Vilniaus įkūrimas: dokumentai, legendos ir kitos versijos

Sausio 25-ąją Vilnius pažymėjo 700-ąsias miesto įkūrimo metines. Tokią tikslią senų įvykių datą pavyksta nustatyti retai, bet mokslininkams pasisekė: buvo surasti septyni Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai lotynų kalba, kurie 1323 m. sausio 25 d. buvo išsiuntinėti Hanzos miestų piliečiams arba, kaip rašoma laiške, „visiems krikščionims“. Juose buvo rastas ir Vilniaus vardas. Teisingiau, įrašas „mūsų mieste Vilniuje“ („in civitate nostra Vilna“) buvo aptiktas laiške, datuotame 1323 m. sausio 25 d. ir išsiųstame Liubeko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kiolno ir kitų miestų piliečiams. Kituose laiškuose dar pridedama: „mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius“ („in civitate nostra regia Vilna dicta“). Continue reading…

Vilnius miręs, o kaip jis gimė?

Lapkričio pradžioje garsus žurnalistas, fotografijos specialistas, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir LŽS Senjorų klubo narys Povilas Sigitas Krivickas, su kuriuo keletą metų bendradarbiavome „Žinių radijuje“, o ir šiaip esame panašią kūrybinę vagą varę kolegos, LŽS svetainėje paskelbė įdomų laišką – pasiūlymą Vilniaus miesto vadovams. Trumputis rašinys vadinosi „Kada mirė…Vilnius?“. Žurnalistas nustebęs, kad pačiame Vilniaus istoriniame centre – Katedros aikštėje – stūkso didžiulis akmuo, skirtas mūsų sostinės 650 metų jubiliejui. Continue reading…

Jonas Dapkūnas – Užnemunės šviesuolis

Pasakysiu tiesiai: man buvo be galo malonu ir įdomu sklaidyti tuos 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintus rankraščio puslapius, nes iš jų dvelkė tikras, nepagražintas, nenuglaistytas gyvenimas. Netgi daugybė tarmiškų žodžių ir skolinių, įvairių daiktų ir darbų pavadinimų pulsavo kaimo tikrove, skleidė XX amžiaus Lietuvos kaimo kvapą, iliustravo didžiuosius istorinius ir politinius mūsų šalies sukrėtimus. Continue reading…

Kazys Degutis: ištikimas Lietuvos karininko priesaikai (II dalis)

Kaip rašo savo atsiminimuose Juozas Petraška – Patrimpas, 1944 metų rugpjūčio mėnesi, tik užėjus sovietinei armijai, prasidėjo jaunuolių gaudynės į svetimą kariuomenę. Jauni vyrai ėmė slapstytis. Kurie gyveno arčiau miško, rasdavo prieglobstį tenai. Dieną išeidavo, naktį pareidavo pernakvoti. Represijoms intensyvėjant, jie pradėjo ginkluotis ir telktis į didesnius vienetus. Kai paskutinėmis gruodžio dienomis vyko čekistų masiniai siautėjimai po kaimus, Balbieriškio miške į Gudelių pusę jau buvo susiformavęs partizanų būrys, vadovaujamas Vinco Raškausko iš Balbieriškio valsčiaus, Žiūronių kaimo. Continue reading…

Nors žydai man buvo geri…

Blogų žydų gyvenime aš nesutikau. Girdėjęs, kad miesteliuose išbambindavo jų namų langus, piktai pašiepdavo, rėkaudavo kažkokias dainuškas. Pas žydą krautuvininką neturtėlis galėdavo dykai gauti kokią silkę, „bargan“ – saują uknolių („ui, ponulis atidos vėliau“) ar žiupsnį druskos. Kai kas ant jų grieždavo dantį, kad nešvarūs, nuolat dvokia naftalinu ar supelijusiais drabužiais, kad „sėdi ant lietuvio kupros“, atsiskyrę, kad turi savo keistus papročius… Continue reading…