būtų prognozavęs, jog prezidento idėja nuversti Saddamą Husseiną kainuos trilijonus dolerių, 4 tūkst. Amerikos kareivių gyvybių, 30 tūkst. sužeistųjų, tokį prezidentą būtų nušvilpę. O kas išmatuos žalą Amerikos autoritetui, prarastas pozicijas Artimuosiuose Rytuose, Europoje… Neseniai įvykęs Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vizitas į Bagdadą parodė, kad proamerikietiška Irako valdžia neabejinga Teherano pozicijai.

Kad karas Irake atnešė Amerikai didžiulių materialinių nuostolių, turi įrodyti ekonomistai. Bet akivaizdu, kad jos ūkio smukimas sutapo su nevykusia ir sėkmės neatnešusia karine operacija Vidurio Rytuose. Keistos pauzės, išvedant iš Irako gausėjančią sąjungininkų armiją, visiškai kompromituoja Vašingtono užsienio politiką.