Komentarai

Prezidentas – kanibalas

Ar jūs valgėte žmogienos? Ne? Ar nežinote, kur, kas ir kada jos jums pakišo? Aišku, klausimai nevelykiniai… O štai vienas buvęs prezidentas, sako, pažįsta salsvą jos skonį. Tai buvęs Liberijos diktatorius Charlesas Tayloras, valdęs šią nedidelę Vakarų Afrikos šalį 1997 – 2003 m.

Po pusės metų jo teismas vėl atsinaujino Hagoje, Čia posėdžiauja specialiai Siera Leonėje vykusio pilietinio karo klausimams sudarytas nepriklausomas Jungtinių Tautų jurisdikcijoje esantis karinis tribunolas.

Charles TaylorNuo sausio pradžios apklausiama beveik pusantro šimto liudininkų, kurie specialiajam teismui pasakoja apie buvusio prezidento kaimyninėje šalyje vykdytus nusikaltimus žmonijai – žudynes, kankinimus, žaginimus, vaikų išnaudojimą karo veiksmuose ir kt. Liudininkai kalba apie seksualinę prievartą, žmonių galūnių amputaciją, finansinius nusikaltimus. Iš pateiktų 11-kos kaltinimų eksprezidentas nei pagal vieną nepripažįsta savo kaltės.

Jau įrodyta, kad 1991 – 2001 m. Ch.Tayloras rėmė deimantų turtingos Siera Leonės sukilėlius ir finansavo karinius konfliktus. Visada tvarkingas, su kaklaraiščiu 60-metis teisiamasis, kaip rašo šveicarų laikraštis “Neue Zuricher Zeitung”, teismo salėje ramiai išklauso liudininkų parodymus, kažką pasižymi bloknote. Daugelyje pernai birželį prasidėjusio teismo proceso posėdžių dalyvaudavo tik jo advokatas.

Tačiau šiaip jau ramiame ir žiniasklaidos dėmesio nesusilaukusiame procese neseniai įvyko dramatiškas posūkis. Vienas iš 144 liudininkų, sutikusių dalyvauti apklausoje ir atskleisti savo vardą – Josephas Marzahas, pravarde Zigzagas, staiga papasakojo apie eksprezidento vykdytus kanibalizmo aktus. Buvęs Ch. Tayloro būrio vadas Siera Leonėje sakė: “Tayloras kalbėjo, kad mes turime juos valgyti. Net baltuosius, kurie tarnauja Jungtinių Tautų pajėgose. Jis sakė, kad mes galime juos vartoti maistui vietoj kiaulienos”…Tik klausydamas šių žodžių išdidusis kaltinamasis aiškiai jaudinosi ir dažnai nuo liudininko nusigręždavo.

J.Marzahas įtikinamai pasakojo, kad Ch. Tayloras dalyvavo kanibališkuose ritualuose ir valgė nužudytų ir mirtimi nubaustų priešų mėsą. Tarp jų buvo ir Nigerijos taikdarių kontingento kareivių. Dažniausiai eksprezidentas savo racione vartodavo priešų širdis, o 1995 m. viename Monrovijos paplūdymyje gyva buvo palaidota nėščia moteris, po to ritualo dalyviai rankomis sudraskė gyvą avį…

Savo valdymo metais Ch. Tayloras vadovavo slaptai PORO sąjungai. Jos šaknys glūdi dar 16 amžiuje, pavadinimas kilęs nuo Indijos karaliaus vardo, reiškiančio išlaisvintą vergą. Manoma, kad PORO idėja atkeliavo per britų kolonijinį viešpatavimą Indijos pusiasalyje, nors pati Liberija niekada nebuvo kolonizuota. Nuo senų laikų ji yra JAV įtakoje, kad net šių šalių vėliavos panašios. Tik apie 5 proc. visų daugiau kaip trijų milijonų Liberijos gyventojų sudaro liberiečiai – Afrikos vergų Amerikoje palikuonys. Galbūt jie iš britų ir pritaikė PORO idėją naujoms Afrikos sąlygoms.

Iš pradžių ši sąjunga mėgino grįžusius kolonistus sutaikyti su vietinėmis etninėmis grupėmis, integruoti gentis į valstybės gyvenimą. Vėliau tik vyrams prieinama PORO suskilo į keletą slaptų organizacijų, kurių veikloje galėjo dalyvauti tik šalies elitas. Jose klesti vaikų įšventinimo į vyrus ritualai, aukojimo papročiai, taikomos žiaurios iš vietos genčių pasiskolintos bausmės. Nuo 19 a. vidurio misionieriai ėmė pranešinėti, kad slaptose apeigose yra ir kanibalizmo. Okultiniuose ritualuose dalyvaudavo vyrai – leopardai ir vyrai – aligatoriai. Slaptose karinėse ceremonijose būdavo įprasta suvalgyti savo prieš širdį, kad įgautum jėgos ir drąsos…

Nuo praėjusio amžiaus vidurio visų PORO vienijančių organizacijų lyderiu paprastai yra Liberijos prezidentas. Būdamas ginkluotos grupės “Liberijos nacionalinis patriotinis frontas” vadovu, Ch.Tayloras slaptą PORO ložę naudojo kaip būdą dvasinei savo pavaldinių prievartai. Iš tolesnių liudytojų parodymų Hagoje gali paaiškėti dar baisesni faktai apie diktatorių – žmogėdrą.

Beje, jis ne vienintelis. Spauda rašė, kad žmogėdros polinkiais garsėjo 1971 – 1979 m. Ugandą valdęs diktatorius Idi Aminas, nepaprastai mylėjęs krokodilus, kurie neatsisakydavo žmogienos… Kanibališkais polinkiais pasižymėjo ir Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius Jeanas Bokassa I-asis, valdęs šalį nuo 1966 m., o vėliau pasiskelbęs imperatoriumi.

Kas gali būti tikras, kad ir šių dienų pasaulyje koks nors lyderis ramiai sau nedoroja priešininko širdies…

Penkeri beprotybės Irake metai

Prieš 5 m. kovo 20 d. prasidėjo Irako karas, kuris dažnai vadinamas antruoju Persijos įlankos karu. Daugiau kaip 300 tūkst. Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų kareivių įžengė į Saddamo Husseino žemę. Operacijos priežastis – tariamai Irakas kūrė masinio naikinimo ginklus ir kėlė grėsmę Vakarams. Vėliau buvo bandyta ieškoti sąsajų tarp S. Husseino režimo ir teroristinės „Al Qaedos“ grupuotės, o operacijai pateisinti suformuluota demokratijos įvedimo versija.

Irako karasPer 5 m. išaiškėjo, kad nė viena konflikto priežastis ir invazijos versija nepasitvirtino. Tiesioginių įrodymų, kad Irakas gamintų masinio naikinimo ginklą, nerasta. Pentagonas sutiko, kad S. Husseinas neturėjo ryšių su Osama bin Ladenu. Demokratija čia taip ir neįsitvirtino, o karas tarp šiitų ir sunitų, pasipriešinimas sąjungininkų pajėgoms tęsiasi. Štai kodėl įtikinamesnė atrodo šio karo kritikų versija, kad JAV ir jų sąjungininkai siekė užsitikrinti patikimą priėjimą prie regiono naftos išteklių. Bet dabar, kai Amerikos ir apskritai Vakarų ekonomika grimzta į krizę, net ir šį tikslą pateisinanti invazija į Iraką atrodo avantiūrinė, gal net nusikalstama.

Vis dėlto operacijai prieš S. Husseino režimą šiokių tokių pateisinimų galima rasti. Valstybė buvo sukurta, kai po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperiją pasidalijo Didžioji Britanija ir Prancūzija. Vienoje teritorijoje atsidūrė ir arabai sunitai, ir šiitai, ir kurdai, todėl apie vienijančią tautos idėją nebuvo ir kalbos. Ilgus dešimtmečius Iraką valdžiusiam S. Husseinui tą nestabilią vienybę teko palaikyti jėga. Šiitus rėmė Iranas, todėl 8-tame dešimtmetyje vyko atviras kaimynų karas. Irako ir Turkijos teritorijas apėmę kurdai kovojo dėl savo nepriklausomybės, ir S. Husseinas prieš juos panaudojo šiurkščią jėgą. Diktatorių bandė kritikuoti opozicija, tačiau jis ją išvijo arba sunaikino. Pamažu S. Husseinas įgijo milžinišką jėgą ir ėmė grasinti Vakarams. Invazija į Kuveitą praėjusio dešimtmečio pradžioje visiškai išsėmė JAV ir jų sąjungininkų kantrybę.

Žodžiu, diktatorių reikėjo pažaboti. Klausimas kitas: ar vienintelė priemonė buvo invazija į šalį? JAV ir jų bendrininkai nieko nepasimokė iš Sovietų Sąjungos, kuri, laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, pasiskelbė turinti teisę primesti savo režimą Rytų ir Vidurio Europos šalims. Okupacinė sovietinė liga pasikartojo Afganistane, kuris nepasidavė jokiai svetimai įtakai. Po karo amerikiečiai iš Europos lyg ir pasitraukė, tačiau po pusės amžiaus gėdingai įklimpo Irake.

Šalyje viešpatauja chaosas. Mėginimas įkurti vakarietiško pavyzdžio demokratines institucijas susiduria su vietinės valdžios nesugebėjimu ir nenoru valdyti šalį. Iš pirmo žvilgsnio, Irako valdymo aparatas atrodo demokratiškai: prezidentas yra kurdas, ministras pirmininkas – šiitas, vyriausybėje esama ir sunitų. Tačiau tvarkos nėra. Jėgos struktūros suskilusios religiniu pagrindu ir dažniausiai vykdo jiems ištikimų vadovų nurodymus. Ministras pirmininkas Nouri al-Maliki iš pernai gegužę Amerikos Kongreso paskelbtų 18-kos reikalavimų vyriausybei įvykdė tik septynis. Tai aiškiai nepakankamas rodiklis paskelbti šalį demokratine, o parlamentui, kuris gali pakeisti vyriausybę, toks neveiklumas parankus. Kai kurios frakcijos ir jų deputatai atvirai ilgisi S. Husseino ir viešai reikalauja, kad JAV pajėgos išeitų iš šalies.

Tai ne taip paprasta. Galbūt Vašingtonas praleido patogų ir neskausmingą pasitraukimo iš okupuotos šalies momentą. Kaip rašo „The Washington Post“, dabar Irake nevyksta nei chirurginė operacija, nei ligonis sveiksta. Iki liepos mėnesio JAV karinis kontingentas Irake padidės iki 140 tūkst. Kitaip sakant, sergančiai valstybei tarsi uždėtas varžtis, užveržiantis kraujuojančią žaizdą, kol audiniai apmiršta.

O tuo metu Amerikoje, kuri apimta rinkimų karštinės, kandidatai į būsimus prezidentus vienas kitą perrėkia, primindami, kokie jie buvo karo Irake priešininkai. Čia lyderė demokratų atstovė Hillary Clinton, kuri užsipuola respublikoną Baracką Obamą, kad šis atvirai nežada išvesti iš Irako kariuomenės. Tuo metu, prieš savaitę surengtos apklausos duomenimis, 60 proc. amerikiečių mano, kad karas Irake buvo klaida, ir reikalauja kariuomenės išvedimo iš šios šalies grafiko.

Viduržemio jūros sąjunga – alternatyva Rusijai?

Prieš savaitę ES šalių lyderiai viršūnių susitikime Briuselyje pritarė Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymui dėl Viduržemio jūros sąjungos (Mediterranean Union) įsteigimo.

Kokia tai struktūra? Ar ji nepakeis ES? Kokie prieštaravimai tebegraužia VJS? Kokia joje Baltijos šalių vieta?ES jau daugiau kaip prieš dešimt metų pradėjo vadinamąjį Barselonos procesą, kurio tikslas – glaudesni santykiai su tokiomis Viduržemio jūros šalimis kaip Alžyras ir Marokas. Viduržemio jūros sąjunga bus įsteigta liepos 13-ąją specialiame viršūnių susitikime Paryžiuje. Į ją įeis visos 27 Bendrijos šalys ir 12 Viduržemio jūros regiono valstybių, įskaitant Izraelį ir Turkiją. Tikraisiais VJS nariais iš pradžių bus ES priklausančios regiono šalys, paskui – visos kitos, taip pat ir Lietuva. Pagal dar galutinai nepatvirtintą struktūrą, ji turės du pirmininkus, kurie rotaciniu principu keisis kas dveji metai. Sąjungai pirmininkaus viena ES šalis ir viena bendrijai nepriklausanti valstybė. VJS bus sukurtos devynios agentūros pagal veiklos kryptis ir investicinis bankas, kuris naudos biudžetines ES lėšas.

1995 m. lapkričio 28 d. Barselonoje buvo priimta pirmoji Viduržemio jūros regiono valstybių konferencijos deklaracija, kurią pasirašė penkiolikos ES ir vienuolikos Viduržemio jūros regiono valstybių (Alžyro, Egipto, Izraelio, Jordanijos, Kipro, Libano, Maltos, Maroko, Sirijos, Tuniso, Turkijos) užsienio reikalų ministrai ir Palestinos savivaldos pirmininkas. Šiuo metu narystės principas kiek pasikeitė, nes, pavyzdžiui, Kipras ir Malta procese dalyvauja jau kaip ES narės. Libija nuo 1999 m. turi stebėtojos statusą.

Barselonos deklaracijoje buvo sutarta Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerystę plėtoti trijose srityse: politinėje ir saugumo; ekonomikos ir finansų; socialinėje, kultūros ir humanitarinėje. Ekonominės ir finansinės partnerystės tikslas – iki 2010 m. Europos – Viduržemio jūros regione sukurti laisvosios prekybos zoną. Taip pat numatyta, jog, kuriant laisvosios prekybos zoną, Viduržemio jūros valstybės palaipsniui prisiderins prie ES konkurencijos teisės ir techninių normų bei standartų. Tarp konkrečių partnerystės uždavinių – mokslinis, techninis ir pramonės bendradarbiavimas, bendri veiksmai saugant aplinką, kovojant su nelegalia migracija ir narkotikais. Pagal Barselonos deklaraciją laisvosios prekybos zona kuriama ir kiti uždaviniai vykdomi, sudarius dvišales ES ir regiono valstybių asociacijos sutartis.

Barselonos proceso rėmuose įkurta Europos-Viduržemio jūros valstybių Parlamentinė asamblėja. 2004 m. kovo 21 – 24 dienomis Graikijos sostinėje Atėnuose įvyko Europos-Viduržemio jūros valstybių Parlamentinės asamblėjos inauguracinė sesija. Parlamentinės asamblėjos įkūrimas suaktyvino tarpparlamentinius kontaktus tarp Barselonos proceso šalių.

2005 m. kovo 12 – 15 dienomis Kaire vyko I – oji Europos Sąjungos – Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos sesija, o lapkričio 20 – 21 dienomis Rabate (Maroko Karalystėje) vyko neeilinė sesija, skirta Barselonos 10 – mečio paminėjimui. Asamblėjos sesijoje Kaire dalyvavo Viduržemio jūros šalių parlamentų oficialios delegacijos, Europos Sąjungos šalių nacionalinių parlamentų atstovai bei Europos Parlamento delegacija. Libijos, Mauritanijos, Rumunijos ir Bulgarijos parlamentų atstovai dalyvavo stebėtojų teisėmis. Kaip specialūs svečiai sesijoje dalyvavo Arabų Parlamentinės sąjungos, Tarpparlamentinės Sąjungos ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos atstovai. Pirmininkavimą asamblėjai rotacijos principu perėmė Europos Parlamentas.

Beje, tuomet aktyviai į šį porocesą įsijungė ir Lietuva. Kaire debatuose dalyvavęs Seimo delegacijos narys Eligijus Masiulis išreiškė nuomonę, kad Lietuva džiaugiasi Europos Sąjungos – Viduržemio jūros valstybių Užsienio reikalų ministrų susitikimo Hagoje 2004 m. lapkričio 29 – 30 d. rezultatais, kurie parodo didėjančius įsipareigojimus tarp Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių partnerių. Seimo narys taip pat paminėjo, kad 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo pilnateise Barselonos proceso nare. E.Masiulis pabrėžė, kad Lietuva mato dideles Barselonos proceso galimybes. “Esame įsitikinę, kad bendradarbiavimas su Rytų ir Pietų partneriais yra papildantys vienas kitą (ne konkuruojantys) procesai: augant Europos Sąjungos santykiams su naująja Rytų kaimynyste, tikime tolesniu Europos Sąjungos – Viduržemio jūros šalių partnerystės stiprėjimu”, – kalbėjo Seimo narys.

Tačiau visas VJS kūrimosi procesas vyko prieštaringai. Ypač nemažai nesutarimų išryškėjo pastaraisiais metais, kai sąjungos iniciatorius Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pernai vasarį vėl iškėlė šią idėją. Iš pradžių Briuselis priešinosi tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps” rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritarė šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais kaimynais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija.

Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertino N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist”, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis, ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurios valstybės buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Be to Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.

Iš vis dėl to viršūnių susitikime Briuselyje nesutarimus iš dalies pavyko įveikti. Vokietijos kanclerė A.Merkel, kuriai pasisekė, jos žodžiais, “pasiekti labai gerą kompromisą”, teigė, kad tai padės gerinti ir Vokietijos bei Prancūzijos kooperaciją, ypač energetikos srityje.
Tačiau agentūros “Prime – TASS” apklausti ekspertai mano, kad VJS sukurta siekiant pasipriešinti Rusijos diktatui apūpinant Europą energijos resursais. Į sąjungą įeis turtingos šiais resursais Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Viduržemio jūros baseino šalys. Gali būti, kad tai atsvara Rusijos siūlomai dujų OPEC, kuriai priklausytų pati Rusija, Iranas, Alžyras, Kataras ir kitos valstybės.

Varšuvoje manoma, kad naujos struktūros sukūrimas padės aktyviesniems ES ir Ukrainos santykiams. Jų perspektyvą liepos mėnesį ES viršūnių susitikime detaliau išdėstys Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Jis mano, kad atėjo laikas kalbėti apie kitą santykių vektorių, kuris apimtų ir Baltijos, Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų šalis. Prisimindami istoriją, Varšuvos apžvalgininkai atnaujina girdėtą formulę: “nuo jūros iki jūros”. Tik dabar ji šiek tiek išsiplečia.

Kodėl nusiginklavimas nejuda iš vietos?

IskanderPirmadienį darbo vizito į Maskvą atvyko Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir Pentagono vadovas Robertas Gatesas. Tai jau antros nuo spalio šalių derybos tuo pačiu formatu „du plius du“. Iš pradžių antrasis jų etapas buvo planuotas Vašingtone, tačiau Amerikos diplomatinės tarnybos ir gynybos šefai nutarė, kad diskusijos gali būti vaisingesnės, jei šalia jų bus dabartinis ir išrinktasis Rusijos prezidentai. Svečių viltys pasiteisino: antradienį JAV delegaciją nelauktai priims Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas.

Iš karto reikia pasakyti, kad, kaip ir praėjusį rudenį, stebėtojai nedaug turi vilčių, kad pokalbiai Kremliuje bus vaisingi, tačiau sutariama, kad yra postūmio derybose, ypač dėl pagrindinių nesutarimų objekto – amerikiečių Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Rytų Europoje. Tiesa, jis daugiau menamas negu apčiuopiamas.

Pirmiausia Rusija taip karštai neprieštarauja radaro ir priešraketinio ginklo dislokavimui Čekijoje ir Lenkijoje, o dabar tik reikalauja, kad tie Amerikos įrengimai nebūtų aktyvuoti, kol neįrodyta, kad Iranas iš tikrųjų pasigaminęs Europą galinčių pasiekti branduolinių raketų. Vašingtonas tarsi ir sutiko pastatyti radarą Čekijoje, bet jo nepradėti eksploatuoti, o Lenkijoje įrengti šachtas, tačiau be raketų. Tiesa, Rusijos gynybos ministerija nusivylė raštišku Pentagono atsakymu į šias Maskvos nuolaidas. JAV nesutinka, kad rusų specialistai būtų nuolatiniai priešraketinio skydo darbo stebėtojai, o tik atvyktų į jo dislokavimo vietas kviečiami. Neaišku, ar Vašingtonas sutinka, kad radaras Čekijoje neapimtų krypties į Rusiją.

Vis dėlto, pasak laikraščio „The New York Times“, R. Gatesas vizito į Maskvą išvakarėse patvirtinęs, kad priešraketinės gynybos elementai Rytų Europoje nepradės veikti tol, kol nebus įsitikinta realiu Irano pavojumi, t. y. kol Teheranas nepradės tokių raketų bandymų. Vis dėlto radaras ir šachtos bus pastatyti.

Anksčiau Maskva Vašingtonui siūlė kartu eksploatuoti Gabalos radiolokacinę stotį Azerbaidžane ir raketų sekimo punktą Almavire. Amerikiečiai tvirtina, kad tai gali būti viso raketų sekimo tinklo papildymas, tačiau nepakeis radaro Čekijoje.

Vašingtono pareigūnai į Maskvą atvyko su formaliais Čekijos ir Lenkijos lyderių sutikimais leisti dislokuoti amerikiečių priešraketinį skydą jų šalyse. Su George‘u W. Bushu susitikę šių šalių ministrai pirmininkai už tai kai ką išsikovojo: Pentagonas sutiko modernizuoti Lenkijos ginkluotąsias pajėgas, o čekai gaus kompensacijas už galimą žalą gamtos aplinkai. Tačiau štai pranešama apie Prahoje vykstančius didžiulius protesto mitingus prieš radaro statybą ir lenkų nepasitenkinimą Donaldo Tusko vizito Vašingtone rezultatais.

Maskvoje tariamasi ir kitu gana subtiliu klausimu. Kitais metais baigs galioti pirmoji Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis. Ji buvo pasirašyta Maskvoje 1991 m. ir nustato didžiausią leistiną branduolinės ginkluotės kiekį Rusijai ir JAV. Maskva nori, kad ji būtų pratęsta ir papildyta naujais šalių įsipareigojimais. Vašingtonas ketina pasilikti „laisvas rankas“, tai yra tik pranešinėti kitai pusei apie branduolinės ginkluotės mažinimą ir niekuo neįsipareigoti dėl nebranduolinio ginklo.

Tokius nesutarimus papildo nesibaigiantys ginčai dėl Įprastinės ginkluotės mažinimo Europoje. Rusija ir toliau siekia, kad ją ratifikuotų visos NATO narės ir sutarties nesietų su Rusijos kariškių kontroliuojamomis nepripažintomis teritorijomis Moldovoje ir Gruzijoje. Kaip žinome, Rusija sustabdė dalyvavimą šiame susitarime, ir tai jai atrišo rankas didinti įprastinę ginkluotę ne tik Karpatuose ar Kaukaze, bet ir Kaliningrado srityje.

Žinoma, skeptikai teisūs, kad derybose Maskvoje jokių susitarimų negali būti pasiekta, tačiau po keleto savaičių rengiamas NATO forumas Bukarešte. Į jį pakviestas ir V. Putinas. Apžvalgininkai teigia, kad tai gera proga paskatinti nusiginklavimo dialogą.

Kodėl Kinija vėl šturmuoja Tibetą?

tibetasTibete vėl plykstelėjo „vienuolių revoliucija“. Neramumai prasidėjo, kai budistų vienuoliai administraciniame centre Lasoje surengė eitynes, kurių dalyviai reikalavo laisvės ir sugražinti į Tibetą Dalai Lamą.

Kilo susidūrimai su kinų policija. Lasos gatvėse aidi šūviai, liepsnoja parduotuvės, automobiliai, turgavietės pastatai. Kai kuriais pranešimais, yra 10 žuvusių, keliolika nukentėjo nuo gaisrų. Kariškiai apsupo tris didžiausius budistų vienuolynus, uždarė Lasos oro uostą, Pekinas nutraukė CNN ir BBC televizijos transliacijas į Tibetą. Vienuolynuose užsidariusiems demonstracijų organizatoriams įsakyta pasiduoti iki pirmadienio vidurnakčio.

Tai didžiausi neramumai Tibete per 20 pastarųjų metų. Jų organizavimu Pekinas apkaltino Tibeto vyriausybės tremtyje vadovą Dalai Lamą, kuris jau 49 metus su maždaug 150 tūkstančių savo šalininkų gyvena Indijoje, Daramšaloje. 72 metų 14-asis Tibeto dvasinis vadovas, nors ir ligotas, aktyviai keliauja po pasaulį, skleisdamas susitaikymo, tikėjimo ir savo krašto laisvės idėjas. 1991 ir 2001 m. jis lankėsi ir Lietuvoje. Dalai Lamos veikla – didelis Pekino galvos skausmas.

Jo Didenybė Tengizas Gyatzo (arba Lhamo Thondupas) keturioliktuoju nuo 15-ojo amžiaus dvasiniu vadovu parinktas būdamas dviejų metų. Pagal Tibeto tradiciją Dalai Lama po mirties reinkarnuoja į vaiką, grupė vienuolių jo ieško ir turi jį atpažinti. Savo įpėdinį jau turi ir dabartinis dvasinis vadovas. Tačiau jis pareiškė, kad jo pasekėjas gali gimti ir ne okupuoto Tibeto teritorijoje. Manoma, kad tai sukels budistų susipriešinimą, o Pekinas juo pasinaudos. Kaip rašė italų „La Stampa“, Kinija, pasinaudodama daugybe komunikacijos kanalų ir ribodama pasaulietinius informacijos šaltinius, skleidžia tradicinės dvasinio vadovo atrankos idėjas, norėdamas pelnyti kuo didesnės tibetiečių dalies pasitikėjimą.

Kai kurių rezultatų jau yra. Jeigu anksčiau Dalai Lama reikalavo besąlygiško Kinijos pasitraukimo iš 1950 m. okupuotos teritorijos, tai dabar reikalavimai sušvelnėjo. Jis nori, kad Tibetui būtų suteikta plati autonomija ir išvesta Kinijos kariuomenė.

Bet formaliai Tibetas ir dabar yra Kinijos autonominis rajonas. Tiesa, Dalai Lamai pasitraukus iš krašto, 1959 m. Kinija panaikino paskutinius politinius ir ekonominius Tibeto savarankiškumo ženklus.

Vakarų spauda rašo, kad pastaraisiais metais, reaguodamas į egzilinės Tibeto vyriausybės ir tarptautinės visuomenės reikalavimus, Pekinas Lasos atžvilgiu vykdo krašto plėtros politiką. Jei 1994-2005 m. Kinijos valdžia Tibeto infrastruktūrai gerinti skyrė 6,3 mlrd. eurų, tai užpernai penkerių metų laikotarpiui – net apie 10 milijardų eurų dotacijas. Ši suma skiriama 180 projektų įgyvendinimui iki 2010 metų. Vienas iš grandiozinių projektų – geležinkelio atkarpa, jungianti Pekiną ir 4000 m. Himalajų kalnų aukštyje esantį administracinį centrą Lasą. Kiti projektai skirti elektros, vandentiekio, telefono linijų tiesimui į skurdžiausias kalnų gyvenvietes.

Didžioji tibetiečių dalis verčiasi gyvulininkyste – gano gyvulius kalnų ganyklose ir kaimenes pervaro iš vienos vietos į kitą. Todėl piemenis sunku kontroliuoti. Vystydami infrastruktūrą šiuose rajonuose, kinai tikisi palenkti į savo pusę varginguosius tibetiečius ir taip sumažinti budistų vienuolių ir Dalai Lamos įtaką.

Kita vertus, Pekinas naudoja visame pasaulyje pagarsėjusius okupacinius metodus. Beveik visus komercinius projektus Tibete pavesta įgyvendinti darbininkams ir specialistams iš hanų etninės grupės, kuri sudaro Kinijos gyventojų daugumą. Apgyvendindamas Tibete vis daugiau etninių kinų, Pekinas tikisi asimiliuoti tibetiečius ir taip sujungti Kiniją su Tibetu.

Bet budistų vienuoliai šiems metodams nepasiduoda. Kai Kinija bandė riboti religinių švenčių skaičių, tibetiečiai paprasčiausiai jas švęsdavo namuose ir vienuolynuose, į kuriuos kinų kariškiai kol kas veržtis nedrįsta. Atvykėliams trukdo ir išretintas aukštikalnių oras: dėl deguonies trūkumo jie dažniau serga širdies ir plaučių ligomis.

Aukštas barjeras Kinijai – ir gerai sureguliuota budizmo organizacinė struktūra, kuri savo tvirtumu prilygsta nebent katalikų Bažnyčiai. Aukšti valdžios pareigūnai vengia kėsintis į šventojo Budos karaliją. Todėl neatsitiktinai pasipriešinimas Pekinui rusena tarp religinių sluoksnių.

Visos Kinijos ekonominės priemonės, gausios investicijos ir socialiniai projektai atsimuša į tibetiečių dvasinius reikalavimus – išsaugoti Tibeto kultūrą, kuri yra unikali visame pasaulyje. Laisvės trokštantys tibetiečiai siekia ne tik politinės laisvės nuo didžiosios imperijos, bet šiame globalizacijos amžiuje nori išsaugoti savitą kultūrą, garsią Tibeto mediciną, raštą, architektūrą, tradicijas.

Pirmasis Kosovo aidas – Kaukaze

Atrodo, kad Kosovo aidas pirmiausia atsimušė į Kaukazo kalnus. Šį aidą tuojau pat pagavo Maskvoje, ir ketvirtadienį Rusijos Dūmoje prasidės diskusijos dėl Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padniestrės pripažinimo nepriklausomomis.

Jose dalyvaus visų trijų nepriklausomomis pasiskelbusių teritorijų vadovai. Taip skubiai Rusijos parlamentas reaguoja į Abchazijos kreipimąsi neeiliniame posėdyje, iškart pavasario sesijos pradžioje, svarstyti respublikos pripažinimo klausimą. Kiek anksčiau du analogiškus kreipimusis į pasaulio valstybes ir tarptautines organizacijas išsiuntinėjo Pietų Osetija. Ir nors nė viena iš šalių nemini Kosovo precedento, akivaizdu, kad, kaip prieš mėnesį grasino Maskva, Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas daugiau kaip 20-ies pasaulio valstybių sukels separatinių judėjimų griūtį.

Maskva paskubėjo ne tik svarstyti šį jautrų klausimą, bet ir pasiuntė pirmą signalą. Ji vienašališkai panaikino 1996 m. sausio 19 d. Nepriklausomų valstybių sandraugos įvestas ekonomines sankcijas Abchazijai. Tuomet, po 2 m. užsitęsusio ginkluoto abchazų ir gruzinų konflikto, Maskva įtikino Nepriklausomų valstybių sandraugos tarybą priimti sprendimą apriboti prekybos mainus, finansų, transporto ryšius su separatine Abchazija ir pasienyje dislokuoti Rusijos taikdarių pajėgas. Šios priemonės turėjo sumažinti įtampą regione, ginkluotės tiekimą separatistams ir savanorių judėjimą. Jos leido į Galio rajoną Abchazijoje sugrįžti tūkstančiams pabėgėlių.

Dabar Maskva tvirtina, kad dauguma jų grįžo, nors Gruzija vis dar nevykdo savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, nesutinka su pabėgėlių registravimo tvarka, kuri buvo pasiūlyta Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų valdybos. Tbilisis kaltinamas didinąs įtampą Kodorio tarpeklyje, kur įkurdino sau pavaldžią administracinę struktūrą.

Šis Rusijos žingsnis iškart sulaukė ryžtingų Gruzijos protestų. Savo notoje Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tai „reiškia dalies Gruzijos teritorijos ekonominę aneksiją“. Taip Rusija visam pasauliui parodė, kad Abchazijos ir Gruzijos konflikte yra ne tarpininkė, o palaiko vieną pusę – separatistus. Dabar Tbilisis turi teisę kelti klausimą dėl Rusijos taikdarių išvedimo iš Abchazijos. Maskva atkirto, kad jie ir toliau liks konflikto zonoje, nes tam mandatą suteikė Nepriklausomų valstybių sandrauga. Tuomet kodėl, atrėžė Tbilisis, Rusija ekonomines sankcijas Abchazijai panaikino vienašališkai, be šios Sandraugos šalių vadovų sutikimo?

Tiesą sakant, tos sankcijos buvo fiktyvios. Abchazijoje veikė Rusijos bankų filialai, nekilnojamąjį turtą čia aktyviai supirkinėjo rusų verslininkai, ypač daug jie investavo į turizmo ir kurortų sektorių, o Rusijos rinkoje nebuvo jokių apribojimų pardavinėti abchazų vynus ir mandarinus. 90 proc. viso Abchazijos importo ir eksporto priklausė Rusijai. Geras Abchazijos prezidento Sergejaus Bagapšo bičiulis Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kontroliuojantis „Siti Bank“, viešėdamas Suchumyje, aiškiai pasakė, kad santykius su Abchazija plėtos kaip su savarankiška valstybe, nepaisydamas Gruzijos reakcijos.

Po tokių Maskvos žingsnių Gruzijos parlamentas pareiškė, kad taip Rusija „skatina separatizmą regione“. Jo pirmininkė Nino Burdžanadzė pažvelgė dar toliau. Ji pareiškė, kad, jeigu Rusija pripažins separatines respublikas, atsiras šalių, kurios pripažins Čečėnijos, Dagestano, Šiaurės Osetijos nepriklausomybę, o tai jau bus Rusijos griuvimas… Vadinasi, Maskvai tai daryti visiškai nenaudinga.

Krizė tarp Rusijos ir Gruzijos eskaluojama ne tik dėl Kosovo precedento. Tai Maskvos užuomina Tbilisiui, kad Gruzijai nereikėtų puoselėti stojimo į NATO planų. Tai aiškiai leido suprasti Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Leonidas Sluckis. Tai būtų skausmingas Rusijai sprendimas, nes ji nuo seno Kaukazo regioną laiko savo ypatingų interesų zona.

Vis dėlto apžvalgininkai atkreipia dėmesį į tai, kaip Vladimiras Putinas, jaunimo žodžiais tariant, „išdūrė“ Michailą Saakašvilį. Visai neseniai šalys susitarė dėl Gruzijos ir Rusijos valstybinių sienų delimitavimo. Maskva atsisakė palaikyti separatinius režimus, o Gruzija už tai sutiko nedaryti kliūčių Rusijai stoti į Pasaulio prekybos organizaciją…

Dabar šie šilti tarpusavio santykių vėjai staiga pasisuko priešinga kryptimi, ir Kaukaze padvelkė nauju konfliktu.

Apie valdovų ūgį ir dar kai ką…

Tarptautinės moters dienos išvakarėse pakalbėkime… apie vyrus. Ne todėl, kad apskritai vyrai taip ir neturi savo iškilmingos dienos. Mūsų dėmesį šįkart atkreipė įdomios publikacijos Vakarų spaudoje apie vyrus pasaulio lyderius, kurie vienu ar kitu aspektu išsiskiria iš tūkstančių kitų. Iš karto reikėtų apsidrausti, kad jose minimi požymiai nesusiję su tų veikėjų vykdyta ar vykdoma politika, veikla ar gyvenimu.

Štai laikraštis „The Guardian“ analizuoja pasaulio įžymybių ūgį. Pasirodo, mažiausio ūgio dabar valdantis vadovas yra Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas. Jis siekia tik 162 cm. Įdomu, kaip tai skiriasi nuo ilgo jo pareigų pavadinimo. Kim Jong Ilas yra „Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos liaudies „didis vadas“, Korėjos darbo partijos generalinis sekretorius ir Korėjos liaudies armijos vyriausiasis kariuomenės vadas.

Vienintelis, kuris su juo galėjo varžytis, – Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy, kurio ūgis yra 168 cm, ir jis net 10 cm yra mažesnis už madam Sarkozy. Vis dėlto prieš savaitę reikalai pasikeitė. Išrinkus trečiąjį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą, mažiausio vadovo titulo vos neprarado ir Šiaurės Korėjos lyderis. Nuotraukose D. Medvedevas stovi lygiai su Vladimiru Putinu, tačiau jis 8 cm žemesnis už savo mokytoją. Kad nebūtų sukompromituotas vienas arba kitas, naujajam Rusijos vadovui, kuris gegužės 7 d. oficialiai pradės eiti savo pareigas, po kojomis padedamas paaukštinimas, pasiūloma išeiti šiek tiek į priekį arba filmuojama kiek iš apačios. Taip sukuriama vizualinė politiko didybės iliuzija.

Šiaip jau rusai visame pasaulyje įsivaizduojami kaip šviesiaplaukiai, augaloti ir aukšti vyrai, tačiau, kaip pastebi vokiečių „Suddeutsche Zeitung“, Rusijos istorija – tai mažų jos valdovų istorija. Šia prasme ji bus pratęsta gegužės 7 d., kai mažiausias šių dienų valstybės vadovas perims visus įgaliojimus iš 170 cm ūgio V. Putino. Kaip rašo laikraštis, tokių pavyzdžių nemažai esama ir politikoje, kultūroje. Jų galima aptikti kalbant net ir apie kosmoso užkariavimą. Antai Leninas tesiekė 164 cm, Stalinas buvo vos centimetru aukštesnis, Aleksandras Puškinas – dar vienu centimetru, o kosmonauto Jurijaus Gagarino ūgis tebuvo 157 cm. Beje, ribotoje kosminio aparato erdvėje tai tik privalumas…

Šių laikų Rusijoje lyderių mažėjimo tendencija išlieka. Borisas Jelcinas buvo tikras milžinas (jo ūgis buvo 189 cm), bet štai abu jo įpėdiniai aiškiai žemesni.

Jeigu grįžtume į istoriją, įsitikintume, kad pasaulį valdė daug žemesni valdovai. Antai mažiausias iš jų buvo 19 a. Meksikai vadovavęs 135 cm ūgio indėnų kilmės prezidentas Benito Juarezas. Prieškariu Austrijai vadovavusio kanclerio Engelberto Dollfuso ūgis siekė 148 cm, o pirmojo Izraelio premjero Davido Ben-Guriono ir garsaus Kinijos lyderio Deng Xiaopingo – 2 cm didesnis. Iki šiol ginčijamasi, koks užkariautojo Napoleono ūgis: vieni teigia, kad – 155, kiti – kad 10 cm aukštesnis. 158 cm ūgio Nikita Chruščiovas labai tiktų į jų ir į Yassero Arafato ar Haile Selassie draugiją.

Mūsų apžvalgininkai pastebi vieną dėsningumą: didžiulė, beveik visą šiaurinį Žemės pusrutulį užimanti Rusija išaukština tokio mažo ūgio valdovus. Interneto svetainėse atsirado švelnaus ir gana šiurkštaus humoro jų atžvilgiu. Štai D. Medvedevą vieni vadina „kinder-siurprizu“, tai yra vaikišku žaisliuku kažkieno rankose, kiti pokštus susieja su jo „lokiška“ pavarde.

O žurnalas „The Economist“ pastebi dar vieną naujojo Rusijos prezidento bruožą: jis jauniausias iš pasaulio lyderių, pradėjusių eiti valstybių vadovų pareigas. Jam tik 42 m. Jis jauniausias Rusijos lyderis nuo pat caro Nikolajaus II laikų. Johnas Kennedy Jungtinių Valstijų prezidentu tapo 43 m., buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas į valdžią atėjo 43 m., kaip ir Ispanijos vyriausybės vadovas Jose Luisas Zapatero.

O baigdamas vėlgi pabrėšiu: nei ūgis, nei jaunystė, nei kiti asmenybės bruožai negali būti pagrindas daryti plačius apibendrinimus apie garsių ir kuo nors ypatingų pasaulio žmonių gabumus ir nuopelnus. Net jeigu istorija liudija, o ateitis perša tokius dėsningumus, mes – bent jau šiame komentare – būsime apolitiški…

Ar pagrįsta rusofobija?

Kai prieš 55 metus, kovo 5-ąją, mirė Stalinas, sako, daugelis verkė. Bet jie raudojo ne iš gailesčio Tautų vadui ar sunkios netekties, bet – iš baimės: kas bus rytoj, kaip gyvens geležinių valdovo replių surakinta Sovietų Sąjunga, ar nepakels galvų visokie „liaudies priešai”, ištremti „buožės”, tarptautinis imperializmas, neužbaigti naciai?

Šie klausimai dabar gali atrodyti naivūs ir juokingi, bet tuomet, 1953-aisiais, fašistinę hidrą jo paties urve pribaigusiai daugianacionalinei šeimai (vėlgi – formuluotės iš sovietinės propagandos lobynų) Josifas Visarionovičius buvo kelrodė žvaigždė, be kurios spindesio šalį užtrauks tamsa. Ir štai ji užgeso. Baimė suparalyžavo herojišką valstybę. Tokioje atmosferoje ėmė kaltis įvairiaspalviai Kremliaus intrigų daigai. Continue reading…

Ar Ukraina užtvenks “Pietų srautą”?

South Streem“Dujų karai”, “dujinė” taktika ir strategija pastaruoju metu tapo valstybių santykių, geopolitinės situacijos kertiniu akmeniu. Nesiliauja energetinė krizė tarp Rusijos ir Ukrainos (pirmadienį už skolas ketvirtadaliu sumažintas dujų tiekimas Kijevui). Daug triukšmo sukėlė „Gazprom“ planai tiekti dujas Vakarams Baltijos jūros dugnu nutiestu vamzdynu. Maskva puoselėja planus naujais dujotiekiais aplenkti Ukrainą ir Baltarusiją, statoma galinga trasa į Kiniją. Plačiai aptartas kitas projektas „Nabucco“ – ES ir JAV remiamas dujotiekio tiesimas iš Azerbaidžano į Europos pietus per Turkiją. Tačiau naujausias Rusijos sumanymas – dujotiekis „Pietų srautas“, kuris nuo „Nabucco“ Bulgarijoje išsišakos link Serbijos, Vengrijos ir Vakarų valstybių. Šis projektas sukėlė nevienareikšmę reakciją.

Pasidavė ir vengrai…

Prieš savaitę Maskvoje buvo pasirašytas susitarimas dėl Vengrijos dalyvavimo tiesiant dujotiekį „Pietų srautas“, kuriuo dujos iš Rusijos pasiektų Pietų ir Vidurio Europą per Juodąją jūrą.

Susitarimą pasirašė Rusijos pramonės ir energetikos ministras Viktoras Christenka ir Vengrijos finansų ministras Janosas Veresas, dalyvaujant pirmiesiems šių valstybių asmenims – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, Vengrijos ministrui pirmininkui Ferencui Gyurcsany ir Rusijos pirmajam vicepremjerui Dmitrijui Medvedevui, po keleto dienų išrinktam Rusijos vadovu.

Vengrija tapo trečiąja Rusijos partnere šiame projekte. Atitinkami susitarimai su Bulgarija ir Serbija buvo pasirašyti sausį.

Ceremonijos metu V. Putinas pažymėjo, kad pasirašius tarpvalstybinį susitarimą „atsiveria galimybės prijungti Vengriją prie naujo magistralinio dujotiekio „Pietų srautas“ projekto, taip pat drauge statyti su juo susijusią didelę požeminę gamtinių dujų saugyklą“. Jis sakė, kad „stabili savitarpio sąveika naftos ir dujų sektoriuje yra bendras Rusijos ir Vengrijos indėlis užtikrinant Europos energetinį saugumą“.

Tačiau Budapeštas laviruoja. Vengrijos ministras pirmininkas F. Gyurcsany prasidedant deryboms V. Putinui pasakė: „Jūs buvote greitesni už „Nabucco“ projektą.“ Tačiau po pasirašymo ceremonijos jis pridūrė, kad Vengrija linkusi remti ir „Nabucco“. „Du dujotiekiai – geriau negu vienas. Būčiau laimingas, jeigu būtų trys. Trys dar geriau negu du“, – sakė vengrų premjeras.

Tai buvo užuomina į „Nabucco“, „Pietų srautą“ ir „Šiaurės srautą“, kurį, kaip žinome, norima tiesti Baltijos jūros dugnu iki Vokietijos. Taigi, Vengrijos pragmatiniai apetitai tikrai nemaži. Apžvalgininkų nuomone, Budapeštas visiškai pasidavė energetiniam „Gazprom“ spaudimui, kuris, pasitaikius progai, gali pasireikšti ir politiniu diktatu šiai Vidurio Europos šaliai.

Ukraina įsigijo efektyvų ginklą

900 kilometrų ilgio dujotiekis „Pietų srautas“ (South Stream) nuo Novorosijsko per Juodąją jūrą iki Bulgarijos Varnos miesto gali būti pradėtas tiesti šiemet arba kitąmet. Bulgarijos teritorijoje jis turėtų išsišakoti: viena atšaka eitų į Pietų Europą, antroji – į centrinę Europos dalį. Naujienų agentūra „RosBalt“ praneša, kad vienodomis kompanijų „Gazprom“ ir italų ENI kapitalo dalimis sukurtas 10 mlrd. dolerių vertės projektas gali būti įgyvendintas iki 2013 metų. Dujotiekiu tekės apie 30 milijardų kubinių metrų dujų per metus. Dujų kiekis bus padidintas pigios žaliavos iš Turkmėnijos sąskaita. Susitarimą dėl pradinio Kaspijos dujotiekio statybos pernai gruodį pasirašė Rusijos, Turkmėnistano ir Kazachstano vadovai.

Tačiau „Pietų srautas“ gali sutikti netikėtą kliūtį. Jį gali „užtvenkti“ Ukraina, per kurios teritorinius vandenis Juodojoje jūroje planuojamas tiesti naujasis dujotiekis. Nors „Gazprom“ vadovai tvirtina, kad Ukraina tam neturi teisės, tačiau Kijevas yra kitos nuomonės. Laikraštis „Kommersant“ pažymi, kad Ukraina gali uždelsti projekto įgyvendinimą arba visiškai užkirsti jam kelią.

Beveik visa povandeninė dujotiekio trasa eis per Ukrainos ekonominę zoną (Turkijos zoną iš projekto išbraukė dar 2006 m.). Juodojoje jūroje, kaip ir Baltijoje, nėra neutralių vandenų: visus juos išsidalijusios pajūrio valstybės, todėl reikės Ukrainos ir Rumunijos leidimų. Kaip ir „Šiaurės srauto“ atveju, čia per metus dar teks atlikti ekologinę ekspertizę, kurią būtina suderinti su pakrantės valstybių vyriausybėmis (pagal Jungtinių Tautų Jūrų konvencijos 76 str.).

Nors Kijevas dar aiškiai neišsakė savo pozicijos dėl šio dujotiekio, premjerė Julija Tymošenko sausio mėnesį netikėtai pasiūlė naują projektą – vamzdyną į Europą tiesti iš Vidurio Azijos per Ukrainą („Baltasis srautas“). Ji pagrasino: „Jei su šiuo pasiūlymu Maskva nesutiks, Ukraina pasinaudos suomių, estų ir lenkų patyrimu sudarant kliūtis „Šiaurės srautui“.

Kijevas neslepia, kad tai savotiškas kerštas bendrovei „Gazprom“ už nuolat keliamus Ukrainai ultimatumus apmokėti skolas ir dėl jų apriboti dujų tiekimą. Kijevas tai vadina „rankų išsukinėjimu“.

***

Naujieji dujų tiekimo į Vakarus projektai atskleidžia Rusijos ketinimus apraizgyti energetiniais tinklais tiek Rytų, tiek Vidurio, tiek Vakarų Europą ir taip diktuoti savo sąlygas Senajam žemynui.

Žurnalas „Project Syndicate“ rašo, kad Europoje pastebimas tiekėjų įtakos didėjimas ir importuotojų galios mažėjimas. Tai, kad Rusijos prezidentu išrinktas Dmitrijus Medvedevas – buvęs „Gazprom“ tarybos pirmininkas, sugriauna tas menkas viltis, kad pasitraukus V. Putinui (beje, ar jis pasitraukė?) Kremlius sušvelnins energetinį ir politinį spaudimą Vakarams. Taigi, asimetrija energetiniuose ES ir Rusijos santykiuose tik didėja.

Viduržemio jūros regionas – naujas konflikto laukas

Viduržemio jūros šalių sąjunga Pirmadienį Hanoveryje susitiko Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Tai toli gražu ne tik tradicinės dviejų didžiųjų ES ir NATO valstybių lyderių derybos. Nicolas Sarkozy ir Angelos Merkel pozicijos išsiskiria pirmiausia dėl Paryžiaus peršamos (Mediterranean Union).

Tapdamas Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy šią idėją pasiūlė vietoj Turkijos narystės ES, o netrukus, kai Prancūzija nuo liepos 1 d. pradės pirmininkauti Bendrijoje, „ji bus prioritetinė…“

A. Merkel šis sumanymas nepatinka nuo pat pradžių. Berlynas priešinosi tiek Turkijos stojimui į ES, tiek Paryžiaus idėjai suvienyti Pietų Europos, Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalis į vieną sąjungą, kuri, kaip nuogąstauja A. Merkel, bus atsvara Europos Bendrijai. Įtampa šiuo klausimu tarp dviejų valstybių peraugo į visaip dangstomą priešiškumą, kad jų lyderių susitikimas buvo atidėtas du kartus. Tuo metu N. Sarkozy paskelbė, kad, kitą pusmetį Prancūzijai pirmininkaujant ES, Viduržemio jūros šalių sąjunga jau liepą bus įkurta steigiamajame jos suvažiavime Marselyje.

Tiesa, ją įkurti jau buvo bandoma pernai vasarą. Vos tapęs Prancūzijos prezidentu, N. Sarkozy pareiškė, kad pernai birželį ES šalių viršūnių susitikime jis pateiksiąs sąjungos projektą. Tai buvo tarsi jo rinkimų programos sudėtinė dalis.

Šiame projekte Turkijai numatyta svarbiausia vieta. Naujasis darinys neva glaudžiai bendradarbiaus su Briuseliu, sukurs savo institutus ir veiks taip, kaip veikia Didysis aštuonetas (G-8). Kaip ir Europos Taryba, čia bus sukurta Viduržemio taryba. Pagrindinės veiklos sritys – imigracinė politika, ekonominė ir prekybos plėtra, gamtosauga, teisės normų rengimas.

Briuselis pasipriešinimo tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros regiono valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojo statusą, o keletas valstybių iki šiol jau įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutarta regiono šalių partnerystę plėsti trimis kryptimis: politinėje ir saugumo, ekonomikos ir finansų, taip pat socialinėje, kultūrinėje ir humanitarinėje. Procesas turėtų baigtis sukūrus laisvą prekybos zoną Viduržemio jūroje. Jau 4 m. dirba šios regioninės ES organizacijos Parlamentinė Asamblėja.

Į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritaria šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes jis nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija. Įdomu, kad ši idėja sukėlė pačios Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad, jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.

Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, įtariai vertina N. Sarkozy pasiūlymą. Bet labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas finansuos šią naują organizaciją? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist“, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurie iš jų buvo Prancūzijos kolonijos, o čia veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais būdais atėjusius pinigus…

Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas neturi visuotinio pritarimo. Prancūzijos ir Vokietijos santykiai įtempti ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.