Antradienį Maskvoje atsinaujino Rusijos ir Lenkijos derybos dėl priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje. Lenkijos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro pavaduotojo Witoldo Waszykowskio, susitiko su Rusijos kolegomis praėjus kelioms dienoms po to, kai Sočyje Vladimiras Putinas ir George‘as W. Bushas pasirašė Deklaraciją dėl strateginių JAV-Rusijos santykių ribų. Apžvalgininkų nuomone, Maskvos pozicija dėl PRGS Rytų Europoje tapo švelnesnė.

Kodėl ir ar iš tikrųjų taip?

Atrodo, Jungtinėms Valstijoms su Čekija paprasčiau: manoma, kad sutartis su Praha dėl amerikiečių radaro statybos bus pasirašyta jau gegužę, kai į Čekiją vizito atvyks JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Čekijos vicepremjeras Alexanderis Vondra naujienų agentūrai ČTK pareiškė, kad įvykiai rutuliojasi pozityvia linkme, nes Rusija sušvelnino savo poziciją ir „atsisakė grasinimų“. Jo nuomone, Praha gali sutikti su Rusijos specialistų inspektavimu, tačiau „ne su jos karių buvimu Čekijos teritorijoje“. „Dar daugiau: mūsų ekspertai tuomet galėtų dalyvauti inspekcijose Rusijoje“, – pasiūlė vicepremjeras.

Lenkijos pozicija panaši. Tačiau Varšuva dar griežčiau reagavo į Sočyje pasiektus susitarimus. Nepraėjo nė keletas valandų, ir Lenkijos UR ministro pavaduotojas W. Waszykowskis perspėjo Maskvą nepuoselėti vilčių dėl Rusijos karinių stebėtojų nuolatinio dalyvavimo priešlėktuvinės gynybos objektuose Lenkijos teritorijoje. Jis paneigė galimybę Rusijos kariniams ekspertams stebėti amerikietiško priešraketinio skydo darbą, juos nuolat apgyvendinant Lenkijoje, nes „tai jau buvo, ir tie laikai negrįš“. Viceministras turi galvoje sovietinės kariuomenės okupaciją po Antrojo pasaulinio karo, kurios Maskva nepripažįsta. Nors šis aštrus viceministro pasisakymas nuskambėjo derybų Maskvoje išvakarėse, Rusijos politikai sutiko atnaujinti dialogą dėl PRGS dislokavimo ir inspektavimo Lenkijoje sąlygų.

Sočyje JAV ir Rusijos vadovai jau taip neprieštaravo vienas kitam dėl PRGS, kaip darė anksčiau, nors nuomonių skirtumai išliko. Laikraštis „The Wall Street Journal“ pažymi, kad abu su savo postais atsisveikinantys lyderiai sutarė, jog reikia imtis bendrų veiksmų terorizmui pažaboti, kad ir kokiomis formomis jis bepasireikštų – pavienių mirtininkų išpuoliais, „blogio ašies“ valstybių veikėjų raginimais ar jų karinės galios stiprinimu. Redakcijos straipsnyje laikraštis teigia, kad tiek Maskva, tiek Vašingtonas tarsi užmiršo, į ką gali būti nukreipta Rytų Europoje dislokuojama sistema – į Iraną. Sočyje priimtoje deklaracijoje tekonstatuojama, kad „abi šalys suinteresuotos sukurti reagavimo į galimas raketų grėsmės sistemas“. Šiaurės Atlanto aljanse, kuris pritarė priešraketinio skydo idėjai, taip pat kalbama „apie didėjančią grėsmę sąjunginių valstybių pajėgoms, teritorijoms ir gyventojams“. Dabar balistinių raketų turi apie 30 valstybių. Iranas – ryškiausias galimos agresijos pavyzdys, tačiau, artėjant JAV ir Rusijos pozicijoms dėl PRGS, jis pamirštamas ir pirmiausia rūpinamasi techninėmis priešraketinio skydo detalėmis, tarsi JAV planai Rytų Europoje jau būtų savaime suprantami… O juk visai neseniai Vašingtono nuolat kartojamas teiginys, kad priešraketinis ginklas skirtas apsisaugoti nuo vadinamosios „blogio ašies“ šalių – Irano ar Šiaurės Korėjos – branduolinių kėslų, sulaukdavo griežtos Maskvos reakcijos. Rusijos generolas Vladimiras Belousas tvirtino, kad „PRGS dislokavimo geografija nekelia abejonių, jog tikrasis taikinys – Rusijos ir Kinijos branduolinės pajėgos“.

Reiktų priminti, kad ginčai dėl priešraketinio „skėčio“ labai seni. Vos nutilus Antrojo pasaulinio karo audrai, nusėdus radioaktyvioms dulkėms Hirošimoje ir Nagasakyje, 1945 metais JAV kariuomenės vadovybė iškėlė mintį sukurti skydą nuo priešo raketų. Tyrėjų grupė Pentagone siūlė naudoti galingus energijos srautus, ir po kelerių metų priešraketinės programos jau buvo vadinamos „Nike-Zeus“ ir „Nike-X“. Sovietinė žvalgyba apie jas žinojo, nes kitaip Maskvos iniciatyva 1972 metų gegužės 26-ąją nebūtų pasiektas Leonido Brežnevo ir Richardo Nixono susitarimas dėl priešraketinės gynybos ginkluotės apribojimo. 1983-ųjų pradžioje Ronaldas Reaganas pranešė apie darbus, kuriais buvo siekiama apsisaugoti nuo priešo tarpžemyninių balistinių raketų. Taip gimė Strateginės gynybos iniciatyva, kurią patobulino George‘as Bushas vyresnysis 1991 metais. Nuo tol ji vadinosi Globaline apsauga nuo riboto smūgio. 1999-ųjų vasario 4 dieną ją įstatymu įteisino JAV Senatas, ir nuo to laiko priešraketinės sistemos galėjo būti dislokuojamos ne tik Amerikos teritorijoje. Dabar kuriamas „trečiasis pozicinis rajonas“, kuris apima Europą, Centrinę Aziją ir Artimuosius Rytus. Visai naujajai programai Vašingtonas iki 2015 metų skyrė apie 60 milijardų dolerių.

Dabar lenkams ir čekams belieka suderinti paskutines technines šio dviejų amžių projekto detales, ir reikalai pajudės į priekį. Kokie reikalai? Ar mes būsime saugesni? Ar pasaulis bus stabilesnis? Ar visokie skydai mus apsaugos nuo galimo branduolinio lietaus?

Atsakymai į šiuos globalius ir kartu kiekvienam Žemės gyventojui opius klausimus lieka sklandyti kažkur atmosferoje virš mūsų galvų. Tarsi nuojauta kažko laikino, kažko negero, kažko tragiško mums ir ateinančioms kartoms. Abreviatūra PRGS skamba panašiai kaip Pegasas, tačiau priešraketinio skydo projektas neturi nieko bendro su kūrybiniu įkvėpimu, su tauria žmonijos misija – kurti.

Iš visų į NATO norinčių įstoti valstybių turbūt labiausiai nepasisekė Makedonijai – šiai tarp Graikijos ir Serbijos įspraustai triskart plotu už Lietuvą mažesnei Balkanų valstybei. Gruzija ir Ukraina turėjo nedaug vilčių pradėti stojimo į Aljansą procedūrą, tačiau patenkintos Kroatijos ir Albanijos paraiškos tikrai įžeidė makedonus, nes visos trys Balkanų šalys jau turėjo Stojimo į NATO veiksmų planą (MAP).

NATO viršūnių susitikime Bukarešte būsimą Makedonijos priėmimą vetavo Graikija. Ji pareikalavo, kad galima Aljanso naujokė pakeistų šalies pavadinimą – pridurtų bent vieną žodį, pavyzdžiui, taptų Šiaurės arba Naujoji, arba Balkanų, arba Aukštutinė Makedonija. Aljansas pasidavė Atėnų reikalavimui, ir Makedonijos delegacija paliko Bukareštą.

Suprasti Briuselio motyvus sunku. Žinoma, Graikija yra svarbesnė NATO šalis pietiniame jos flange negu mažytė, vos daugiau kaip 2 mln. gyventojų turinti ir prie jūros neprieinanti Makedonija. Kosto Karamanlio vadovaujama Graikijos vyriausybė pagrasino, kad, jeigu ši kaimynė nepakeis pavadinimo, Atėnai ne tik vetuos jos priėmimą į NATO, bet ir atnaujins ekonominę blokadą. 1991 m. pradėjus byrėti Jugoslavijai, tarptautinį jaunos valstybės pripažinimą sutrukdė Graikijos protestai, esą Makedonija pasisavina senovės graikų simboliką ir pavadinimus. Netrukus Skopjei buvo įvestos ekonominės sankcijos, kurios po 4 m. nutrauktos.

Taigi šis graikų ir makedonų ginčas senas. Jungtinės Tautos iki šiol Makedoniją vadina Buvusia Jugoslavijos Respublika Makedonija. Atėnai tvirtina, kad Makedonija pasisavino vienos šiaurinės Graikijos provincijos pavadinimą ir simbolius. Graikija siūlo visai nepalikti karvedžio Aleksandro Makedoniečio didvyriškumą primenančio atributikos ir šiaurinę kaimynę vadinti tiesiog Skopjės respublika. Per prieš keliolika metų įvykusį referendumą net 80 proc. graikų pasisakė už šį pavadinimą ir apkaltino makedonus vagiant istorinį graikų paveldą. Šis paveldas grindžiamas tuo, kad esą Graikija pasauliui davė žymiausius filosofus, padovanojo demokratiją, o tokia kaip Makedonija nori tai pasisavinti. Atėnų teigimu, šis buvusios Jugoslavijos darinys – tai viso labo slavų ir musulmonų iš Serbijos, Graikijos, Bulgarijos ir Albanijos samplaika.

Vis dėlto šiuolaikines problemas Balkanuose daugiausia sukūrė Osmanų imperija, kuriai žlugus po Balkanų karo 1912 m., regione susikūrė daugybė religinių ir etninių darinių, vėliau persiformavusių į valstybių teritorijas su labai nestabiliomis sienomis. Po Antrojo pasaulinio karo Brozas Titas sugebėjo jas sujungti į vieną imperiją, kuri taip ir neatlaikė naujosios istorijos išbandymo.

Makedonijoje gyvena daug etninių albanų musulmonų. Laikraštis „Suddeutsche Zeitung“ perspėja, kad Makedonijai didesnė grėsmė kyla iš Albanijos ir Kosovo krašto negu iš Graikijos. Kosovo precedentas gresia Makedonijos suskaldymu. Dėl skirtingos socialinės padėties šioje šalyje sparčiai daugėja albanų šeimose gimstančių vaikų, o raštingesnės krikščionių makedonų šeimos dažniausiai apsiriboja vienu vaiku. Skopjėje liūdnai juokaujama, kad greitai makedonai taps etnine mažuma ir pagaliau išnyks, bus išrinkta proalbaniška vyriausybė, kuri surengs referendumą dėl Makedonijos prijungimo prie Albanijos. Mūsų turistai, aplankę Skopję, pastebėjo, kad čia musulmoniškos dvasios netgi daugiau negu pačioje Albanijoje: čia daug mečečių, tvyro musulmoniška aplinka, pasijunti tarsi Artimuosiuose Rytuose…

Žinoma, Makedonijoje yra savų šovinistų ir politinių rėksnių. Tai jie vienašališkai oro uostą Skopjėje pavadino Aleksandro Didžiojo vardu, ir dėl to Graikijos makedonai labai supyko. Bet kita vertus, niekam negalima uždrausti įrodinėti savo istorinio identiškumo, remiantis nacionaliniu išdidumu, skelbti savo valstybingumo, ginti savo nepriklausomybės, užtikrinti savo piliečių saugumo.

Vienas iš tokių makedonų mėginimų – patekti į NATO. Gaila, kad Briuselis savo neapdairia politika diskriminuoja tautas ir sukuria gerą dirvą Kosovo precedentui.

Ką mes žinome apie Grenlandiją? Iš tiesų mūsų žinios apsiriboja keletu faktų. Tai didžiausia sala Žemėje, užimanti daugiau kaip 2 mln. kv. km plotą. Daugiau kaip 80 proc. šios žemės dengia ledynai, bet jie pastaraisiais metais irgi tirpsta. Čia gyvena tik apie 60 tūkst. gyventojų, kurie daugiausia verčiasi žvejyba, medžiokle, kailių ir odų išdirbimu.

Kad paaiškėtų, kur suku, pridursiu keletą istorijos faktų. Nuo 1721 m. Grenlandija buvo Danijos kolonija. Tik po pustrečio šimto metų, 1979-aisiais, po referendumo Danijos Karalystė pripažino jos dalinę autonomiją. Danija kontroliuoja šios autonomijos gynybą, užsienio politiką, policiją, teismus ir konstitucinius klausimus. Čia veikia keletas NATO karinių bazių. Tačiau paskelbus autonomiją, Grenlandijoje sustiprėjo euroskeptiškos nuotaikos. Kaip lygiateisė Danijos dalis ES nare ji tapo 1973 m., nors net 70 proc. referendume balsavusių grenlandiečių pasisakė prieš narystę. Dar po 12 m. Grenlandija paliko Bendriją ir tapo pirmąją tai padariusia teritorija. Priežastis – nepriimtina žvejybos politika.

Tai štai ši nepaklusni Europos pakraščio autonomija vėl priminė apie save. Grenlandija šių metų pabaigoje ketina surengti referendumą dėl platesnės salos autonomijos. Vietinės vyriausybės vadovas Hansas Enoksenas žurnalistams Kopenhagoje pareiškė, kad tai bus pirmas žingsnis į tikrąją nepriklausomybę. Referendumas įvyks lapkričio 25 d. O kol kas Grenlandijos valdžia Danijos vadovams ir karalienei nusiuntė dokumentą, reikalaujantį perduoti grenlandiečiams visus salos gamtos išteklius ir jų gavybą. Speciali savivaldos komisija pareiškė, kad salos gyventojai turi teisę patys tvarkyti savo gamtos išteklius, tarp jų – ir naftą.

Kopenhagoje sukluso: prieš keletą metų Grenlandijos šiaurės rytuose rasti gausūs šios žaliavos ištekliai, vertinami net 31 mlrd. barelių. Tai 80 kartų daugiau negu išgaunama visoje Karalystėje Šiaurės jūroje. Minėta prieš 4 m. sudaryta komisija reikalauja, kad salos gyventojai patys valdytų visus išteklius, taip pat juos pardavę tvarkytų gautas pajamas. Kol Nuukas (tai Grenlandijos sostinės pavadinimas) gaus pirmąjį pelną, Kopenhaga turi kasmet mokėti 400 mln. eurų dotacijas. Kai pajamos iš iškasenų eksploatacijos pasieks 800 mln. eurų per metus, dotacijos bus pamažu grąžinamos į Danijos Karalystės iždą.

Danijos liaudies partijos atstovas Sorenas Espersenas neslepia, kad šis planas – tai „švelnaus Grenlandijos perėjimo į nepriklausomybę“ variantas. Metropolijoje atsiskyrimui lyg ir neprieštaravo, kol pagrindiniu jo motyvu nebuvo tapusi nafta, dėl kurios pešasi ir kyla konfliktų visame pasaulyje. Nuuke teigiama, kad atėjo labai palankus metas didinti juodojo aukso gavybą. Artėja visuotinis atšilimas, ir jo ženklus grenlandiečiai pastebi patys pirmieji. Anksčiau visos naftos gausios teritorijos buvo padengtos ledu beveik ištisus metus, o dabar – tik tris ar keturis mėnesius. Pietvakarinė salos dalis savo žaluma traukia turistus iš viso pasaulio. Vos keli kilometrai gilyn – ir ten prasideda ledynmečio epocha, viliojanti tyrinėtojus. Naftos kortą Nuukas išnaudoja jau seniai. Jau išduotos dešimtys naftos gavybos Grenlandijos šelfe licencijų Kanados ir Didžiosios Britanijos naftos kompanijoms. Žvalgyti ir išgauti šiuos išteklius jos galės 10 m. Dabar tetrūksta oficialaus Danijos Karalystės pritarimo šiems savivaldos planams.

Kopenhagoje valdininkai laužo galvas, kaip čia pasielgti. Danija tebesikremta, 1992 m. sudariusi panašų susitarimą su Farerų salomis, kurios irgi yra autonominė Karalystės sritis. Tuo metu autonomijoje buvo gili ekonominė krizė, bet kai Farerai gavo platų savarankiškumą ir kai salose buvo rasta didelių naftos išteklių, Kopenhagoje kilo skandalas. Tai buvo gera pamoka Danijai neskubėti teikti privilegijų autonomijoms.

Skeptikai tvirtina, kad problemos neišspręs ir artėjantis referendumas dėl visiško atsiskyrimo. Grenlandija Danijos parlamente turi tik du deputatus, todėl apginti grenlandiečių valią po pusmečio bus be galo sunku. Tuo labiau, kad politiniams sprendimams lemiamą įtaką gali daryti juodasis auksas – visų nesutarimų šaltinis šiuolaikiniame pasaulyje.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovybės pasikeitimai sukėlė eilinį bruzdesį Konarskio 49 ir nesibaigiančias diskusijas, ar buvęs „Laisvosios Europos“ korespondentas bei ilgametis „Spaudos klubo“ vedėjas Audrius Siaurusevičius tinkamas generalinio direktoriaus pareigoms. Imta svarstyti, kokių reformų jis griebsis.Pertvarkų bangos per LRT riedėjo nuo neatmenamų laikų. Šiuose rūmuose dirbau 17 metų, ir visą tą laiką čia šurmuliavo besipešančios kūrybinių ir techninių darbuotojų grupės. Barnių ir konfliktų netrūko net J.Januičio laikais, nors ant LRT, tuomet vadinamo Televizijos ir radijo komitetu, sunkią leteną buvo uždėjęs LKP CK su žinomais partiniais veikėjais J.Kuoleliu ir Č.Juršėnu. Be visokių represijų tuometinis komiteto pirmininkas turėjo vieną padorų bruožą: kad ir išbaręs žurnalistus už klaidas, blogai atspindimą „partijos liniją“ ar užsiaugintą barzdą, apsisukęs jis pagirdavo jauną specialistą už šviežią idėją, naują mintį ar tiesiog drąsą eteryje. Tai nepaprastai ugdydavo pasitikėjimą savo jėgomis. Sovietiniais laikais sukurtas jaunų specialistų rezervas naujiems žmonėms skatino turėti vilčių kada nors pakeisti išeinančius, o tai buvpo susiję su materialinėmis ir psichologinėms garantijomis.

Dabar tai tėra gražus sovietinių metų prisiminimas. Kaip ir visose kitose ūkio srityse, prisidengdamas laukinės rinkos dėsniais, vadovas nepatikusį darbuotojai gali išmesti į gatvę, vietoj jo pasikviesti iš gatvės ar iš artimųjų aplinkos. Jo profesiniai įgūdžiai – dažnai antraeilis kriterijus dirbti prie mikrofono.

Kai kompartija pajuto pertvarkų vėjus, iš centro komiteto buvo atsiųstas J.Kuolelis – žmogus santūrus, taktiškas, turintis aiškius įgaliojimus ir nuostatas. Jo kabinete negalėjai prieštarauti seniems užsigrūdinusiems kadrams, bet kokia idėja ar naujovė būdavo atmetama. Bet už pastato Konarskio gatvėje sienų jau griaudėjo Atgimimas, ošė Sąjūdžio sukelta tauta, ant savo neramios bangos atnešusi naujų LRT vadovų plejadą.

Kokie jie buvo skirtingi… Tačiau – ir atviri permainoms, šviežiai minčiai, necenzūruojamam žodžiui. Sugalvojai vykti filmuoti į Čečėniją ar Alandų salas Suomijoje – važiuok su visa brigada. Pasiūlei Italijos kompanijoje RAI gauti padėvėtos technikos – pats tarkis ir pirmyn. Atsivežei iš kelionės mėgėjiškų vaizdo įrašų ar tautiečiai jų atsiuntė – kurk savo laidą, eterio laikas garantuotas.

Žinoma, ir tuo karštymečiu, netgi ir per tas 222 LRT rūmų okupacijos dienas 1991-aisiais, aplink šią įstaigą virė ginčai, grūmėsi politinės ir ne tik politinės jėgos. Visą laiką – tiek sovietiniais, tiek atkurtos nepriklausomybės metais – tarp darbdavio ir darbuotojo mūru stovėjo profesinės sąjungos. Ilgametė jos vadovė Diana Vipartienė, nors ir ne viską pajėgė, daug pastangų dėjo, kad tie santykiai, socialinės darbo ir gyvenimo sąlygos būtų pakenčiamos.

Tačiau atgriaudėjo 1992-ųjų rinkimai, ir atmosfera rūmuose ėmė keistis. LDDP pergalė Seimo rinkimuose suteikė drąsos buvusiems funkcionieriams, ir LRT vadovai reformas ėmė vykdyti senu stiliumi: neįtikusius darbuotojus vyti lauk, jų vedamas laidas naikinti, padaugėjo cenzūros ir nurodymų „iš viršaus“. Politikai pajuto galintys be atodairos kištis į LRT reikalus. Kai kas suskato šildyti rankas ant įsiliepsnojusio privatizacijos laužo. LRT viduje padaugėjo organizacinių reformų, kurios buvo vykdomos trumpos paklodės tampymo principu: užfiksavus žurnalistų bazinį atlyginimą, sumažėja honorarų įkainiai; padidinus juos „nukerpamas“ pagrindinis atlyginimas. Darbuotojai buvo kviečiami iš šalies, o seniau dirbantys tapo nebereikalingi. Sudaromos kūrybinės (autorinės) sutartys finansiniu požiūriu priminė laisvą manipuliavimą ištekliais. Darbuotojai ėmė kalbėti apie klanus, grupuotes, nežabotą verslo įtaką Nacionaliniam transliuotojui ir kartu – apie blogėjančias programas. Jos ėmė tolti nuo patvirtintos LRT misijos, o įstaigos vadovas pradėjo lygiuotis į pigių komercinių televizijų transliuojamą produkciją.

Šiomis dienomis sulig eterio „žvaigždės“ atėjimu į rūmų Konarskio gatvėje vadovo postą, nuskambėjo pažadai, kad iškart bus pakeisti LTV ir radijo direktoriai, o informacinės programos bus pertvarkytos. Toks A.Siaurusevičiaus deklaruojamas ryžtas kelia nuogąstavimų, kad reformos LRT pradedamos skubotai, nuo personalijų, o ne transliuotojo skleidžiamos produkcijos turinio.

Galbūt net naujų reformų autoriai negali pasakyti, kuo nusidėjo radijo ar LTV direktoriai, kad juos reiktų taip skubiai keisti. Manau, kad radijo naujienos kaip tik išgyvena pakilimą, ypač gyvi ir informatyvūs „Ryto garsai“, daug korespondentų dirba užsienio šalyse, gerai išnaudojamas Linas Balsys. TV naujienų redakcija keletą metų išgyveno beprotišką vadovų kaitą, todėl nukentėjo ir „Panorama“, ir pavakario bei vakaro žinios. K.Petrauskis prieš LRT tarybą aklai gynė į intrigas įsivėlusius redakcijos vadovus, bet vis tiek atsikratė pirmiausiai patyrusių kūrybingų darbuotojų. Kolektyve kalbėta, kad nugalėjo generalinio direktoriaus favoritai.

Bet skaudžiausia, kad LRT vadovybė nepastebi, kaip šitame sūkuryje nublanko informacinės laidos: į „Panoramos“ antraštes buvo iškeliamos nepagrindinės rubrikos, laidos prasidėdavo nuo kriminalinių įvykių, o svarbūs valstybės gyvenimo įvykiai buvo nugrūdami toliau, kiti gi likdavo visai pamiršti arba parodomi probėgšmais, laidų vedėjams taip pat trūkdavo atsakomybės, kuri turi būti ne tik grupuojant sukauptą informaciją, bet ir atspindima įvaizdžiu ekrane.

Bet ar pakeitus televizijos vadovą pasikeis E.Jakilaičio demonstratyvus dominavimas eteryje, tų pačių pašnekovų rikiuotė pokalbių laidose, lėkštų filmų apie „reindžerius“ demonstravimas, pigių pramoginių šou „a la Valinskas“ rodymas, o gal bus atsisakyta spaudos magnatų diktato? Leiskite suabejoti.

Nacionaliniam transliuotojui reikia rimtų ir ne tik finansinių injekcijų. Kokių – sprendžia LRT taryba. O kol ji tūpčioja vietoje, begalėdama tik parinkti abejotiną generalinio direktoriaus kandidatūrą, jos pačios likimą turi nuspręsti Seimas. Ir kuo greičiau, tuo geriau mums – mokesčių mokėtojams ir eterio produkcijos vartotojams.

Galbūt koks nors Landsbergis-jaunesnysis ir sugebėtų lengvos ironijos spygliukais ar Ezopo kalba pabadyti mūsų televizijas, tačiau mano pastebėjimai gana tiesmuki ir subjektyvūs. Jie grindžiami gana šviežia TV produkcija – Melagių dieną transliuotomis komercinių TV programomis. Būtent Balandžio 1-ąją LRT buvo užsiėmusi naujo vadovo rinkimais, tad jau vien ažiotažo aplink A.Siaurusevičiaus personaliją užteko, kad nekreiptum dėmesio į vakarinę LTV programą.

O štai TV3 ir LNK nepaliauja stebinti. Palikęs ryškų pėdsaką vienoje televizijoje A.Valinskas savo aurą paskleidė TV3-yse. Galima ginčytis dėl jo kuriamų šou programų turinio, paskirties, tikslinės auditorijos („pijarščikų” terminais), paties jų absoliutaus autoriaus kultūros bei išsilavinimo, galų gale – dėl žiūrovų skonio. Tačiau akivaizdu, kad didysis pramogų maestro orientuojasi ne į pačią protingiausią (anksčiau rašiau – „spuoguotąją”) publiką. Tai būtų dar pusė bėdos (žiūrovų pasirinkimo reikalas), bet įsisiautėjęs A.Valinskas nejaučia pagarbos nei žiūrovui, nei jo laidų dalyviui. Štai per TV3 transliuotoje „Auksinių svogūnų” įteikimo ceremonijoje netrūko lėkšto sąmojo, tuščios žodžių ekvilibristikos, pigių A.Valinsko ir V. Šapranausko proto varžytynių. Nuo scenos Seimo narį A.Valinskas palydėjo replika, kad dar yra vietų Šiaulių psichiatrijos ligoninėje…

Programos vedėjai tryško atvira panieka dailiąjai lyčiai. Gražioji Rusytė tarp scenos mohikanų stoviniavo kaip statistė, kaip staliukas prizams, abiems žodžio meistras ji tebuvo taikinys niekinti moterį. Ištarusi pora žodžių į mikrofoną, ji susilaukė tipiško „vyriško” įvertinimo: ar ji dar gali ir ką nors pasakyti?.. Kvailoką reputaciją užsitarnavusias Olialia merginas šou vedėjai žemino kaip įmanydami, vis kartodami lėkštą humorą apie blondinių įvaizdį.

Tą patį vakarą LNK televizijoje karaliavo čigonai. Nežinia, kaip jie susiję su Melagių diena, o gal filmo kūrėjai norėjo balandžio 1-ąją susieti su romų gyvenimo būdu? Šiaip ar taip vardan nuostabiojo Radžio visa LNK vakaro programa buvo perstumdyta, kad net populiariausiasis serijalas „Nekviesta meilė” buvo nukištas kur kas toliau… Vardan Radžio, jo šlovingosios kelionės pas senelį Ukrainoje, kur kylanti scenos žvaigždė buvo komandiruota su visu būriu nepigiai kainavusia TV brigada. Nors jau kartą regėjome, kaip gyvena šis romų baronas, tačiau LNK nutarė, kad Radžis vertas holivudiško dėmesio, o ateityje galbūt net Oskaro tautinės tolerancijos filmų kategorijoje. Kaip juokavo „dviratininkai”, Radžis ne tik pats vertas būti aukso raidėmis įrašytas į šlovingiausių tautos sūnų garbės lentą, bet jo senelis gali būti renkamas Lietuvos prezidentu. Sakoma, jeigu televizija jau pradėjo jų kėlimo kampaniją, tai ji žino, kad jiems pasiseks. Ko gero, Lietuvoje dabar viskas įmanoma…

Nepaisant, kad jaunasis čigonas nepasižymi nei geru balsu, nei scenos judesiu, nei mastymu. Kaip ir kitų pasaulio tautų atstovės: afrikietė Berneen, prasitarusi, kad Lietuvos auditorija jos jau netenkina, dar kažkokia (vos nepavadinau nepagarbiai) egzotiška būtybė iš Tailando… Sako, kad TV prodiuseriai naujų talentų ieško Pabradės pabėgėlių centre, ir eilėje laukia kelios dešimties kandidatų į Lietuvos scenos žvaigždes.

Taip mes puoselėjame tautinę kultūrą ir ugdome inteligentų elitą. Negaliu susilaikyti nuo paralelės: šio ugdymo atspindys – Seime. Ar atvirkščiai?

Pagalvojau, kad gal ir gerai, jog tai parašiau ne Balandžio 1-ąją. Būtume tik skaniai nusikvatoję iš tokių A.Valinsko ir Co humorų. Bet gal LNK ir TV3 taip supranta konkurenciją, A.Valinskui pakeitus kanalą? Mūsų visų sąskaita…

Antradienį Jungtinių Valstijų Kongresas priėmė iškalbingą dokumentą. Atstovų rūmai bendru sutarimu pritarė rezoliucijai dėl buvusio Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojo Aleksandro Litvinenkos nužudymo 2006 m. lapkritį. Rezoliucijoje šiuo nusikaltimu netiesiogiai kaltinama Maskva, o Amerikos vadovai raginami imtis saugumą užtikrinančių priemonių gaminant, saugant ir pervežant polonį-210, kuriuo ir buvo nunuodytas FST agentas.

Rezoliucijos projektas Atstovų rūmams buvo pateiktas dar pernai gegužės 22 d. Tik šių metų vasario pabaigoje žemutinių Kongreso rūmų Tarptautinių reikalų komitetas pradėjo jį svarstyti. Per visą tą laiką Amerikos įstatymų leidėjai stebėjo Didžiosios Britanijos ir Rusijos diplomatinę dvikovą, kurioje galų gale nukentėjo abiejų šalių santykiai, o pagrindinis įtariamasis šioje naujojo šimtmečio byloje Andrejus Lugovojus taip ir nebuvo išduotas Londonui. Priešingai – pernai gruodį jis buvo išrinktas į Dūmą Vladimiro Žirinovskio partijos sąraše.

Priimti dokumentą Atstovų rūmuose paskatino nužudytojo našlės ir tėvo laiškas Amerikos įstatymų leidėjams, kuriame jų prašoma daryti didesnę įtaką Rusijos vyriausybei, kad nusikaltimas būtų atskleistas. Į Londono teisėsaugos organus našlė Marina Litvinenko kreipėsi prašydama visapusiškai ir viešai ištirti vyro mirties aplinkybes.

26-ių Kongreso narių rengtame dokumente yra ir kita dalis. Rezoliucijoje Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas ir valstybės sekretorė Condoleezza Rice raginami užtikrinti, kad radioaktyvus polonis-210, kuriuo Londone ir buvo nunuodytas A. Litvinenka, būtų gaminamas, saugomas ir gabenamas, laikantis būtinų saugumo reikalavimų. Net 97 proc. visos legalios šio cheminio elemento gamybos tenka Rusijos atominei agentūrai „Avangard“. Rusija yra didžiausia polonio eksportuotoja komercinėms reikmėms, todėl, kaip teigia Amerikos Kongreso nariai, jo platinimo apsauga turi būti maksimali.

Akivaizdu, kad naujas Kongreso dokumentas gerokai apkartins ir taip įtemptą NATO pavasario sesijos atmosferą Bukarešte. Tai, kad Vašingtonas oficialiai palaiko Londoną A. Litvinenkos byloje, bloga žinia Vladimirui Putinui, kuris sekmadienį Sočyje susitinka su G. W. Bushu ir Amerikos diplomatinės tarnybos vadove. Žinoma, abejotina, ar Vašingtonas drįs kelti dar ir šį klausimą olimpinėje šių metų sostinėje. Analitikai mano, kad apsišaudžius Bukarešte Sočis taps abiejų lyderių atsisveikinimo su savo postais vieta.

Bet štai, lyg tyčia, šiomis dienomis Maskvai suduotas dar vienas smūgis. Rusijos žurnalistė Jelena Tregubova gavo politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. Ji jo paprašė, kai Rusijoje sulaukė grasinimų susidoroti, o prieš 4 m. prie jos buto durų sprogo granata. Buvusi Kremliui ištikima žurnalistė nuo 2003 m. išleido keletą knygų, aštriai kritikuojančių V. Putino valdžią. Aišku, kad ji tapo Kremliuje nekenčiama. Nužudžius žurnalistę Aną Politkovskają, J. Tregubova dar aršiau ėmė kritikuoti valdžią už žmogaus teisių pažeidimus, žodžio laisvės ir spaudos suvaržymus. Pernai prieš Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimą ji kreipėsi į Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, prašydama daryti įtaką V. Putinui, tačiau vėliau žurnalistė pripažino, kad galbūt kreipėsi ne tuo adresu… Taip iki 2007 m. vasaros ji tapo 14-ta žurnaliste, gavusia prieglobstį Didžiojoje Britanijoje.

Šia tema atkreipsime dėmesį į dar vieną pranešimą. Rusijos spauda rašo, kad nustatytas žurnalistės A. Politkovskajos žudikas. Jis jau 11 m. ieškomas dėl žmonių grobimo ir dabar gyvena užsienyje. Maskvos tyrėjai nusikaltėlio paieškos dokumentus išsiuntė į Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Didžiąją Britaniją.

Kadenciją bebaigiančiam V. Putinui auga pasipriešinimas ne tik karinėje srityje. Vis aiškiau jam primenama, kad per 7 m. jis susidorojo ir su žodžio bei spaudos laisve – su visu tuo, ką vadiname demokratija.

Paskutinę JAV prezidento George‘o W. Busho savaitės kelionę po keturias Europos šalis apžvalgininkai vadina „gulbės giesme“: lapkritį vyks nauji Amerikos vadovo rinkimai, o kitų metų sausį prie šios šalies vairo stos naujas lyderis. Štai kodėl G. W. Bushas žūtbūt stengiasi žengti lemiamą žingsnį gindamas NATO ir JAV interesus Rytų Europoje.

Pirmoji jo kelionės stotelė – Ukraina, kuri godžiai laukė Vašingtono paramos narystei NATO. Čia Amerikos prezidentas apsilankė Melagių dieną, todėl kandūs apžvalgininkai svečio pasisakymuose Kijeve bandė įžvelgti netiesos ir tuščių pažadų atspalvius.

Paskui Amerikos vadovas išvyko į jubiliejinę NATO pavasario sesiją Bukarešte, vėliau dar aplankys Kroatiją ir galiausiai ateinantį sekmadienį Sočyje susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Ką ir kalbėti, Vašingtonas ėmėsi sunkaus uždavinio – pralaužti įnirtingą Rusijos pasipriešinimą atplėšti iš jos įtakos sferos dvi geopolitiniu požiūriu labai svarbias valstybes Ukrainą ir Gruziją, priimant jas į nedraugišką Maskvai (jos supratimu) karinį bloką.

Kaip rašo ispanų „El Pais“, Ukraina yra Europos „pilkojoje saugumo zonoje“ ir jai tapus Aljanso nare žemyno saugumo erdvė prasiplėstų didžiule 603,7 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorija, didesne net už Prancūziją. NATO tai būtų didelis žingsnis į Rytus, o Rusijai – neapsakomas galvos skausmas. Juk tuomet konfrontacijos riba pasistūmėtų link Rusijos, kurios interesai smarkiai nukentėtų. Jeigu dar pridurtume NATO orbiton kada nors įsijungsiančią Gruziją, tai visas buvęs sovietinis vakarų ir pietų pakraštys taptų politinės, ekonominės ir karinės priešpriešos linija.

Nepaisant to, G. W. Bushas derybose Kijeve išreiškė viltį, kad Bukarešte Aljanso šalys pritars Ukrainos ir Gruzijos Narystės NATO veiksmų planui. „Tai, kad mes matėme pluoštelį sovietinių vėliavėlių ir keletą demonstrantų Kijevo gatvėse, dar nieko nereiškia. Mūsų santykiai su šia šalimi plečiasi“, – sakė Amerikos vadovas spaudos konferencijoje.

Iš tiesų vasarį V. Putinas po derybų su Viktoru Juščenka pagrasino, kad jam „net pagalvoti baisu“, kokių atsakomųjų priemonių būtų imtasi, jei Ukraina dislokuos savo teritorijoje NATO bazes. Šia prasme patikimai estafetę iš V. Putino perėmė išrinktasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas: jis laikraščiui „The Financial Times“ galimą Ukrainos ir Gruzijos priėmimą į NATO vadina „kraštutinai nepalankiu Europos saugumui“. Ką tai reiškia, kiek anksčiau patikslino jo mokytojas V. Putinas: tokiu atveju Rusijos raketos bus nutaikytos į objektus Ukrainoje ir Gruzijoje…

Savo nuomonę šia tema išsakė ir pastaruoju metu labai politiškai suaktyvėjęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris siūlė Ukrainos priėmimo į Aljansą atveju nutraukti su ja draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Balandžio 1-ąją šiai sutarčiai sukako 10 metų, ir jos nutraukimas sukeltų tikrą problemų griūtį, ypač dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno bazavimo Sevastopolyje statuso.

Nemažai pesimizmo yra ir pačiame Briuselyje.

Kovo pradžioje NATO generalinio sekretoriaus specialusis atstovas Pietų Kaukazui ir Centrinei Azijai Robertas Simmonsas pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija Bukarešte kol kas negaus Narystės NATO veiksmų plano, nes dėl to nesutariama paties Aljanso viduje. Šių buvusių sovietinių valstybių narystei ypač priešinasi didžiosios NATO šalys Vokietija ir Prancūzija. Buvęs Aljanso karinių oro pajėgų vadas generolas Josephas Rolstone‘as tokį nenorą aiškina tuo, kad „Rusija laiko ranką ant energetikos čiaupo“. Jis mano, kad Maskva neturi juridinės veto teisės priimant naujas nares į NATO, o Ukrainos atžvilgiu – tik moralinę.

Vokietija ir Prancūzija teigia, kad svarbiausia priežastis, kodėl nereikia skubėti su šių šalių integracija – tai nestabili padėtis tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje. Pasirodo, ypač uoliai V. Putiną šiuo klausimu palaikė Maskvoje viešėjusi kanclerė Angela Merkel. Be Vokietijos pritarimo, rašo laikraštis „The Washington Post“, Bukarešte svarstyti narystės klausimą bus tuščias laiko švaistymas. O jeigu NATO sesijoje aštrūs kampai bus nugludinti, tai ir V. Putino bei George‘o W. Busho susitikimas Sočyje virs malonia dviejų pasaulio lyderių atsisveikinimo ceremonija…

Šiaip ar taip, Ukraina turi realių šansų prisijungti prie minėtojo plano. Kijevas nuolat tvirtina, kad Ukraina vienintelė šalis ne Aljanso narė, kuri remia visas NATO operacijas Irake, Kosove, o dabar siūlo išplėsti taikos palaikymo pajėgų kontingentą Afganistane. V. Juščenka po derybų su G. W. Bushu sakė, kad dėl narystės būtinai bus surengtas referendumas. Nesinorėtų, kad NATO „atvirų durų“ principas būtų pakeistas į netiesioginį veto šalies, kuri netgi nėra Aljanso narė, turėdamas omenyje Maskvą, kalbėjo Ukrainos vadovas.

Taigi pirmoji balandžio savaitė paženklinta didelių pokyčių geopolitinėje Rytų Europos erdvėje nuojauta. Ar tai iš tiesų bus nauja grėsmė Europoje, lems didžiųjų pasaulio „tvarkdarių“ santūrumas ir racionalūs sprendimai.

Jungtinių Valstijų prezidentas George‘as W. Bushas išvyko į, ko gera, paskutinę šiame poste savo turnė po Europą. Pirmoji jo kelionės stotelė – Ukraina, kuri godžiai laukia Vašingtono paramos narystei NATO. Paskui Amerikos vadovas dalyvaus jubiliejinėje NATO pavasario sesijoje Bukarešte, vėliau aplankys Kroatiją ir galų gale ateinantį sekmadienį Sočyje susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Vizito į Ukrainą išvakarėse G. W. Bushas interviu vokiečių laikraščiui „Die Welt“ pareiškė, kad Ukrainai ir Gruzijai reikia nurodyti „aiškią perspektyvą“, kad jos bus priimtos į Aljansą, ir užtikrino, kad Ukrainoje nebus NATO karinių bazių ar amerikiečių pajėgų. Bet tai Maskvos nė kiek neguodžia ir ji kategoriškai pasisako prieš posovietinių šalių integraciją į Vakarų karinį bloką. Šia prasme patikimai estafetę iš V. Putino perėmė išrinktasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris laikraščiui „The Financial Times“ galimą Ukrainos ir Gruzijos priėmimą vadina „kraštutinai nepalankiu Europos saugumui“. Ką tai reiškia, iš anksto paaiškino jo mokytojas V. Putinas: tokiu atveju Rusijos raketos bus nutaikytos į objektus Ukrainoje ir Gruzijoje…

Savo mintis šia tema išsakė ir pastaruoju metu labai politiškai suaktyvėjęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris siūlė Ukrainos priėmimo į Aljansą atveju nutraukti su ja draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Balandžio 1 d. šiai sutarčiai sukaks 10 m., bet jos nutraukimas sukeltų tikrą problemų griūtį, ypač dėl Krymo ir Sevastopolio statuso. Vadinasi, Maskva grasina Ukrainai teritoriniais kataklizmais…

Nors Briuselis V. Putinui pasiūlė Bukarešte susilaikyti nuo bet kokios „nekonstruktyvios retorikos“, JAV prezidento kalbos Kijeve gali Rusijos vadovą nuteikti elgtis priešingai. Kitaip sakant, laukiamos karštos diskusijos dėl NATO plėtros Rumunijos sostinėje prasideda jau nuo Kijevo.

Žinoma, JAV prezidento nereikia mokyti diplomatijos abėcėlės. Agentūra „Reuters“ cituoja jo žodžius, kad Ukrainos stojimo į NATO klausimą turi spręsti pati šios šalies liaudis be kišimosi iš šalies. Kairiosios jėgos seniai reikalauja referendumo, bet JAV prezidentą jos pasitiko ultimatumų ir protestų šūksniais, Maidane išsirikiavo apie 10 palapinių. Šeštadienį Kryme surengta keletas demonstracijų prieš šalies vadovų ketinimus nuvesti Ukrainą į NATO. Daugiausia kairiosios partijos reikalauja atšaukti šalies vadovų sausį į Briuselį nusiųstą prašymą svarstyti Ukrainos stojimo į Aljansą klausimą.

Tiesą sakant, G. W. Busho ryžtas neatskleidžia Briuselio ketinimų. Kovo pradžioje NATO generalinio sekretoriaus specialusis atstovas Pietų Kaukaze ir Vidurio Azijoje Robertas Simmonsas pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija Bukarešte kol kas negaus Narystės NATO veiksmų plano, nes dėl to nesutariama paties Aljanso viduje. Šių buvusių sovietinių valstybių narystei ypač priešinasi didžiosios NATO šalys Vokietija ir Prancūzija. Nieko neslėpdamas buvęs Aljanso karinių oro pajėgų vadas generolas Josephas Rolstone‘as tokį nenorą aiškina tuo, kad „Rusija laiko ranką ant energetikos čiaupo“. Jis mano, kad Maskva neturi veto teisės priimant naujus narius į NATO. Vokietija ir Prancūzija teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl nereikia skubėti su šių šalių integracija – tai nestabili padėtis tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje. Pasirodo, ypač uoliai V. Putiną šiuo klausimu palaikė Maskvoje viešėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Be Vokietijos pritarimo, kaip rašo laikraštis „The Washington Post“, Bukarešte svarstyti narystės klausimą bus tuščias laiko švaistymas. O jeigu NATO sesijoje aštrūs kampai bus nugludinti, tai ir V. Putino bei G. W. Busho susitikimas Sočyje virs malonia dviejų pasaulio lyderių atsisveikinimo ceremonija…

Kol tokia trintis tęsiasi, Ukrainos atominės energijos kompanija „Energoatom“ paskelbė iškalbingą pranešimą: jos vadovai ir Amerikos koncerno „Westinghouse“ atstovai pasirašė susitarimą tiekti Ukrainos atominėms elektrinėms branduolinį kurą. Tai ne tik padės Kijevui išvengti energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet ir priartins šią šalį prie Vakarų rinkų, taip pat – ir prie jos karinio ekonominio potencialo.

Lietuva, prieš ketverius metus išsprendusi stojimo į NATO dilemą, dabar lygiomis teisėmis dalyvauja Aljanso veikloje. Todėl NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, perspėdamas Maskvą, kalbėjo ir mūsų, ir kitų 25 valstybių vardu.

Tas griežtas perspėjimas buvo adresuotas pačiam Vladimirui Putinui. Aljanso vadovas laikraščiui „The Financial Times” pareiškė, kad Rusijos prezidentas, kuris svečio teisėmis pakviestas dalyvauti Aljanso viršūnių susitikime Bukarešte balandžio 2 – 4 dienomis, susilaikytų „nuo nekonstruktyvios retorikos” Vakarų atžvilgiu. Rusijos vadovą jis pakvietė atviroms dalykiškoms diskusijoms ir vengti grasinimų, kad Rusijos raketos bus nukreiptos į kai kurias valstybes, jeigu jos bus priimtos į Aljansą. Tokio pat pokalbio generalinis sekretorius tikisi ir birželį vyksiančiame Rusijos ir NATO tarybos posėdyje.

Šis Briuselio perspėjimas nuskambėjo labai laiku. Kitą savaitę į Aljanso pavasario sesiją atvykstantis V.Putinas ketino pasinaudoti šia tribūna, kad dar kartą pagrūmotų Vakarams nepriimti į NATO Gruzijos ir Ukrainos.

Bukarešte norima pritarti šių buvusių sovietinių respublikų įtraukimui į narystės NATO veiksmų planą, kuris būtų pirmuoju laipteliu visavertei integracijai. Tbilisis labiau negu Kijevas tikisi, kad Bukarešte jam bus leista tapti kandidatu į Aljansą be jokių tarpinių etapų, kurie neva būtų sukurti specialiai Gruzijai ir Ukrainai. Gruzijos užsienio reikalų ministras Davidas Bakradzė neseniai lankėsi Briuselyje, kur gavęs garantijas paprastesnei integracijai į Aljansą. Prezidentas Michailas Saakašvilis paramą narystei užsitikrinęs Vašingtone, kai susitiko su George‘u W. Bushu. Bet vizito į Maskvą metu Gruzijos prezidentui teko išklausyti V.Putino perspėjimų, kad Gruzijai įstojus į NATO bus peržiūrėti abiejų šalių santykiai.

Ukrainos ketinimai daugiau prislopinti. Politinių krizių draskomai valstybei nelengva įtikinti Briuselį, kad šalyje integracijos į eurostruktūras egzistuoja santarvė. Maskvai palankūs politiniai sluoksniai reikalauja referendumo.

Kita vertus, nėra visiško sutarimo į Aljanse. Kaip rašo vokiečių „Handelsblatt”, JAV, Kanada ir dauguma Rytų Europos šalių pritaria Gruzijos ir Ukrainos stojimui, bet Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija yra kategoriškai prieš. Jeigu Aljanso plėtros į Balkanus klausimu prieštaravimų tarsi ir nėra, tai Tbilisiui ir Kijevui oponentės nurodo trukdžius, neleidžiančius tikėtis narystės NATO. Gruzijai esą trukdo pernai lapkritį kilę politiniai neramumai bei neišspręsti teritoriniai konfliktai. Narystei koją kiša ketinančios nuo Gruzijos atsispirti Pietų Osetija ir Abchazija. Rusija kaitina atmosferą, nurodydamos Kosovo precedentą ir žadėdamos pripažinti šias teritorijas nepriklausomomis. Vakarai nuogąstauja, kad Kaukaze tuomet kiltų atviras konfliktas ne tik tarp Rusijos ir Gruzijos, bet ir tarp Maskvos ir Briuselio. Vokietijos kanclerė Angela Merkel mano, kad Europai kol kas užtenka vieno karo grėsmės – Balkanuose. Todėl Berlynas neprieštarauja, kad pirmiausia į NATO priimamos Albanija, Kroatija ir Makedonija.

Europoje daug kas nustebę, kaip uoliai Vašingtonas ėmė stumti Gruziją ir Ukrainą į Aljansą. Juk dar prieš Naujuosius metus George‘as W. Bushas buvo labai atsargus. Apžvalgininkai spėja, kad Amerikos vadovui šis NATO viršūnių susitikimas paskutinis, ir, gindamas pozicijas buvusiame posovietiniame Kaukaze, jis nori išlošti rinkiminių balų būsimuose prezidento rinkimuose. Dėl to jis aukoja ne tik santykius su V.Putinu, bet ir su išrinktuoju Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu, kuris taip pat sukritikavo NATO plėtrą.

Taigi, NATO pavasario sesijoje laukiama įnirtingų diskusijų, kurių aštrumą nusako tiesmuki pasisakymai jos išvakarėse. Labai įdomu, kokiu tonu po šio viršūnių susitikimo JAV ir Rusijos vadovai kalbėsis susitikę ateinantį sekmadienį Sočyje. Negi tik apie artėjančias Olimpines žaidynes?

Baltarusijos opozicija nuo 2000-ųjų jau aštuntą kartą Minsko centre surengė nepriklausomybės dienos minėjimo akciją, kuri kaip paprastai virto milicijos ir specialiųjų pajėgų pogromu prieš demonstracijos dalyvius.

Prieš aštuonerius metus į Baltarusijos sostinės gatves išriedėjo net šarvuotoji technika, demonstrantai buvo vaikomi ašarinėmis dujomis ir šviečiančiomis garsinėmis granatomis. Tačiau didžiausi neramumai vyko 2006-ųjų kovą, kai Aleksandras Lukašenka, bijodamas panašios į Ukrainos „spalvotosios revoliucijos“, be gailesčio išvaikė mitingą ir suėmė daugybę jo dalyvių bei keletą buvusių ir, aišku, pralaimėjusių rinkimus kandidatų į prezidento postą. Šie neramumai truko keletą dienų, nes jie vyko tarp prezidento rinkimų ir „naujojo“ seno Baltarusijos diktatoriaus inauguracijos…

Ir šiemet kovo 25-osios įvykiai klostėsi pagal įprastą scenarijų. Baltarusijos opozicija tvirtina, kad sulaikytųjų buvo daugiau kaip šimtas, o milicija teigia tokių buvus 88 žmones, iš jų 18, daugiausia nepilnamečiai, esą buvo paleisti dar antradienio vakarą po dokumentų patikrinimo. Kiti 70 žmonių buvo teisiami už pažeidimus per masinius renginius. Trečiadienį, kaip pranešė opozicijos organizacijos „Chartija 97“ interneto svetainė, keliasdešimt suimtųjų buvo nubausti administraciniu areštu nuo 3 iki 15 parų ir iki 30 „bazinių dydžių“ bauda (vienas „bazinis dydis“ lygus 35 tūkstančiams Baltarusijos rublių, arba beveik 16 JAV dolerių).

BNS pranešė, kad tarp sulaikytųjų buvo ir Lietuvos televizijos grupė, Lenkijos piliečių, kurie buvo paleisti po kelių valandų, ir nepriklausomo laikraščio „Naša niva“ fotografas Andrejus Lenkevičius, sumuštas per sulaikymą. Keletą valandų milicijos skyriuje išbuvusiems Lietuvos TV žurnalistams taip aiškino sulaikymo aplinkybes: „Jūs filmavote ne tai, ką reikia. Tai ne tie kadrai, kuriuos turėtų matyti Lietuva ir pasaulis“…

Tai, kad buvo sulaikyti ir Lietuvos piliečiai, paskatino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją Baltarusijos ambasadoriui Vilniuje įteikti protesto notą, o įvairias visuomenines organizacijas, tarp jų ir Lietuvos žurnalistų sąjungą, paskelbti griežtus pareiškimus dėl A. Lukašenkos režimo veiksmų.

Kaip tik tą dieną Seime vyko konferencija, skirta Baltarusijos nepriklausomybės paskelbimo 90-mečiui. Pranešėjai mėgino ne tik atskleisti skirtumus tarp 1991 m. Baltarusijos išėjimo iš SSRS ir prieš 90 metų paskelbto nepriklausomybės akto, bet ir paaiškinti istorines 1918 m. aplinkybes.

Istorikas ir politologas Dainius Žalimas konferencijoje įrodė, kad lietuvių ir baltarusių kelias į nepriklausomybę labai panašus, tik Lietuvai pavyko sėkmingiau jį nueiti, o baltarusių tauta tebėra šiame kelyje. Abi tautos dalyvavo 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimuose. Abiejų tautų tautinio atgimimo sąjūdžiai atsirado XIX amžiaus pabaigoje, o XX amžiaus pradžioje susikūrė pirmosios abiejų tautų politinės organizacijos. Abi tautas skelbti nepriklausomybę įkvėpė 1917 metais JAV prezidento Woodrow Wilsono garsieji „14 punktų“, paskelbę apie tautų apsisprendimo teisę. 1917 m. kovą Baltarusijos nacionalinių partijų atstovų suvažiavimas įkūrė Baltarusijos nacionalinį komitetą, liepą – Lietuvos Tarybai analogišką Baltarusijos Radą, kuri iš pradžių siekė Baltarusijos autonomijos, o po bolševikų perversmo ėmėsi žingsnių nepriklausomai valstybei sukurti. 1918 m. vasario 20 d. Baltarusijos Rada sudarė šalies vyriausybę, kovo 9 d. paskelbė apie Baltarusijos Liaudies Respublikos įkūrimą, o kovo 25 d. – valstybės nepriklausomybę.

Šios istorinės sąsajos, konferencijos dalyvių nuomone, leidžia Vilniui atsakingiau vertinti kaimynystę su Baltarusija ir ten vykstančius įvykius. Istorikų, politologų, diskusijų dalyvių pasisakymuose buvo galima išgirsti pastabų Europos Sąjungai, kad ši pasyviai reaguoja į A. Lukašenkos režimo veiksmus ir laisvių suvaržymą kaimyninėje šalyje. Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis, kartu su kitais Seimo nariais reikalavęs ir išreikalavęs protesto notą dėl šių įvykių, Žinių radijui teigė, kad Vašingtonas, su kuriuo Minsko santykiai ypač įtempti, teisingai kritikuoja Briuselį už šio neveiklumą Baltarusijos atžvilgiu.

Todėl galbūt Baltarusijos opozicija be reikalo nuogąstauja, kad protesto akcijos išvaikymas antradienį gali sužlugdyti Baltarusijos pastangas pagerinti savo santykius su Vakarais, kurias deda Baltarusijos valdžia paskutiniuoju metu. „Žinoma, tai signalas Vakarams, kad jokio realaus režimo sušvelninimo Baltarusijoje nebus… Vakarai, aš turiu omenyje susivienijusią Europą, nenoriai imasi sankcijų, bet aš neatmetu šios galimybės“, – „Reuters“ agentūrai sakė opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius.

Baltarusija tarsi ir mėgina susitaikyti su ja kritikuojančiomis Europos Sąjunga ir JAV: net paleido į laisvę daugumą politinių kalinių ir išdavė leidimus opozicijai taikiai surengti kelias protesto akcijas praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje.

Bet A. Lukašenka toliau nepažengė. Dar daugiau: jis apkaltino JAV Baltarusijos šnipinėjimu ir įsakė iš šalies išvykti JAV ambasadorei. Naujas smūgis Vakarams – penktadienį vykusiame Rusijos ir Baltarusijos ministrų pirmininkų susitikime nuskambėjusi užuomina apie galimybę grąžinti branduolines į Baltarusijos teritoriją. Anksčiau buvo pranešta, kad Baltarusijoje gali būti dislokuotos vidutinio nuotolio raketas „Iskander“. Vadinasi, Minskas Vakarams atrodo nepatikimas partneris, nesilaikantis jokių tarptautinių įsipareigojimų…

Dar didesnį Vašingtono nerimą kelia vis glaudesnis Minsko ir Karakaso karinis bendradarbiavimas. Naujienų agentūra BELTA pranešė, kad Minskas sutiko dalyvauti kuriant Venesuelos priešlėktuvinės gynybos sistemą. Jau šiemet pagal du pasirašytus tarpvalstybinius susitarimus į Karakasą išvyks 10 baltarusių specialistų. Pernai Baltarusija ir Venesuela pasirašė karinių kontraktų, kurių bendra vertė siekia daugiau kaip 1 mlrd. dolerių.

Tačiau šis pavojingas bendradarbiavimas ES vadovų nejaudina. Briuselis ir toliau nenori erzinti nei Maskvos, nei Minsko, kurio politika Rusijai yra palanki, nes „uždengia“ V. Putino valdžią nuo Vakarų Maskvos link laidomų strėlių. Vakarų šalys labai brangina joms tiekiamus energijos šaltinius, todėl nesiryžta radikalioms priemonėms prieš A. Lukašenkos režimą.

Kada „paskutinis Europos diktatorius“ perpildys Vakarų kantrybės taurę? Kokio masto represijos turi vykti Minske, kad pasaulis sukrustų? Kol kas šie klausimai retoriniai ir be jokio atsako.