Atkreipė dėmesį G.Kazlauskaitė nuomonė Bernardinuose (Giedrė Kazlauskaitė. Žurnalistais dirba vaikai) apie žiniasklaidoje dirbančius vaikus. Na, vaikus – ne amžiaus prasme, o asmenybės brandumo. Tiesa, infantilumas ne visai sulygintinas su vaikiškumu. Tai greičiau naivumas, supaprastinimas ar net tiesmukumas. Juk vaikai taip ir samprotauja: tiesiai šviesiai, be užuolankų, viską įvardija paprastais negudriais žodžiais, nieko nevynioja į vatą. Tai visiško patiklumo ir pasitikėjimo aplinka išraiška, kurią gali pademonstruoti tik nesubrendęs – emociškai ir intelektualiai – žmogus. Žinoma, būna ir išimčių, kurios dažniausiai nutinka meno ir kūrybos individams ar genialiems žmonėms.
Komentarai
Beveik du mėnesius kone visoje posovietinėje erdvėje tvyroję karščiai, matyt, slūgsta, ir tai didžiausia Dievo ir Gamtos malonė jų padarinių nualintai europinei Rusijai bei ištisai juostai nuo Karelijos iki Juodosios jūros. Kalbėti apie kažkokią bausmę ar gamtos stichijos racionalumą būtų per daug mistiška, tačiau svarstyti, kad tų kraštų valdžia savo atsakingais ūkiniais ir politiniais sprendimais galėjo daugiau padėti įveikiant stichijų padarinius, visai logiška. Kitaip sakant, kartais motulė Gamta lemia netgi valstybės raidą ir jos vadovų likimą.
Izraelio surengta karinė operacija, kai paskutinę gegužės naktį buvo šturmuotas humanitarinę pagalbą į Gazos ruožą gabenęs Turkijos laivas „Mavi Marmara“, dar kartą parodė, kad iki taikos Artimuosiuose Rytuose dar toli. Atakos metu žuvo 9 laive buvę savanoriai, kurie, Izraelio spaudos teigimu, buvo gerai pasirengę sutikti žydų „komandosus“.
Nors JT Saugumo Taryba pareiškė ryžtingą protestą Tel Avivui bei pareikalavo ištirti incidentą (Izraelis pareiškė, kad sudarė savo tyrimo grupę), apie pusantro milijono siaurame pakrantės ruože blokados sąlygomis gyvenančių palestiniečių tai menka paguoda. Ne tik tarptautinės pastangos pagaliau realizuoti „Kelio žemėlapį“ (taikos procesas, parengtas tarpininkaujant JAV, Rusijai ir ES šalims), bet ir arabų viltys nuo autonomijos pereiti prie valstybingumo atidedamos neribotam laikui.
Vanduo iš tikrųjų yra gyvybės bei sveikatos šaltinis, jame – gyvų organizmų atsiradimo ištakos. Tai visiems žinomos tiesos. Nustebino štai toks sutapimas: apie 70 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo (naujagimių – 75 proc.), o jūros ir vandenynai užima 71 proc. mūsų planetos paviršiaus… Kol mokslas netarė savo galutinio žodžio, ir teištirta vos 5 proc. vandenynų gelmių, cheminę struktūrą H2O gaubia mistinė paslaptis.
Po 70 metų išslaptinami ir Lenkijai perduodami dokumentai apie Katynės tragediją – dar vienas įrodymas, kad istorinė tiesa vis tiek kada nors iškyla į paviršių. Daugelį dešimtmečių neigęs sovietinių enkavedistų kaltę dėl dešimčių tūkstančių lenkų karininkų žudynių miške prie Smolensko (buvo tvirtinama, kad tai vokiečių darbas), Kremlius pagaliau sutiko atskleisti jį demaskuojančią paslapties skraistę. Bet kartu tai įrodymas, kad Maskva slepia ir kitas paslaptis, kol neprieinama riba, už kurios jas saugoti Rusijai labai nenaudinga.
Nuo karo Gruzijoje prabėgus dvejiems metams, šį nesantaikos įkaitintą Kaukazo regioną aplankė ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, ir buvęs Lietuvos vadovas Valdas Adamkus, o liepą Tbilisyje viešėjo JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Tačiau ne politikų vizitai apibūdina sudėtingą situaciją šiame regione, o tebesitęsiantys Maskvos ir Tbilisio nesutarimai dėl santykių perspektyvų, Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo dilema ir tarptautinės visuomenės reakcija į padėtį Kaukaze.
Ko tik neprisiskaitai ir neprisiklausai šių dienų nedemokratinėje rusiškoje (tai nė kiek nestebina) ir – atvirkščiai – laisvoje lietuviškoje žiniasklaidoje. Štai atiduota duoklė Vilniaus išvadavimo iš nacistinės okupacijos 66-osioms metinėms.
Galbūt kada nors suprasime, kad Moldova – ši nedidelė tarp Ukrainos ir Rumunijos įsispraudusi vyno šalis – yra ypatingas kraštas, kai kuriais atžvilgiais panašus į Lietuvą. Antai netgi gyventojų skaičiumi (jų Moldovoje yra apie 3,6 mln., o su Padnestre ir jai priklausančiu Benderų regionu – 4,2 mln.) Moldova kone prilygsta mūsų šaliai. Nusikalstamas Molotovo–Ribbentropo paktas ją taip pat smarkiai sužalojo: nacistinė Vokietija perleido SSRS Besarabiją, kuri įėjo į carinės Rusijos sudėtį, o 1918 m. priklausė Rumunijai, ir Šiaurės Bukoviną, iki 1914 m. buvusią Austrijos–Vengrijos imperijoje. Beje, Moldova pirmoji iš sovietinių respublikų 1990-ųjų gegužę pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Sovietų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartis, kurios 90-ąsias metines pažymime, buvo pavyzdys, kaip reikia konstruoti santykius tarp valstybių ne tik tais sudėtingais karų ir revoliucijų laikais, bet netgi ir šiandien. Tiesa, daugeliui istorikų toks vertinimas atrodys pernelyg tiesmukas, neatsižvelgiant į sudėtingas to meto geopolitines aplinkybes, bolševikinės Rusijos ir tautiškai bei agresyviai nusiteikusios Lenkijos užmačias, kurios netrukus minėtą sutartį pavertė popieriaus gniužulu.
Analitikai įvykusius Lenkijos prezidento rinkimus vertina labai skirtingai. Vieni tvirtina, kad jie įtvirtina visuomenės ir net valstybės skilimą, kiti atvirkščiai – teigia, jog dabar kaip niekada atėjo laikas tautai vienytis. Greičiausiai tiesos vėlgi reikės ieškoti kažkur apie vidurį, nes kiek daugiau kaip 6 proc. balsų skirtumas dar neleidžia kalbėti apie didžiulius pokyčius nei politiniame, nei ekonominiame Lenkijos gyvenime.