Pradedame skelbti ištraukas iš Sūduvos krašto šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų, kurie prieš keletą metų buvo sudėti į taip ir neišėjusią knygą. Sodri „kaimiška“, nevengianti svetimybių, šiek tiek leidyklos redaktorių pataisyta kalba šį tekstą daro autentišku ir patraukliu. Continue reading…
Liūdnai savo turtingo gyvenimo istoriją baigusio Napoleono Bonaparto (Napoleono I-ojo) sąsajos su Lietuva neturi jokio genealoginio atspalvio. O vis dėl to jis buvo svarbus – ir nebūtinai kaip užkariautojas – Lietuvai. Kodėl? Siūlome dar vieną kiek pakoreguotą pasakojimą iš ankstesnių autoriaus rašinių, patalpintų knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“ (Kaunas, 2012).
Geopolitinės prielaidos
Per šimtmetį suformuotos Švedijos sukurtos „Baltijos imperijos“ karai su ATR ir Rusijos imperija dėl geresnio priėjimo prie Baltijos jūros baigėsi garsiuoju Poltavos mūšiu (dabartinėje Ukrainoje) 1709 m. liepos 8 d. , kuriame nugalėtoju tapo Petras I. Nors baigiamajame karų etape ATR nedalyvavo, bet pergalės rezultatus ji pajuto. Kaip rašoma Lietuvos istorijos instituto 2009 m. liepą išplatintame 300-ųjų Poltavos mūšio metinių proga išleistame aplinkraštyje, pirmiausia į sostą 1710 m. sugrįžo saksų dinastijos atstovas Augustas II Vetinas, o gana greitai stipriausia regiono valstybe tapusi Rusija kartu su Prūsija ėmė daryti įtaką viso regiono ir Respublikos santykiams.
Karai su švedais nusiaubė Lietuvos ūkį, o čia dar 1706 m. kilo maras. Ėmė nykti didikų giminė, dingo Sapiegų didybė, Augusto II valdoma valstybė ėmė irti. Šiomis sąlygomis įsigalėjo Rusijos imperija, kurios pastangomis XVIII a. pabaigoje pradėjo irti ir ATR. Pagrindinės žaidėjos regione tapo Rusija, Austrija ir Prūsija. Karalius Augustas III, kaip rašo A. Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, tik rūpinosi savimi, savo išvaizda, o valstybė visai pakriko.
Sustiprinusi savo pozicijas Rusija susidūrė su nauja jėga – Užnemunę užvaldžiusia Prūsija ir Varšuvos kunigaikštiją sudariusia Napoleono Prancūzija. Šis susidūrimas sukėlė garsiuosius Napoleono karus.
2012-ieji Lietuvoje buvo vadinami prancūzmečiu arba napoleonmečiu. Kauno, Vilkaviškio ir kai kurių kitų rajonų savivaldybės kaip patrakusios puolė pompastiškai pažymėti prieš 200 metų vykusį Napoleono kariaunos žygį per Lietuvą į Rusiją. Šis „tranzitinis“ okupacinės kariuomenės maršrutas taip paveikė vietos valdininkų sąmonę, kad buvo metamos nemažos lėšos surengti daug kainuojančias persikėlimo per Nemuną inscenizacijas, statomus pontoninius tiltus, vyko mūšių spektakliai, fejerverkai, pristatytos XIX a. pradžios prancūzų virtuvės, veikė parodos ir t.t.
Tų laikų provincialumo neatsikratę lietuviai ir šiandien mano, kad tada prancūzai jiems nešė laisvę, išsivadavimą iš carizmo, naujos ART ar LDK atgaivinimą. Na, bent pusmečiui…
Imperatorius-šachmatininkas
Taigi, šįkart grįžkime į gilesnę istoriją, kuri šiaip ar taip sužadino tautinius lietuvių, ypač lietuviškos bajorijos, jausmus.
Po paskutiniojo, trečiojo, Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis buvo patekusi į Rusijos imperijos sudėtį. Tačiau Europoje ėmė stiprėti Prancūzijos – vienos iš didžiausių pasaulio kolonizatorių – įtaka. Nuolat su britų imperija konkuruojanti Bonapartų dinastija pagimdė naują agresorių – Napoleoną Bonapartą, pasivadinusį Napoleonu I.
Kilęs iš neturtingų Korsikos didikų šeimos, kurios atstovai buvo ir Olandijos, Neapolio, Vestfalijos bei Ispanijos karaliais, sulaukęs vos 16 metų jis tarnavo kariuomenėje. Tolesnis būsimo valdovo likimas buvo susijęs su didžiąja Prancūzijos revoliucija. Už Tulonos vadavimą nuo anglų interventų 1794 m. Napoleonui suteikiamas generolo laipsnis, bet už simpatijas revoliucionierių vadui M. Robespierre‘ui (Maximilien François Marie Isidore de Robespierre, už pasipriešinimą monarchijai 1794 m. liepos 28 d. giljotinuotas) buvo kelioms savaitėms suimtas. 1795 m. spalį jo nedidelė kariuomenė numalšina monarchistų maištą, o po metų jis užima Šiaurės Italiją ir Milaną, kariauja su austrais, pasirašydamas taikos sutartį su Austrija.
Paskui – 1798 m. liepos žygis į Egiptą, kur pralaimėjo anglų admirolo H.Nelsono laivynui, todėl neįvykdė tolesnės užduoties – užkariauti kitą britų valdą Indiją…
Po nesėkmingų žygių į Rytus puikaus šachmatininko ir politinės kovos virtuozo Napoleono apetitas tik auga. Būdamas vos 30-ties, jis tampa Prancūzijos valdovu, o nuo 1804-ųjų gruodžio 2 d. – imperatoriumi, paskui – ir Italijos karaliumi bei Reino sąjungos protektoriumi. (Visi jo titulai buvo panaikinti 1814 m. balandžio 6 d., ištrėmus generolą į Elbos salą, iš kurios jis pabėgo ir dar beveik keturis mėnesius 1815 m. kovo 1 d. iki birželio 22-osios išbuvo Prancūzijos valdovu, kol galutinai ištremtas į šv. Elenos salą, kur ir mirė nuo skrandžio vėžio 1821 m. gegužės 5-ąją).
Klastingas Rusijos ir Prancūzijos flirtas
Taigi, XIX a. pradžioje Napoleonas pasisuka veidu į Europos Rytus. 1806 m. jis įžiebia karą su Prūsija, išprovokavęs susidūrimą su ja. (1805 m. gruodžio 12 d. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį. Napoleonas, pasiūlydamas Hanoverį grąžinti britams, sulaužė sutartį. Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją). Karalius Frydrichas Vilhelmas III 1806 m. spalio 9 d. paskelbia Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau pralaimi keletą svarbių mūšių, o pats su visu dvaru priverstas bėgti į Klaipėdą, vėliau – į Karaliaučių.
Rytprūsius tuomet gynė carinė Rusijos armija. 1806 m. gruodį visa Lenkija jau buvo užimta. Po Rusijai nesėkmingo Frydlando mūšio 1807-ųjų birželio 14 d. Prancūzijos ir Rusijos imperatoriai Napoleonas I ir Aleksandras I nutarė pasirašyti taikos sutartį. Taikos derybos truko apie dvi savaites, o Tilžės sutartį abu valdovai pasirašė ant karališkai įrengto plausto Nemune. Prie jos po poros dienų buvo priversta prisijungti Prūsija. Napoleonas dar iš trijų respublikų (Saksonijos, Vestfalijos ir Dancigo) sudarė vadinamą Varšuvos didžiąją hercogystę, kuri trumpam atgaivino Lenkijos ir Lietuvos viltis atkurti ATR.
Iš pradžių pagal Tilžės sutartį Rusijos ir Prancūzija viena kitai padėjo: kartu vykdė Britų salų blokadą, o prancūzai rėmė rusus kare su Turkija (per šį karą Rusija iš Turkijos atėmė Besarabiją, o Prancūzija gavo Jonijos salas ir Dalmatiją).
Tačiau tokia parama truko neilgai. Rusija pamažu atlaisvino britų blokados varžtus, o 1810 m. gruodį paskelbė įsaką dėl prancūziškų prekių įvežimo suvaržymų. Taip Napoleonui buvo parodyta, kad Tilžės taikos sutartimi išardyta antiprancūziška koalicija vėl pradėta lipdyti.
Tipiška diktatorių baigtis…
Bet Napoleonas I-asis nelaukė liūdnos baigties. Kaip įprasta diktatoriams, jis sulaužė pradėjusią byrėti Tilžės sutartį ir 1812 m. birželio 23-ąją peržengė Rusijos sieną ties Kaunu.
Bet iš pradžių jo Didžioji Armija („Grande Armee“) užėmė Lietuvos Užnemunę, kuri nuo 1867 m. pradėta vadinti Suvalkija. Po ATR padalijimo ši savito likimo žemė turėjo izoliuotą nuo likusios Lietuvos statusą. Dėl geresnių ekonominių ir socialinių sąlygų čia anksčiau susiformavo valstietiškas tautinės inteligentijos sluoksnis, o dėl 60-čia metų anksčiau negu visoje Lietuvoje panaikintos baudžiavos ir vėlesnių žemės reformų bei valstiečiams suteiktos asmens laisvės gyvenimo sąlygos čia buvo palankesnės. Nuo 1815 m. visos LDK priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau Suvalkijoje rusifikacija neįgavo tokių mastų. Valstiečiams buvo suteikta laisvė leido leisti savo vaikus studijuoti Europoje, iš kur jie atsiveždavo tautinio atgimimo idėjų.
Taigi, Vilkaviškio dvare 1812-ųjų birželio 19-20 d. dvi dienas apsistojęs Napoleonas ėmė ruoštis Rusijos antpuoliui. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Apsižvalgęs nuo dabartinės Garliavos kalvų (dabar viena taip ir vadinama – Napoleono kalva; jos priklausė Varšuvos kunigaikštystei), jis įsakė forsuoti Nemuną. Kaunas buvo užimtas greitai, netgi be aukų. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Prancūzijos kariuomenės žygio per Lietuvą maršrutas ir dabar vadinamas Napoleono traktu. Jis ėjo maždaug šiais laikais modernizuotu buvusiu Kauno-Vilniaus plentu…
Kaip naujas okupantas niokojo kraštą…
Caro kontroliuojama Lietuva naujus atėjūnus sutiko kaip išvaduotojus. Daugelis lietuvių Napoleono atėjimą siejo su išsivadavimu iš Rusijos imperijos. Vėl atgimė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės viltys. Napoleono karas pažadino svajones atkurti prieš 17 metų subyrėjusią ATR, savarankišką jungtinę valstybę. Napoleonas 1812 m. liepos 1 d. įsaku iš vietos bajorų buvo net sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai vadovavo maršalka Stanislawas Soltanas. Bet kai liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija, prancūzai vadovauti komisijai paskyrė jau savo žmogų – Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą.
Laisvės svajones kurstė lenkų bajorija, kuri pasipriešinime carizmui vis dar vaidino lemiamą vaidmenį. Napoleonas tai išnaudojo, o jo armijoje kovėsi daug įvairių šalių vakarietiškai nusiteikusio jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna nuo Suvalkijos iki Vilniaus buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.
Napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas, buvęs Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas Vytautas Kuzmickas teigė, kad Napoleono asmenybė turėjo didelę reikšmę 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimams, XX a. pradžios pasipriešinimui carizmui ir nepriklausomybės sąjūdžiui. Kita vertus, istorikas Virgilijus Pugačiauskas skeptiškai vertina prancūzmečio įtaką tautiniam sąmoningumui. Kaip rašė laikraštis „Kauno diena“, ties Nemunu sutelkta carinė kariuomenė nepaliko jokių vilčių puoselėti laisvės idėjas, o ir valstybingumas tais laikais buvo suprantamas tik kaip sąjunga su Lenkija. Tiesa, lietuviai noriai rėmė Prancūzijos armiją pašarais, maistu, mobilizavo net 17 tūkst. karių reguliarią savo kariuomenę, bet savarankiškumo lūkesčiai nepasiteisino. Atvirkščiai: kaip tvirtina istorikas, ši kova kartu su prancūzais sukėlė gilų visuomenės nusivylimą, dėl to smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, o po pusmečio sugrįžusi carinė valdžia dar labiau puolė rusifikuoti kraštą.
Kauno dienraštis pagal liudininkų užrašus aprašė ankstų 1812 m. birželio 23-iosios rytą prasidėjusį persikėlimą per Nemuną. Prancūzų karininkas Nicolas Fayeras savo dienoraštyje taip rašė: „Mačiau impozantiškiausią ir žavingiausią spektaklį, kurio niekada nematė mūsų žvilgsniai. Ant aukštos kalvos įsikūręs Napoleonas matė gerą tvarką ant trijų pontoninių tiltų. Kiekvienas pulkas žygiavo su muzika, o trimitų garsai susimaišė su šauksmais “Tegyvuoja Napoleonas!”.
Tačiau, pasak bernardinų vienuolio dienoraščio, Kauno gyventojams tai nekėlė šventinės nuotaikos. Greičiau priešingai. „Kai armija įžengė į miestą, prancūzai puolė po namus ieškodami maisto. Visoje apylinkėje nusiaubė laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – rašė bernardinas savo dienoraštyje.
Iš tikrųjų nuo siautėjančios kariuomenės labai nukentėjo Kauno bažnyčios ir vienuolynai. Istoriko V. Pugačiausko duomenimis, iš septynių Kauno bažnyčių smarkiai nukentėjo penkios, iš septynių vienuolynų didžiulių nuostolių patyrė irgi penki.
Dar baisesnė buvo šaltą gruodį grįžtanti, prie Maskvos sumušta ir išbadėjusi Napoleono kariauna.
Paskui mes žinome, kas atsitiko: pergalingas prancūzų „Grande Armee“ žygis baigėsi Maskvos užėmimu ir pralaimėjimu generolui M.Kutuzovui Borodino mūšyje. Išbuvęs nusiaubtoje Maskvoje apie mėnesį, bet taip ir neprivertęs caro Aleksandro I pasirašyti taikos sutarties, Napoleonas davė įsakymą trauktis. Tai nebuvo tvarkingas traukimasis, o desperatiškas bėgimas, kurį sunkino nuolatinis alkis, priešo persekiojimas ir ankstyvi šalčiai. Dar ir dabar linkint blogo sakoma: kad tau atsitiktų taip kaip prancūzui rusų žiemą…
Į Vilnių jis sugrįžo tik gruodžio 6-ąją, bet čia neužtruko, ir gruodžio 11-ąją ties Kaunu, prie Aleksoto tilto, rusų kariuomenė vėl paklojo nemažai prancūzų kareivių. Manoma, kad ties Vilniumi žuvo apie 40 tūkst., o prie Kauno – dar tiek pat, iš viso – apie 90 tūkst. prancūzų. Visas Napoleono traktas esą nuklotas prancūzų kareivių ir karininkų kūnais. Ir ne tik: jau porą šimtmečių sklinda gandai, jog užkariautojai bėgdami Lietuvos žemėje paliko milžiniškus Rusijoje prisiplėštus turtus…
Paskui žinome, kas atsitiko: grįžęs į Paryžių imperatorius pralaimėjo dar mūšį ties Leipcigu, o vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios pabėgo, sukaupė naujų jėgų, bet 1815-ųjų kovo 18 d. patyręs naują didžiulį pralaimėjimą britams prie Vaterlo, buvo galutinai ištremtas į šv.Elenos salą, kuris mirė nuo skrandžio vėžio (o gal nunuodytas arsenu) 1821 m. gegužę.
Ką švenčia rusai ir mes?
Beje, Rusijos tyrinėtojai kritiškai vertina ir M.Kutuzovo indėlį į 1812 m. rugsėjo 7 d. įvykusį Borodino mūšį, kurio 200-ąsias metines pompastiškai ruošiamasi paminėti Rusijoje. Iki šiol liaupsinamas karvedys Borodino lauke prarado 55 tūkst. rusų kareivių, o prancūzai – pusantro karto mažiau, pastebi vienas diskusijų dalyvis savo bloge portale Gidepark.ru. Atraportavęs Peterburgui apie pergalę, M.Kutuzovas Maskvą atidavė priešui.
Beje, 1812 m. gruodį M. Kutuzovas Vilniuje surinko 97 tūkst. kareivių armiją ir puolė vytis Napoleoną. Vien tik per žygį nuo Tarutino iki Nemuno carinė armija prarado 50 tūkst. žmonių. Bet atvykęs į Vilnių imperatorius Aleksandras I feldmaršalui įteikė I laipsnio šv. Georgijaus ordiną ir į M. Kutuzovą kreipėsi šiais žodžiais: „Jūs išgelbėjote ne tik Rusiją, jūs išgelbėjote Europą“.
Blogo autorius ironiškai jį lygina su J.Stalinu, kuris po 130 metų leido vokiečiams apsiausti Leningradą ir numarinti milijoną jo gyventojų, bet „tautų tėvas“ iki šiol laikomas didvyriu. O Borodino lauke žuvę rusų kariai kartu su kritusiais prancūzais buvo palaidoti tik po dviejų mėnesių… 2012 m. jubiliejaus proga buvo rengiamas žygis Maskva – Paryžius, kuriam vadovaavo ne koks kariškis, o muitinės generolas Andrėjus Beljaminovas, ironiškai pastebėjo autorius.
Nekritiškai to meto okupacijai buvo nusiteikusi ir Vilkaviškio bei Kauno valdžia. Tais metais Suvalkijoje nuo pavasario vyko renginiai, šlovinantys Napoleono žygį. Kaune pusę metų buvo rengiamasi gyvosios istorijos festivaliui „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812-ieji“. Mieste birželio 23-ąją vyko didžiulė tarptautinė šventė – prancūzų persikėlimo per Nemuną ties sala inscenizacija, mūšio su Rusijos armija rekonstrukcija, veikė parodos, vyko konferencijos, priėmimai, puotos ir t.t.
Ką napoleonmetis davė Lietuvai?
Grįžkime į tų tolimų metų birželį. Prancūzų okupacija, nors ir pusmečio trukmės, suteikė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės vilčių. Kaip „Muziejininkystės biuletenyje“ (2002, nr. 5-6) rašė Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas menotyrininkas Vidas Poškus, Napoleono karas su Rusija pažadino svajones atkurti prieš 17 metų žlugusią ATR, tai yra savarankišką jungtinę valstybę. Jo armijoje kovėsi nemažai vakarietiškai nusiteikusio lietuvių jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna Lietuvoje buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.
Napoleonas 1812 m. liepos 1 d. įsaku iš vietos bajorų buvo sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai pirmininkavo XVIII a. pabaigoje buvęs rūmų maršalka Stanislawas Soltanas. Ją sudarė 7 komitetai, administravę keturias LDK sritis, prancūzų vadintas departamentais.
Tačiau lenkai joje turėjo lemiamą įtaką. Liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija. Bet Napoleonas, pajutęs, kad ši struktūra slysta iš Paryžiaus kontrolės, rugpjūčio 24 d. komisijos pirmininku paskyrė Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą (1761 – 1822). Komisija tapo vien tik prancūzų armijos aprūpinimu užsiimančią koordinatore, o nesėkme pasibaigęs Napoleono žygis į Rusiją gruodžio pabaigoje visiškai palaidojo lietuvių viltis atkurti valstybingumą.
Kita vertus, ši okupacija Lietuvoje išplatino revoliucines prancūzų idėjas ir paskatino tautinį judėjimą carinėje Lietuvoje. Kaip sakė napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas V.Kuzmickas, Napoleono asmenybė įkvėpė 1830-1831 ir 1863-64 m. sukilimus, ir nors jie baigėsi nesėkme (po antrojo visoje Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava), valstybingumo idėjos niekur nedingo. Nors ir buvo LDK atkūrimo Rusijos sudėtyje šalininkų, tačiau, stiprėjant carinėms represijoms, augo ir lietuvių tautinis sąmoningumas, XX-ojo a. pradžioje virtęs nepriklausomybės sąjūdžiu.
Baigę skelbti 26 pasakojimų ciklą apie lietuvius ar lietuviškos kilmės pasaulinio garso asmenybes bei jų protėvius (iš 2022 m. išleistos knygos „Lietuviais esame mes gimę“) Įdomioms istorijoms siūlome dar keletą šiek tiek pataisytų straipsnių iš ankstesnio autoriaus rinkinio „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ (Kaunas, 2014). Continue reading…
Visi metai, skirti šv. Juozapato Kuncevičiaus mokymui – vienytis įvairių konfesijų bažnyčioms, eina į pabaigą. Dalis šio šventiko ir kankinio idėjų buvo atskleidžiama ir šiame metiniame „Lietuvos aido“ projekte, kuriame, be kita ko, pasakojome ir apie Vilnių, Klaipėdą, pajūrio regioną, kitus Lietuvos regionus, jų istorinę praeitį, ryšius su plačiuoju pasauliu, tikėjimo, istorinių kataklizmų ir didžiųjų permainų peripetijas. Baigiamasis straipsnis – apie šiandienos stačiatikių bažnyčios (cerkvės) problemas, kurios liečia ir valstybės visuomeninį gyvenimą geopolitinių krizių fone. Continue reading…
Iš tikrųjų, Lietuva turi kuo didžiuotis. Visų įžymybių nesuminėsi. O štai šis pasaulinio garso vyras, kurio seneliai kilę iš Gaurės kaimo, buvusio netoli Prūsijos sienos, prieš 10 metų gavo Nobelio ekonomikos premiją. Kas jis? Paskaitykite. Šis pasakojimas vienas iš paskutiniųjų, talpintų knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022). Beje, Nobelio premijos teikiamos kiekvienų metų gruodžio 10 dieną – A. Nobelio mirties dieną… Continue reading…
Vargu, ar mes galime didžiuotis, kad kai kurios pasaulyje garsios asmenybės turi lietuviškas šaknis, jie patys arba jų protėviai kilę iš Lietuvos. Būtent taip turėtume vertinti ir šią kaunietę. Naujas savaitgalio skaitymas iš knygos „Lietuviais esame mes gimę“.
Kaunietė – „pavojingiausia moteris Amerikoje“. Tai ne kokio nors dipukų laikraščio frazė, o šią moterį iš Kauno taip pavadino FTB įkūrėjas Edgaras Hooveris, kuris pats buvo vadinamas įtakingiausiu žmogumi JAV, nes jo rankose buvo šalies saugumas, o politikai – jo kišenėse.
Beje, kad daugiau atskirai apie tai nerašyčiau, priminsiu, kad su E. Hooverio veikla susijęs kitas emigrantas iš Lietuvos, ketvirtajame dešimtmetyje vienas pavojingiausių Amerikos nusikaltėlių Alvinas Karpis (Albinas Francis Karpovicz, arba Karpavičius, 1907 – 1936), kurio suėmime Naujajame Orleane asmeniškai dalyvavo pats FTB direktorius. A. Karpio suėmimas padėjo E. Hooveriui tapti ilgamečiu biuro vadovu, vadovavusiu šiai įstaigai dar 36 metus, o iš viso beveik pusšimtį metų, iki pat savo mirties 1972-aisiais.
Bet nedelskime ir „ieškokime moters“. Continue reading…
Įdomiuose sekmadienio skaitymuose siūlome pasakojimą apie neeilinę asmenybę iš muzikos ir literatūros pasaulio, kurio šaknys – Lietuvoje. Bet pradžioje – keletas svarbių pastabų. Skaitytojas straipsnį taip pat ras knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).
Šį kartą mūsų „Įdomiose istorijose“ – pasakojimas apie iš Lietuvos kilusį žmogų, kurio gyvenimas neatnešė šlovės jo protėvių tėvynei. Tačiau ši asmenybė iš tiesų buvo garsi…
Straipsnis iš autoriaus knygos „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).
Jau ne kartą rašiau, kad iš Lietuvos po visą pasaulį paplitusios asmenybės, moksliškai sakant, buvo tokios kontraversiškos, kad jų margumas toli pralenkia genio spalvų įvairovę. Tai lyg ir nestebintų, nes juk iš Lietuvos per daugelį šimtmečių išvyko keli milijonai žmonių, o vien nuo 1990 m. gyventojų skaičius mūsų šalyje, Europos migracijos tinklo (EMN) duomenimis, sumažėjo beveik 900 tūkstančių – nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln. (natūralus prieaugis sumenko beveik 219 tūkstančių).
VDU Išeivijos instituto svetainėje pateikta išsami emigracijos analizė – nuo jos pradžios XII-XIV a., išskiriami pasitraukimo iš Lietuvos etapai. Žinoma, tikslių emigracijos apimčių nėra. Minimas XVII a. srautas, kai radikalieji Lietuvos protestantai (arijonys) XVII a. bėgo nuo kontrreformacijos teroro. Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.
Analizėje dar išskiriami XIX a, pabaigos (9-ojo dešimtmečio) ir XX a. pradžios emigracijos etapai. Pavyzdžiui, 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897-1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus. 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių, bet 53 proc. į JAV 1899-1914 m. atvykusių lietuvių buvo neraštingi. Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga. 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė virš 100 tūkst. gyventojų. Continue reading…
Šiuose savaitgalio skaitiniuose – apie visame pasaulyje garsų prūsų ir lietuvių filosofą, kurio kilmė taip ir iki galo neišaiškinta. Straipsnis parengtas pagal 2022 m. išleistą knygą „Lietuviais esame mes gimę“.
Šį kartą pradėsiu nuo filosofijos. Vienas garsus lietuvių (taip, lietuvių!) filosofas savo veikaluose mėgino atskirti tikėjimą nuo proto. Jis rašė, kad yra trys tokios pagrindinės idėjos: psichologinė, kosmologinė ir teologinė. Jas apmąstydamas, žmogaus protas susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais, arba antinomijomis. Šios antinomijos formuluojamos viena kitą neigiančių tezių forma:
Tokia būsena džiugina skeptiką, tačiau kritinį filosofą verčia susimąstyti, ir nerimauti”, – apibendrindamas rašė šis filosofas.
Specialistas gal ir atpažins, kad tai – Imanuelis Kantas, žymus Prūsijos ir Lietuvos klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, vienas didžiausių žmonijos mąstytojų, kilusių iš Klaipėdos krašto, o gyvenusio ir dirbusio Karaliaučiuje, iš kurio per visą savo be kelių mėnesių 80 metų trukusį gyvenimą nebuvo nė karto išvykęs. Tiesa, ketverius metus mokytojavo Jučiuose, o paskui Ostrudoje (šiaurės Lenkijoje) ir trumpai Rautenberkyje (Kamantuose arba dabar Uzlovoje).
Balniaus giminės intriga
I.Kanto lietuviška kilmė kelia tam tikrą intrigą. Ją vaizdingai aprašė laikraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė A. Milinienė. Pasidomėkime.
1724 m. balandžio 22 dieną sename mieste, XIII a. įsikūrusiame baltų žemėse prie Baltijos jūros Vyslos įlankos, vadinamos Aistmarėmis, kur įteka Priegliaus upė, nedideliame pakrantės name amatininkų šeimoje gimė berniukas. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo šventojo Emanuelio diena, ir vaikas buvo pavadintas šiuo vardu, kuris reiškia „Dievas su mumis.“
Imanuelis gimė ketvirtas šeimoje, bet tapo vyriausias. Mama Ona Regina Kant, mergautine pavarde Roiter (Anna Regina Reuter, 1697 – 1737), iš viso pagimdė devynetą vaikų, iš jų užaugo tik penki. Pirmagimis gimė negyvas, dar trys mirė mažiukai. Imanuelis turėjo tris jaunesnes seseris – trejais metais vėliau už jį gimusią Mariją Elžbietą, šešeriais – Oną Luizę, septyneriais – Kotryną Barborą ir vienuolika metų jaunesnį brolį Johaną Henriką. Tėvas – Johanas Georgas Kantas (Johann Georg Kant, 1682 – 1746), abu tėvai – balnų, pakinktų meistrai.
Mama mirė, kai Imanueliui buvo 13 metų. Sekant genealoginio medžio atšakas, tyrinėtojas vokiečių istorikas Hansas Mortensenas nustatė, kad filosofo prosenelis Richardas XVII a. gyveno Kantvainių kaime netoli Priekulės, šalia Agluonėnų ir vokiškai nemokėjo, nes testamentą jam padėjo sudaryti vertėjas. Šiame kaime Richardas turėjo užeigą „Verdenė“ ir buvo kaimo šaltyšius (dabar sakytume – seniūnas). Bet vėliau, 1650 m., prosenelis išsinuomojo karčemą, o paskui dar ir tokią pačią užeigą Verdainėje (vok. Werdene, netoli Šilokarčemos, dabartinės Šilutės miesto ribose).
Yra žinoma, kad XVII a. čia apsigyveno nuo religinio persekiojimo pabėgę škotai. Mat, škotai buvo reformatai bei irvingistai – tokia protestantų atšaka, o anglai – anglikonai. 1683 m. dabartinėje Tiltų g. škotų reformatai pasistatė naują bažnyčią, o Grįžgatvio gatvėje buvo škotų kapinės. Bet A. Milinienė rašo, kad visi britai sugyveno taikiai, o kai kurie net buvo renkami Klaipėdos merais. Todėl I. Kantas viename iš savo laiškų bičiuliui spėjo, kad jo šaknys škotiškos: senelis į Rytprūsius, matyt, bus atkakęs iš Škotijos. Bet H. Mortensenas teigia, kad filosofas klydo, manydamas, kad ta giminystė – tai dviejų Richardo dukrų vedybos su atvykėliais škotais. Vienai jų dviem turto perdavimo raštais tėvas skyrė visą nuosavybę.
H.Mortensenas mano, kad šeima kalbėjo kuršių tarme. Šį tarmė artima latvių kalbai, bet patys kuršininkai buvo paplitę ir Nidoje prie Grobšto rago, kur nuo XVI a. jie tapo gyventojų dauguma, iki 1958 m. gyveno Kuršių nerijoje, siaurame pajūrio ruože Melnragėje, Karklininkuose bei Klaipėdos Bomelsvitėje. Nuo 1956 m. dauguma jų išvyko į Vakarų Vokietiją ir apsistojo prie Kylio, gi čia likę kuršininkai pamažu „sulietuvėjo“, tapo lietuvninkais.
Kuršių tarme, kuri panaši į dabartinę latvių, kalbėdavo tik žvejai, ir tai buvo tik žodžio bei bendravimo kalba, o bažnyčioje kunigai pamokslavo lietuviškai arba vokiškai. Dabar ši kalba Nerijoje sunaikinta. Buvęs Nidos žvejas kraštotyrininkas Richardas Pytčas (Pietsch, 1915 – 2007) 1991 m. sudarė kuršių – vokiečių kalbų žodyną („Deutsch-Kurisches Wörterbuch“) ir 1982 m. abiem kalbomis parašė knygą apie Nidos žvejų gyvenimą ir papročius („Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“), rašoma Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos tinklapyje.
Škotas, lietuvis ir rytprūsis?
I.Kanto lietuviška kilme abejoja istorijos tyrinėtoja Nerija Putinaitė, kuri žurnale „Naujasis židinys – Aidai“ (2003 m., Nr. 7 – 8) įtarė, jog filosofo savinimasis tėra mūsų sentimentai, „nacionalistiniai lietuvių instinktai“, kurie niekuo nepagrįsti. Ji rašė, kad yra įrodymų dėl jo škotiškos ar net švediškos kilmės (kai kur pavardė buvo rašoma Candtas ar Kandtas). Mat, 1629 m. – po Štūmo (Stuhmo) paliaubų tarp Švedijos ir Lenkijos, Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, Kuršių nerija, Fišhauzenas bei Piluva šešeriems metams buvo perduoti Švedijos administracijai.
Autorė mini ir Rytprūsių istorikų Gertrūdos Heinrich – Mortensen ir Hanso Mortenseno tyrimą dėl kuršiškų filosofo šaknų. Jie atliko net I. Kanto kraujo tyrimą. Kaip buvo rašyta pedagogo ir istoriko Martyno Gelžinio (1907 – 1990) knygoje „Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva“ (Vilnius, 1996), dėl savo darbų apie Rytų Prūsijos kolonizavimą šie mokslininkai buvo iškviesti į reicho vidaus reikalų ministeriją, juos apklausė gestapas. Šią hipotezę galime aptikti jau 1937 m. jų paskelbtuose tyrimuose, tačiau ji visiškai išplėtota 1953 m. straipsnyje „Kanto proseneliai iš tėvo pusės ir jų aplinka“. N. Putinaitė įtaria, kad vokiečių istorikai buvo suinteresuoti teigti jo lietuvišką kilmę, nes žmona Gertrūda buvo kilusi iš Mažosios Lietuvos.
Gi istorikas Arsenijus Gulyga knygoje „Kantas“ tvirtina, kad filosofas neturėjo škotiško kraujo, o buvo „baltų kilmės“.
Dar reikia paminėti filosofijos profesoriaus Broniaus Genzelio studiją apie I. Kanto ryšius su Lietuva bei išsamiausią jų aptarimą 1997 m. išleistoje knygoje „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“. Joje profesorius atidžiau nagrinėja I. Kanto pažiūras bei įvairias hipotezes, išdėstytas žymiausiame jo veikale „Grynojo proto kritika“, tačiau kartu tvirtina, jog jo filosofinė sistema susikūrė prancūzų revoliucijos ir plintančių jakobinų idėjų įtakoje. Europos dalybose aktyviai dalyvavo ir Prūsija. Per bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės (ATR) agoniją I. Kantas rašė „Apie amžinąją taiką“ (1795), o vienas iš paskutiniųjų mąstytojo darbų buvo įvadinis žodis Mažosios Lietuvos švietėjo Kristijono Gotlybo Milkaus sudarytam ir 1800 m. išleistam vokiečių–lietuvių bei lietuvių–vokiečių kalbų žodynui („(Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Worierbuch“). Šiame ketvirtame iš keturių įvadiniame žodyje filosofas lietuvių kalbą apibrėžia kaip svarbią mokslui ir smerkia vyriausybės vykdomą germanizacijos politiką.
Neišvengsiu nepacitavęs B. Genzelio pateiktos I. Kanto straipsnio „Atsakymas į klausimą: kas yra švietimas?“ ištraukos, kurioje jis svarsto laisvės tema. „Mums reikalinga tiktai laisvė ir, be to, pati nekalčiausioji, laisvė visais atžvilgiais viešai naudotis savo protu. Bet štai aš iš visų pusių girdžiu: nesamprotaukit! Karininkas sako: nesamprotaukit, o mankštinkitės! Finansų ministerijos patarėjas: nesamprotaukit, o mokėkit! Dvasininkas: nesamprotaukit, o tikėkit! Tiktai vienintelis pasaulyje valdovas (čia B. Genzelis tvirtina, kad I. Kantas turėjo galvoje Prūsijos karalių Frydrichą II, kuris mėgino dėtis esąs meno ir mokslo „draugas ir globėjas”.- Č.I.) sako: samprotaukit kiek norit ir apie ką norit, bet pakluskit!). Čia visur apribojama laisvė. Kokie vis dėlto apribojimai trukdo švietimuisi? Kokie netrukdo, o jį skatina? – Aš atsakau: viešas naudojimasis savo protu visuomet turi būti laisvas, ir tiktai tai gali duoti žmonėms apsišvietimą.”
Kantas iš Kantvainių
Bet grįžkime prie žymiojo filosofo prigimties. 2014 m. Agluonėnuose vyko I. Kantui skirta konferencija ir joje buvo akcentuota, kad filosofas – dviejų tautų žmogus arba „rytprūsis“, bet ne grynas lietuvis. Tiesa, Kantvainiuose (vok. Kantwohnen), kurie dabar vadinami gandrų, rožynų ir pirčių kaimu, gyvenę jo seneliai, kurie vertėsi balnų gamyba ir odininkyste, paveldėjo šios vietovės pavadinimo šaknį. Netoli esančioje Priekulėje (vok. Prökuls) tuo laikotarpiu ir kelis šimtmečius prieš tai tikrai randamas kuršių kilmės „vaggeris“ (pažodžiui – nenuspėjamas, rizikingas, kaprizingas; angl. vagger – girtuoklis, vargeta; kitais aiškinimais „vagaras“ – tai seniūnas, prievaizdas, eigulys) šaltyšius Kantas.
Lietuvių išeivijos Vydūno premijos laureatas ir Klaipėdos krašto direktorijos narys (1935 m.) Martynas Anysas daro išvadą, kad Kanto protėviai gyvenę Kantvainiuose save vadino ne Kantais, bet Kantvoniais, kurie davė savo pavardę šitai apylinkei pavadinti. Taigi, I. Kanto prosenelis Richardas (ar Rikardas) turėjo lietuvišką Kantvainio pavardę. M. Anysas pastebi, kad šiame krašte yra daug kaimų, kurie gavo savo pavadinimus iš ten gyvenusių šeimų: Vanagas – Vanagai, Sauga – Saugai, Kisinis – Kisiniai, Dreižis – Dreižiai, Dovilas – Dovilai, Sakūtis – Sakūčiai, Gediminas – Gediminai.
M.Anysas rašo, kad „Kantvainiuose arba Kantvoniuose gyveno lietuviškų ūkininkų šeima Kantvainiai arba Kantvoniai. Tai yra, be abejojimo, sena žemaitiška pavardė su šaknimi Kant, kurią mes dar ir šiandien teberandame pavardėse Kanteika, Kantvydas, Kantrimas arba Kontrimas, Kantautas ir t.t. Šaknis Kant yra senlietuviška, kurios nerandame nei vokiečių, nei kitose kalbose“.
Lyginamas su Platonu
Klaipėdos universiteto mokslininkas Dainius Elertas žurnalo „Kultūros barai“ (2018 10 15) dar prideda ir savo požiūrį apie I. Kanto lietuvišką ar nelietuvišką kilmę. Jis rašo, kad garsus filosofas dievino Karaliaučių, laikė jį kone pasaulio pažinimo centru, bet pats tvirtino gimęs Tilžėje (dabartiniame Sovetske), kuri anais laikais varžėsi su Klaipėda. Jis manė esąs škotiškos prigimties.
Lundo (Švedija) vyskupui Lindblomui 1797 m. spalio 13 d. filosofas rašė: „Mano senelis, gyvenęs prūsiškame-lietuviškame Tilžės mieste, kilęs iš Škotijos. Vienas iš daugelio tų, kurie ankstesnio šimtmečio gale ir šio pradžioje nežinia dėl kokių priežasčių emigravo iš Škotijos didelėmis grupėmis – nemaža dalis į Švediją, o kiti apsigyveno Prūsijoje. Itin daug išplito per Klaipėdą (Memel), tą įrodo ten tebegyvuojančios Simpsonų, Macleanų, Douglasų, Hamiltonų šeimos ir daugelis kitų, įskaitant mano senelį, mirusį Tilžėje. Tai jau praeityje buvo gerai žinoma.“
Filosofo teiginiais apie jo šeimos kilmę pradėta abejoti XIX a., kai 1823 m. buvo paskelbti I. Kanto motinos vesti namų užrašai. Ir beveik visiškai jo kilmė patvirtina, kai Vokietijos istorikai Hansas ir Gertruda Mortensenai 1953 m. pateikė naują šių šaltinių interpretaciją ir iškėlė hipotezę apie baltiškas Kantų giminės – Imanuelio prosenelio Richardo, senelio Hanso ir filosofo tėvo Johano Georgo bei šio devynių vaikų – šaknis. Kaip Kantų tėvai nutolo nuo Klaipėdos, palikę čia nemažai nekilnojamojo turto ir balniaus verslo įmonių, D. Elertas tvirtina, kad tai ne šio tyrimo tikslas.
Išnašoje jis priduria: „Deja, pateiktų loginių argumentų kol kas neužtenka baltiškai Kantų kilmei pagrįsti, stokojama ir faktinių duomenų. Tačiau kritiška Hanso ir Gertrudos Mortensenų hipotezės analizė bei iškeltų klausimų sprendimas kuria prielaidas tolesniems tyrimams“.
Belieka pridurti latvių tyrinėtojo, žymaus istoriko Janio Stradinio tyrimą „Ar I. Kanto protėviai kilę iš kuršių?“, kuris buvo išverstas į lietuvių kalbą žurnale „Problemos“. Akademikas teigė, kad „buvo mėginimų l. Kanto pavardę kildinti iš lietuviško žodžio kantas – kantrus, ramus (J. Gabrys, 1915) ar iš prūsų kanto – kampas (E. Grigolaitis, 1950), tačiau šie vieni spekuliatyvūs aiškinimai nesiremia senaisiais raštais. Todėl šitokius l. Kanto genealogijos aiškinimus jo biografai apeina.“
Taigi, kaip sakoma, žymaus pasaulinio lygio filosofo „byla“ nebaigta. Tačiau mes turime teisę didžiuoti jo baltiškąja, o tiksliau – lietuvišką kilme, kuri dar kartą patvirtina, kad Lietuva nuo neatmenamų laikų pasauliui davė daug šviesaus proto talentų. Jais privalome didžiuotis. O baigsiu filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais iš interviu Klaipėdos laikraščiui: „Kantas lygintinas su Sokratu, Platonu, Aristoteliu, Dekartu… gal šešetu iš iškiliausių žmonijos mąstytojų per visą istoriją. Kantas padarė įtaką filosofijos istorijai, visai pasaulio kultūrai. Nė vienas Vakarų filosofiją studijavęs žmogus negali nežinoti Kanto.“
Lietuviai mėgsta žodį „pirmas“: jų ir kalba pasaulyje pati dainingiausia ir seniausia, jie pirmieji ir Sovietų Sąjungą ėmė griauti, o ir baltų ištakos unikaliausios… Šiame straipsnyje ir mes neatsisakome šio išskirtinumo. Jis taip pat buvo 2022 m. publikuotas knygoje „Lietuviais esame mes gimę“. Continue reading…