Po Nepriklausomybės paskelbimo atsiradęs terminas “žiniasklaida” gana tiksliai apibūdina tradicinės žurnalistikos pobūdį – “sklaidyti”. Kitaip sakant, žinių, naujienų, informacijos, nuomonių sklaida įgavo tam tikrą skubotumo, paviršutiniškumo ir neišbaigtumo atspalvį, o tamsiausius jos segmentus garsus politikas pavadino net “purvasklaida”. Ir vargu, ar jis smarkiai klydo.

Vadovėliuose rašoma, kad šis terminas gimė antrajame praėjusio dešimtmečio dešimtmetyje anglakalbiškose šalyse, kai atsirado žinių sklaida per radiją ir masiniuose laikraščiuose. Teoriškai svarstant, kiekvieno mūsų realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Pagal tokį požiūrį įvykiai, kurių neperteikė (neatspindėjo) žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Kuriozas, ar ne?

Bet jis įprasmina žiniasklaidos svarbą mūsų gyvenime. Markas Twainas (tikroji pavardė Samuelis Tayloras Langhorne Clemensas) dar XIX a. pabaigoje išleistoje knygoje „Jankis karaliaus Artūro dvare” su patosu rašė, kad „laikraštis mirusią tautą šaukia iš kapo. Be laikraščio negalima prikelti mirusios tautos…” Štai taip!

Lietuvių tauta niekada nebuvo mirusi ar išsikvėpusi. Joje visada ruseno pasipriešinimo, nepasitenkinimo, kvietimo geresniam gyvenimui ir atgimimui motyvai. Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų, rašoma viename patriotiškame portale, o netrukus minėsime Lietuvos 1000-metį. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose dešimtmečiuose, – 1864 – 1904 metus – spaudos draudimo laikotarpį. Turbūt jokia kita tauta neišgyveno tokio laisvo žodžio genocido. Tai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo metai. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta draudimo jūra ištisus šimtmečius graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštas uolos skeveldras, o carinis spaudos draudimas ypač smarkiai apardė tuos krantus.

Štai kodėl M.Twaino žodžiai dabar atrodo ne tokie jau egzaltuoti. Ir tai, kad lietuvišką žodį patikėta skleisti mūsų žiniasklaidai, yra jos nacionalinė pareiga ir atsakomybė. Niekada nepamiršiu žurnalistikos teoretiko dėstytojo Br. Raguočio paskaitų, kuriose jis ragino žurnalistus visada akylai stebėti, ar nenuklystama nuo pagrindinės žiniasklaidos misijos – objektyvaus tautos įvykių atspindėjimo. Net jeigu žurnalistą ima pagunda išreikšti savo šališką nuomonę (meskite į mane akmenį, kas be tos nuodėmes…), jo kažkuriame smegenų pusrutulyje turi nušvisti kontrolinė lemputė: ar aš nenutolstu nuo pagrindinės savo misijos? Sakykime, kad tai sąžinės kontrolė. Tačiau sąžinė, kaip žinome, yra nestabilus “instrumentas”. Geriau, kai visą laiką įjungtas vidinės ir išorinės atsakomybės jausmas, reguliuojantis informacijos sklaidos ir nuomonių raiškos ribas.

Nesu prisiskaitęs teorijos vadovėlių, tačiau man atrodo, kad šis savireguliacijos mechanizmas ir teoriškai, ir praktiškai turi būti gerai suderintas ir plačiausiame žiniasklaidos kontekste. Aišku, kad jis kinta tautos vystymosi eigoje. Vienokia ji buvo sovietinės okupacijos laikais (vienpusiška, prisitaikiusi, pataikaujanti ir draudžiama, ignoruojama bei persekiojama), kitokia atkūrus Nepriklausomybę (revoliucinga, triukšminga, perdėtai laisva ir nevaldoma). Slenkant metams ir blėstant persitvarkymo euforijai, žiniasklaida suka pragmatizmo ir interesų pasiskirstymo keliu. Praturtėję verslo grupuotės daliai žiniasklaidos ima diktuoti savo valią. Į valdžią ateinantys politikai tik nuduoda, kad jie rengia įstatymus ir valdiškomis lėšomis reguliuoja žiniasklaidos imperiją. Patys valdžios vyrai (beje, ir moterys) yra priklausomi jei ne nuo pinigų, tai nuo didelių pinigų, ir reiškia tam tikrų verslo grupių interesus.

Kone idealus pasaulinis pavyzdys – žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho pavyzdys. Iš Škotijos kilęs ir “iš nieko” Australijos rinkoje sau turtus susikrovęs 78 m. milijardierius užvaldė viso pasaulio informavimo priemones, net JAV kino pramonę – nuo kompanijos “20th Century Fox” iki britų geltonosios spaudos. 2007 m. jis pretendavo ir į Estijos bei Lietuvos spaudą. Magnato dvikova prieš įtakingą senatorių Edwardą Kennedy galų gale baigėsi R.Murdocho pergale. Jis palenkė daugybę viso pasaulio politikų, kad jo verslas gyvuotų. Vėliau senatvės sulaukęs veikėjas verslą perdavė sūnui žurnalistui Jamesui. Kaip rašė žurnalas “Red Herring”, šis “didis ir siaubingas” magnatas komercinės sėkmės pasiekė “žiniasklaidos degradavimo sąskaita – aukštos kokybės informacijos šaltinius pakeitęs į pigius, vulgarius masinio vartojimo produktu, o jam priklausančių leidinių ir TV kanalų politinė kryptis motyvuota jo verslo interesų vienoje ar kitoje šalyje”.

Žinoma, Lietuva maža, tad ir žiniasklaida čia palyginus miniatiūrinė. Tačiau jos pagrininiai dalyviai – spauda, radijas ir televizija, internetas – taip pat yra pasiskirstę į atskiras interesų stovyklas. Mums jos gerai žinomos. Paprastai šis susiskirstymas ryškiausiai pasireiškia tuomet, kai šalyje įvyksta kokie nors svarbūs pokyčiai – sukrėtimai, revoliucijos, reformos, politinės ir pilietinės akcijos. Tai akivaizdžiai parodė ir paskutiniai įvykiai Lietuvoje. Visiškai atsiskleidė kai kurios visuomenės informavimo priemonės (VIP – ne šiaip sau ši santrumpa sutampa su angliška abreviatūra “ypač svarbūs asmenys”), aiškiai parodžiusios, kurioje barikadų pusėje jos yra.

Geriausias pavyzdys “Lietuvos ryto” mini imperija. Gal man būtų neetiška kišti nosį ten, kur apie 12 metų bendradarbiavau – nuo paskutinių “komsomolkės” laikų kas savaitę rašiau komentarus ir didžiavausi šiuo užsiėmimu, nes ten stebėjau gana demokratišką, necenzūruojamą aplinką, diskusijų galimybę, erdvę reikšti savo nuomonę, keletą kartų laikraščio vardu net dalyvavau tarptautiniuose renginiuose. Bet Lietuva ir visa politinė konjuktūra keitėsi. Pamažu kristalizavosi jėgos, veikusios šalies politinę sanklodą ir dariusios įtaką didžiajai žiniasklaidai. “Lietuvos rytas” metėsi į dešinę, paskui – į kairę, priklausomai nuo to, kas šiuos flangus rėmė. Kai kurie koncerno vadovai, nors ir sakėsi esą “amžinojoje opozicijoje”, tapo aršiai kategoriški – tiek diskusijose, tiek savo rašiniuose, taip nesilaikydami ir juos mokiusio Br. Raguočio objektyvumo kanonų.

Tai dar pusė bėdos. Bet tikrąjį veidą “Lietuvos rytas” parodė, įsigijęs TV kanalą, kuris tapo dar didesne tribūna reikšti tariamai “opozicines” idėjas. Sunku nesutikti, kad didžioji dalis tų idėjų gimsta socialdemokratų ir kitų kairiųjų jėgų būstinėse. Kaip sakė garsus politikas, “kas gali paneigti”, kad neseniai smurtu prie Seimo virtęs mitingas nebuvo naudingas opozicijai ir jos ruporams. Dar toliau siekiančių išvadų atsiranda, kai paskaitai Rusijos spaudą ir interneto svetaines: antai, Kremliui palankus ir nuolat neigiamą informaciją apie Lietuvą talpinantis “Regnum.ru” daugiausiai cituoja “Lietuvos rytą”…

Tokios žiniasklaidos imperijos kaip “Lietuvos rytas” įtaka pasiekia ir kitas VIP. Tuo metu, kai nuo seno su konkurentais kovojusi “Respublika” pasirinko nuosaikesnes pozicijas, nacionalinis TV kanalas uoliai remiasi koncerno ideologija ir jos nešėjais. Nuolatinis visuomenės ir valdžios pjudymas jokiu būdu nesudaro palankesnių sąlygų kuo greičiau įveikti ekonominę krizę. Opozicijos isterija, kurią platina kai kuri Lietuvos žiniasklaida, tik didina įtampą, skatina stresus ir baimes. “Lietuvos ryto” koncernas, net ir pasisakydamas, pavyzdžiui, dėl vienos TV žurnalistinės atleidimo, nepamiršta įgelti Seimui ir Vyriausybei…

Kaip tos pačios “ketvirtosios” (o gal jau pirmosios?) valdžios atstovas, galiu tik solidarizuotis su tais, kurie žiniasklaidoje mato didžiulę jėgą, o kai kuriuose valdžios veiksmuose – aklą priešinimąsi jos augančiai įtakai. Tačiau kartu sunku nepastebėti pavojingos politinės sekuliarizacijos aplink žiniasklaidos priemones, kuri paplauna ne tik pasitikėjimą valdžios institutais, bet ir paverčia niekais bet kokius jų veiksmus, netgi neatidėliotinus antikrizinius.

Grįžtu prie M.Twaino: jo kvietimas labai tiko kaip tik tam lietuviškam raštui sunkiam laikotarpiui. O dabar?