Vyresnieji gal prisimena Muslimo Magomajevo maršo ritmu atliekamą A. Pachmutovos dainą „Kuba, mano meile!“. Šiandien meilė Laisvės salai seniai išgaravusi, o pati Havana drąsiausių keliautojų akimis dvelkia stagnacija, gūdžiausių sovietinių laikų atsilikimu ir nenumaldomu troškimu gyventi kaip Amerikoje, juk Floridos pusiasalis vos už 150 kilometrų.

Žodžiu, iš Chee Guevaros ir Fidelio Castro svajonių sukurti komunizmą neliko nė padujų. Kodėl? Ogi todėl, kad kubiečiams atsibodo tušti revoliuciniai šūkiai, ir jie panoro gyventi kaip JAV ir iš tikrųjų laisvas pasaulis.

Norėti nepakanka. Reikia veiksmų. Donaldas Trumpas patikrino Havanos budrumą: vasario 25 d. Floridoje registruotas kateris su JAV vėliava įsiveržė į Kubos teritorinius vandenis prie Cayo Falcones salos, ir pasienio tarnyba bemat atidengė ugnį. Keturi migrantai kubiečiai buvo nušauti, dar šeši sužeisti. Prasidėjo tyrimas. Havana skelbia, kad įplaukusieji į jos vandenis buvo teroristai, ketinę užpulti pasienio zoną. Baltieji rūmai tvirtina, jog ekipažas tik norėjęs į JAV išgabenti artimuosius… Galu gale viceprezidentas J. D. Vance‘as numojo ranka: incidentas nevertas dėmesio…

Gal ir būtų viskas nutilę, jei ne po poros dienų pasirodęs D. Trumpo komentaras: kur buvęs kur nebuvęs jis rėžė, jog „Kubą mes galime draugiškai absorbuoti“ (angl. takeover turi ir daugiau reikšmių – perimti, sugerti, praryti). Pasak agentūros Reuters, jis tikino, kad su Havana vedamos derybos. „Jie neturi pinigų. Jie neturi nieko: nei naftos, nei maisto, todėl kubiečiai žlunga kaip tauta ir prašo mūsų pagalbos“, – pridūrė prezidentas. Sau būdingu stiliumi, įsidrąsinęs po įžūlios operacijos su Venesuelos diktatoriumi Nicolas‘u Maduro‘u, D. Trumpas neslepia, kad taip galėtų susidoroti ir su dabartiniu šalies vadovu Migueliu Diaz-Canel Bermudezu, bet kol kas vyksta derybos su buvusio Kubos prezidento Raulio Castro anūku, politiniu patarėju saugumo klausimais Rauliu Guillermo Rodríguezu Castro.

D. Trumpo grasinimai „praryti Kubą“ su grasinančiu priedėliu „o jeigu ne…“ Havaną varo į neviltį. Laikraščio „The Wall Street Journal“ pranešimu, JAV ieško agentų Kubos administracijoje, kad bent iki šių metų pabaigos būtų pakeistas režimas. Ar to nori kubiečiai? Iš santūrių mūsų turistų pokalbių su salos gyventojais atrodo, kad – taip, gyventi izoliuotame pasaulyje, nuolat jausti skurdą ir elementariausių prekių bei paslaugų trūkumą maždaug 11 mln. salos gyventojų nusibodo. Kai sausį buvo atlikta operacija Venesueloje, Kuba neteko pigių degalų ir dotacijų. Turistai ėmė aplenkti Kubą. Rusijos pervežėjai sustabdė reisus į Havaną, nes jų lėktuvų degalais čia jau nepripildo. Į šią šalį vykstančių rusų turistų pernai sumažėjo beveik per pusę (o kitų pasirinkimų keliauti po pasaulį jie nelabai turi).

Jeigu jau prakalbome apie Rusiją, tai Putinas tampa bejėgis prieš tokią D. Trumpo taktiką. Kažin, ar jis žengtų N. Chruščiovo keliu ir pakartotų 1962 m. spalį surengtą sovietinių raketų Karibų krizę. Tada pagal slaptą operaciją „Anadyr“ N. Chruščiovas įsakė branduolinį užtaisą galinčias gabenti balistines raketas dislokuoti Kuboje. Krizė išsisėmė po dviejų savaičių N. Chruščiovui susitikus su JAV prezidentu Johnu Kennedy‘iu. Dabar net kažkuo apsisvaiginęs D. Medvedevas reiškia vien „susirūpinimą“ ir visus savo grasinimus skiria Europai…

Per daugiau kaip šešis dešimtmečius viskas smarkiai pasikeitė. Teisingiau – apsivertė aukštyn kojomis, ypač D. Trumpui tapus 47-uoju JAV prezidentu. Jo veiksmuose logikos nedaug, humanizmo ir tarptautinių gero sambūvo normų laikymosi – juo labiau.

Rašant šias eilutes, JAV ir Izraelis smogė Iranui. Ajatola, dvasinis Irano vadovas Ali Khomenei per oro ataką žuvo. Taip pat pranešta apie jo dukters, žento ir anūkės mirtis. Po ajatolos žūties Iranui laikinai vadovaus trijų asmenų taryba, kol Ekspertų asamblėja, kurią sudaro 88 įtakingi dvasininkai, paskirs jo įpėdinį. Todėl dar neaišku, ar ataka prieš nekenčiamą režimą pasiteisins ir ar neatsitiks taip kaip Afganistane, kur, pasitraukus Amerikos pajėgoms, talibai sugražino savo tvarką…

Galime iki užkimimo šaukti, kad Putino ir D. Trumpo elgesys turi bendrą vardiklį – smogti prevencinį smūgį, kad užkirstų kelią galimai priešininko agresijai. Ukrainos atžvilgiu – kad Kyjivas neužpultų Rusijos ir būtų sunaikintas „nacizmas“, Irano – kad režimas nutrauktų branduolinio ginklo gamybą. Tiesa, logikos šiuose veiksmuose nedaug, betgi toks dabar pasaulis.

Štai kodėl Putinas taip atsargiai vertina ryžtingus Vašingtono ir Tel Avivo veiksmus, tenkindamasis vien tik „nerimą keliančia“ retorika. Juk Rusijos pozicijos pasaulyje silpsta. Ji prarado įtaką Sirijoje, iš esmės ir Venesuelą, gavo stiprų niuksą Artimuosiuose Rytuose, dabar neteko Irano, o perspektyvoje – Šiaurės Korėja, Kuba ir dar kažkas…