“Krizė? Kokia krizė?” – trūkteli pečiais 75-metis geras pažįstamas iš vieno Labanoro kaimo ir tęsia: – va, krizė, kai sveikata šlubuoja, kai arklys koją nikstelėjo, o darbų ik valiai, kai mano motera po klubo operacijos sunkiai tebekliba, kai… Ai, bet ką čia aš tau, brač, miestiečiui…” – numojo ranka ir pakėlė mano atvežtos „Pipirinės” stikliuką…

Dėdė Antanas – prakaulus seniokas iš „vidurio kaimo” – man lyg ir ne etalonas: mėgsta išgerti, o gerai išmetęs pasikliauja savo ištikimu arkliuku – griūna į vežimo šiaudus, o tas ir parveža į sodybą. Gyvena vienkiemyje su savo pačiute, du sūnūs – mieste su šeimomis. Dukart per savaitę į kiemą nuo vieškelio užsuka autobusiukas, vežiojantis maisto produktus ir pagrindinius ūkio rakandus. Su vairuotoju pasidalina naujienomis, kai ką nusiperka (bet visada – plastikinį alaus butelį, kurį po šiaudais slepia; mat, žmona labai barasi…).

Gyvenime matęs ir šilto, ir šalto. Pokalbiuose atsargus: pirma laukia, ką pašnekovas pasakys, o paskui iš lėto taria: „aš tai, brač, balsavau už demokratus…” Kokius demokratus, taip ir neaišku. Pas mus visi demokratai. Netgi buvo demokratinė darbo partija. Paskui paaiškėja, kad nuo seno balsuoja už K.Prunskienę, tačiau jam nesmagu, kad valstiečiai liaudininkai patyrė nesėkmę, todėl vėl tiriamai klausia: o kaip tu manai, brač, ta krizė ilgai truks? „Taigi, Antanai, sakai, kad tavęs ji nepalietė?” – bandau sučiupti. „Žinoma, ne”, – nukerta jis, supylęs antrą karčiosios. – „Aš va gruodį du paršiokus pasipjoviau, bulvės buvo neblogos, šieno, malkų iki valios, pensijas abu gaunam, dar iš jų ir vaikams duodu. Kokia krizė?” – baigė savo vardijimus dėdė Antanas ir nusuko kalbą į tai, kad dabar kaimuose daugiau „razbainikų” pasirodys: sunkus gyvenimas juos atgins iš miestų… „Bet aš jų nebijau: va, sūnus kokį dujinį atvežė”, – lyg paslaptį patikėdamas pritilęs mirktelėjo Antanas.

Prisipažinsiu: man patinka su šiuo vėtytu ir mėtytu Labanoro vienkiemio šeimininku apie šį bei tą „uturti”. Patinka tai, kad jis visada atsargus optimistas. Net kai vienturtė žaloji apsirgus galą gavo, jis nenusiminė: vieną kitą litrą pieno gauna pas kaimyną už kokio kilometro, sviesto ar grietinės nusiperka „lavkėje”, bet kitos karvutės neperka. Ne todėl, kad nebūtų už ką, bet kad – sveikata neleidžia. Ogi šieno kiek reikia jai paruošti!

Taigi, krizė. Ji bent kol kas nepalietė savo aštriais nagais tolimo Lietuvos kaimo, pavienių ūkininkų, pagyvenusių žmonių, pensininkų ar šiek tiek juodai dienai susitaupiusių. Litas, kažkiek per tas infliacijas nuvertėjęs, vis tiek dar stiprus, ir kokio ten euro niekas nelaukia. Va, blogiau jaunoms šeimoms (o kada joms buvo gerai?), kurios vaikus turi išlaikyti, o jei dar darbo negauna? Nedarbas, atrodo, baisiausia Lietuvos šmėkla šiomis krizės sąlygomis. Naujo verslo dabar nepradėsi, kai kas bankrutuoja, šimtai žmonių išeina į gatvę. Gerai, jei tokie turi pasitaupę arba nepaėmę kredito-žudiko.
Miestiečius pjauna kylančios kainos, ypač už šilumą. Nors ši žiema nėra iš pačių šalčiausių, tačiau išsitraukus iš pašto dėžutės sąskaitą, šiurpas nupurto. Kas būtų, jei Dievulis atsiųstų jiems 30-tinius speigus? Sako, kad tos energetikų kainos nepagrįstai sukeltos?

Sako, kad krizė pas mus atšliaužė iš už Atlanto. Paprastam žmogui sunku suprasti, kaip kažkoks ten žlugęs amerikoniškas bankas gali taip sujaukti viso pasaulio rinkas. Jis daro išvadą, kad ir čia, Lietuvoje, vietiniai turtuoliai, gelbėdami savo kailį, pasisavino žmonių pinigus ir taip sužlugdė ekonomiką. Labanoro Antanas prisimena 1995 metų bankų griūtį. Ar ne panašus krizės mechanizmas ir dabar? Galbūt, tik dabar prie staiga „sužvėrėjusių” bankininkų, laisvai žarsčiusių kreditus, prisidėjo stambusis verslas, kuris per beveik 19 nepriklausomybės metų sukaupė didžiulį kapitalą, o dabar, kilus chaosui, staiga „vynioja meškeres”, nes vengia padidėjusių savo darbo sąnaudų. Dėl to nukenčia ne šių bendrovių vadovai, akcininkai, bet eiliniai darbuotojai.

Dėdė Antanas sako, kad ano kaimo ūkininkas, iš kurio jis ima pieną, bėdoja, jog nuo spalio jam už pristatomą pieną niekas nemoka. Grįžęs į Vilnių klausiu vieno žemės ūkio pareigūno: kodėl taip yra? O jis irgi klausia: o tu žinai, kiek monopolinės pieno perdirbimo įmonės direktorius uždirba? Tik sulapsiu akimis: pasirodo, po 130 tūkstančių… per mėnesį. Nepavydim mes jam ir kitiems tokių atlyginimų, bet kodėl tuomet jie bėdoja, kad įmonei pajėgumų trūksta, seni įrengimai, nėra investicijų. Klausimas: kur jie dėjo už tokias aukštas pieno produktų pardavimo kainas gautas lėšas? Taigi, klausimas retorinis. Ir tada darosi aiškiau, kodėl tos ekonominės negandos taip nesunkiai randa landas ir visu svoriu gula mažiausiai aprūpintųjų ir iš valstybės malonės gyvenančių pečius.

Kai klausiu Labanoro senuko, ar gerai, kad dešinieji ėmėsi tokių drastiškų veiksmų prieš krizę, jis tik šypteli ir atsako klausimu: o ar geriau būtų buvę, kad kaip kairiukai nieko nebūtų darę, tik gyręsi visais kampais, kaip Lietuvoj jiems valdant viskas klesti? Jis supranta, kad sėdėti rankas sudėjus lengviausia, bet ateitų metas, kai žmonės vis tiek iš jų pareikalautų. Nesaldu dabar ir valdančiai koalicijai. Tik visai neseniai išrinko, tie dienom naktim programas rengė, o čia jiems pylos visi duoda. „Suprantu: Kubilius pirma visus prigąsdino sunkumais, – gudriai mirkteli Antanukas, – kad jam būtų lengviau prastumti antikrizinį planą ir savo programą”. Jo nuomone, gal ir be reikalo žmonės buvo bauginami artėjančia krize. Baimę sukelti nesunku, daug sunkiau paskui tą baimę išsklaidyti. O čia dar opozicija pagalius į ratus kaišioja, visus kviečia į mitingus, riaušes.

„Girdėjau, ten į žmones šaudė?” – klausia Antanas. Sužinojęs, kad tik guminėmis kulkomis, jis numoja ranka: dar prie Smetonos turguje jis visai vaikas irgi nagaikų gavęs… „O ne velnias prie to Seimo juos nešė…”, – numojo ranka, aiškiai nepritardamas tokiems pogromams. Jo manymu, valdžiai reikia padėti gerais pasiūlymais, taisyti padarytas klaidas, o ne svaidant akmenis į langus.
Į mūsų diskusijos pabaigą, jau beveik išsekus „Pipirinės” butelaičiui, gerokai apdrungęs pašnekovas pirštu stukteli į smilkinį ir nelauktai išpoškina sakramentinę frazę: jau greičiau ta krizė yra mūsų galvose…

Matai, „neetaloninis”, o vis tiek gerai pasako!

Paskui – kepurę ant pakaušio ir per duris. „Antanai, gal namo pavežėt?” – šaukiu pavymui. „Ką tu, aš pats…” – guviai atsako senukas, kažką dar uždainuoja, ir jau matau, kaip per lengvą aptirpusį sniegutį suka už tvarto į vieškelį. Iki namų – tik pusantro kilometro. Argi tai kelias kaimo optimistui?