Rašant apie taip vangiai besiplėtojantį opozicinį pakilimą Rusijoje, prisimena kadaise K. Donelaičio „Metuose“ išguldytos eilutės apie rudens darbus: „…ratas ant ašies girgždėdamas sukasi sunkiai…“ Iš tiesų, tik chaotiškas protesto sujudimas iškart po Dūmos rinkimų gruodžio 4-ąją leidžia pajusti, kad Rusijoje bręsta galinga revoliucija, nukreipta prieš valdžios monolitą, kuris negerbia nei rinkėjų, nei pasaulio viešosios nuomonės, kuris be atodairos pasiskiria sau postus ir su purvais murkdo opoziciją.

Paskui – pasyvus mitingas Bolotnaja aikštėje, šį šeštadienį – „autožygis“ Sodovoje žiedu, virtęs labiau įvairių automobilių modelių demonstracija, didžiulėmis spūstimis ir signalų kakofonija, o Jekaterinburge vyko didžiulis mitingas V. Putinui remti. O štai vasario 4-ąją, kai opozicija dar kartą visą Rusiją kelia į protesto mitingus „Už sąžiningus rinkimus“, Novosibirske prie tokios eisenos prisijungs pats ten viešėsiantis V. Putinas.

Tokia realybė: opozicinis judėjimas Rusijoje visiškai nepanašus į tas „spalvotąsias“ revoliucijas buvusios imperijos pakraščiuose, kurios neapsiėjo be smurto, kraujo praliejimo, tačiau tikrai buvo karštos ir dažnu atveju savo kaitroje sudegindavo pokomunistinę nomenklatūrą su visa sovietine sistema. Žinoma, niekam nelinkėtume patekti į tokio laužo epicentrą, juolab kad tokie įvykiai sulėtina visą ūkio plėtrą ir nusmukdo žmonių pragyvenimo lygį. Vis dėlto be šių politinių permainų nebus pažangos.

Savaitraštyje „Atgimimas“ jau rašėme, kad perdėtai pasyvaus Rusijos opozicijos inicijuojamo judėjimo patartina… bijoti. Gruodžio 10-ąją Bolotnaja aikštėje valdžios leistas surengti didžiulis mitingas buvo visai kitoks negu prieš savaitę, rinkimų dieną, įvykęs minios pasipriešinimas suklastotiems rinkimams į Dūmą. Daug kam kėlė įtarimą, kaip nuolankiai opozicija sutiko iškelti mitinguojančius iš Maskvos centro, o ir patys kalbėtojai ant dailiai įrengtos pakylos šioje aikštėje buvo nuosaikūs ir, žinoma, neragino žmonių pasisukti rūstybės veidu į Kremlių.

Tąkart apžvalgininkai įžiūrėjo ir simbolinių keistenybių šioje ramioje „žiemos“ revoliucijoje. Antai mitinguotojai maloniai sutiko su Maskvos merijos sprendimu neleisti mitinguoti Triumfo aikštėje (tai galėjo reikšti opozicijos triumfą) ir nukreipti protestuotojus kitapus Kremliaus – į kadaise buvusią pelkę, balą, Maskvos upės žemumą.

Manau, verta priminti, kad Bolotnaja aikštėje kitados buvo vienuolyno sodai ir daržai, paskui čia atsirado miestelėnų pasilinksminimo vieta su cirkininkų pasirodymais, meškomis, visokiomis „fejerijomis“, turgumi.

Čia ir myriop bausdavo valstybinius nusikaltėlius. Pavyzdžiui, toks likimas ištiko Jemeljaną Pugačiovą – Dono kazokų vadą, apsišaukėlį carą Petrą III, kuris vadovavo vienam didžiausių Rusijos valstiečių sukilimui XVIII amžiaus antroje pusėje, bet buvo savo paties kazokų sąmokslininkų sučiuptas, atgabentas į Maskvą, o toje aikštėje 1775 m. sausio 10 d. jam įvykdyta, šių laikų supratimu, baisi mirties bausmė: galva nukirsdinta, užmauta ant kuolo, o kūnas ketvirčiuotas, atskiros jo dalys vežimu išvežiotos į skirtingas Maskvos vietas ir sudegintos. Beje, tai buvo paskutinis oficialus ketvirčiavimas carinėje Rusijoje.

Imperatorienės Jekaterinos II, tarp kitko, kilusios iš Prūsijos, įsaku paskelbtas nuosprendis sukilėlių vadui pelnė liūdną šlovę šiai Maskvos aikštei. Aišku, dabar kiti laikai, kiti papročiai – susirinkusios minios žmonių skelbia nuosprendį valdžiai, reikalauja permainų ir teisingų rinkimų. Bet pastebėkime ir valdžios užuominą: Bolotnaja aikštė tarsi primena, kad su ypač aršiais oponentais bus galima susidoroti kaip Jekaterinai II…

Bet tai tik simbolinė ir mažai tikėtina versija. O Rusijos spauda ir kai kurie politikai įtariai vertina tariamą valdžios dialogą su tokių mitingų organizatoriais. Pavyzdžiui, laikraštis „RBK Daily“ po gruodžio 10-osios akcijos stebėjosi: „dar taip nebuvo, kad mitingo oratoriai ir žiniasklaida dėkotų tvarkos sergėtojams už parodytą santūrumą ir taktą, o šie maloniai šypsotųsi ir netgi suklupusią merginą mandagiai pakeltų“. Žiniasklaida, ypač televizija, kurios kone visi kanalai yra kontroliuojami Kremliaus, parodė „objektyvius“ siužetus iš mitingo. O jeigu taip viskas gražiai vyko, tai, kaip pranešė „RBK Daily“, nenuostabu, kad parodyti realius vaizdus iš aikštės nurodymą davė pats prezidentas D. Medvedevas. Laikraštis „Kommersant“ atpasakoja ankstesnių protesto akcijų Triumfo aikštėje ir Čystyje Prudy dalyvių mintis, esą reportažus apie susidorojimą su jais buvo uždrausta rodyti taip pat nurodymu iš Kremliaus. Šįkart visuose TV kanaluose „teigiami“ siužetai truko tik kokias 6–7 minutes, nors tas šeštadienis visai Rusijai buvo ypatinga ir nerami diena.

Po Dūmos rinkimų Maskvos aikštes užvaldė vadinamoji vidurinė klasė, tai yra jaunimas, kuris geriau išprusęs, daugiausia studentai ir klerkai iš opozicinių partijų viršūnėlės. Interneto svetainė Zagolovki.ru taip pat pastebi, kad šis politizuotas jaunimas daugiausia priklauso mitinge dominavusioms opozicinėms partijoms: liberaliam „Solidarumo“ judėjimui, „Jabloko“, Respublikonų partijai, Liaudies laisvės partijai ir nacionalistinėms jėgoms – Rusų pilietinei sąjungai, Nacionaldemokratiniam aljansui ir net Rusijos socialistiniam judėjimui („Kariajam frontui“), kuriam simpatizuoja pats V. Putinas. Vadinasi, daro išvadą portalas, toks protestuojančiųjų mišinys negali sudaryti sprogstamosios masės, ir tai ypač palanku Kremliui, jau dabar žinančiam, kas laimės kovo 4-osios prezidento rinkimus.

Iš tiesų, Rusijos ekspertai pažymi, kad Maskvoje renkasi vadinamieji „Putino vaikai“, arba „niekieno karta“ – nieko nereikalaujantys, abejingais veidais kokių 30 metų žmonės, ramiai išklausantys partijų lyderių kalbas, susirenkantys pasižiūrėti ir atstovauti kuo didesnei miniai. Bet vien protestuotojų skaičius dar nieko nereiškia. Su jais demokratinės Rusijos nesukursi.

Dar 2010-ųjų lapkritį vokiečių „Die Zeit“ rašė, kad Rusijos opozicijai atsirado naujas priešas – ji pati,. Nuo 2009 m. liepos 31 d. vykstančios judėjimo „Strategija-31“ akcijos sukėlė valdžios pasipriešinimą, tačiau vėliau valdžia jų ėmė net nepastebėti. Mat tarp jų organizatorių niekaip neišsitenka nei Liudmila Aleksejeva – neaukšta, gležna 84-erių metų protesto judėjimo simboliu vadinama žmogaus teisių gynėja, nei 68-erių Eduardas Limonovas – impozantiškas, ypač veiklus ir dažnai bravūriškas rašytojas, dar keletas radikalų… Dabar šis judėjimas nublanko kur kas aktyvesnių opozicinių jėgų veiksmų fone.

Rusų ekspertai analizuoja priežastis, kodėl opozicija turi tokią mažą įtaką masėms. Nepriklausomo tyrimo instituto „Levada-centr“ sociologas Denisas Volkovas prancūzų „Liberation“ sako, kad rusai nevertina opozicijos, nes ji neturi jokios įtakos visuomenėje. Tiesa, B. Nemcovas ar M. Kasjanovas aštriai kritikuoja valdžią, bet ši jų nepaiso. Rinkimai į Dūmą parodė, kad jų neišgirdo ir rinkėjai: nė viena dešinioji partija nepateko į parlamentą. Viena iš priežasčių – šie lyderiai neturi veikimo erdvės, nes televizija, kuri 80 proc. rusų yra didžiausia informacijos skleidėja, kontroliuojama Kremliaus…

Valerija Novodvorskaja – žinoma 61-erių metų disidentė, 2010 m. kovą pasirašiusi opozicijos kreipimąsi „Putinas turi pasitraukti“, tačiau dabar kritiškai vertinanti ir opozicijos lyderių veiklą. Gruodį interviu Latvijos radijui ji teigė, kad neseniai vykusių ir dar vyksiančių protesto akcijų Rusijoje nereikėtų laikyti demokratijos ir diktatūros šalininkų kova. „Negalvokite, kad tai demokratijos ir diktatūros jėgų susidūrimas. Protestuojantiesiems vadovauja jėgos, kurios noriai dar kartą jus okupuotų, – paradoksaliai pabrėžė ji. – Jeigu šios jėgos ateitų į valdžią, vyktų ne referendumai dėl antros valstybinės kalbos, o referendumas, ar uždrausti latvių kalbą“, – sakė V. Novodvorskaja Latvijos radijui.

Skamba iš tiesų skandalingai. Bet turint galvoje, kaip uoliai Kremliaus propaganda žaidžia su opozicija neįmantrų, bet labai efektyvų žaidimą, stebėtis tokiu pareiškimu negali. Štai „Novaja gazeta“ praneša, kad V. Putinas savo rėmimui organizuoja savanorišką judėjimą, kuris rengs būsimam prezidentui palaikyti skirtą baigiamąjį mitingą Maskvoje vasario 25 dieną. Kino režisierius Karenas Šachnazarovas paaiškino, kodėl jis balsuos už V. Putiną: „Aš pajutau negerą devinto dešimtmečio kvapą, ir tie, kurie vyresni, žino, koks tai kvapas. Aš nenoriu antrą kartą patirti šalies suirutės…“ Jis ir daugelis kitų Rusijos intelektualų, iš kurių opozicija tikėjosi paramos, pasuko su didžiuoju valstybininku V. Putinu, gedinčiu dėl SSRS iširimo ir kuriančiu naują Eurazijos imperiją.

Tad dabartinių Rusijos lyderių taktika gudri: susiliek su masėmis ir taip užsitikrink šiltą vietelę bent iki 2024 metų. Ne šiaip sau rašytojas Dmitrijus Gluchovskis savo interneto dienoraštyje (ši socialinių tinklų atšaka kol kas dar silpniausiai kontroliuojama Kremliaus) pranašavo, kad po Bolotnaja aikštės niekas nesikeis. Ateina euforija, kad valdžia neva jų dalyvius išgirdo. „Mums paprasčiausiai leido išleisti garą, o iš tikrųjų – kol šuo los, karavanas jau bus toli“, – rašo jis.