Išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos prieš pat jo inauguraciją sausio 20 d. palaidojo viltis tų, kurie tikėjosi nuosaikios jo politikos Europos saugumo klausimais. Interviu didiesiems Europos laikraščiams jis pareiškė, kad NATO yra atgyvena, pasenusi organizacija , kuri kelia susirūpinimą dėl vidaus nesutarimų. D. Trumpas pademonstravo, kad pirmiausia nori tartis su V. Putinu ir būtent su juo derinti Europos saugumo reikalus. Respublikonas vėl pasakė, kad šalys į NATO biudžetą nesumoka „tiek, kiek turėtų mokėti“.

Dar rinkimų kampanijoje D. Trumpas kritikavo tas Aljanso nares, kurios skiria nepakankamai lėšų savo pačių saugumui, tarp jų ir Lietuvą, tarsiu tuo pripažindamas, kad Rusija kelia vis didesnę grėsmę šioms valstybėms. tvirtina, kad taip žlunga viltys, kad 45-asis JAV vadovas išlaikys savo įsipareigojimus dėl NATO, transatlantinio ryšio ir saugumo garantijų Europai. Tokias viltis dar prieš Naujuosius metus išreiškė Aljanso vadovas Jensas Stoltenbergas.

Kartu jis kritikavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel dėl jos kalbų įsileisti milijoną pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir tai pavadino „katastrofiška klaida“.

Kaip ir pritarimas BREXIT,  šie D. Trumpo pareiškimai V. Putino širdį taršai medumi patepa. Nors Kremlius viešai nekomentavo respublikono interviu, akivaizdu, kad jis daug tikisi iš naujo Amerikos lyderio. Žinoma, pirmiausia laukia sankcijų panaikinimo – labiau negu susitarimų dėl branduolinės ginkluotės. O ES ir NATO kompromitavimas taptų didele paskata Maskvai tęsti ir plėsti agresyvią politiką buvusių SSRS pakraščių atžvilgiu.

Vilnius dar vis tikisi, kad pavyks sutramdyti D. Trumpo elgesį – ar Vakarų pastangomis, ar Kongreso įtaka. Bet Lietuvos noras rasti tykų diplomatinį priėjimą prie jo aplinkos ir taip išmaldauti didesnio palankumo sau, atrodo, virsta politiniu elgetavimu.