Nesu įsitikinęs, kad kovo 5-ąją Aleksandras Lukašenka kartu su užkietėjusiais stalinistais lies graudžias ašaras, minėdamas J.Stalino mirties 59-ąsias metines. Tačiau jo valdymo metodai štai jau beveik 18 metų panašūs į „tautų tėvo“ diktatūrą, kuri vietoj trėmimų sodina kitaip manančius už grotų, visur mato užsienio šnipus arba Vakarų finansuojamus vietinius „ardomuosius elementus“, o tautai net gilėjančios krizės akivaizdoje nuolat žada šviesią ateitį…
J.Stalinas savo griežtą „plieninę“ valdžią išsaugojo bemaž 26 metus, A.Lukašenkos nepakeičiamam valdymui liepos 10-ąją sueis 18 metų. Bet užsienio apžvalgininkai abejoja, ar jam pavyks pralenkti savo nuožmųjį pirmtaką, nes kai kas A.Lukašenkai žada Libijos eksdiktatoriaus M.Gaddafi likimą. O kol kas jis yra nepavydėtinoje padėtyje, kurią analitikai tapatina su nepaklusniojo Sirijos vadovo B.Assado situacija.
Beje, tai nėra vien „imperialistų“ užgaida – uždėti apynasrį odioziniams veikėjams, siekiant, kaip dažnai manoma, apginti savo interesų zonas tuose regionuose. Patys diktatoriai išprovokuoja Vakarų ir savo buvusių sąjungininkų reakciją, ėmęsi represijų prieš savo tautas ir arogancijos prieš kitas valstybes. Matyt, teisūs buvo Švedijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai C.Bildtas ir R.Sikorskis, lyg kartu žodis žodin laikraščiui „The Guardian“ pasakę: „Diktatorius pradeda deginti visus tiltus. Tai paprastai blogai baigiasi…“
Ką gi, visaip besimeilinęs Vakarams, kai energetiniai santykiai su Rusija pakrypdavo nepalankion Minskui pusėn, A.Lukašenka dabar pateko į politinę aklavietę. ES sugriežtino sankcijas Minskui, 21 asmeniui iki 220 Baltarusijos pareigūnų (19 iš teismų sistemos ir 2 iš milicijos tarnybos) uždraudusi įvažiuoti į Bendrijos šalis. A.Lukašenka pareikalavo, kad ji atšauktų savo ambasadorius konsultacijoms ir uždraudė 108 opozicijos aktyvistams palikti šalį. Ypatingos rūstybės strėlė smigo į Lenkijos ambasadorių Minske Leszeką Szerepą ir ES delegacijos vadovę Mairą Morą. Jie turėjo išvykti per 24 valandas.
Įdomu tai, kad JAV nuo Minsko nenukenčia, nes ir taip nuo 2008-ųjų kovo ambasadoriaus pareigas čia eina laikinasis reikalų patikėtinis. Prieš ketverius metus Vašingtonas įvedė sankcijos Baltarusijos naftos chemijos kompanijai “Belneftechim” bei įšaldė JAV subsidines lėšas, skyrė kelionių draudimą pačiam prezidentui bei kitiems įtakingiems pareigūnams, įšaldė ir jų lėšas. 2009-ųjų birželį A.Lukašenka davė signalą Vašingtonui, kad gerai būtų tuos santykius atnaujinti, tačiau ESBO atstovybės uždarymas 2011 m. kovą tik padidino JAV spaudimą Minskui.
ES taryba nieko nelaukusi atšaukė visų 27 savo šalių atstovus iš Minsko. Kovo pradžioje Bendrijos užsienio reikalų ministrų taryba svarstys išplėstinį sąrašą Baltarusijos asmenų, tarp kurių bus ir pagrindinių šios šalies verslo įmonių vadovai, kiti verslo atstovai. Į šį sąrašą jau anksčiau pateko pats A.Lukašenka, du vyresnieji jo sūnūs, o jaunėlis Kolia, su kuriuo prezidentas mėgsta eiti į oficialius renginius, dar tik 7-rių ir pernai pradėjo lankyti pirmą šalia Minsko esančios mokyklos klasę.
Matyt, šį kartą sankcijų neišvengs ir 31 Baltarusijos verslininkas. Tarp jų – „režimo pinigine“ pravardžiuojamas oligarchas Jurijus Čižas, kurį nuo ES sankcijų išgelbėjo Slovėnija, tvirtinusi, kad draudimas jam vykti į Bendrijos šalis pakenks ekonominiams interesams. Beje, būti atsargiems sudarant tokius sąrašus kvietė ir Latvija.
Oligarchas J.Čižas glaudžiai susijęs su A.Lukašenkos režimu. Jis yra Minsko futbolo klubo „Dinamo“ savininkas, kompanijos „Triple“, importuojančios ir perdirbančios naftą, vadovas. Slovėnijos kompanija „Riko“ atskleidė, kad J.Čižas sudarė du kontraktus 150 mln. eurų sumai penkių žvaigždučių viešbučiui „Kempinski“ Minsko centre ir dar 81 gyvenamiesiems ir komerciniams pastatams statyti. Beje, ištaigingas viešbutis turi išaugti iki 2014 m. Baltarusijoje ketinamo surengti pasaulio ledo ritulio čempionato, kuris pakeltų A.Lukašenkos autoritetą, tačiau štai Vokietijos Bundestagas paragino atimti iš jo teisę rengti šias žaidynes, nes „šioje šalyje yra politinių kalinių, varžoma žurnalistų veikla ir nėra laisvų rinkimų“.
Suprantama, Lietuva visame šiame žaidime sutiko su šachmatų pėstininko pozicija. Mūsų ambasadorius Minske Edminas Bagdonas taip pat grįžta į Vilnių konsultacijoms. Kažkada buvusi Baltarusijos režimo advokatė, kad šis nepatektų į beviltišką izoliaciją, dabar Lietuva prarado įgytą Briuselio pasitikėjimą, ir bendra ES pozicija ištirpdė Prezidentės D.Grybauskaitės skelbtos pragmatiškos politikos Rytų atžvilgiu ryžtą.Galbūt dar ne viskas prarasta, net ir šalia diktatoriaus A.Lukašenkos?
Nikolajus Radovas, Kremliui ištikimos Rusijos agentūros „Regnum“ apžvalgininkas ir Baltarusijos reikalų specialistas, svarstydamas baltarusių kalbos likimą, primena N.Chruščiovo Baltarusijos SSR paskelbimo 40-mečio proga pasakytus beprotiškus žodžius: „Kuo greičiau mes visi pradėsime kalbėti rusiškai, tuo greičiau pastatysime komunizmą“. Jo akyse neregėjo ir baltarusiai, bet kaimynė – vienintelė šalis iš buvusių sovietinių respublikų – rusifikaciją priėmė šimtu procentų. Dabar čia atgimsta gražios ir dainingos baltarusių kalbos poreikis. Bet apžvalgininkas klausia: o gal baltarusių etnosas taps baltiškuoju?
Su ta nedrąsia viltimi vertėtų žvilgtelėti į istoriją. Kažkada euforijos pagautas A.Lukašenka pats priminė panašų mūsų Vytį, bendrus istorijos, tegul ir prievartinės (LDK ir ATR), tarpsnius, sukilimus, mūšius, etninį susimaišymą, tautų draugystę, būtinybę bendradarbiauti. Nusivylęs santykiais su Lenkija (jie komplikavosi dėl etninių lenkų aktyvumo Baltarusijoje), jis matė vienintelį langelį į Europą – Lietuvą.
Verta prisiminti ir dar vieną, nors gana trumpą ir prieštaringą, dviejų valstybių laikotarpį, vadinamą LITBEL‘u. Tiesa, tai buvo bolševikų įkurta socialistinė respublika, gavusi tokią pavadinimo santrumpą. 1918 12 08 Raudonosios armijos užimtame Daugpilyje buvo suformuota V.Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė. Vilnius tuo metu dar buvo užimtas vokiečių okupacinės kariuomenės, bet po savaitės ir čia P.Eidukevičiaus buvo paskelbta tarybų valdžia. 1919 01 05 Raudonoji armija buvo ir Lietuvos sostinėje.
Lygiagrečiai gruodžio pabaigoje tokia vyriausybė paskelbta ir Baltarusijoje. Raudonosios armijos ir lenkų kariuomenės sandūroje 1919 02 27 abi respublikos buvo sujungtos. Vienai vadovavo Vincas Mickevičius-Kapsukas, o kitai – lenkų kilmės Kazimierzas Cichowskis (komunistinis veikėjas, būvės ištikimas Maskvai, bet sušaudytas 1937 m. J.Stalino įsakumu).
Filosofas ir kultūros tyrinėtojas prof. Gintautas Mažeikis rašė, kad LITBEL‘as buvo savotiška sovietinė LDK mutacija, militaristinė, negyvybinga, tik kaip autoritarinė bolševikinė vizija. Joje norėta įprasminti ir kokių 600 metų Baltarusijos ir Lietuvos santykių istoriją, ir V.Lenino svajonę eksportuoti revoliuciją po visą pasaulį, pradedant nuo artimiausių kraštų.
Vargu, ar iki 1919 m. rugpjūčio egzistavusį LITBEL‘ą galima vadinti viena valstybe, išreiškiančia abiejų tautų bendrumą, tačiau tiek bendra istorija, tiek bendradarbiavimo ir bendravimo patirtis, tiek geopolitinis artumas gali ir turi reikšti kai ką daugiau, negu viso demokratinio pasaulio smerkiama diktatoriška santvarka ir jos blaškymasis tarp Rytų ir Vakarų. Būtent tai ir suponuoja Lietuvos, kaip artimiausios Baltarusijos kaimynės, perspektyvą: nepaisant visokių draudimų ir sankcijų, atmetant nenuspėjamą „paskutinio Europos diktatoriaus“ būdą, tęsti uolaus, nesavanaudiško tarpininko vaidmenį, kad ir koks tas Europos teatras panašėtų į tragikomišką sceną.
