Kaimynai: trys impresijos

Kažkur skaičiau neblogą autorės pamintijimą apie kaimynus. Visokių jų buvo, yra ir bus. Pati savoka greičiausiai kilusi nuo „kaimo”. Bet kaimynus galima turėti ir šalia, savo kaime, ir miesto daugiabučio laiptinėje, ir atokiau – už valstybės sienų. Sakoma, kad kokius kaimynus Dievas davė, su tokiais teks sugyventi. Politikoje įsitvirtino „geros kaimynystės” savoka, kuriai pasiekti pasirašomos sutartys, plečiama prekyba ir bendradarbiavimas, vienas pas kita lankosi valstybių vadovai. Vietinėje aplinkoje taip pat turime gerus ir blogus kaimynus, tačiau ir nuo vienų, ir nuo kitų vis labiau atsitveriame aklina susvetimėjimo siena. Ir ne dėl to, kad mūsų pozicijos būtų nesutaikomos, ar gyvenimo būdas skirtingas. Va šiaip sau – iš keistai suprantamos savigarbos, išdidumo ir „fanaberijos”…

6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje kūryboje buvo madinga „kaimiškoji” tematika. Per šiuolaikinio kaimo vaizdavimą buvo bandoma prisiminti klestinčią prieškario Lietuvos provinciją. Kadangi Vilniaus univiersitete rašiau diplominį darbą, peržiūrėjau visą to meto televizijos dokumentininko Kazimiero Musnicko kūrybą. Jis buvo laikomas kaimo vaizdavimo kino ir TV priemonėmis mohikanu. Tiesa, jo kaimietis buvo kiek idealizuojamas, piešiamas vien tauriomis spalvomis. Apšepęs, pradvisęs tvartu ir namine, bet natūralus, sąmojingas, gudrus. Štai toks buvo tas sovietinis kaimynas, „gražiai” skerdžiantis kiaulę, porinantis apie savo darbus, traukiantis kaimo gatvele su armonika ar nuogutėlis besiperiantis pirty…

Paveiktas nostalgiškos idilės (mokantis didmiestyje tai ypač išryškėjo), 1971 metų vasarį prieniškiame „Naujame gyvenime” išspausdinau tokį eilėraštuką:

Bėga metai. Kaimynai pražyla
Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…
O vaikai suguldyti tyli:
Ką kalbės susirinkę dėdės?..

Jie ateina įsmukę į kailinius,
Apie žentus ir kosmosą pašneka,
Braukia ūsą putotą ir – eina
Vos paskrebusiu kaimo pašalu.

Ir ant jų nebeloja šunys,
Nes pažįsta laižytą plaštaką.
Ir ant jų nebepyksta sūnūs –
Apie duoną su tėvu pašneka.

Bėga metai. Kaimynai pražyla,
Bet atgirgžda, parūko, pašneka,
Arba eina patvartėn tyliai,
Kad šuva palaižytų plaštaką.

Saldu, liūdnoka ir gražu. Bent jau taip atrodo iš 38-rių metų nuotolio. Bet ar tikrai tokia kaimynystė buvo ir ar ją išsaugojome?

Pas tėvą – gabų miestelio stalių-dailidę, ateidavo visokių žmonių. Tolimesni jį susirasdavo, kažkieno rekomenduoti, prašydavo padaryti langus ar duris, kviesdavo įrengti namą, kokia artimesnė kaimynė nori naujos taburetės ir iškart kiša tris rublius, dar kiti užsuka šiaip sau – pašnekėti, gandus pasklaidyti, politikos aptarti (vyrai atsargiai šaipydavosi iš Chruščiovo ar Brežnevo ir jų planų pagaminti virš plano, gauti grūdų daugiau negu pernai ir pan., tačiau grubių anekdotų vengdavo – tokia gyvenimiška patirtis…). Šiaip jau visi jie molinais kerziniais auliniais pridergdavo mano išplautas grindis, o dažnas atsinešdavo ir dvokančios balzganos susuktu popieriumi užmištą butelaitį „samanės”, taigi, svogūno, lašinių ir degtinės dvokas dar ilgai tvyrodavo namuose. Tačiau tai buvo daugiausiai tėvo „klientai”, kurie jam nešdavo šiokį tokį uždarbį ir su kuriais mama turėdavo taikytis, nors ne visada norėjo.

Tokių žmonių viešnagę sekdavau ausimis ir akimis: kol mažas buvau – užsiropštęs ant kaimiškos krosnies, berniokas – jau nuo savo pamokų stalo kitąpus lentų sienelės. Tačiau kokie tie netikę kaimynai bebūtų, apie ką jie bešnekėtų ar bliuznytų, o kartais net grėsmingai kivirčytųsi, tas vaizdas ir nuotaika man ilgai išlliko atminty. Kažkas neapsakomai tikro, artimo ir šilto. Gal taip atsirado bendravimo patirtis (net su visišku laidoku kalbėtis pagarbiai), gal taip formavosi pasaulėžiūra (tyliai išsakytas pasipriešinimas okupacinei valdžiai?), gal tuomet užsifiksavo pagarba viskam, kas vadinama artima ir tolima kaimynyste…

Taip, tai buvo kaimynai. Su savo gyvenimo istorijomis, tragišku, juokingu ir paslaptingu likimu, persipynusia giminyste, nieko nestebinusiais gimimais ir perspėjančiomis mirtimis, baisiomis ligomis ir milžiniškais turtais, puikia karjera ir visišku nusmukimu, su savo kvaileliais ir gudročiais, su girtuokliais ir abstinentais, su valdžios padlaižūnais ir tik ką iš tremties grįžusiais arba ne… Nieko ypatingo – kaip kiekviename kaime ar miestelyje. Bet tai formavo jauną asmenybę, kurią vėliai keitė, iškraipė, o gal ir praturtino miestietiška kaimynystė.

Pirma kelionė traukiniu, pirmas didmiesčio įspūdis, kiti draugai, kita aplinka.

Tokioje neįprastoje ir varginančioje žmonių erzelynėje 1972 m. bandžiau įžvelgti šviesos blyksnį:

Kai eini gatve, staiga
Pavasariu pakvimpa.
Bet apsidairai – o aplink žiema,
Ir, atrodo, nieko, nieko ypatinga:
Sniegas, varnos, medžiai šarmoje…
Bet tu pažvelk į veidus…
Kai eini gatve – pavasariu pakvimpa.

Kaimynai – visi ir kartu jų nebėra. Išnuomoto kambarėlio kaimynai, bet jie gal tik pusmečiui: po žiemos sesijos jau gal gausi bendrabutį… Nėra su kuo rimtai pasikalbėti ar ko nors įdėmiau pasiklausyti. Visi protingi, tačiau – praeiviai: kumšteli, stukteli į šoną ir nueina. Toje sumaištyje surandi žmonių, kurių nepavadinsi nei kaimynais, nei prašalaičiais. Gal jie draugai (kursiokai), o gal tai meilė, kaip paklaustų rašytojas? O atrama būtina – tiesiog emicioniam pasitikėjimui, galbūt ir tolimesnei ateičiai, gal net šeimai.

Mieste devalvuojasi kaimynystės sąvoka. Ji netenka kaimiškosios prasmės, nes santykiai tarp žmonių tampa formalūs ir pernelyg pragmatiški. Tik vėliau įsitikinau, kad jaunystės patirtis pasitvirtina, gavus nuolatinius kaimynus tikrąja šio žodžio prasme. Yra tokių, pas kuriuos bet kuriuo paros metu gali druskos nubėgti, su buteliu linksmybių maratoną užbaigti, televizorių pažiūrėti. Su kai kuriais kartu vaikus užauginome, bendrabutyje maratonus atšokdavome, muzikos įrašais ir deficitinėmis plokštelėmis dalindavomės. Birutė, Vytenis, Algelis, Julija, Pranciškus… Su šiais ir kitais vardais susiję ištisos šeimyninės dramos, besistiebiančios vaikų kartos, tuoktuvės, skyrybos, laimės ir nelaimės. Dabar šie kaimynai arba išnykę iš tavo kasdieninio maršruto, arba perėję į kitą būties orbitą. Tačiau tarus jų magiškus vardus, visada iškyla prisiminimai, kurie dažniausiai reiškia kai ką daugiau: jie irgi tave formavo, tave nuo kažko atgrasė ir kažko išmokė.

Vis dėl to tai, kad šie kaimynai buvo tokie netipiški ir taip giliai neįsispraudė į tavo sąmonę, kaltas gal tu pats, o gal pasiutęs laikmetis (stagnacija, „perestroika”, Sąjūdis) ir neapsakoma trintis, kurioje atsiranda iškrovos, šokai ir atostūmio jėgos. Tai skatina susvetimėjimą, kurį pastebime dažnas, net toje pačioje daugiabučio laiptinėje (o ką bekalbėti apie gyvenančius savo namuose), bet kiekvienas juk nepajudiname nė piršto, kad jį įveiktume.

Paprastai žmonių santykiai perkeliami į valstybių sanbūvį. Jeigu dvi kaimynės riejasi, kaimyninės šalys – taip pat nerodo palankumo ženklų. Pavyzdžių – kiek nori. Lietuva ir Baltarusija – Dievo skirti kaimynai, ir kitaip nebus. Dėl kažkokių įsisenėjusių ideologinių, gal istorinių ar tikėjimo skirtumų abi šalys ir toliau kalbasi tik formalia, dažniausiai pirkėjo-pardavėjo kalba. Po kiek, kiek reikia, kaina tokia, o gal nuleisit, viso gero.

Esu toli nuo vilties, kad kada nors V.Adamkus ir A.Lukašenka susėstų už vieno stalo, apkrauto ne tik oficialiais dokumentais, bet gal ir baltarusiška „gorilka su bulba” bei lietuviška dešra. Prezidentų net sportiniai pomėgiai skirtingi: vienas it padūkęs kaunasi ledo ritulio aptvare, kitas pagal jėgas inteligentiškai vaikosi kamuoliuką lauko teniso aikštelėje. Bet taip norėtūsi, kad abu kaimynai pabraidytų kur nors po Belovežo girią, pakalbėtų apie „orą ir kosmosą”, o gal ir atominės jėgainės statybą ir galop neformalioje užstalėje sukirstų rankomis.

Kas trukdo? Atrodo, niekas. Tarp Vilniaus ir Minsko vos 200 km. Kažkada buvome net viena respublika, o ir dabar žvelgiame į panašų Vytį, mus jungia senelis Nemunas, etninės žemės pasienyje susimaišiusios… O va, susėsti ir kaimyniškai pabendrauti negalime. Atskirai abu lyderius paėmus, jie visai paprasti, dalykiški vyrai, tačiau ant abiejų kaklų – tvirtos skirtingų sistemų nukaltos grandinės, kurios neleidžia atitrūkti ir jei ne apglėbti vienas kitą per pečius, tai bent paduoti ranką…

Ką bekalbėti apie šią kaimynystę, jei Rusija ir Ukraina – dvi slavų šalys – tarsi šuo su kate. Jau keli dešimtmečiai toleranciją skirtingoms politinėms orientacijoms čia užgožia siekis diktuoti savo valią, išprievartauti viena kitos valdžią, kad ši daryti kitai palankius sprendimus, draugu rinktųsi tik ją, o ne kažkur kažką ten imperialistiniuose Vakaruose. Tokiai prievartai naudojama nafta ir dujos. Metams baigiantis ta pati karuselė įsisuka vėl, tolindama dvi tautas, dviejų valstybių vadovus nuo susikalbėjimo, nuo rankos paspaudimo ir geros kaimynystės, kuria šiaip jau garsėjo slavai.

Bet ką aš čia rašau? Kas nuo to pasikeis? Galų gale kaimynais gimstama ar kaimynais tampama? Kaip kamynystę paveiks mūsų protus ir pinigines tuštinanti krizė? Ar ji viesulu įsisuks ir į kaimynų santykius? Sakoma, kad visos negandos tik vienija tautą. Prisimenate Baltijos kelią? O tautas, kaimynus, skirtingų pažiūrų žmones ir šalis?
Atsakymo, žinoma, neturiu. Gal jį pasiūl;ys tie, kurie komentuos. Vietoj jo – vos prieš pusantrų metų gimus anūkui vieno sveikatos forumo proga parašytos kelios eilutės:

Jau laikas.
Aklais rūkais nuėjo Lietuva.
Gimdyvės ar girtuoklio klyksmas?
Kažkur ištirpsta dzūkiška daina,
Lyg dūmas nyksta veidas mylimas…

Jau laikas.
Priimk anūką – mano tavo kraują.
Tai jis – tauta ir meilė, ir rasa,
Tai jis nuo pirmo kvėpsnio reikalauja,
Kad būtų tokia pat ir Lietuva.

Jau laikas.
Duok ranką. Stokimės ir eikim –
Per miestus, per trobas, per lūpas.
Girdžiu, kaip tėvas duoną raiko
Ir kaip kvatojas Lietuvos anūkas…

Jau laikas.