Netrukus, balandžio 12-ąją, sukaks 50 metų, kai pirmasis žmonijos istorijoje žmogus SSRS pilietis Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą. Tačiau taip jau sutapo, kad šiek tiek ankstesnę, kovo 27 dieną prisimename kaip tragišką sukaktį: po šlovingo skrydžio praėjus septyneriems metams, J. Gagarinas žuvo aviakatastrofoje. Rusijoje iki pat šių dienų kalbama, kad šie du įvykiai prilygsta žygdarbiams, tačiau abu jie vis dar apgaubti paslapties skraiste.
Komentarai
Japonų nacionalinė gėlė sakura (sacura, prunus) pražys tik po gero mėnesio. Tarsi balta ar rožine varške aplipę japoniškų vyšnių medžiai dažniausiai juos džiugina gegužės pradžioje, tačiau būna, kad jos savo įstabia, kiek sentimentalia spalva nušvinta balandžio antroje pusėje. Vilniuje mes irgi turime nedidelį sakurų parką, kuris, jei pavasaris nebus toks vėsus, mūsų akį džiugins jau per šv. Velykas. Tiesa, sakura turi ir kitą reikšmę: taip vadinama „akmeninių ešerių“ (serranidae) šeimos žuvų gentis.
Tą baisią žinią tuometiniai Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistai sužinojo atėję į darbą pirmadienį ir susėdę kavinėje pirmosios rytinės kavos. Tada pernelyg nekreipėme dėmesio į laidų užsienio lietuviams redaktoriaus Nerijaus Maliukevičiaus prie stalelio paskleistą iš BBC išgirstą naujieną, esą naktį į sekmadienį po gaisro sprogo Černobylio atominė jėgainė. Et, manėme, supaisysi, ką čia šneka Vakarų propaganda…
Tai, kas atsitiko Japonijoje, įspėja visą pasaulį: net stipriausios ir labiausiai pažengusių technologijų šalys negali atsilaikyti prieš gamtos siautulį. Antžeminė, požeminė ar povandeninė stichija paverčia žmogų ir jo veiklos produktus žaisliukais, o žmonijos likimą nenuspėjamu. Bet ar galima pasiduoti bejėgiškumui ir panikai? Japonai visą laiką tam priešinasi.
Lenkijos ir Lietuvos santykiai visada buvo jautrūs. Kaip tame lakiame posakyje: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Nuo 1579 m. pasirašytos Liublino unijos iki šių dienų tautinių santykių – štai tas ilgas ir prieštaringas mūsų valstybių sugyvenimo kelias, kuris kai kam pastaruoju metu vėl rodosi ne rožėmis klotas.
Nuklyskime į tolimuosius 1831-uosius, kai antrą kartą po Žalgirio mūšio, po LDK ir ATR pergalingų šimtmečių lenkų ir lietuvių sukilėliai parodė vienybės jėgą. Tiesa, sukilimas prieš carinę patvaldystę buvo žiauriai numalšintas, o nuo to laiko tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyro įtarumo atmosfera. Kodėl?
Pernai gegužę rašėme, kad pasiūlymas Estijai – vienai iš trijų Baltijos „sesių“ – nuo 2011-ųjų pradžios įsivesti eurą, kelia ir pavydą, ir šypseną. Taip pat pažymėjome, kad ta šypsena tapo dar platesnė, kai vokiečių laikraštyje „Die Welt“ perskaitėme, jog gegužės pradžioje Briuselio sutikimą deryboms dėl įsitraukimo į euro zoną gavo ir Islandija, kuri 2009 m. buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto ribos. „Tad džiaugtis, pavydėti ar šaipytis turime iš estų?“ – ambicingai klausėme tada.
Dabar atsiprašome už ironiją: per sekmadienį įvykusius rinkimus estai įrodė, kad tokiai pašaipiai šypsenai nėra pagrindo, nes jie palaikė savo vyriausybę, nepaisydami visas ES šalis, taip pat ir Estiją gerokai nuvarginusios ekonominės krizės.
Toks klausimas visai suprantamas, ir į jį galėtume atsakyti „taip“. Žinoma, yra keletas „jeigu“. Kokios sąlygos turi susidaryti, kad JAV, ES ir NATO sankcionuotų tiesioginį įsikišimą į įvykius Libijoje?
Iš tiesų, 1878–ųjų gruodžio 6–ąją (ar 9–ąją, dėl to dar ginčijamasi) Goryje batsiuvio ir padienės baudžiauninkų darbininkės šeimoje gimusio trečiojo vaiko gyvenimas buvo audringas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios ir ypač svetingos tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams. Dar keisčiau, kad demokratėjant visuomenei šis tironas Rusijoje tampa vis populiaresnis.
Vasario 24-ąją Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, lydimas 13 ministrų ir 67 žurnalistų, tarsi viesulas praūžė per Briuselį, siekdamas palenkti ES vadovybę ir įpiršti jai savo energetinės politikos modelį. Derybos buvo sunkios, ir tiek V. Putinas, tiek Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barrosas spaudos konferencijoje negalėjo paslėpti didžiulio nuomonių skirtumo. Kitaip sakant, suderinti pozicijų ir vėl nepavyko. O juk naujosios Europos energetikos liberalizavimo taisyklės įsigalioja jau kovo 3 dieną.