Publicistika

Kaimynai: trys impresijos

Kažkur skaičiau neblogą autorės pamintijimą apie kaimynus. Visokių jų buvo, yra ir bus. Pati savoka greičiausiai kilusi nuo „kaimo”. Bet kaimynus galima turėti ir šalia, savo kaime, ir miesto daugiabučio laiptinėje, ir atokiau – už valstybės sienų. Sakoma, kad kokius kaimynus Dievas davė, su tokiais teks sugyventi. Politikoje įsitvirtino „geros kaimynystės” savoka, kuriai pasiekti pasirašomos sutartys, plečiama prekyba ir bendradarbiavimas, vienas pas kita lankosi valstybių vadovai. Vietinėje aplinkoje taip pat turime gerus ir blogus kaimynus, tačiau ir nuo vienų, ir nuo kitų vis labiau atsitveriame aklina susvetimėjimo siena. Ir ne dėl to, kad mūsų pozicijos būtų nesutaikomos, ar gyvenimo būdas skirtingas. Va šiaip sau – iš keistai suprantamos savigarbos, išdidumo ir „fanaberijos”…

6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje kūryboje buvo madinga „kaimiškoji” tematika. Per šiuolaikinio kaimo vaizdavimą buvo bandoma prisiminti klestinčią prieškario Lietuvos provinciją. Kadangi Vilniaus univiersitete rašiau diplominį darbą, peržiūrėjau visą to meto televizijos dokumentininko Kazimiero Musnicko kūrybą. Jis buvo laikomas kaimo vaizdavimo kino ir TV priemonėmis mohikanu. Tiesa, jo kaimietis buvo kiek idealizuojamas, piešiamas vien tauriomis spalvomis. Apšepęs, pradvisęs tvartu ir namine, bet natūralus, sąmojingas, gudrus. Štai toks buvo tas sovietinis kaimynas, „gražiai” skerdžiantis kiaulę, porinantis apie savo darbus, traukiantis kaimo gatvele su armonika ar nuogutėlis besiperiantis pirty…

Continue reading…

Pietų Portugalija: tokia neįprasta ir miela

Gavę „organizuotos” kelionės į Afriką pamoką, nutarėme griebtis įprasto mums būdo pažinti kraštą – keliauti automobiliu, laikant rankose žemėlapį. Gerą, detalų atlasą už 8 eurus pavyko nusipirkti tik Portugalijoje.
Toremolinoje, mūsų mielai gidei Astai padedant, už 100 eurų trims paroms išsinuomojome nedidelį automobilį. Tiesa, mums norėjosi įprasto Peugeot 206, kurių, beje, Ispanijoje ir Portugalijoje aibė, tačiau automobilių nuomos agentas, atvykęs į viešbutį, teigė, kad siūlomi turimi C1 kategorijos automobiliai, ir dabar laisvas 1,3 litro metų senumo penkių durų KIA. Kaina irgi išaugo iki 135 eurų – bendras draudimas, apdraustas priekinis stiklas ir žibintai ir t.t. Benzino įpilta tiek, kiek turime ir grąžinti. Ką darysi…

Rojus ir antirojus

Tiesą sakant, nerimo buvo: nors automobilis naujas (firma nuomoja tik iki metų panaudotus, nes ji nerizikuoja jų remontu ir klientų saugumu), tačiau nežinomi jo kaprizai, galingumas, įtarimų kėlė ir keliai, jų ženklai, buvo prigąsdinti ir vairuotojų elgesio kultūra – vis dėl to pietūs…

Atstumas tarsi ir nedidelis – iki pietinės Portugalijos, tai yra apie 400 km į vieną pusę. Bet dėl nedidelio variklio galingumo vengėme važiuoti per Siera Nevada kalnus, kurių serpantinus prisiminiau dar nuo kelionės į Seviliją laikų. Tad po sočių pusryčių viešbutyje pasukome į šiaurę – pro Malagą ir Antiguerą. Jau pirmasis kelių įspūdis buvo geras – nuorodos aiškios, nuolat kartojamos, dažniausiai – gerokai prieš posūkį, apribojimų nedaug, remontuojamų atkarpų – taip pat. Greitkeliuose greitis paprastai ribojamas 120 km. Mokamų kelių Andalūzijoje – vienas kitas (toks pasitaikė iš Malagos vykstant į Kadizą ar Gibraltarą).

Be problemų apsukome Antiguerą ir šovėme link Sevilijos. Paprastai kelionėje atsiranda didžiausia problema – tualeto paieška, tad, norėdami suderinti naudinga su maloniu, netoli šio didmiesčio išsukome į eilinį ispanų kaimelį, kuriame radome ne tik puikios kavos, sąlygas gamtos prievolei atlikti, bet ir Andalūzijos medžiotojų artelę. Iš sumedžiotų trofėjų ispanai siuva kailinius, daro įvairius odos, kaulo dirbinius, prekiauja žvėriena. Tiesa, kainos šioje parduotuvėje nemažos – vis dėl to rankų darbas…

Už Sevilijos papuolėm … į rojų. Taip išvertus vadinosi nedidelis miestelis Paradas (kirčiuojant paskutinį skiemenį). Paradoksas tas, kad tai antipodas įsivaizduojamam provincijos rojui. Miestelyje – plačios gatvės, bet yra ir savas senamiestis, turgus, prekybos įstaigos. Pavyko rasti vieną veikiančią užeigą, tačiau ji buvo pasibaisėtinai šiukšlina: vyną gurkšnojantys kaimo vyrai žemės riešutų lukštus ir popierius mėtė tiesiai ant grindų, aplink metėsi plastikiniai buteliai, nuorūkos. Jaunas barmenas net nejautė nepatogumo prieš užsienio turistus, kurie šiame Dievo užmirštame „rojuje”, matyt, buvo reti svečiai. Nykų įspūdį sustiprino šmirinėjančios tingios katės ir prie durų snaudžiantys šunys. Gatvėse – tylu. Mat, siesta. Paskui žinovai pasakos, kad tokios užeigos Ispanijoje – krašto identitetas ir pasididžiavimas…

Europos ar pasaulio pabaiga?

Iki pajūrio Portugalijos ir Ispanijos siena eina viršuje užtvenktos Guadianos upės farvateriu. Nesukame nei į Ajamontę, nei į garsųjį Faro uostą, o kelrodėse matome Lagoso miestą. Apsukę jį (čia dar grįšime), už 40 km patenkame į Dievo užmirštą Portugalijos kampelį – Sagresą. Miestelis mus pasitinka užrašu, kad čia esą pasaulio pabaiga. Ne, tik Europos. Mažas miestelis įsikūręs vos už 6 km esančio labiausiai nutolusio Europos taško Sent Vinsento kyšulio. XV amžiuje Portugalijos princas Henrikas pravarde „Jūreivis” nusprendė pastatyti tvirtovę ir navigacijos mokyklą bei planavo atidaryti laivų statyklą mažame užutėkyje.

Jeigu ne stebuklingo dydžio ir teritorijos tvirtovė ant uolėto 30 m aukščio kranto, Sagresas nieko nesudomintų. Tiesa, čia yra nemaža laivų prieplauka, viliojanti turistus visokiais malonumais, keletas parduotuvių, kavinių, auga įspūdingo dydžio kaktusai, migdolų medžiai, kedrai ir kt. Čia skani, tik 1,2 euro kainuojanti „normali” kava su vaizdu į vandenyną, nesunkiai radome ramią nakvynę už 30 eurų. Vakare valgėme nacionalinį portugalų patiekalą – griliu pakeptas sardines. Už 8 iškeptų žuvelių (pasūdytų, būtinai nevalytų), indelio salotų ir raudono (kažkodėl – ne balto) vyno taurės porciją mokėjome 9 eurus. Skanu ir lengva…

Bet, žinoma, nepalyginamas jausmas, kai, užmokėjęs 3 eurus, įžengi į forto teritoriją. Nuo vandenyno pučiantis stiprus vėjas plėšia drabužius ir kuprines, milžiniškos Atlanto bangos daužosi į uolėtą skardį, kuris neapsaugotas jokia tvorele (puiki vieta savižudybei), akys vos aprėpia metalines Atlanto platybes, kuriose vienur kitur boluoja laivas, klykia stambios žuvėdros. Augmenija šiame akmenuotame iškyšulyje žema ir skurdi. Rytais iš jos pakyla ir kūną nusėja debesys skaudžiai kandančių muselių. Keletas žvejų sumerkė ilgas meškeres ir tikisi laimikio…

Kiek tolėliau – Sent Vincento iškyšulys, kur jau verda prekyba suvenyrais, įvairiais daiktais ir kur pučia tas pats stiprus, nors nešaltas Atlanto vėjas, kiek užmato akys, bangos daužosi į aukštas juodas uolas. Tačiau pats iškyšulio įtvirtinimas ir navigacijos bazė uždaryta: mat, čia Portugalijos gynybos ministerijos valdos…
Stengiamės išnaudoti keletą likusių valandų iki kelionės į viršų ir prigulame vietiniame nedideliame paplūdimyje. Vanduo šaltas, bet smėlis kaip Palangoje, žmonių vienas kitas, stačios uolos ir pasiutęs okeano šėlsmas. Ima lynoti. Tai ženklas, kad reikia judėti.

Portugališko kaimo jaukuma

Mums maga pasidairyti po Portugalijos kaimelius, ir vingiuotame kelyje link Lisabonos tokių pasitaiko. Tarp senų apleistų alyvmedžių, kurie dar tik krauna savo vaisius, boluoja švarūs ir šviečiantys portugalų nameliai. Netoli Karapateiros pasukame į šalį šiek tiek užkąsti atsivežto sauso maisto (portugališkas pienas su bandelėmis ir lietuviškų lašinių bryzelis: tas visada praverčia…). Prie mūsų sustoja prancūzų džipas, ir jie dar tą patį. Tolumoje – melsvas vandenynas…

Bordeiros kaimelis – lyg atvirutėje. Mažytė bažnytėlė, švarutės gatvelės, vienas kitas žmogus, pririštas asiliukas, kiemeliai išdėlioti mozaikomis, parduotuvė su sėdinčiais nuobodžiaujančiais vietiniais senukais. Siesta. Atrodo, kad ji šiuose kraštuose – amžina. Niekas niekur neskuba. Skaitau, kad kai kas tai vadina tinginyste. Na jau…

Karšta. Bet nuo vandenyno pučiantis vėjas atgaivina, ir mes vėl šioje tolimoje žemyno tyloje iš besitvarkančio kavinukės savininko išprašom po puodelį „normal” kavos, kuri čia iš tiesų puiki ir palyginus pigi.
Suprantu, kad šis kaimelis netoli vandenyno – tai idealus pietų Portugalijos provincijos vaizdelis. Ir nuo Sagreso nuvažiavęs kokius 30 km, dar nepasiekęs Aljezuro, suku į dešinę, tikėdamasis išlįsti kažkur vėl prie Lagoso. Tačiau nauju asfaltuotu keliuku tenka pervažiuoti aukštokus kalnus, gerai, kad serpantinai tušti, kad KIA tokia judri ir mažagabaritinė, bet vis tiek delnai po keleto viražų drėksta…

Vandenyno grotų sužavėti

Apie Lagoso, kurį pasiekiame maždaug po 20 km, unikalumą esame jau girdėję. Iš visos pietinės Portugalijos pakrantės, o gal ir Europos jis išsiskiria specifiniu kranto reljefu. Čia, uolėtuose, įvairias gyvūnų, žmonių, daiktų formas primenančiuose ir saulės šviesos tonuotuose grotuose buvo kuriame kino „bojevikai”, čia vyksta įspūdingos lenktynės. Pervažiavę miestą gana netikėtai sustojame ant tokių įprastų šiam kraštui vandenyno skardžių. Tik paskui pastebime, kad kai kurie turistai stačiais laipteliais leidžiasi žemyn, ir čia, prie pat vandens, jų laukia nedideli, judrūs kateriukai, siūlantys už 10 eurų ekstremalią pusvalandžio kelionę – po Lagoso grotus. Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai… Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakartojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio rankenas…

Bet temsta, ir, kaip įprasta, reikia pasirūpinti nakvyne. Už Portimao – nedidelis (iš pirmo žvilgsnio ir į aną panašiu pavadinimu) Lagoa miestelis. Gal pirmą kartą susiduriame su gyvenviete, kurioje nėra viešbučių ar „pensionų”. Tokių čia vietiniai nežino. Dvi močiutės, sutūpusios siaurame daržovių parduotuvės koridoriuje, nori pasakyti, kad nakvynės šiame mieste ir neieškotume. Kodėl? Praradę viltį nuojautos vedini bandome išvažiuoti iš miesto. Ir čia – motelis. Nedidelis, neištaigingas, su naktį šmirinėjančiom pelėm ir dar kažkokiais gyviais, bet vis dėl to – nakvynė baltoje patalynėje (už 33 eurus). Gerai, kad vežėmės portugališko „Porto” vyno…

***

Štai tuo reiktų ir baigti. Galima daug rašyti apie pietiečių vairavimo specifiką, jų maistą, jo kainas, bet tai būtų ilga ir galbūt ne visai objektyvi stebėsena. Patvirtinsiu tik viena: bet kurioje kelionėje, juo labiau Ispanijoje ir Portugalijoje, verta iškrypti iš kelio, patirti ekstremalių pojūčių, paklaidžioti, kad pajustum krašto specifiką, kad galėtum pasakyti: tai buvo bet kokių pinigų verta kelionė. Kad praeis keletas savaičių, ir tu naktimis sapnuosi kiekvieną žingsnį, ir tau labai norėsis ten grįžti…

Ispanija: „organizuotos“ kelionės iššūkiai

Kai išbandai vadinamąją „organizuotą“ kelionę, supranti, kad niekas nepakeis „laukinio“ keliavimo. Žinoma, išvyka su „kelialapiu“, pirktu agentūroje, yra ramesnė, rūpesčių nekelia maitinimas, nakvynė, higiena ir kiti organizaciniai reikalai. Tai patogu šeimoms su vaikais ir pagyvenusiems žmonėms.

Bet po to, kai kasmet maišėme Europą automobiliu, šį kartą nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis, kurios nepigios, bet atpalaiduoja nuo kai kurių rūpesčių.

Išbandymai saule ir kainomis

Poilsiauti Ispanijos pietuose – laimės dalykas. Prieš 10 metų Costa del Sol pakrantėje buvau liepą, tai jau pirmą dieną susirgau visomis neišmanėliui įmanomomis ligomis: per porą valandų taip nudegiau Fuengirolos paplūdimyje, kad tris naktis kaukiau iš skausmo nuo nudegimų.

Paskui užpuolė ausų uždegimas, nes pasimaudydamas 10 km eidavau pakrante prieš šiltą stiprų vėją į Marbėją ir atgal. Po to pajutau, ką reiškia ispaniškas maistas, prie kurio, pasirodo, šiauriečiui reikia prisitaikyti pamažu…

Šįkart buvau protingesnis. Išsitepiau 15-uoju kremu nuo saulės, atidžiau laikiausi patarimų paisyti siestos – pogulio meto, nes vidurdienį saulė pati baisiausia. Lįsti į Viduržemio jūrą gegužės pabaigoje-birželio pradžioje dar netraukė: vanduo gėlė kojas…

Solidžiame vos 60 metrų nuo kranto nutolusiame olandų pamėgtame Lago Rojo viešbutyje baseino vanduo atsidavė chloru. Sotūs pusryčiai, atstojantys ir pietus, bei vakarienė stebino dideliu pasirinkimu, bet vidinių organizmo problemų nesukėlė.

Pasirinkus poilsinę kelionę, esi laisvas rinktis ir įvairias pramogas bei ekskursijas. Tiesa, agentūros rekomenduojamos išvykos nepigios. Antai vienos dienos kelionė autobusu ir keltu į Tanžerą (Marokas) vienam žmogui kainuoja apie 90 eurų (apie kelionės turinį – kita kalba), britams priklausančią Gibraltaro uolą pamatysite už 50 eurų, o į Kordobą nuvyksite jau ir už visą 100 eurų.

Vietiniai ekskursijų pardavinėtojai kainas nuleidžia dvigubai, bet būtina pasiklausti, kas į jas įeina, nes dažnai 10 eurų kelionė į Granadą suprantama tik kaip bilietas autobusu ten ir atgal…

Afrika – pro autobuso langą

Ekskursija į Maroką buvo nesėkminga. Lenkų kilmės gidė Katarina daugiausia iš rusų turistų sudarytą grupę visą kelią mokė pildyti įvažiavimo ir išvykimo lapelius, „kad Maroko policininkai neprikibtų“, kad šnipais nepalaikytų. Štai kodėl, kai į profesijos langelį įrašiau „žurnalistas“, ji baisiai supyko ir pagrasino nemalonumais pasienyje.

Sovietinių laikų gąsdinimai neturėjo jokio pagrindo. Pasieniečiai tik žvilgtelėjo į atskleistus tiek rusiškus, tiek lietuviškus pasus, į daiktų turinį monitoriuje ir – į keltą. Gibraltaro sąsiauriu, skiriančiu Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną, šis laivas perplaukia per 45 minutes.

Stipri srovė mėto tai į vieną, tai į kitą pusę, todėl keltui reikia „užsiguravoti“ – paplaukti kiek prieš srovę, kad pataikytų į Tanžero uostą.

Diena pasitaikė visai ne afrikietiška: lijo, pūtė stiprus šaltas vėjas, slinko žemi debesys. Gelbėjo už 3 eurus arabų brukami skėčiai, o moterys skubiai pirko dželabus – ilgus vyrų rūbus su kapišonu.

Autobusu nuvežti į permirkusią aikštę nusifotografuoti ant sulysusių kupranugarių, pažiūrėti šokdinamų gyvačių (visa tai ne už dyką), kreivomis ir siauromis senamiesčio Kabos gatvelėmis Katarinos buvome nuvairuoti į keletą parduotuvių – kilimų ir kvepalų, bei prieskonių.

Ilgoka prezentacija, vikrūs arabai į maišelius įkiša savo produkcijos ir prašo nesiderėti. Kilimų taip niekas ir nepirko. Už tai gidė gavo dovanų, kad atvedė tokį didelį būrį pinigingų turistų.

Kažkokie mūsų saugumo sergėtojai neleido net įkišti nosies į nuostabius paslaptingus kiemelius, gėlių kupinus skverelius, dirstelti į ramiai tarpduryje sėdinčius senukus, margaspalvius arabų turgelius. Kai kas atitrūko nuo tokios globos ir su prekybininkais suspėjo gerokai pasiderėti, pavyzdžiui, nusipirkti odos rankinę už 20 eurų, kuri iš pradžių kainavo 150 eurų…

Pietūs arabų restorane. Afrikietiška virtuve beveik nekvepia, o gėrimus reikia pirkti. Netrukus, praėjus vos 2 valandoms, mes vėl autobuse ir – atgal. Apkūni gidė giria savo verslą, kaltina turistus, kad šie nori kažkokio laisvo laiko pasibastyti po miestą (nesaugu!), kad mečetę aplankyti neleidžia jų papročiai (?), kad apskritai mums visiems lietus tik į naudą (kitą dieną viešbučio kaimynė susirgo)…

Ronda – maurų tvirtovė

Pasimokę iš „organizuotos“ kelionės, maršrutiniu autobusu (beveik 9 eurai žmogui į vieną pusę iš Toremolinos centro) vykstame į Rondą – senovinį maurų įkurtą bastijoną, stovintį ant 30 metrų aukščio uolų.

Į dvi dalis padalintas miestas stebina švara ir autentiškumu. Čia yra viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arenų. Šiaip jau koridų nemėgstu, ir jas stebėjau tik transliuojamas trečiadieniais per pagrindinius TV kanalus.

Nuostabūs maurų didiko Mondragono rūmai su vėsiais šaltiniais trykštančiais kiemeliais, apelsinų sodeliais, paslaptingais kiemais, gausia arabiška mozaika ir gipso lipdiniais. Čia turistus gąsdina paslaptingos patalpos uoloje, kurios kažkodėl siejamos su dvasiomis, kosmosu ir paįvairinamos žmonių kaulais…

Rondoje karšta. Virš 100 metrų aukščio Naujuoju tiltu grįžtame į naujesnę miesto dalį. Siesta. Bet vienoje kavinėje prisėdame suvalgyti tradicinį ispanų patiekalą – paelją. Tai ryžiai su daržovėmis, vištiena ir įvairiais prieskoniais. Nemaža porcija ir baltas vynas kainuoja apie 9 eurus.

Nėra kažkas ypatinga, bet gana skanu ir sotu. Dar galima užsisakyti trintos gaspačo sriubos. Kelias atgal trunka pustrečios valandos, ir kalnų serpantinai patyrusiam vairuotojui neatrodė tokie sunkūs.

Modernu ir ispaniška

Žinoma, pietinėje Andalūzijos pakrantėje yra ir daugiau grožybių. Pavyzdžiui, už 10 km į kalnus nuo Benalmadenos rasime nuostabų Michaso (Mijas) miestelį, kuris pasiekiamas maršrutiniu autobusu. Senovinė koplyčia tiesiog kalnų uoloje, nuostabus vaizdas link jūros, už kalnų besislepianti saulė, nuo jų slenkantis lengvas rūkas sukuria iliuzorinį reginį, kurį vadinčiau regimosios Ispanijos etalonu.

Mėgstantiems šiuolaikinius iššūkius – prie Marbėjos Puerto Banuse prisišliejęs ištaigingų Viduržemio jūros jachtų uostas, čia šmirinėja brangūs limuzinai, vakarais šnekučiuojasi pasaulio įžymybės, švyti garsių dizainerių vardais pavadinti salonai…

Bet vis tiek gali už 3 eurus išgerti kavos ar neblogo ispaniško alaus „San Migel“, su padavėju pašnekėti apie Arvydą Sabonį, Europos futbolo čempionatą. Benalmadenos kurorte akį taip pat patrauks uždaras turtingų jachtų savininkų miestas ant užutekio vandens.

Vaikus čia galima pradžiuginti šuoliais su gumomis ant batuto, jums kelią pastos siūlantys kelionę į jūrą jachtomis (apie 10-15 eurų val.), skrydį katerio tempiamu parasparniu, grįžti į viešbutį ne autobusu, o garlaiviu ir t.t. Bet geriausia keletą kilometrų baltu pakrantės marmuru žygiuoti pėsčiomis.

Uoslę kutena čia pat kepamų sardinių kvapas, skamba ispaniška muzika, o prie kavinės, žiūrėk, šoka flamenką…

Ne, tai ne viskas. Nes apie Ispaniją reikia arba visai nešvaistyti žodžių, arba kalbėti daug. Bet geriausia – pamatyti pačiam, pajusti ispanišką savastį, kuri, žinoma, jau pritaikyta čia plūstantiems pasiturintiems turistams.

Dar geriau, jeigu sugalvoji numoti ranka į „organizuotą“ turizmą, išsinuomoti automobilį ir… Bet apie tai – kitame rašinėlyje.

Tas saldus žodis – gimtinė… (poetiniai ir nostalgiški miestiečio pamintijimai)

Kuo labiau tolsta vaikystės metai ir tarsi nuotraukoje pamažu pamažu ryškėja to nerūpestingo, bet be galo imlaus meto fragmentai, tuo didesnis atsiranda noras tai kažkur ir kažkokia forma užfiksuoti, paskleisti, sudėlioti, lyg manytum, kad be tavęs tai niekas ir taip gražiai nėra ir nebus daręs, kad tai taps dažno mūsų savastimi ir išgyventa praeitimi. Iš esmės blaiviu protu suprantu, kad taip nėra: kiekvienas mūsų turi SAVO unikalius praeities įspaudus, šventus prisiminimus, į kuriuos su nešvariais batais įeiti nevalia, o ir svetimom rankom žarstyti negalima. Nes tai intymu. Tai – TAVO.Bet bąlstant plaukams kažkokia pakusa ima ir sušnabžda: na, neuždaryk praeities savyje, paviešink savo ilgesį, savo jausmus, SAVO tėvynės ir gimtinės matymą – per atskiras skaidulas, įvykius, nuotaikų ir įspūdžių fragmentus. Jautrus tai užsiėmimas, žinau: emocijos liejasi per kraštus, spaudžia ašaras, gomurį, nors tūlas paskui gal pasakys – argi anas ką nors originalaus pasakė? Continue reading…