Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.

Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…

Lietuvio kaimiečio jau tokia „natūra”: ilgai svarstys, mindžikuos, keliskart pamatuos, kol nuspręs, kaip pasielgti. Dažniausiai ir lieka prie savo nuomonės. Mes jau seniai kelinta karta nuo žagrės, tad iš kaimietiško lėtapėdiškumo vargiai kas liko. Tačiau vis tiek jis nemėgsta, kai kas jį varu varo, perša savo poziciją, nuomonę, verčia daryti taip ir taip. Politikoje – taip pat. Tuo labiau kad iki rinkimų dar liko geri du mėnesiai.

Štai kodėl Lietuva dabar yra tarsi dvejonių būsenos: iš vienos pusės, eurokomisarė (žiū, kokios revoliucinės pareigos!) yra gera ekonomistė ir finansininkė, puikiai išmano valstybės ūkio reikalus, nemažai Lietuvai padėjusi ir lėšomis, ir patarimais, ir kritika. Kita vertus, daugelį gąsdina miglota jos praeitis, kai kurie biografijos faktai, ilgametė Algirdo Brazausko globa, „kietas” komisariškas charakteris, na, ir dar kai kas iš gandų srities.

Daug kam keista, kad D. Grybauskaitę palaikė tiek kairieji, tiek dešinieji. Suprantama, kad ją rems socialdemokratai, dėl akių į kandidatus iškėlę nuosaikųjį Algirdą Butkevičių. Tai iš jų gūžtos išsiritusi politikos jauniklė, ir buvę komunistai tikisi, kad tapusi Prezidente visas skolas grąžins. Jie net užgniaužė pasipiktinimą, kad eurokomisarė kelis kartus griežtai kritikavo G. Kirkilo Vyriausybę už prastą biudžeto politiką. Tam tikrą susiskaldymą dešiniųjų gretose sukėlė primygtinai A. Kubiliaus reiškiama parama D. Grybauskaitei. Nepasitenkinimas tęsėsi iki tol, kol profesorius Vytautas Landsbergis taip pat atsisakė pretenduoti į šalies vadovo postą. Matyt, konservatorių elitas tai žinojo gerokai anksčiau, ir su pretendente buvo pasiektas neviešas susitarimas, tenkinantis abi puses. Sakosi, tai žinojęs ir A. Brazauskas, kuris taip pat atsisakė siekti Prezidento posto buvusios savo pavaldinės naudai.

Šitaip buvo valoma „žalia gatvė” tolesnei eurokomisarės karjerai. Dabar sakoma, kad ji yra šių rinkimų favoritė. Bet vis tiek (o gal būtent dėl to) kirba abejonė, ar tai patikimas kandidatas į aukščiausią šalies postą. Tai, kad kandidatė sakosi einantūi į jį „nuo tautos”, nepriklauso jokiai partijai, tėra įprastas „piaras”. Priskirti save kuriai nors politinei partijai ar grupuotei, o tuo labiau verslo struktūrai, būtų nedovanotina klaida. Bet nori nenori kiekvienas mūsų prikaustytas prie savo praeities. Politiko biografija gali būti menkas kriterijus siekti valdžios aukštumų, tačiau gali ir lemti jo orientaciją bei būsimus veiksmus. D. Grybauskaitės atveju tai ypač svarbu.

Nežinia, kodėl būtent Kremliui ištikima interneto svetainė „Regnum.ru” neseniai atskleidė 1988 m. kandidatės parašytos ir Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK apgintos disertacijos temą. Už ją autorei buvo suteiktas ekonomikos mokslų kandidato laipsnis. Mokslinis vadovas – tūlas profesorius Ivanas Suslovas, darbas buvo rašytas pagal socializmo politinės ekonomijos specialybę. Jos tyrinėjimas buvo sutelktas į Lietuvos SSR asmeninio pagalbinio ūkio plėtrą socialistinės nuosavybės efektyvesnio panaudojimo sąlygomis. Darbe pažymima, kad gyventojų ūkių dalis visame tuometinės Lietuvos liaudies ūkyje sudarė trečiąją dalį, o visoje SSRS – ketvirtadalį.

Pati autorė „Regnum.ru” sakiusi, kad disertacijoje ji siekė kritiškai pažvelgti, kaip SSKP agrarinė politika neatitinka asmeninio socialistinio ūkio esmės. Teoriniu pagrindu autorė buvo pasirinkusi Marxo, Engelso, Lenino veikalus, SSKP naujos programos, XXVII suvažiavimo, SSRS konstitucijos teiginius ir t.t. Pagrindinės darbo tezės buvo išdėstytos įvairiuose partiniuose renginiuose, tarp kurių buvo 1987 m. LKP CK ir Aukštosios partinės mokyklos surengta konferencija „Didysis Spalis – atnaujinimo, vystymo ir kūrybos revoliucija”. D.Grybauskaitė tvirtinanti, kad tuo metu jos darbo teiginiai buvo rizikingi ir sunkiai toleruojami aukštuose partiniuose sluoksniuose, todėl teko daryti galutinę mokslinio tyrinėjimo išvadą, jog „privati nuosavybė yra eksploatacijos šaltinis arba objektas”.

Bet įsidėmėkime: darbas apgintas 1988 m., kai Sovietų Sąjungoje jau seniai siautė viešumas ir „perestroijka”, o Lietuva bruzdėjo, ruošdamasi nusimesti okupacijos grandines. Partiniai instruktoriai tuomet dar daug ką bandė įkalbinti studijuoti visokiose partinėse ir visuomeninėse akademijose, tačiau tik kai kurie uoliausi jų talkininkai sutiko gilinti marksizmo leninizmo žinias. Turėjai būti visiškai aklas, kad nematytum, jog tų žinių niekam neprireiks, nes nepriklausomybė jau griaudėjo lyg kanonada. Juo labiau rizikinga buvo imtis politinės ekonomijos dėstytojos darbo 1983-1990 m. Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

Nepaisydama to, kaip rašė BNS, kandidatė dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, svarbiausio Lietuvos euroderybininko pavaduotoja, Lietuvos atstovybėje JAV, finansų ministre A. Brazausko ministrų kabinete, o 2004 m. tapo eurokomisare. 2005-ųjų lapkritį savaitraštis „European Voice” ją išrinko Metų komisare, o laikraštis „The Wall Street Journal” ją pavadino „geležine ledi” ir sulygino su M. Teather. Šiaip ar taip D. Grybauskaitė sparčiai pelnė žmonių populiarumą. Prieš kokią 10 dienų atliktų gentūros RAIT tyrimų duomenimis, už ją balsuotų net 40,5 proc. apklaustų rinkėjų. Kitų kandidatų atotrūkis nuo favoritės skaičiuojamas ne procentais, o kartais.

Vadinasi, mažai ką jaudina jos priklausymas sovietinei nomenklatūrai, kuriai atstovavo ir A. Brazauskas, ir G. Kirkilas, ir Č. Juršėnas ir daug kitų. Dar neseniai oponentai kritikavo socialdemokratus, kad „Lietuvą valdo LKP CK instruktoriai”. D. Grybauskaitė instruktore nebuvo, nors partinėje mokykloje vadovavo politekonomijos kabinetui. Tas pats „Regnum.ru” primena, kad ir finansų ministre ją padarė buvę „instruktoriai”, ir į Europos Parlamentą ji buvo deleguota valdančiųjų socialdemokratų. Ne mažiau svarbu, kad kandidatė palyginti jauna, vos 21-rių metų, tai yra dar studijuodama ir kartu dirbdama Leningrado „RotFronte”, įstojo į kompartiją.

Šalies Prezidentui, kuris daugiausia atsakingas už valstybės užsienio politiką, gali būti prikišamas „rusiškasis faktorius” – tai, kad D. Grybauskaitė baigė aukštuosius mokslus Rytuose. Tarsi tai nuspėdama, kandidatė per Lietuvos radiją pareiškė, kad Lietuvos užsienio politika „šiek tiek nesubalansuota”, nes iki šiol Vilnius neturi gerų draugų Vakarų Europoje. Lietuva daug dėmesio skyrė buvusioms posovietinėms šalims (tai akmenėlis į V. Adamkaus daržą), o Vakaruose „mes elgiamės kaip neužtikrinta savo veiksmais tauta” (galbūt tai priekaištas V. Ušackui). Jos nuomone, Lietuvos užsienio politiką reikia geriau subalansuoti. Koks tas balansas būtų, dabar belieka tik spėlioti, tačiau Rusija iš D. Grybauskaitės tikisi pragmatiškų, dalykiškų, be emocinių ir istorinių priemaišų santykių. Maskva lengviau atsikvėpė, kai balotiruotis atsisakė V. Landsbergis…

Kad ir ką kalbėtume, o rinkėjas, ko gero, kaip sovietiniais laikais pasirinkimo neturi. Tai bene vienintelis ne nuo eurokomisarės priklausantis jos pranašumas. Šį žmogaus pasirinkimo šansą staiga nei iš šio, nei iš to norėtų panaikinti darbietė Loreta Graužinienė, skambiai pareiškusi, kad į Prezidentūrą eina tam, kad ją sunaikintų…

Ar ilgai Lietuvos žmogų mes dar laikysime idiotu? Ar ilgai dar jį auklėsime „juodu diržu”, o viliosime meduoliu?