Šie metai pažymėti Lietuvos radijo 100 – mečio sukaktimi. 1926 m. birželio 12 d. Lietuvos radijas iš Kauno transliavo savo pirmąją programą. Ši data svarbi ne tik kaip visuomeninio transliuotojo gimimo Lietuvoje sukakties faktas, naujas šuolis į technologijų pažangą, bet ir plačiąja prasme – kaip Lietuvos kelio į demokratiją, laisvę, žodžio laisvės liudijimas.

Nebe reikalo UNESCO Generalinės konferencijos 43-osios sesijoje, vykusioje pernai spalio 30 – ąją – lapkričio 13 d., šis jubiliejus  buvo įtrauktas į jos valstybių narių minimų sukakčių sąrašą. Beje, dar į kitų metų sąrašą  taip pat įtraukta kita svarbi sukaktis – poeto, diplomato, Lietuvos atstovo Tautų Lygoje Oskaro Milašiaus (1877–1939) 150-osios gimimo metinės.

Su radiju kiekvienas turime savo asmeninį santykį. Klausome jį ar neklausome – laisvos valios ir pasirinkimo reikalas. Bet Lietuvos radijas tarsi įaugęs į mūsų savastį. Ypač per tuos kritinius Lietuvos valstybei laikotarpius: pirmuosius nepriklausomybės metus, okupacijos tamsybėje, kovų už laisvę etape, „dainuojančios“ revoliucijos ir visuomenės modernizavimo laikais. Radijas – ir tai galiu paliudyti iš šių eilučių autoriaus patirties – visais laikais buvo nuoseklus informacijos skleidimo, visuomenės švietimo, kultūrinio išprusimo priešakyje.

Kodėl „priešakyje“? Visuomet, apie 40 metų dirbdamas vadinamajame „eteryje“, tvirtinau, kad radijas žinių platinimo, prieinamumo, įtaigumo prasme buvo visa galva aukščiau, negu jo giminaitė televizija, kuri daug vėliau, tik 1957 m. balandžio 30 d., kaip Vilniaus TV studija, ėmė transliuoti laidas… Teoretikai pridurtų, kad pranešimų vizualizacija iškreipia ir išblukina teikiamos informacijos svarbą bei turinį. Su vaizdais žmogui lengviau įperšama propaganda, svetima ideologija, amoraliu turiniu ir netikromis vertybėmis persunktos žinios.

 

Tiesa, ketvirtadienį Lietuvos televizijos ir radijo centre vykusioje gausioje konferencijoje daugiau dėmesio buvo skirta ne šiai „filosofijai“, bet realiam keliui, kurį jaunutis Lietuvos radijas, jį Vakarų pavyzdžiu kūrę žmonės sugebėjo nelikti techninės pažangos šešėlyje. Suprantama, kad pranešimuose ir diskusijose buvo kalbėta ne apie žurnalistinius ieškojimus, bet apie „Radijo transliacijų plėtrą Lietuvoje 1926-2026 m.“

Dalyvius pasveikino Seimo pirmininkas J. Olekas, kuriam savo ruožtu spaudėme ranką su Juozinėmis, Seimo kultūros komiteto pirmininkas K. Vilkauskas, Susisiekimo ministras J. Taminskas, o nuotoliu – premjerė I. Ruginienė. Ypač įdomi buvo radijo istoriko, žinomo radijo imtuvų kolekcininko S. Žilionio apžvalga, kaip viskas prasidėjo ir plėtojama iki pat 1989 m. Pirmųjų komercinių radijo stočių įkūrėjai G. Babravičius ir L. Ramanauskas atskleidė, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kuriant alternatyvią eterio sklaidą 1989 – 1995 m. Radijo inžinierius T. Vyšniauskas sakė, kad ypač didelį indėlį laisvės kovų metais į radijo vystymą įnešė trumpabangininkai.

 

O kokia radijo, kaip įtakingos „medijos“, padėtis šiandien? Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atstovas T. Katinas atskleidė, kad šalia gerų pavyzdžių visais laikais, ypač šiuo hibridinio karo laikotarpiu, egzistuoja ir nacionaliniam saugumui tiek iš išorės, tiek viduje pavojų keliančių radijo stočių bei svetainių. Jis priminė LRTK pranešimą, kad, gavus teismo leidimą, netrukus bus blokuojama šimtai nelegalių filmų ir serialų svetainių, nacionaliniam saugumui kenkiančių platformų, kurios dažnai naudojasi ir radijo dažniais. Vien per 2025 m. LRTK jau užblokavo 327 tokio pobūdžio svetaines.

Po gyvos keturių radijo stočių vadovų ir atstovų diskusijos pasisakė pasaulinio skaitmeninio forumo WorldDAB prezidentė iš Nyderlandų Jacqueline Bierhorst, kuri atskleidė paskutines radijo technologijų tendencijas pasaulyje ir Europoje. Pasak jos, Lietuvos radijo skaitmeninis radijas plėtojamo reitingas – kažkur apie antrojo dešimtuko vidurį.

Nemažai jaudulio kėlė padėkų ir prizų teikimas veteranams radijo žurnalistams ir inžinieriams. Jiems padėkos žodį tarė ir rankas spaudė Kultūros ministrė V. Aleknavičienė, Telecentro vadovas R. Šeris bei Susisiekimo ministras. Tarp aštuonių apdovanotų eterio veteranų žurnalistų atsidūrė ir šių eilučių autorius.