Lietuviai mėgsta iš ko nors imti pavyzdį. Žengiant į rinkos ekonomiką, kai kuriuos Lietuvos politikus žavėjo švediškojo socializmo modelis, tvirtinę, kad tai „socializmas su žmogiškuoju veidu“. Paskui mus traukė Norvegijos socialinės politikos ir socialinio aprūpinimo sistema, nors ji labiau pritaikoma tik esant skandinaviškiems uždarbiams ir norvegiškoms kainoms.
Komentarai
Jie dar degino savo mirusius,
Kai Dievas pasakė: no smoking.
Pakeitė aukurą kryžius,
šarvą ir lokeną- smokingas,
taip nuriedėjo daugybė metų
Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,
liko Rominta suminta,
srutomis Įsrūtė švinta,
O Netimeras –
šiandien jau meras.
Tai, kad Estijai – vienai iš trijų Baltijos „sesių“ – pasiūlyta nuo kitų metų pradžios įsivesti eurą, kelia ir pavydą, ir šypseną. Ta šypsena dar platesnė, kai vokiečių laikraštyje „Die Welt“ skaitome, kad gegužės pradžioje Briuselio sutikimą deryboms dėl įsijungimo į euro zoną gavo ir Islandija, kuri pernai buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto ribos. Tad džiaugtis, pavydėti ir šaipytis turime iš estų?
Apžvalgininkai juokauja, kad iš savaitgalį Toronte (Kanada) vykusių Didžiojo aštuntuko (G8) ir Didžiojo dvidešimtuko (G20) forumų konkrečiais skaičiais išreikštų sprendimų beliko tik šių tarptautinių susivienijimų pavadinimai. Ir dar niūrus antiglobalistų palikimas Toronto gatvėse: krūvos šiukšlių, arklių mėšlo prie miesto administracijos pastato, vėjo gainiojamos suplėšytų plakatų skiautės…
Birželio 22-oji – ilgiausia metų diena, ankstų jos rytą fašistinė Vokietija įsiveržė į sovietų okupuotas SSRS vakarines žemes, ir prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nors tada buvo neįmanoma suvokti, kur tos tariamos ir sovietų Tėvynės ribos. Tas saulėgrįžos virsmas, kai nakties tamsos telikę vos keletas valandų, buvo pragaištingas persilaužimo metas – nuo vienos okupacijos prie kitos.
Aprėpti ir įvertinti visą prieškarinių įvykių Europoje maišalynę – ne istorikų, vienos valstybės ar kokios nors tarptautinės institucijos, o juo labiau – ne politikos apžvalgininko jėgoms. Bet iš laiko nuotolio pažvelgti, kuo žalingas ar naudingas vienas ar kitas istorijos posūkis Lietuvai, kokias „projekcijas“ galima nutiesti, manau, verta ir net būtina. Taip bent kiek pramokstamos istorijos pamokos, apsisaugoma nuo galimų klaidų ir grėsmių.
Birželio 11 d. prasidėjusios ir visą mėnesį truksiančios pasaulio futbolo žaidynės Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), be abejonės, yra didžiulė sportininkų šventė. Įdomu tai, kad už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutolęs pietinis Afrikos smaigalys yra toje pačioje laiko juostoje kaip ir mūsų šalis. Beje, sinoptikai prognozavo, kad per šį renginį PAR siautės vėtros, pranašaujamos audros ir penkių metrų aukščio bangos Atlanto ir Indijos vandenynuose, naktimis vietomis oro temperatūra nukrisianti net iki 6 laipsnių šalčio, gali būti net sniego, nes nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio Pietų pusrutulyje žiema…
Nesąmonė. Eilinė autoriaus provokacija. Baimės sindromas. Ne tie laikai. Nedraugiškų santykių eskalavimas. Geriau apsišluokime savo kieme. Retorinis klausimas…
Štai tokios ir kitokios pirmosios mintys daug kam šmėkštels, perskaičius straipsnio pavadinimą. Prisipažinsiu, ir man toks klausimas atrodo nenatūralus, pritemptas ir labai jau tiesmukas. Bet jį būtina pateikti, nes istorija, jeigu ne automatiškai perkeliama į naujuosius laikus, daug ko moko.
Palestinos valstybės įkūrimo idėjai, kuri egzistuoja nuo pat Izraelio susikūrimo 1948 m. ir buvo atgimusi 1993-aisiais autonomijos paskelbimu, matyt, ateina galas. Dingstį tokiai išvadai davė Izraelio surengta karinė operacija, kai paskutinę gegužės naktį buvo šturmuotas humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą gabenęs Turkijos laivas „Mavi Marmara“. Atakos metu žuvo 9 laive buvę savanoriai, kurie, Izraelio spaudos teigimu, buvo gerai pasirengę sutikti žydų „komandosus“.
Jau šį trečiadienį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JT ST) ketina priimti rezoliuciją dėl sankcijų Iranui. Kai straipsnis buvo rengiamas, dar nebuvo aišku, ar kuri nors tikroji ST narė – Rusija, JAV, Kinija, Didžioji Britanija ar Prancūzija – neuždės veto šiam sprendimui. JT kuluaruose buvo kalbama, kad dokumentui nepritars nenuolatiniai Saugumo Tarybos nariai Brazilija, Libanas ir Turkija. Kad rezoliucija įsigaliotų, būtinas 9 iš 15 narių pritarimas su sąlyga, jog nė vienas tikrasis narys nebalsuos prieš. Continue reading…