Kovo viduryje Panevėžio miesto tarybos posėdyje nuskambėjusi valstietės liaudininkės G. Umbrasienės replika „Jeigu jau šitaip, tada nafig“ privertė politikus žioptelti. Bet mums, tiesą sakant, šis jaunimo žargonas jau netampa kažkuo nemaloniu ar draustinu. Juk pilna žiniasklaida riebesnių žodelių… O išgirdę jį per “Dviračio šou” tik šyptelim: aha, aišku, apie ką kalbama…

Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė buvo kategoriška: „Žodžio „nafig“ Lietuvių kalbos žodyne nėra. Pripažinkime, jis labai panašus į keiksmažodį. Politikas, nesvarbu kur jis dirbtų – Seime ar savivaldybės taryboje, negali šnekėti žargonu arba bendrine kalba. Politikams būtina atsakingai kontroliuoti savo kalbą, būtina susivaldyti ir kalbėti prestižine valstybine kalba. Tokį politikės posakį prilyginčiau žemajai retorikai“. Toks švelnus Panevėžio politikės įvertinimas ją privertė tik atsiprašyti, nors iš dalies partietę pateisino VLS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Ji mat buvo susijaudinusi…

Šiaip jau ne mano tyrimo sritis yra žargonizmai (žargonas). Viename moksliniame studento darbe aptikau apibūdinimą, kad žargonas – tai kurios nors socialinės ar profesinės žmonių grupės kalba, kurioje daug žodžių ar posakių, neatitinkančių bendrosios kalbos dėsnių ir normų. Žodžiai nevykusiai trumpinami ir iškraipomi.

Sunku pasakyti, kokia žargono “nafig” (ar nafik) kilmė. Kai kas jį kildina iš keiksmažodžio. Kiti gretina su tokiais buityje vartojamais žodžiais kaip “nefiga” (nieko sau, toli gražu, visai ne…), “figuški” (išgraužk, anaiptol, špygą gausi…) ir pan. Ne paslaptis, kad jie tarpsta žemesniuose visuomenės sluoksniuose, tarp vargetų, benamių, nusikaltėlių, net kareivių aplinkoje. Sovietiniais laikais šiuos “nekaltus” žargonus papildė rusiški keiksmažodžiai.

Šaknis “fig” čia lyg ir niekuo dėta. Figa – saldus Viduržemio jūros rajone bręstantis vaisius (Ficus carica). Figos lapas – vaismedžio lapas, kuriuo, anot mitologijos, esą prisidengę gėdą Adomas ir Ieva. Tai neva apskritai pirmas žmonijos rūbas. Perkeltine prasme figos lapas reiškia beprasmę priedangą, ko nors slėpimą.

Taigi, apsistoję prie “nafig”, sutarkime, kad šis jaunimo (ir ne tik, kaip rodo patirtis) žargonas gali reikšti po velnių, velniop ir pan. O velnias mitologiniuose aprašymuose, šventuose raštuose yra pasipriešinimas gėriui, blogio, nusivylimo, gudrumo ir prakeikimo išraiška. Kai kas nors nesiseka ar nori kai ką pasiųsti “toliau”, užuot vartoję necenzūrinius žodžius, mes tarstelime “Eik velniop!” Dabar – “nafig”! Aišku, su A.Valinskui būdingu koloritu…

Čia mūsų analfabetiškiems semantiniams tyrinėjimas padėkime tašką.

Iš šou verslo A.Valinsko atneštas žargonas prigijo visuomenėje, nes jis atitinka šio politinio laikmečio nuotaikas. Garsus prodiuseris, masinių laidų vedėjas ir apskritai šio verslo fundatorius ant scenos ir jos užkulisiuose galėjo sau leisti ir nusikeikti, ir visus pasiųsti šėko pjauti, ir iš darbo išvaryti. Aštrialiežuviai jo bendrakeleiviai ir žurnalistai “nafig” ištempė į politinę areną ir panaudojo kaip priemonę, šaržuojant šoumeno bei Tautos prisikėlimo partijos lyderio įvaizdį. Pripažinkime, tai padaryta vykusiai, nors jau kiek pabosta.

Bet taiklus žargonas spėjo prigyti ir platesne prasme. Jis atspindi visuomenės nusivylimą, jos reakciją į kai kuriuos krizinius valdžios sprendimus, apskritai į gyvenimą. Bitlų epochoje buvo atsiradęs hipių judėjimas, kuriam tas žargonas būtų puikiai tikęs. Nusišalinimas, abejingumas, pasitraukimas iš aktyvios veiklos, net susierzinimas – štai to laikmečio reiškinys, vienaip pasireiškęs Sovietų Sąjungoje, kitaip – Vakaruose. “Nafig” tada galėjo būti siunčiamas kiekvienas, kuris nori jaunimą paauklėti, suaktyvinti, nurodyti jo kelią į šviesią rytdieną. Soclageryje prie tokių pastangų dar pridėdavo milicininko guminę lazdą, kokioje nors Londono Trafalgaro aikštėje – niekinamus miestelėnų žvilgsnius arba tokias gaujas grūsdavo į rezervatus.

Šiais laikais mes užkrėsti tolerancija ir beveik nereaguojame nei į keiksmažodį, nei į viešai vartojamą žargoną. O jų taip gausu per TV, kad dažnam ausys linksta. A.Valinsko į žiniasklaidą importuotas “nafig” palyginti švelnus ir nekaltas. Šiuo žodeliu toliau pasiunčiame agitatorių, įsibrovusį į mūsų butą rinkti parašų už kandidatą į prezidentus. Juo palydime A.Kubilių ir A.Šemetą, kaip du svarbiausius nepriteklių laikotarpio architektus. Juo įvertiname Seimo įvestus suvaržymus žurnalistams ir “Valstybės žinių” vadovo nuotykius. LEO LT avantiūrai apibūdinti “nafig” per silpnas, jai reiktų riebesnio ir piktesnio žodelio. Tikriausiai rasime.

Ir taip toliau, ir panašiai.

“Blogas, blogas žodis nafig”, – žaismingai pasakytų Sūrskis. Bet tai šio laikmečio produktas. Ir niekur nuo jo nepabėgsi. O taip norėtųsi, ar ne?