Kai kamuoja „sąmokslo teorijos“…

Po trumpos pertraukos nutariau atnaujinti trumpas pastabas aktualiais Lietuvos ir tarptautinio gyvenimo klausimais, nes, ko gero, kiekvieno viešo minčių reiškėjo viduje kirba būtinybė išsakyti savo nuomonę bei poziciją apie tai, kas jaudina visuomenę. Tik keletas komentarų.

Po „kagėbė“ delnu

Pirmiausia – apie nustebinusį įvykį, galbūt susijusį su situacija kaimyninėje Baltarusijoje. Gana dažnai atvykstantys į mūsų šalį kolegos žurnalistai iš Baltarusijos prašo pakomentuoti svarbius įvykius ar reiškinius. Nuolat apie procesus Baltijos šalyse savo žiūrovus informuoja ir apžvelgia Minsko TV. Paskutinį kartą jie buvo atvykę pernai gruodį, kai Lietuvoje vyko ESBO sesija. Šį kartą TV grupė taip pat rengė reportažą apie Lenkų rinkimų akcijos (LRA) suorganizuotą mitingą Vilniaus centre, ir jį ketino parodyti laidoje „Pasaulio paveikslas“ («Картина мира»), kur šeštadienio vakarui per CTV («Столичное телевидение») buvo rengiamas gana objektyvus pasakojimas apie „karštus“ įvykius Lietuvos sostinėje (http://www.ctv.by/). Kolegų pasiūlymu susitikome Vilniaus centre, šalia Lukiškių aikštės, prie automobilių stovėjimo aikštelės.

Duodant interviu, pastebėjau, kad už operatoriaus nugaros atsistojo tamsaus gymio jaunas vyras su segtuvu rankose, paskui prie jo priėjo moteris. Pamaniau: šiaip smalsuoliai… Baigus filmavimą vyriškis ėmė kamantinėti ir mokyti jauną baltarusių žurnalistą, kad tikram baltarusiui reikia kalbėti ne apie lenkus, o filmuoti štai šalia esantį 1863 m. sukilimo dalyvį „tikrą baltarusių tautos sūnų“ K.Kalinausko paminklą, su Baltarusijos praeitimi susijusias istorines vietas, ugdyti savo kraštiečių patriotizmą. Vartydamas segtuvą vyras demonstravo savo žinias apie Vilnių ir vis moralizavo savo žemietį, kad jam trūksta patriotizmo. Šis nuolankiai jo klausė… Man paklausus, kas jis toks, trumpai atkirto: Baltarusijos Respublikos pilietis… Įdavęs žurnalistui keletą lapų su žymiomis Vilniaus vietomis jis staiga įlipo į savo šalia sustojusį džipą ir nuvažiavo.

Paklausiau kolegos, kas jis toks ir ar pažįstamas. Tasai tik pečiais patraukė ir aiškiai nusiminęs sausai tarė: «вот так-то…» O man tas nepažįstamojo akibrokštas priminė senus sovietinius laikus, kai buvome nuolat stebimi budrios saugumo akies, kai bet koks partinis galėjo iškoneveikti, įskųsti, pakontroliuoti… Neliko abejonių, kad tai ne šiaip sau prašalietis, atvykęs iš kaimyninės šalies pasisvečiuoti ir atsitiktinai pasiklausęs mūsų pokalbio. Baltarusija- ko gero, vienintelė posovietinė šalis, kur liko pirmykštė „kagėbė“struktūra, tamsiu tinklu apgaubusi ne tik opoziciją, bet ir žiniasklaidą. Nebe reikalo A.Lukašenkos potvarkiu nei opozicijos atstovams, nei žurnalistams dabar neleidžiama išvykti iš šalies.

Ir dar viena: mano komentaras apie šeštadienio įvykius Vilniuje taip ir nepasirodė minėtoje Baltarusių laidoje. Nemanau, kad ir draugiški kolegos iš Minsko TV kada nors atvyks į Lietuvą.

Konfliktinio kamuolio ridenimas

Tas valdžios konflikto kamuolys, kuris vis dar veliasi ir neduoda ramybės nei politikams, nei visuomenei, ko gero, paridentas tik tam, kad atitrauktų Seimą ir Vyriausybę nuo ypač svarbių ekonominių šalies problemų sprendimo. Kadangi tolesnę minties giją susietume jau su „sąmokslo teorijomis“, kuris tik dar labiau pakaitintų aistras, nesiimsiu spręsti, „kam tai naudinga“. Vis dėl to, kaip ir kiti apžvalgininkai bei stebėtojai, manau, jog, norėdama to ar ne, šį kamuolį tolyn į liepsnojantį lauką pastūmėjo Prezidentė, be didelių motyvų nepritarusi Premjero teiktam R.Palaičio atstatydinimui. Nieko naujo aš čia nepasakiau. Šeštadienį tūkstančiai žmonių netoli Seimo išsakė lygiai tokią pačią nuomonę. Bet jeigu šalies vadovė būtų pagrindusi savo sprendimą, o ne tik atsiribojusi nuo partinių rietenų ir deklaravusi formalią paramą koalicinei Vyriausybei, sumaišties būtų mažiau. Šis sprendimas liberalcentristų nebūtų suprastas kaip parama jiems, skatinimas imtis revizionistinės, skaldytojiškos veiklos valdančiojoje koalicijoje.

O jeigu taip atsitiko, kaip čia neprisiminsi daugiaprasmiškos ir margos mūsų šalies vadovės biografijos, kurią dabar „sąmokslo teorijų“ įkvėptas dar kartą viename interviu priminė Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila (deja, visos šio interviu Google versijos portaluose Balsas.lt ir Nepriklausomybe.lt užblokuotos). Esu ir aš ją priminęs, kai dar tik vyko rinkimų kampanija, taip pat savo žurnalistiniame dienoraštyje. Pamenu, viename žurnalistų susitikime būsimoji Prezidentė priėjo ir maloniai šypsodamasi pasiteiravo: tai ką Jūs ten prirašėte? Atsakiau tiesiai: Jūsų rinkimų komanda turėtų padėti paviešinti Jūsų biografiją, kad rinkėjai žinotų, ką jie išrinks, kokia jų patikėtinio praeitis, tėvai, karjera…

Ta netiesiogiai padaryta pastaba akiplėšai žurnalistui vėliau niekaip nepasireiškė, ir ačiū Dievui. Bet dabar man kirba mintis, kad anuomet vienas neatliktas politikės veiksmas kažkaip atsigręžia tuo pačiu galu ir užduoda klausimą: ar tolima praeitis pasąmonėje nesuponuoja požiūrio į valstybę ir nepaskatina neadekvačių situacijai poelgių? Tai tik klausimas, daugiau filosofinis negu praktinis, jokiu būdu nereiškiantis antipatijų ar įtarinėjimų politikei. Tiesiog tik šiaip – pamąstymas.

3 Comments

  1. Valius

    štai kam reikia tokių blogų: jos turi būti trumpos, aiškios,
    lakoniškos pastabos, t.y.žmogaus pozicija…Gerbiu.

  2. Gerbiamas Česlovai, man taip pat kilęs daugiau filosofinis negu
    praktinis klausimas, džiaugčiausi jei rastumėte galimybę atsakyti.
    Ar galima rasti kokį nors ryšį tarp Jūsų šių dviejų teiginių: a]
    Baltarusija- ko gero, vienintelė posovietinė šalis, kur liko
    pirmykštė „kagėbė“struktūra, tamsiu tinklu apgaubusi ne tik
    opoziciją, bet ir žiniasklaidą, b] deja, visos šio interviu Google
    versijos portaluose Balsas.lt ir Nepriklausomybe.lt užblokuotos.

  3. Na ką darysi, matyt labai užimtas esate…

Comments are closed.