Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?

Prieš penkerius metus DELFI rašiau apie pirmą mano pažintį su Kaliningrado (Karaliaučiaus) žeme. Įspūdis buvo slegiantis.

Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę, kemsynais apaugę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją. Continue reading…

Demokratijos takoskyra pokario Europoje: nuo Atlanto iki Uralo

Dar mokykliniame vadovėlyje (tik ne mano kartos) galime rasti demokratijos apibrėžimą, bet niekada neprošal pakartoti. Demokratija (iš graikų kalbos δῆμος – liaudis ir κρατῶ – valdau) reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme.

Tiesa, vieno tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo nėra, tačiau lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriami kaip kone svarbiausios demokratijos savybės. Šie principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises, dalyvaujant rinkimuose, būti renkamam, reiškiant savo nuomonę ir pažiūras.

 

Demokratijos esmė ir prielaidos

Leidinėlyje pedagogams „Metodinė pagalba mokytojui“ analizuojama, kaip demokratija vystėsi amžių bėgyje. Antai, XIX a. demokratija tapo įtakinga politine idėja, XX a. pradžioje ji virto politine, XX a. viduryje tapo geopolitine realybe, o XX a. pabaigoje – tai universalus politinės sanklodos principas. Didelę reikšmę demokratijos sampratos raidai turėjo prigimtinių teisių idėja arba paprasčiau – žmogaus teisės ir laisvės. Šią idėją pirmas apibrėžė XVII a. gyvenęs anglų filosofas Johnas Locke‘as, ir ji darė didelę įtaką britų parlamentinei demokratijai, o XVIII a. prancūzų mastytojas Jean-Jacques Rousseau socialinės sutarties teorija padėjo filosofiškai pagrįsti Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas.

Bet visais laikais buvo visokių demokratijos apribojimų ir suvaržymų, Vakarų sistemose jie egzistavo iki XX a. antros pusės. Antai, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu sukurtas principas, jog „visa politinė valdžia ateina iš liaudies“, nebuvo taikomas visai liaudžiai. Taip atsirasdavo ir mirdavo kraštutinė antidemokratinė valdymo forma – diktatūra, totalitarizmas.

Amerikoje gyvenančio lenkų kilmės žurnalistės Anne Applebaum knygoje “Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas 1944–1956” (Vilnius, 2013) cituojamas Benito Mussolinis, filosofiškai pasakęs: „Viskas valstybėje, nieko už valstybės, nieko prieš valstybę“. Taip „dučė“ gynė nacistinės Vokietijos ir stalininės SSRS sistemas. Išsireiškus aiškiau, totalitarinis režimas turi vieną politinę partiją, vieną švietimo sistemą, vieną meninį credo, vieną centralizuotą planinę ekonomiką, vieningą žiniasklaidą ir vieną moralinį kodą. Totalitarinėje valstybėje nėra nepriklausomų, privačių mokyklų, privačių įmonių ir niekas nemąsto kritiškai.

 

Karas išryškino demokratijos troškulį

Bet atidėkime teorinius išvedžiojimus, kurie būdingi nebent politologijai.

Po karo Europa tarsi prabudo kurti naują bendruomenę, kuri atmestų nedemokratiškus, totalitarinius režimus, tokius kaip B. Mussolinio Italija, A. Hitlerio Vokietija ir J. Stalino Sovietų Sąjunga. JAV prezidentas G. W. Bushas, lygiai prieš 11 metų viešėdamas Nyderlanduose, sakė, kad Antrasis pasaulinis karas įrodė, jog taiką gali atnešti tik demokratija. „Antrasis pasaulinis karas mažų mažiausiai išmokė, kad tik dėl demokratijos plėtros Europa tapo laisva. Žmonės turi įsisąmoninti šią pastarųjų 60 metų pamoką”, – nacizmo sutriuškinimo ir Europos dienos proga kalbėjo tuometinis Amerikos vadovas.

Karas iš tiesų buvo baisi pamoka demokratijai. Jis atnešė žmonijai didžiulių nelaimių – 54 mln. žmonių žuvo, 35 mln. liko invalidai. Koncentracijos stovyklose buvo sunaikinta daugiau kaip 8 mln. taikių gyventojų. Tremtyje mirė 4-5 mln. žmonių. Okupuotose šalyse išžudyta beveik 6 mln. žydų t. y. 72 proc. gyvenusių Europoje iki 1939 m. rugsėjo mėn. Milžiniški buvo ir materialiniai nuostoliai – visiškai nuniokoti didžiuliai Europos plotai. Didžiausi žmonių ir materialiniai nuostoliai teko SSRS kontroliuojamai daliai.

Bet Sovietų Sąjunga pasijuto nugalėtoja – ir ne tik triuškinant nacistinę Vokietiją, bet ir primetant savo valią didžiuliam regionui – nuo Atlanto ir Baltijos iki pietų. Po karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. Bet Europoje SSRS turėjo didesnę karinę galią ir įtaką. Sovietų armija stovėjo Vokietijos ir Austrijos rytinėse dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat Mandžiūrijoje ir Šiaurės Korėjoje. Nepaisant sunkios ūkio padėties, SSRS negailėjo lėšų atominiam ginklui kurti ir jau 1949 m. išbandė pirmąją atominę bombą.

Tiesa, JAV tai padarė dar 1945 m. Jos kitas šalis pokario metais dar labiau pranoko technikos lygiu. 1946 m. buvo sukurtas pirmasis kompiuteris, o 1948 m. – tranzistorius. Didelė buvo JAV karinė galia. Nors amerikiečiai kariuomenę iš Europos pradėjo išvesti ir demobilizuoti jau 1945 m. vasarą, ir jų armija žemyne labai sumažėjo, tačiau jie turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją bei jūrų laivyną su daugybe karinių bazių įvairiuose žemynuose ir ketverius metus vieninteliai – atominį ginklą. Taigi, JAV ekonomiškai ir techniškai buvo kur kas pajėgesnė už SSRS.

Ši konfrontacija nepaliko erdvės demokratijos plėtrai. Prasidėjo Šaltasis karas. 1961 m. rugpjūčio 13 d. pastatyta Berlyno siena tapo šių dviejų sistemų takoskyra. Ji pradėta griauti tik 1989 m. lapkričio 9 d., ir šis metas laikomas Šaltojo karo pabaiga. Bet tai vėlgi tik teorija. Demokratijos plėtrai tai neturėjo lemiamos įtakos. Jeigu Vakarų šalys nuo seno buvo pasirinkusios savo demokratijos modelį, tai Rytų ir Vidurio Europa, neišskiriant nė Baltijos šalių, jį teko atkurti tik subyrėjus SSRS – 1991 m. gruodį.

 

Kas rengia demokratijos šermenis?

Ar iki šiol mes esame atkūrę demokratiją? Jei ją suvoksime tik kaip valdymo formą, – taip, nes tik kai kuriose posovietinėse ir sovietinio bloko šalyse vyrauja autokratija. Kitur rinkimai vyksta demokratiškai. Tačiau ar visur realizuojama piliečių lygybė prieš įstatymą, ar visur užtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, ar tenkinami socialiniai ir ekonominiai piliečių poreikiai? Jeigu demokratijos lygį grįsime vien tik valstybių turtingumu, pavyzdžiui, vienam gyventojui tenkančiu BVP, tai ar galėsime sakyti, jog tose šalyse viešpatauja demokratija? Pagal šį kriterijų demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio valstybėse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.

O politinis nestabilumas gimdo autokratiją. Dauguma Rusijos gyventojų reikalauja „kietos rankos“, liaupsina J. Staliną ir V. Putiną ir taip skatina jį revanšizmui. Agresyvus Maskvos elgesys naikina bet kokios demokratijos užuomazgas, kurias galima buvo pastebėti kad ir demokratiniuose rusų opozicijos surengtuose mitinguose ir protesto akcijose, pavyzdžiui, Bolotnaja aikštėje 2012 – ųjų gegužę.  Iki šiol jų organizatoriai ir oratoriai yra teisiami.

V. Putino agresyvūs veiksmai Gruzijoje, Ukrainoje, Krymo aneksija, nepaliaujamas informacinis karas prieš Vakarus neleidžia kalbėti nei apie demokratiją, nei apie taikų sambūvį. Pakibusi grėsmė virš Europos, padidėjusi konfrontacija vėl mus gražina į Šaltąjį, o kai kas mano – veda į Trečiąjį pasaulinį karą.

Suomių diplomatas, tarptautinių santykių ir istorijos ekspertas Alpo Rusi (jis yra buvęs Suomijos ambasadorius Šveicarijoje, Lichtenšteine, prie Šventojo sosto ir prie Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos; ilgamečio darbo patirtį Suomijos užsienio reikalų ministerijoje sukaupęs profesorius anksčiau dirbo Harvardo, Hamburgo ir Laplandijos universitetuose, balandžio pabaigoje skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto studentams) teigė, kad dabartinė padėtis Ukrainoje yra labai pavojinga – tokios grėsmingos padėties nebuvo nuo Šaltojo karo laikų. Kaip ir tuomet, judame link konfrontacijos, o Europoje ir vėl atsirado atskirtis.

„Tai yra pati pavojingiausia padėtis nuo Šaltojo karo pabaigos. 2014 metų įvykiai ir vėl padalino Europą į dvi dalis. Panašią skiriamąją liniją matėme Šaltojo karo metu, tik dabar ji – tarp Eurazijos ir Europos sąjungų. Deja, judame link panašios konfrontacijos, kaip tada. Šaltajame kare turėjome vadinamąjį Vokietijos klausimą, o šiandien – Rusijos“, – kalbėjo suomių profesorius Kaune.

Štai ta demokratijos takoskyra, kuri tebedalina Rytų ir Vakarų Europą ir kurios linija vėl eina per Baltijos šalis. Ar daug trūksta, kad ši kol kas taiki dviejų sistemų konfrontacija virs karštąja fronto linija?

Tremtys įmanomos ir šiandien

Tokia jau žmogaus prigimtis: jis nenoriai prisimena sunkius, slegiančius savo gyvenimo tarpsnius, tragiškus tautos istorijos puslapius. Kaip sakoma dainoje „kas gera prisiminkime, kas bloga – lai išblės“. Ne, neišblėsta, ir sovietiniai trėmimai – atsinaujinanti mūsų žaizda, kuri vis dar žiojėja vos ne kiekvienoje lietuvio – ir ne tik lietuvio – šeimoje ar giminėje.

Continue reading…

Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų…

Continue reading…

Savaitės pjūvis

Koks ryšys tarp Černobylio ir Astravo? Kokios branduolinės grėsmės iškyla šiandien? Kodėl atsisakome statyti savo atominę jėgainę? Diskutuoja ambasadorius ypatingiems pavedimams Kęstutis Kudzmanas, buvęs energetikos ministras, dabar energetikos ekspertas konsultantas Saulius Kutas, panaudojamas kito energetikos eksperto Vidmanto Jankausko interviu fragmentas.

Ar bankai skriaudžia savo klientus? Pokalbis su Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovu Rūteniu Paukšte.

Nedaug trūko, kad Krymas būtų mūsų

Lietuviai buvo netoli to, kad jų kariuomenė įžengtų ir užimtų Krymą. Tiesa, tokia galimybė buvo prieš gerus šešis šimtmečius, kai LDK buvo ypač stipri, ir Algirdo pulkai sumušė ir išstūmė totorių ordas iš beveik visos dabartinės Ukrainos teritorijos. Nedaug trūko, kad būtų parklupdytas ir visas Krymo chanatas. Continue reading…

Kaip J. Staliną užliūliavo nacių propaganda

Ką mes žinome apie Antrąjį pasaulinį karą? Bemaž nieko. Dar senjorai ar istorikai galėtų išvardyti pagrindines šio istorinio kataklizmo datas, suminėti priežastis, atvedusias prie dviejų galybių susidūrimo, įvertinti Lietuvos laikyseną tuo sunkiu pasirinkimo ar nepasirinkimo metu, galų gale nutiesti paraleles su šiandiena…

Nors tai nėra naujiena, bet verta priminti šio prieš septynis dešimtmečius praūžusio karo priešistorę ir kai kurias įdomias aplinkybes. Pirmiausiai – nusikalstamą Josifo Stalino delsimą, žinant, kad nacistinė Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą. Ūsuotasis „tautų vadas“ manė esąs sumanus strategas ir laukė, kada Vakarų sąjungininkai susipjaus su naciais ir SSRS iš to gaus naudos. Bet ši strategija bemat subyrėjo. Beje, A. Hitleris žaidė tokį patį žaidimą: jis tikėjosi, kad JAV Ramiajame vandenyne įsivels į karą su Japonija, kuri grasins SSRS iš užnugario, ir jis galės sovietams smogti tiesiai kakton.

Bet pirmiausia apie keistą J. Stalino delsimą, kurio negali pateisinti vien dviems 1939 m. pasirašytais paktais. Kaistant atmosferai Europoje, jis nuolat gaudavo agentūrų pranešimus, kad A. Hitleris viešai grasina netrukus pulsiąs SSRS. Tuo tarpu Maskva gyveno tarsi kitame palaimingame pasaulyje.

1941-ųjų pavasaris atnešė vėlyvas šalnas ir įnirtingas audras su kruša, todėl Kremlius vieną po kito leido nutarimus, kaip atlyginti žemdirbiams patirtus nuostolius, kompensuoti jiems suteiktas paskolas, persėti iššalusius žiemkenčius. Politinis biuras svarstė valstybinės sienos su Mongolija tikslinimo klausimą, Latvijos meno dekados Maskvoje organizavimą, Nikita Chruščiovas prašo J. Stalino leidimo trijų Ukrainos Černovicų rajonų mokyklose mokyti rumunų kalbos, Andrejus Ždanovas išleidžiamas pasigydyti į Sočį, NKVD darbuotojai apdovanojami už 1940 m. pasiekimus – įvykdytas specialias užduotis, matyt, trėmimus ir t.t.

Ir nė žodžio apie karą, nors buvo likę tik 12 dienų. Likus iki jo dviems dienoms, politbiuras pritarė Latvijos kompartijos prašymui iš birželio 22 d. į 24-ąją perkelti „Lyguo“ šventę (Jonines arba rusiškai „Ivano dieną“). Dar birželio 22 d. rezoliucija su J. Stalino parašu – kitą dieną pradėti 1905 – 1918 m. gimusių šauktinių mobilizaciją… Bet buvo pavėluota.

O ant J. Stalino stalo kaupėsi agentų pranešimai, su kuriais susipažindavo jis ir dar trys jo liokajai – Lavrentijus Berija, Viačeslavas Molotovas ir Georgijus Malenkovas (pirmieji du po karo buvo sušaudyti). L. Berija, kuriam suplaukdavo visi NKVD I-osios valdybos pranešimai, viešai pareiškė: „Aš ir mano žmonės, Josifai Visarionovičiau, tvirtai prisimename Jūsų sumanų priesaką: 1941 m. Hitleris mūsų nepuls“.

Gegužę du pasiuntiniai – SSRS Berlyne Vladimiras Dekanozovas ir Vokietijos Berlyne grafas Werneris von Schulenburgas – po susitikimo Maskvoje diplomatine, bet aiškia kalba apie sklindančius gandus kilsiant karui pasakė: „Su gandais reikia skaitytis kaip su faktais“. Gegužės 5 d. iš oficialaus Vokietijos atstovo sovietinė vadovybė gavo neginčijamą perspėjimą, kad ruošiamas SSRS puolimas. Tą pačią dieną V. Dekanozovas apie tai pranešė J. Stalinui. Susirinko politbiuras. Anastasas Mikojanas prisiminimuose rašo, kad pasipiktinęs J. Stalinas svarstymą apibendrino taip: „Dezinformacija skleidžiama jau pasiuntinių lygyje“.

Likimo grimasos: V. Dekanozovas (Wikipedia skelbia 1940 m. Kremliuje darytą jo nuotrauką su Vincu Paleckiu) kartu su L. Berija buvo sušaudytas 1953-ųjų gruodį, o savo ruožtu V. Šulenbergas, dalyvavęs pasikėsinime į A. Hitlerį, – 1944-ųjų liepos 20 d.

Agentų Korsikietis, Viršila, Licėjininkas (pastarasis buvo dviems žvalgyboms tarnavęs latvių žurnalistas Orestas Berlingsas pranešimai toliau plaukė iki pat birželio 22-osios, o ir pats A. Hitleris neslėpė savo planų. Dar balandžio 29 d., sakydamas kalbą jauniems karininkams „Sportpalace“ rūmuose, jis pasakė: „Artimiausiu metu atsitiks tai, kas daugeliui atrodys nesuprantama. Tačiau tie veiksmai, kurių mes imsimės, neišvengiami valstybine prasme, kadangi raudonoji tamsybė kelia galvą virš Europos“.

Paulas Jozephas Goebbelsas savo dienoraštyje birželio 18 dieną rašo: „Mūsų planų prieš Rusiją maskuotė pasiekė aukščiausią lygį. Mes taip paskandinome pasaulį gandų akivare, kad patys jų jau nesuprantame. Naujausias triukas: mes ketiname sušaukti didžiulę konferenciją taikos klausimais dalyvaujant Rusijai“.

J. Stalinas buvo apsvaigintas šių gandų. Laikydamas 4-milijoninę armiją prie sienos su Vokietija, jis nė piršto nepajudino, kad ankstų birželio 22-osios rytą ji suduotų bent prevencinį kontrsmūgį vermachtui. Vietoj to jis išsiuntė 3700 komunistų propagandistų į Raudonąją armiją, kad šie ramintų karius, jautusius, jog karas neišvengiamas.

Vietoj to A. Hitleris užliūliavo J. Staliną pasakėlėmis ir fantastiniais pasiūlymais. Pernai kovą savaitraštis „Veidas“, rašydamas apie V. Molotovo karjerą, pastebėjo, kad prieškariu galėjo būti trečioji nacistinės Vokietijos ir SSRS sutartis su šio veikėjo parašu. 1940 m., kai jis lankėsi Berlyne pas A. Hitlerį, iš jo gavo viliojantį pasiūlymą – užimti Indiją, kuri tuo metu buvo britų įtakoje ir net buvo paskelbusi karą Vokietijai. Tai buvo klasta: tegul Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul Raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

J. Stalinas tuomet dar visiškai pasitikėjo kolega, tačiau tokiam tolimam žygiui nesusigundė: per toli nuo Kremliaus. Jam labiau rūpėjo Baltijos šalys, Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai, tuo pačiu metu nekreipdamas dėmesio į prie SSRS sienos sutrauktas 200 divizijų.

Sovietinėje spaudoje kone iki pat pirmųjų karo dienų buvo eskaluojamas didžios draugystės su nacių Vokietija faktas: kaip Breste, vermachto ir Raudonosios armijos sąlyčio taške, 1939-ųjų rugsėjo 22 d. vokiečių ir sovietų derybininkai šampaną gėrė. Tuomet nedaug betrūko, kad čia susitiktų abu diktatoriai (netrukus, spalio 5 d., iš tikrųjų už kelių šimtų kilometrų,Varšuvoje, lankėsi pats fiureris)…

Visos šios prieškario istorijos nuvainikuoja J. Staliną, keistai hipnotizuotą ir pasislėpusį savo Kremliaus bunkeryje (tik liepos 3 d., praėjus beveik dviems savaitėms nuo karo pradžios, jis atsipeikėjo ir pavedė V. Molotovui padrąsinti Kremliuje susirinkusius karo akademiją baigusius karininkus). Kai kas jį kaltina dėl 28 mln. žuvusių – daugiau negu pusės visų Antrojo pasaulinio karo aukų. Tačiau, kita vertus, Rusijoje šiandien „tautų vadas“ ir toliau liaupsinamas, jam statomi paminklai, jo portretų pasirodo komunistų eitynėse, jo palikimu didžiuojasi milijonai dabartinės propagandos mulkinamų rusų.

Atrodo, jis įkvepia ir dabartinį Rusijos lyderį V. Putiną, kuris taip pat vaizduojasi esąs didis strategas, mėgstantis pademonstruoti savo raumenis ir Rusijos karinę jėgą prieš kaimynines tautas. Kažin, kaip jis elgtųsi ištikus pasaulinei katastrofai…

Šis straipsnis taip pat publikuotas Delfi

Savaitės pjūvis

Šį kartą apžvelgsime, kaip Seime buvo pradėtos svarstyti Darbo kodekso pataisos (komentuoja Seimo narys Rimantas Dagys ir Lietuvos maistininkų profsąjungos vadovė Gražina Gruzdienė), o etnokosmologas Jonas Vaiškūnas papasakos apie žmogaus ir gamtos sąlytį šiuo pavasarinio sprogimo laiku bei pakvies į Jorės šventę, kuri vyks prie Molėtų observatorijos, Kulionyse, balandžio 23–24 d.