Sausio 13-oji – mūsų išbandymas

Tragiškų Sausio įvykių 30-mečio proga talpiname ištrauką iš Česlovo Iškausko knygos „Dviejų ąžuolų istorija“. Žurnalistas pasakoja, ką jis patyrė tomis dienomis ir po jų.

Sausio 12-osios vakaras. Po eilinės laidos – komentaro „Panoramoje“ – išeinu iš pastato. Konarskio g. 49 naujuosius rūmus apsupusi minia šaukia „Valio“, keliu rankas, mojuoju, šypsausi. Namie nesitraukiu nuo televizoriaus ir mažyčio radijo aparato „Sony“, kurį, jau gerokai apirusį, man dovanojo senokai miręs brolis Antanas. Jaučiu, kad kažkas bręsta… Tas jutimas – ne tuščioje vietoje: jau mėnesį, kaip sovietinės jėgos struktūros, padedamos visokių kolaborantų, užgrobinėjo valstybinius pastatus, o keliai buvo blokuojami šarvuočių, tikrinami žmonių automobiliai ir dokumentai.

Užmiegu. Apie pusę antros nakties skambina bičiulis, žemės ūkio laidų redaktorius Pranciškus, gyvenęs netoliese, Pašilaičiuose, tik per mokyklos stadioną ir laukymę.

– Tu žinai, kas darbe dedasi?.. – sako jis. – Nebėra mūsu darbo.

– Kaip? – netikiu savo ausimis.

– Greičiau varom, pamatysi. Tuoj užsuksiu…

Sėdam į jo kledarą moskvičių ir pro Vingio parką sukam į Konarskio gatvę. Pakely sutinkam šarvuočius, iš vieno per garsiakalbį šaukia:

„...NGK laiko savo pareiga paimti valdžią respublikoje, kad atstatytų teisėtumą ir tvarką...”.

Prie senojo ir naujojo TVR pastatų – išsirikiavę kareiviai su automatais, šarvuočiai. Visi langai šviečia. Matyti, kad viduje vyksta pogromai… Stovime atokiau kitoje gatvės pusėje. Gyvenamųjų namų balkonuose ir languose – nė dvasios: žmonės bijo, apsupę rūmus kareiviai gali šaudyti. Bet čia, gatvėje, jie šurmuliuoja, kažkas ragina kalbėtis su desantininkais, kiti juos sulaiko. Privažiuoja nauji autobusai su „jedinstveninkais“. Kai kurie su odiniais lietpalčiais, turbūt vyresnieji, kiti gi – pilkomis striukėmis, matyt, eiliniai smogikai iš sovietinių gamyklų…

***

Grįžęs dar ilgai neužmiegu. Klausausi radijo iš TV studijos Sitkūnuose. Žinios neramios: prie TV bokšto žuvo keliolika žmonių, daug sužeista. AT rūmų nešturmavo, nes juos apsupusi žmonių minia. Pranešama, kad pirmadienio rytą visi TVR darbuotojai kviečiami į susirinkimą prie Aukščiausiosios Tarybos. Šaltas sausio gruodas. Veidus galanda skvarbus vėjas. Vadovai kalba, kaip bus organizuojamas darbas nuo šiol: radijas įsikuria Aklųjų kombinato įrašų pastate, administracija – Saltoniškių gatvėje, TV žinių komanda – Žurnalistų sąjungoje, televizija – Aukščiausiojoje Taryboje. Užgrobus TV bokštą ir pastatus Konarskio gatvėje, laidos transliuojamos iš Kauno. Važinėju ir ten. Keletą naktų pernakvoju viešbuty Laisvės alėjoje. Maisto atsivežame arba patys, arba įvairiais produktais nukrauti Kauno radiofono stalai. Žmonės sunešė. O šiaip mano kūrybiniai maršrutai Vilniuje – buv. Partizanų g. (dabar Naugarduko), Saltoniškės, AT ir LŽS buv. L. Giros gatvėje (dabar Vilniaus).

Aptilus okupaciniam režimui, darbuotojai grupėmis įleidžiami pasiimti savo asmeninių daiktų. Aš patenku į pastatą vėliau. Savo kabinete (čia dirbau kaip S. Valiulio paskirtas užsienio politikos apžvalgininkas) nerandu nei puikaus karinio radijo imtuvo, nei kompiuterio su spausdintuvu, nei daugybės TV kasečių, nei savo geltonojo velvetinio „eterinio“ švarko…

Grobikai ne tik išvijo visus žurnalistus, sudarkė turtą, bet ir apiplėšė: sakoma, kad daug daiktų iš TVR pastatų buvo galima aptikti Gariūnuose…

Jau grįžę į rūmus po rugpjūčio 19 – 23 d. pučo, kai Maskvoje sovietinis GKČP pralaimėjo, ir kariškiai su kolaborantais po 222 dienų okupacijos išsinešdino iš užgrobtų pastatų, studijose ir aparatinėse pamatėme kraupų vaizdą: aparatūra ir pultai sulaistyti gesintuvų rūgštimi, viskas sudaužyta, išgrobta, suniokota, o radijo pastate, kur buvo įsikūrusi S. Mickievičiaus ir K. Šilgalio vadovaujama radijo stotis „Tarybų Lietuva“ (pradėjo veikti 1990 m. birželio 2 d. Antaviliuose), dar baisiau: išmėtytos čia dirbusio jaunimo basutės, čiužiniai, buteliai, maisto likučiai, vienur kitur netgi išsituštinta…

Tik vėliau laikraštis „Kalba Vilnius“ paskelbė faksimilę įdomaus „darbinio“ NGK dokumento su sąrašu žurnalistų, kuriuos „būtina neutralizuoti“. Ką tai reiškė, nesunku suprasti. Tame ranka rašytame sąraše buvo ir mano pavardė. Tiesa, ji tarsi perbraukta, tarsi pabraukta. Atrodo, kad šį sąrašą sudarė kartu radijuje vienoje patalpoje dirbusi ir pas „raudonuosius burokėlius“ perbėgusi Fatina Butienė.

***

Į Konarskio g. 49 sugrįžome negreitai, gal vėlyvą rudenį. Apie šį sunkų laikotarpį nemažai yra pasakojęs Juozas Neverauskas (deja, mirė 2020 m. rudenį), tuometinis LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas. Buvau paskirtas į TV visuomeninių laidų redakciją (paskui Politikos direkcija; vyr. red. R. Stonkienė ir M. Lukošiūnas). Rengiau autorinę laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“ ir trumpai – „Vilniaus rakursu“.

Dar okupaciniu laikotarpiu buvau komandiruotas į Italijos RAI kompaniją, bet ne kaip žurnalistas. Mano talkininkės ir gidės Romoje Laimos Pangonytės pasiūlymu, LRT vadovybei pritarus, išvykau į Romą prašyti padėti LRT technika. Surašėme atitinkamus raštus, juos į italų kalbą išvertė garsus italų vertėjas Guido Michelini (mirė 2020 m. lapkričio pabaigoje), dirbęs VU, ir, padedami vieno Italijos senato nario bei uolaus mūsų rėmėjo Romoje Da Milano, buvome priimti RAI generalinio direktoriaus pavaduotojo.

Nepešėme nieko, išskyrus italams būdingus pažadus: „apsvarstysime, netrukus pranešime, gal atsiras tokia galimybė, jūsų prašymą suprantame…“ Tradicinis pietietiškas „asta manjana“. Kaip dainavo švedų ABBA garsios dainos priedainy „Hasta mañana ’til we meet again. Don’t know where, don’t know when…“ Išgėrėme puikios itališkos kavos, ir nieko daugiau. Reikėjo suprasti, kad italai visai kitaip negu Vakarai vertina SSRS ir jos kolonijinę politiką, todėl pagalbos iš Italijos elito laukti neverta.

Po to ne kartą lankiausi šioje šalyje, daug bendravau su Da Milanu, o L. Pangonytė man siųsdavo jos pačios filmuotos vertingos vaizdo medžiagos mano TV laidoms. Šis bendradarbiavimas tęsėsi gana ilgai, jau dirbant Baltijos TV ir TELE 3. Dabar ši Sąjūdžio metraštininkė grįžusi į Vilnių. Nemažai teko bendrauti ir su Laimos dukterimis, o buvęs vyras kino dokumentininkas Robertas Verba (1932 – 1994) tapo ne vienos mano laidos herojumi…

 

Kairieji suvedinėja sąskaitas

Metams bėgant politinė atmosfera Lietuvoje keitėsi. 1992 m. rudenį AT rinkimus laimėjo LDDP. Ši iš LKP pervadinta socialdemokratinė struktūra (1989 m. gruodį LKP atsiskyrė nuo SSKP) ėmėsi žurnalistinių gretų valymo. Rudenį LRT generaliniu direktoriumi buvo paskirtas iki tol jos valdybai pirmininkavęs sovietinės žurnalistikos teoretikas Laimonas Tapinas, o jo pavaduotoju televizijai – naujienų redakcijos redaktorius, statistiko diplomą turintis Saulius Sondeckis. Jaučiau, kad LDDP nepatenkinta mano darbu.

Ir štai kartą 1993 m. pradžioje pasikviečia mane S. Sondeckis ir, paplojęs per petį kaip vyresniam, sako:

– Tai ką tu ten parodei savo laidoje?

– Na, ką… Smetonos šeimininkė dar gyva Žvėryne gyvena, tai…

– Visa tai neblogai, – draugiškai nutraukė mane, paskui susiraukė, – bet tie interviu su Landsbergiu…

Tiesa, iškart po Kovo 11-osios AT pirmininkas, kaip faktinis valstybės vadovas, per LTV turėjo keliolika minučių savo pranešimams, bet juos skaitydavo nuobodžiai, su jam būdingu nosiniu tarimu, šniurkščiodamas ir krenkšdamas, įbedęs akis į smulkiai prirašytą popieriuką ir nesinaudojęs bent primityviu „ruloniniu“ TV sufleriu. Visuomeninių laidų redakcija pasiūlė tas kalbas paversti interviu su profesoriumi. Tie interviu tęsėsi beveik dvejus metus. Žiūrovai rašydavo, kad V. Landsbergio įvaizdis dabar pasikeitė…

– O ko ten nusidanginai į Grozną? – tęsė tardymą TV vadovas. – Gal dar už mūsų pinigus?

– Ne, Sauliau, – bandžiau asmeniniu kreipiniu vardu suminkštinti direktorių, – rugsėjo pradžioje vykom su AT deputatų grupe į Čečėnijos nepriklausomybės metines…

– Žinau, Landsbergis apmokėjo?.. – gudriai šypsojosi jis. – Su Dudajevu interviu darei?

– Kaip nepasinaudosi…, – tvirtai pasakiau.

– O tu žinai, kad pats Landsbergis Dudajevo Vilniuje priimti nepanoro…, – primerkęs akis rėžė argumentą direktorius ir nelaukęs atsakymo tęsė: – Tai va, mes čia pasitarę nusprendėm, kad tokių laidų nereikia.

Nustėrau. Bet susikaupiau ir retoriškai paklausiau:

– Jeigu nereikia tokių laidų, tai nereikia ir manęs, taip reikia suprasti?

– Ir teisingai supranti…, – sumurmėjo jis ir pasuko prie savo stalo.

Taip baigėsi mano žurnalistinis darbas čia, Konarskio gatvėje, kur praleidau beveik 17 metų – nuo 1976 m. rugpjūčio iki 1993 m. balandžio. Jį tęsiau jau kitur.

Leave a Reply