Kodėl B. Jelcinas pasirinko V. Putiną?

jelcin-putinArtėjant Vladimiro Putino atėjimo į Rusijos vadovo postą dešimtmečiui, pasirodo vis daugiau svarstymų, kaip tai buvo padaryta ir kas paskatino Borisą Jelciną dvigalvio erelio – carinio Rusijos herbo – skeptrą patikėti niekam nežinomam KGB auklėtiniui ir užsienio žvalgybos karininkui. Neseniai apie tai diskusiją surengė ir „Laisvės“ radijas rusų kalba.

Neperdėsime pasakę, kad tą šaltą naujametinį 1999 m. vakarą žiūrovai, laukę šventinio B. Jelcino pasveikinimo, nustėro. Sunkiai tardamas prakilnius žodžius ir aiškiai jaudindamasis, Rusijos vadovas pareiškė, kad jis pasitraukia iš prezidento posto ir jį užleidžia tuometiniam premjerui, vos 47-erių sulaukusiam V. Putinui.

Negalima teigti, kad 21-eriais metais vyresnis B. Jelcinas nepažinojo V. Putino. Be abejo, jis buvo girdėjęs ir apie savo įpėdinio penkerių metų užsienio žvalgybos karininko karjerą Drezdene, ir apie teisininko darbą Sankt Peterburge, ir apie jo įsiteikiančią tarnybą miesto mero A. Sobčiako komandoje. Be to, prezidentas vienerius metus buvo paskyręs jį Federalinės saugumo tarnybos vadovu.

Premjero postas V. Putinui perėjo taip pat iš kontržvalgybininko ir vienmečio generolo pulkininko Sergejaus Stepašino, kuris ministrų kabinetui vadovavo vos tris mėnesius – nuo 1999-ųjų gegužės. V. Putinas iš pat pradžių buvo lojalus prezidentui. Jis netgi pakartojo 1994 m. B. Jelcino žingsnį: tapęs premjeru įvedė kariuomenę į Čečėniją. Įpėdinis puikiai suprato, kokio caro reikia Rusijai – tvirtos rankos, ryžtingų sprendimų, nesitaikstymo su opozicija, stambiuoju verslu, žiniasklaida, žmogaus teisių gynėjais ir liberalizmu užsienio politikoje. V. Putinas buvo numatęs, kad premjero kėdė – tik tramplinas į imperatoriaus sostą, į kurį atsisėdęs jis iškart paskelbė stiprinsiąs Rusijos valstybės pamatus ir regionų gubernatorius skirsiąs pats.

V. Putinas užtikrintai laimėjo prezidento rinkimus 2000-ųjų kovą, tokią pergalę pakartojo ir po ketverių metų. Jo populiarumas artėjo prie 80 procentų. Tokių reitingų negalėjo tikėtis net B. Jelcinas, kuris vis labiau painiojosi savo paties negalioje, neryžtingume, skandalingame elgesyje.

Estijos naujienų agentūra „ERR.Novosti“ atpasakoja rusų viešųjų ryšių specialisto, politologo Fiodoro Krašeninikovo romaną antiutopiją „Po Rusijos“, kurioje jis atskleidžia 12 svarbiausių B. Jelcino politinių valdymo klaidų. Didžiausia klaida – jis pats, teigia autorius. Atėjęs iš sovietinio partinio ūkinio aparato, B. Jelcinas buvo laikomas demokratu, tačiau demokratiškai vadovauti nesugebėjo. Pradėjęs savo karjerą ant populizmo bangos, jis sugebėjo sunaikinti kompartijos struktūrą ir M. Gorbačiovą, susidraugauti su opozicija, net su disidentais, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Neturėdamas gilesnių demokratinių įsitikinimų, B. Jelcinas palūžo susidūręs su pirmaisiais sunkumais, ėmė blaškytis, viešumoje demonstruoti savo nenuspėjamą charakterį, taip tarp rinkėjų pelnydamas labiau juokdario, ligoto žmogaus, o ne tvirto patyrusio politiko įvaizdį.

Tarp kitų B. Jelcino klaidų politologas nurodo nesugebėjimą iš pagrindų įveikti Komunistų partiją, tarybas ir po įvairias valdžios institucijas išsilaksčiusius 1991 ir 1993 m. pučistus, kurie kartu su komunistais sutrukdė priimti liustracijos ir dekomunizacijos įstatymus, diskreditavo parlamentarizmą, o 1993 m. priimta naujoji Konstitucija buvo palanki tiek B. Jelcino, tiek jo įpėdinių V. Putino ir Dmitrijaus Medvedevo manipuliacijoms. F. Krašeninikovas išvardija ir daugiau B. Jelcino klaidų, bet didžiausia, regis, ta, kad jis neįžvelgė, kam 2000-ųjų išvakarėse perduoda valstybės vairą.

Beje, kitas buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas savo knygoje „Gyvenimas auksiniame narve“, kurios ištraukas spausdino opozicinis savaitraštis „Novoje vremia“, rašė, kad paskutinius metus prieš mirtį B. Jelcinas buvo sekamas specialiųjų tarnybų ir gyveno „auksiniame narve“, kurį sukūrė jo paties paskirtas įpėdinis V. Putinas. Šio nurodymu klausytasi ir B. Jelcino pokalbių telefonu. Galimybės lankytojams susitikti su nusenusiu lyderiu taip pat buvo ribojamos.

Pasak M. Kasjanovo, kuris 2000–2004 m. ėjo Rusijos premjero pareigas, bet buvo V. Putino nušalintas ir tapo įnirtingu jo politikos kritiku, B. Jelcinas nusivylė savo įpėdinio politika ir jautėsi izoliuotas rezidencijoje pamaskvėje. Buvęs premjeras atskleidė, kaip kartą V. Putinas jam nurodė pasakyti kitiems ministrų kabineto nariams nesilankyti pas B. Jelciną, nes šie vizitai esą skaudina buvusį prezidentą ir kenkia jo sveikatai. „B. Jelcinas supyko, kai V. Putinas nusprendė jo 75-ojo gimtadienio proga surengti Kremliuje oficialią ceremoniją, į kurią galėjo patekti tik kviestiniai svečiai, o ne pokylį buvusio prezidento namuose, kaip norėjo pats Borisas Nikolajevičius“, – rašė aktyvus Kremliaus kritikas M. Kasjanovas.

Taip išsikovoti aukštą postą, o paskui „atsidėkoti“ savo globėjams – įprasta Rusijoje dar nuo caro laikų. Ši negailestinga suėmimų, perversmų, sunaikinimų, trėmimų praktika ypač suvešėjo J. Stalino laikais. Nematoma, bet žiauri kova dėl vietos Kremliuje viešpatavo ir pobrežneviniu laikotarpiu. Nemažėja ji ir šiandien.

Tęsdamas diskusiją „Laisvės“ radijuje publicistas Olegas Morozas toliau svarsto, kaip V. Putinas tapo prezidentu. Jis teigia, kad 2000-ųjų išvakarėse Maskvoje brendo sąmokslas, kurio dalyviai nutarė, kad „Putinas anksčiau negu būtina pakeis Jelciną prezidento poste“. Priverstinio nuvertimo schema įprasta: tam tikri asmenys pateikia kompromituojančią dosjė apie B. Jelciną, jo vaikus, artimuosius, ir duomenys bus paskelbti, jeigu naujuoju prezidentu netaps V. Putinas… Toliau, kaip sakoma, technikos reikalas: kai 1999 m. vasarą buvo pasiektas principinis susitarimas dėl V. Putino, nugriaudėjo namų sprogimai, Kaukaze suįžūlėjo čečėnai ir visokio plauko teroristai, iškilo pavojus eilinių rusų ir visos Rusijos saugumui, todėl šaliai reikėjo tvirtos rankos. Manoma, kad tokios genialios kombinacijos autorius – ne kas kitas, o Borisas Abramovičius Berezovskis, buvęs dešiniąja V. Putino ranka, o vėliau  įnirtingas jo priešininkas (tokia vaidmenų kaita Rusijoje nieko nestebina).

Tiesą sakant, O. Morozas nelabai tiki šia kito diskusijų dalyvio M. Ševeliovo versija. Greičiausiai, mano publicistas, V. Putinas buvo pasirinktas todėl, kad tais laikais apskritai nebuvo iš ko rinktis. Po 1998 m. rugpjūčio finansinės griūties B. Jelcinas savo postą galėjo siūlyti V. Černomyrdinui arba kitam kontržvalgybininkui S. Stepašinui, tačiau vienas jau buvo per senas, kitas – pernelyg minkštas. Pastarasis dar ir, kaip žmonės sako, tūnojo po žmonos padu, lyg M. Gorbačiovas Raisos Maksimovnos šešėlyje, o to Borisas Nikolajevičius pakęsti negalėjo…

Tarkime, kad tai buvo B. Jelcino klaida. Tačiau klaidingi sprendimai taip pat priimami ne be aplinkos poveikio. Tikėtina, rašoma „Laisvės“ radijo interneto svetainėje, kad V. Putino skrydis prasidėjo jau jį skiriant ministru pirmininku. Labiausiai įtikima versija, kad jo žvaigždžių valanda išmušė, kai buvo susprogdinti namai ir prasidėjo neramumai Kaukaze. Galbūt jie buvo inspiruoti tyčia. Artėjant V. Putinui prie valdžios olimpo, Rusijos „vanagai“ žūtbūt norėjo sugriauti Chasavjurto susitarimus ir 1997 m. gegužę su Čečėnija pasirašytą Maskvos susitarimą. B. Berezovskio indėlis, atrodo, nemažas, nors jo ir negalima suabsoliutinti. Tai jis pavedė „TV žudiku“ vadinamam žurnalistui Sergejui Dorenkai sutrypti konkurentus J. Primakovą bei J. Lužkovą ir išvalyti kelią V. Putinui; tai jis iškėlė mintį sukurti partiją „Vienybė“, vėliau susijungusią su „Tėvyne“ ir išaugusią į valdančiąją politinę jėgą „Vieningoji Rusija“, per kurią V. Putinas pasiekė neįtikėtinų aukštumų. Taigi, kaip teigia O. Morozas, šį politiką galima laikyti „Borisų lizdo paukšteliu“ (aliuzija į vienodą Jelcino ir Berezovskio vardą).

Gal kada nors ir paaiškės, kaip ten buvo iš tikrųjų. Bet jau prabėgo dešimt metų, kai V. Putinas mėgaujasi iš esmės neribota valdžia ir per D. Medvedevo galvą demonstruoja savo raumenis. Jis laukia 2012 m., kai galbūt pasikartos 1999-ųjų pabaigos scenarijus. O gal ir greičiau…

Prieš kelerius metus spaudos koncerno „Project Syndicate“ (http://www.project-syndicate.org/) Prahoje leidžiamame tokio pat pavadinimo laikraštyje N. Chruščiovo anūkė Nina L. Chruščiova išspausdino straipsnį „Dviveidis Vladimiras Putinas“. Niujorko naujosios mokyklos universiteto dėstytoja atskleidžia, kad V. Putinas kuria „savą demokratijos variantą“ ir neva „modernizuoja Rusiją, sujungdamas sovietinę Rusijos praeitį su carine praeitimi ir papuošdamas keliais B. Jelcino eros demokratijos skuteliais“. Tik tokią duoklę jis atiduoda nedovanotiną klaidą padariusiam ir ant sąmokslininkų jauko užkibusiam savo globėjui.

Kaip bus ateityje? Tikriausiai pagal geriausias Kremliaus politinio elito kaitos tradicijas…