Balkanų peizažas: nuo serbiškos pilkumos iki graikiškų karščių

Kelionė į Salonikus – antrąjį pagal dydį Graikijos miestą, esantį šalies šiaurėje, gilioje Egėjo jūros įlankoje – nebuvo vien poilsinis turistinis pasivažinėjimas. Dalis buvusios Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandos žaidėjų, sulaukusių solidaus amžiaus, ir mes, keletas krepšinio „mėgėjų“, nedideliu aštuonių vietų autobusiuku vyko į pasaulio veteranų krepšinio čempionatą. Kitaip sakant, norėta suderinti poilsį prie jūros, turizmą ir sportą. Ko gero, mums tai neblogai pavyko.

Per konfliktų nualintus Balkanus

Liepos pradžia visoje Europoje pasitaikė karšta. Net Lietuvoje dažną dieną termometro stulpelis perkopdavo per 30 laipsnių. O ką kalbėti apie žemyno Pietus. Tad Valentino Matulaičio vairuojamas „Mercedes“, kuriame įrengta keletas vietų ir pamiegoti, kantriai ropštėsi per kaitros nualintą Europą link Balkanų.

Šis regionas mūsų sąmonėje daugiausiai susijęs su nesibaigiančiu konfliktu ir karais buvusiose Jugoslavijos federacijos respublikose. Tiesa, jie labiau nualino Bosniją ir Hercegoviną bei pačią „motinėlę“ Serbiją, buvusią jos provinciją Kosovą, dar Slovėniją, Kroatiją, kažkiek palietė Makedoniją bei Juodkalniją, bet po to praslinko geras dvidešimtmetis, ir vargu, ar iš pirmo žvilgsnio pro automobilio langą pastebėsi tų karų randus.

Bet atidžiau stebint Trečiasis Balkanų karas (pirmieji du vyko 1912 – 1913 m.) paliko pastebimas žaizdas. Greitai prabėgo žali ir ūksmingi Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos vaizdai. Žiūrėdamas į juos galėjai guostis tik tuo, kad Lietuva – mūsų Tėvynė: centrinės Europos kaimynai geriau ir tvarkosi, jų ir laukai vešlesni, ir dirvos sutvarkytos, ir miesteliai spalvomis akį traukia.

Bet greitkeliu nuo Budapešto į Belgradą įvažiavus į Serbiją ties Šegedu, vaizdas ir nuotaika keičiasi. Ne tik dėl to, kad serbų pasieniečiai senu papratimu įdėmiai ir įtariai žvelgia į lietuvių veidus, sutikrina su pasų nuotraukomis, skaičiuoja „galvas“, tikrina bagažinę, kuri pilna krepšininkų mantos.

Serbijos kaimai ir miesteliai kažkokie apsiblausę, be ryškaus akcento, pilki, tarsi apdulkėję buvusio konflikto dulkėmis. Daug namų palikta likimo valiai, nebaigti statyti arba apleisti karo pabėgėlių (čia gyvenę musulmonai buvo priversti tokiais tapti). Belgradas taip pat įspūdžio nepadarė: vitrinos dulkėtos, pastatai miesto centre lyg be gyvybės, gatvėse žmonių nedaug (nors buvo sekmadienio pavakarys). Šį nykų įspūdį papildo Baltojo miesto centre vaiduokliškai stūksantis 1999 m. bombardavimą menantis pastatas. Tuomet NATO karinių pajėgų susprogdinta Jugoslavijos kariuomenės būstinė jau tapo dalimi lėtai kintančios Belgrado panoramos.

Kertame Makedoniją. Tiesa, į Skopję, esančią nuo greitkelio už 30 km, neužsukame, bet kalnuotoje vietovėje susiviliojame moteliu, kuriame mus nebrangiai vaišina tiršta sočia guliašo sriuba su didelėmis karštomis tarsi mūsų batonas bandelėmis. Šiaip jau guliašas yra vengrų nacionalinis patiekalas, bet įsitikinome, kad makedonai jo sriubą moka pagaminti ne prasčiau…

Tarp Skopjės ir Salonikų

Makedonija daugmaž nesiskiria nuo Serbijos (nuo 1912 m. ji su pertraukomis buvo Serbijos dalis), galbūt čia geriau ūkininkaujama, tvarkoma ekonomika (Makedonijos BVP 1 gyv. sudaro apie 8200 JAV dolerių, tai yra beveik dvigubai didesnis negu Serbijos). Bet mūsų patyrimas šioje Alexanderio Didžiojo (Makedoniečio) šalyje apkartintas: nuleidus autobusiuko padangą vieno miestelio taisyklos vyrai ją pataisė tik kelioms valandoms… Matyt, ne šiaip sau oficialus šalies pavadinimas skamba taip: „Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija“.

Siena su Graikija taip pat sustiprinta, sako, dėl migrantų. Mat, ji saugosi jų, plūstančių ne iš ES narių, nes Makedonija, kaip ir Serbija bei Juodkalnija, tėra tik kandidatės į Bendrijos nares. Bet iki Salonikų telieka koks 100 km, ir mes skriejame nuo 35 laipsnių karščio įkaitusia puikia autostrada. Mūsų viešbutis už 30 km nuo miesto centro Kalamaria rajone, netoli oro uosto, tad tenka pervažiuoti visą kalnų terasoje aplink Termaikos įlanką išsidėsčiusį didmiestį.

O tas važinėjimasis Salonikų gatvėmis nelengvas. Juo labiau, kad į treniruotes ir varžybas krepšinio veteranai turėdavo traukti į garsiojo PAOK klubo salę miesto centre. Surasti reikiamą objektą milijoniniame mieste sudėtinga: graikų kalba gatvių pavadinimai sunkiai įkandami, dažnai jie neįskaitomi, pasislėpę už gatvių medžių, pagrindinė Egnatia gatvė sausakimša, mūsų aštuonviečio autobusiuko bet kur nepastatysi…

Amžinas ginčas teberusena

Štai kodėl už 6 eurus sėdame į atvirą turistinį autobusą Nr. 50, kuris apveža kone visą miestą. Taigi, Salonikai (Thessaloniki) – ne tik šiaurės Graikijos administracinis centras, bet dar ir vadinamas Graikijos Makedonijos sostine. Taip miestas pavadintas Makedonijos karaliaus Kasandro žmonos Tesalonikės – Alexanderio Didžiojo netikros sesers – vardu. Karalius jį įkūrė 315 m. pr.m.e., suvienijęs gretimą miestą Termos ir 26 kaimus. Tesalijos rajonas, kur dabar yra Salonikai, iš tikrųjų buvo Makedonijos karalystės dalis.
Čia verta priminti seną ginčą dėl Makedoniečio vardo panaudojimo abiejose dabartinėse šalyse kaimynėse. Jis iki šiol apkartina dviejų valstybių santykius, nes ir viena, ir kita naudoja šį vardą kaip prekės ženklą ir juo vadina svarbiausias šalių vietoves, pavyzdžiui, graikai – Salonikų oro uostą.

Tad nuolatinis susitarimas tarp Graikijos ir Makedonijos šiuo klausimu dar nepasiektas.

Paskutinis publikuotas Atėnų pasiūlymas buvo „Makedonijos-Skopjės Respublika“, bet Makedonija jį atmetė. JTO tarpininkas sprendžiant šią problemą Matthew Nimetzas pasiūlė kitą formą – kad terminą „Makedonijos respublika“ vartotų tos šalys, kurios pripažino tokį pavadinimą, o Graikija tenkintųsi pavadinimu „Makedonijos – Skopjės respublika“, tuo tarpu tarptautinės institucijos vartotų „Makedonijos respublikos“ terminą. Tačiau dabar jau Graikija atmetė šį pasiūlymą.

Lietuva nesivelia į šį ginčą. Ji 1992 m. birželio 25 d. pripažino Makedonijos respubliką, iškovojusią nepriklausomybę iš Jugoslavijos federacijos 1991-ųjų rugsėjo 17-ąją, o diplomatiniai santykiai su šia Balkanų šalimi – jau kaip su Buvusia Jugoslavijos Respublika Makedonija – užmegzti 1995 m. liepos 11 d. Palyginimui: Lenkija tik 2005 m. rugpjūčio mėn. 112-ta iš 191 JTO narių pripažino Makedonijos respubliką šiuo konstituciniu pavadinimu.

Senovės didybė ir turgaus kvapai

Tačiau grįžkime į Salonikus. Startuojame nuo Baltojo bokšto (Lefkos Pyrgos), kuris stovi pačioje krantinėje, o netoliese jį supa du teatrai, Makedoniečių kovų muziejus, šalia yra ir paminklas Alexanderiui Didžiajam. Valdant otomanų (osmanų) imperijai nuo XIV a.pabaigos čia buvo kalėjimas. Turkų imperija išsilaikė beveik iki pat I pasaulinio karo. Dabar čia yra muziejus, rengiamos parodos, bet vasarą jis buvo uždarytas remontui.

Prasukame pro Galerijaus arką, pastatytą 303 m. e. metais, kuri žymi imperatoriaus Galerijaus pergalę prieš persus. Arka išpuošta vaizdais, susijusiais su romėnų užkariavimu, juose galima įžvelgti ir paties Galerijaus atvaizdą.

Sustojame prie Agios Dimitrios (šv. Demetrijaus) bažnyčios – didžiausios bizantiškojo stiliaus šventovės Graikijoje, pastatytos 4 šimtmetyje pr. m. e., kelis kartus perstatytos ir rekonstruotos, patyrusios didžiausią miesto gaisrą 1917 m., įrašytos į UNESCO pasaulio paminklų paveldo sąrašą 1988 m. Vienas gražiausių miesto objektų – Aristotelio aikštė. Iš tikrųjų gerą įspūdį daro didžiulė erdvė mėlynos įlankos fone, apsupta baltų pastatų.

Kitapus Egnatia prospekto – buvusio senovinio kelio iš Balkanų į pietus – dėmesį patraukia miesto gynybinė siena, keletas griuvėsiais virtusių šventyklų, bet didžiausią įspūdį daro vaizdas nuo Salonikų aukštumų. Saulės nutvieksta įlanka, tolumoje boluojantys laivai, balti rūmai, siauros aukštutinės terasos gatvelės ir, žinoma, graikiškas turgus.
Modiano turgus – didžiausias Salonikuose ir šiaurės Graikijoje. Tai vieta, kur nuolat šurmuliuoja žmonės, skamba muzika ir kvepia nuostabiausiais kvapais. Turistai į šį turgų užsuka ne tik įsigyti šviežių vaisių, daržovių, kepinių ar jūros gėrybių, bet ir pamatyti tikrą Salonikų gyvenimą už turistinių zonų ribų. Jis vartus atvėrė 1922 m., o pavadinimą paveldėjo iš jo pastatus suprojektavusio 1968 m. mirusio architekto Eli Modiano – bankininko sefardų žydo Jobo Modiano sūnaus. Čia galima pajusti tikrą Graikijos skonį. Turistus, atvykusius tradiciniais ar pigiais skrydžiais, nemėgstančius labai atverti piniginių (beje, kiekviename turguje jas reikia ypač saugoti) į Modiano turgų labiausiai vilioja galimybė įsigyti šviežių vaisių, daržovių, prieskonių bei jūros gėrybių. Į jį atvežama gausybė įvairiausių egzotiškų vaisių bei daržovių, užaugintų vietiniuose ekologiškuose ūkiuose. Taip pat turgaus kepyklėlėse galima įsigyti tradicinių graikiškų konditerinių gaminių, pavyzdžiui, špinatų pyrago.

Krizė paliko pėdsakus

Nualinti vidurdienio karščio (tuo metu mieste siesta) ir daugybės kerinčių vaizdų, riedame į savo viešbutį „Sun Beach“, kuris baltuoja šv. Triados pakrantėje, vos už kelių šimtų metrų nuo jūros. Jis patogus, su kondicionieriumi ir nebrangus, vos 25-30 eurų parai. Paplūdimyje už tai gali gauti nemokamą gultą, skėtį nuo žudančios saulės. Žinoma, tysoti vidurdienį saulėje – užsiėmimas savižudžiams, bet jūra su plačiu atabradu ir dugne judančiomis kriauklėmis, kurias užkariavę mažyčiai krabukai, tiesiog vilioja atsigaivinti.
Bet reikia pripažinti ir kitką: aplink tvyro pietietiška „tvarka“ – sudžiūvusi, nešienauta žolė, apleistos paplūdimio patalpos, aikštelės, šiukšlina pakrantė, dėl lankytojų perdaug nesirūpinantys krantinės barai ir restoranai. Parduotuvėlėse irgi pasirinkimas nedidelis, nors pieno, jogurto, skanių bandelių rasti galima. Ypač visus traukia pagarsėjęs graikiškas alyvuogių aliejus.

Graikija kone labiausiai iš pietinių ES šalių nukentėjusi nuo penkerius metus siaučiančios krizės. Bendrijos šalys suteikė didžiulę pagalbą šalies biudžetui, bet ekonomikos nuosmukis akis bado kiekviename žingsnyje. Kalbinti graikai nelinkę atsiverti, jie tik bėdoja apie augančias kainas, brangstantį pragyvenimą, didėjantį nedarbą.
Žinoma, turistai to nejunta. Nepatyrėme ir mes, pasimėgavę šilta jūra, paalsavę romėniška ir bizantiška senove ir, beje, 12-jame Pasaulio krepšinio veteranų asociacijos (FIMBA) surengtame čempionate virš 60-mečių senjorų amžiaus grupėje iškovoję bronzos medalius. Medaliai medaliais, bet, suderinę šiltos jūros teikiamus malonumus, graikiškos kultūros alsavimą ir pergalių skonį, pasukome link Lietuvos. Tėvynė traukė labiau už viską.

apzvalga