Kaip P. Stolypinas išmokė lietuvius varnas valgyti

Baigę skelbti 26 pasakojimų ciklą apie lietuvius ar lietuviškos kilmės pasaulinio garso asmenybes bei jų protėvius (iš 2022 m. išleistos knygos „Lietuviais esame mes gimę“) Įdomioms istorijoms siūlome dar keletą šiek tiek pataisytų straipsnių iš ankstesnio autoriaus rinkinio „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ (Kaunas, 2014). Continue reading…

Šv. Juozapato mokymas: kodėl stačiatikiai jį ignoruoja?

Visi metai, skirti šv. Juozapato Kuncevičiaus mokymui – vienytis įvairių konfesijų bažnyčioms, eina į pabaigą. Dalis šio šventiko ir kankinio idėjų buvo atskleidžiama ir šiame metiniame „Lietuvos aido“ projekte, kuriame, be kita ko, pasakojome ir apie Vilnių, Klaipėdą, pajūrio regioną, kitus Lietuvos regionus, jų istorinę praeitį, ryšius su plačiuoju pasauliu, tikėjimo, istorinių kataklizmų ir didžiųjų permainų peripetijas. Baigiamasis straipsnis – apie šiandienos stačiatikių bažnyčios (cerkvės) problemas, kurios liečia ir valstybės visuomeninį gyvenimą geopolitinių krizių fone. Continue reading…

Įdomios istorijos. Garsenybė iš Radvilų giminės

Iš tikrųjų, Lietuva turi kuo didžiuotis. Visų įžymybių nesuminėsi. O štai šis pasaulinio garso vyras, kurio seneliai kilę iš Gaurės kaimo, buvusio netoli Prūsijos sienos, prieš 10 metų gavo Nobelio ekonomikos premiją. Kas jis? Paskaitykite. Šis pasakojimas vienas iš paskutiniųjų, talpintų knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022). Beje, Nobelio premijos teikiamos kiekvienų metų gruodžio 10 dieną – A. Nobelio mirties dieną… Continue reading…

Įdomios istorijos. Ką mums paliko „raudonoji Emma“?

Vargu, ar mes galime didžiuotis, kad kai kurios pasaulyje garsios asmenybės turi lietuviškas šaknis, jie patys arba jų protėviai kilę iš Lietuvos. Būtent taip turėtume vertinti ir šią kaunietę. Naujas savaitgalio skaitymas iš knygos „Lietuviais esame mes gimę“.

Kaunietė – „pavojingiausia moteris Amerikoje“. Tai ne kokio nors dipukų laikraščio frazė, o šią moterį iš Kauno taip pavadino FTB įkūrėjas Edgaras Hooveris, kuris pats buvo vadinamas įtakingiausiu žmogumi JAV, nes jo rankose buvo šalies saugumas, o politikai – jo kišenėse.

Beje, kad daugiau atskirai apie tai nerašyčiau, priminsiu, kad su E. Hooverio veikla susijęs kitas emigrantas iš Lietuvos, ketvirtajame dešimtmetyje vienas pavojingiausių Amerikos nusikaltėlių Alvinas Karpis (Albinas Francis Karpovicz, arba Karpavičius, 1907 –  1936), kurio suėmime Naujajame Orleane asmeniškai dalyvavo pats FTB direktorius. A. Karpio suėmimas padėjo E. Hooveriui tapti ilgamečiu biuro vadovu, vadovavusiu šiai įstaigai dar 36 metus, o iš viso beveik pusšimtį metų, iki pat savo mirties 1972-aisiais.

Bet nedelskime ir „ieškokime moters“. Continue reading…

Plėšikas iš Virbalio – britų karo didvyris

Šį kartą mūsų „Įdomiose istorijose“ – pasakojimas apie iš Lietuvos kilusį žmogų, kurio gyvenimas neatnešė šlovės jo protėvių tėvynei. Tačiau ši asmenybė iš tiesų buvo garsi…

Straipsnis iš autoriaus knygos „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).

Jau ne kartą rašiau, kad iš Lietuvos po visą pasaulį paplitusios asmenybės, moksliškai sakant, buvo tokios kontraversiškos, kad jų margumas toli pralenkia genio spalvų įvairovę. Tai lyg ir nestebintų, nes juk iš Lietuvos per daugelį šimtmečių išvyko keli milijonai žmonių, o vien nuo 1990 m. gyventojų skaičius mūsų šalyje, Europos migracijos tinklo (EMN) duomenimis,  sumažėjo beveik 900 tūkstančių – nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln. (natūralus prieaugis sumenko beveik 219 tūkstančių).

VDU Išeivijos instituto svetainėje pateikta išsami emigracijos analizė – nuo jos pradžios XII-XIV a., išskiriami pasitraukimo iš Lietuvos etapai. Žinoma, tikslių emigracijos apimčių nėra. Minimas XVII a. srautas, kai radikalieji Lietuvos protestantai (arijonys) XVII a. bėgo nuo kontrreformacijos teroro. Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.

Analizėje dar išskiriami XIX a, pabaigos (9-ojo dešimtmečio) ir XX a. pradžios emigracijos etapai. Pavyzdžiui, 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897-1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus. 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių, bet 53 proc. į JAV 1899-1914 m. atvykusių lietuvių buvo neraštingi. Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga. 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė virš 100 tūkst. gyventojų. Continue reading…

Įdomios istorijos. Pasaulinio garso filosofas: painiava su kilme

Šiuose savaitgalio skaitiniuose – apie visame pasaulyje garsų prūsų ir lietuvių filosofą, kurio kilmė taip ir iki galo neišaiškinta. Straipsnis parengtas pagal 2022 m. išleistą knygą „Lietuviais esame mes gimę“.

Šį kartą pradėsiu nuo filosofijos. Vienas garsus lietuvių (taip, lietuvių!) filosofas savo veikaluose mėgino atskirti tikėjimą nuo proto. Jis rašė, kad yra trys tokios pagrindinės idėjos: psichologinė, kosmologinė ir teologinė. Jas apmąstydamas, žmogaus protas susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais, arba antinomijomis. Šios antinomijos formuluojamos viena kitą neigiančių tezių forma:

  • 1. Tezė: Pasaulis turi pradžią (ribą) laike ir erdvėje.
    Antitezė: Pasaulis laike ir erdvėje begalinis.
  • 2. Tezė: Viskas pasaulyje susideda iš paprasto.
    Antiezė: Nieko nėra paprasto, viskas yra sudėtinis.
  • 3. Tez: Pasaulyje egzistuoja laisvos priežastys.
    Antitezė: Nėra jokios laisvės, viskas yra gamta.
  • 4. Tezė: Pasaulio priežasčių eilėje yra kažkokia būtina esybė.
    Antitezė: Šioje eilėje nėra nieko būtino, viskas joje atsitiktina.

Tokia būsena džiugina skeptiką, tačiau kritinį filosofą verčia susimąstyti, ir nerimauti”, – apibendrindamas rašė šis filosofas.

Specialistas gal ir atpažins, kad tai – Imanuelis Kantas, žymus Prūsijos ir Lietuvos klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, vienas didžiausių žmonijos mąstytojų, kilusių iš Klaipėdos krašto, o gyvenusio ir dirbusio Karaliaučiuje, iš kurio per visą savo be kelių mėnesių 80 metų trukusį gyvenimą nebuvo nė karto išvykęs. Tiesa, ketverius metus mokytojavo Jučiuose, o paskui Ostrudoje (šiaurės Lenkijoje) ir trumpai Rautenberkyje (Kamantuose arba dabar Uzlovoje).

 

Balniaus giminės intriga

I.Kanto lietuviška kilmė kelia tam tikrą intrigą. Ją vaizdingai aprašė laikraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė A. Milinienė. Pasidomėkime.

1724 m. balandžio 22 dieną sename mieste, XIII a. įsikūrusiame baltų žemėse prie Baltijos jūros Vyslos įlankos, vadinamos Aistmarėmis, kur įteka Priegliaus upė, nedideliame pakrantės name amatininkų šeimoje gimė berniukas. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo šventojo Emanuelio diena, ir vaikas buvo pavadintas šiuo vardu, kuris reiškia „Dievas su mumis.“

Imanuelis gimė ketvirtas šeimoje, bet tapo vyriausias. Mama Ona Regina Kant, mergautine pavarde Roiter (Anna Regina Reuter, 1697 – 1737), iš viso pagimdė devynetą vaikų, iš jų užaugo tik penki. Pirmagimis gimė negyvas, dar trys mirė mažiukai. Imanuelis turėjo tris jaunesnes seseris – trejais metais vėliau už jį gimusią Mariją Elžbietą, šešeriais – Oną Luizę, septyneriais – Kotryną Barborą ir vienuolika metų jaunesnį brolį Johaną Henriką. Tėvas – Johanas Georgas Kantas (Johann Georg Kant, 1682 – 1746), abu tėvai – balnų, pakinktų meistrai.

Mama mirė, kai Imanueliui buvo 13 metų. Sekant genealoginio medžio atšakas, tyrinėtojas vokiečių istorikas Hansas Mortensenas nustatė, kad filosofo prosenelis Richardas XVII a. gyveno Kantvainių kaime netoli Priekulės, šalia Agluonėnų ir vokiškai nemokėjo, nes testamentą jam padėjo sudaryti vertėjas. Šiame kaime Richardas turėjo užeigą „Verdenė“ ir buvo kaimo šaltyšius (dabar sakytume – seniūnas). Bet vėliau, 1650 m., prosenelis išsinuomojo karčemą, o paskui dar ir tokią pačią užeigą Verdainėje (vok. Werdene, netoli Šilokarčemos, dabartinės Šilutės miesto ribose).

Yra žinoma, kad XVII a. čia apsigyveno nuo religinio persekiojimo pabėgę škotai. Mat, škotai buvo reformatai bei irvingistai – tokia protestantų atšaka, o anglai – anglikonai. 1683 m. dabartinėje Tiltų g. škotų reformatai pasistatė naują bažnyčią, o Grįžgatvio gatvėje buvo škotų kapinės. Bet A. Milinienė rašo, kad visi britai sugyveno taikiai, o kai kurie net buvo renkami Klaipėdos merais. Todėl I. Kantas viename iš savo laiškų bičiuliui spėjo, kad jo šaknys škotiškos: senelis į Rytprūsius, matyt, bus atkakęs iš Škotijos. Bet H. Mortensenas teigia, kad filosofas klydo, manydamas, kad ta giminystė – tai dviejų Richardo dukrų vedybos su atvykėliais škotais. Vienai jų dviem turto perdavimo raštais tėvas skyrė visą nuosavybę.

H.Mortensenas mano, kad šeima kalbėjo kuršių tarme. Šį tarmė artima latvių kalbai, bet patys kuršininkai buvo paplitę ir Nidoje prie Grobšto rago, kur nuo XVI a. jie tapo gyventojų dauguma, iki 1958 m. gyveno Kuršių nerijoje, siaurame pajūrio ruože Melnragėje, Karklininkuose bei Klaipėdos Bomelsvitėje. Nuo 1956 m. dauguma jų išvyko į Vakarų Vokietiją ir apsistojo prie Kylio, gi čia likę kuršininkai pamažu „sulietuvėjo“, tapo lietuvninkais.

Kuršių tarme, kuri panaši į dabartinę latvių, kalbėdavo tik žvejai, ir tai buvo tik žodžio bei bendravimo kalba, o bažnyčioje kunigai pamokslavo lietuviškai arba vokiškai. Dabar ši kalba Nerijoje sunaikinta. Buvęs Nidos žvejas kraštotyrininkas Richardas Pytčas (Pietsch, 1915 – 2007) 1991 m. sudarė kuršių – vokiečių kalbų žodyną („Deutsch-Kurisches Wörterbuch“) ir 1982 m. abiem kalbomis parašė knygą apie Nidos žvejų gyvenimą ir papročius („Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“), rašoma Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos tinklapyje.

 

Škotas, lietuvis ir rytprūsis?

I.Kanto lietuviška kilme abejoja istorijos tyrinėtoja Nerija Putinaitė, kuri žurnale „Naujasis židinys – Aidai“ (2003 m., Nr. 7 – 8) įtarė, jog filosofo savinimasis tėra mūsų sentimentai, „nacionalistiniai lietuvių instinktai“, kurie niekuo nepagrįsti. Ji rašė, kad yra įrodymų dėl jo škotiškos ar net švediškos kilmės (kai kur pavardė buvo rašoma Candtas ar Kandtas). Mat, 1629 m. – po Štūmo (Stuhmo) paliaubų tarp Švedijos ir Lenkijos, Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, Kuršių nerija, Fišhauzenas bei Piluva šešeriems metams buvo perduoti Švedijos administracijai.

Autorė mini ir Rytprūsių istorikų Gertrūdos Heinrich – Mortensen ir Hanso Mortenseno tyrimą dėl kuršiškų filosofo šaknų. Jie atliko net I. Kanto kraujo tyrimą. Kaip buvo rašyta pedagogo ir istoriko Martyno Gelžinio (1907 – 1990) knygoje „Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva“ (Vilnius, 1996), dėl savo darbų apie Rytų Prūsijos kolonizavimą šie mokslininkai buvo iškviesti į reicho vidaus reikalų ministeriją, juos apklausė gestapas. Šią hipotezę galime aptikti jau 1937 m. jų paskelbtuose tyrimuose, tačiau ji visiškai išplėtota 1953 m. straipsnyje „Kanto proseneliai iš tėvo pusės ir jų aplinka“. N. Putinaitė įtaria, kad vokiečių istorikai buvo suinteresuoti teigti jo lietuvišką kilmę, nes žmona Gertrūda buvo kilusi iš Mažosios Lietuvos.

Gi istorikas Arsenijus Gulyga knygoje „Kantas“ tvirtina, kad filosofas neturėjo škotiško kraujo, o buvo „baltų kilmės“.

Dar reikia paminėti filosofijos profesoriaus Broniaus Genzelio studiją apie I. Kanto ryšius su Lietuva bei išsamiausią jų aptarimą 1997 m. išleistoje knygoje „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“. Joje profesorius atidžiau nagrinėja I. Kanto pažiūras bei įvairias hipotezes, išdėstytas žymiausiame jo veikale „Grynojo proto kritika“, tačiau kartu tvirtina, jog jo filosofinė sistema susikūrė prancūzų revoliucijos ir plintančių jakobinų idėjų įtakoje. Europos dalybose aktyviai dalyvavo ir Prūsija. Per bendros Lietuvos ir  Lenkijos  valstybės  (ATR) agoniją I. Kantas rašė „Apie  amžinąją  taiką“  (1795),  o vienas iš paskutiniųjų mąstytojo darbų buvo įvadinis žodis Mažosios Lietuvos švietėjo Kristijono Gotlybo Milkaus sudarytam ir 1800 m. išleistam vokiečių–lietuvių bei lietuvių–vokiečių kalbų žodynui („(Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Worierbuch“). Šiame ketvirtame iš keturių įvadiniame žodyje filosofas lietuvių kalbą apibrėžia kaip svarbią mokslui ir smerkia vyriausybės vykdomą germanizacijos politiką.

Neišvengsiu nepacitavęs B. Genzelio pateiktos I. Kanto straipsnio „Atsakymas į klausimą: kas yra švietimas?“ ištraukos, kurioje jis svarsto laisvės tema. „Mums reikalinga  tiktai  laisvė  ir,  be  to,  pati  nekalčiausioji,  laisvė  visais  atžvilgiais  viešai  naudotis savo protu. Bet štai aš iš visų pusių girdžiu: nesamprotaukit! Karininkas sako: nesamprotaukit, o mankštinkitės! Finansų ministerijos patarėjas: nesamprotaukit, o mokėkit! Dvasininkas:  nesamprotaukit,  o  tikėkit!  Tiktai  vienintelis  pasaulyje  valdovas (čia B. Genzelis tvirtina, kad I.  Kantas  turėjo  galvoje  Prūsijos  karalių  Frydrichą  II,  kuris  mėgino  dėtis  esąs  meno  ir  mokslo  „draugas ir globėjas”.- Č.I.)  sako: samprotaukit  kiek  norit  ir  apie  ką  norit,  bet  pakluskit!).  Čia  visur  apribojama  laisvė.  Kokie  vis  dėlto  apribojimai  trukdo švietimuisi? Kokie netrukdo, o jį skatina? – Aš atsakau: viešas naudojimasis savo protu visuomet turi būti  laisvas,  ir  tiktai  tai  gali  duoti  žmonėms  apsišvietimą.

 

Kantas iš Kantvainių

Bet grįžkime prie žymiojo filosofo prigimties. 2014 m. Agluonėnuose vyko I. Kantui skirta konferencija ir joje buvo akcentuota, kad filosofas – dviejų tautų žmogus arba „rytprūsis“, bet ne grynas lietuvis. Tiesa, Kantvainiuose (vok. Kantwohnen), kurie dabar vadinami gandrų, rožynų ir pirčių kaimu, gyvenę jo seneliai, kurie vertėsi balnų gamyba ir odininkyste, paveldėjo šios vietovės pavadinimo šaknį.  Netoli esančioje Priekulėje (vok. Prökuls) tuo laikotarpiu ir kelis šimtmečius prieš tai tikrai randamas kuršių kilmės „vaggeris“ (pažodžiui – nenuspėjamas, rizikingas, kaprizingas; angl. vagger – girtuoklis, vargeta; kitais aiškinimais „vagaras“ – tai seniūnas, prievaizdas, eigulys) šaltyšius Kantas.

Lietuvių išeivijos Vydūno premijos laureatas ir Klaipėdos krašto direktorijos narys (1935 m.) Martynas Anysas daro išvadą, kad Kanto protėviai gyvenę Kantvainiuose save vadino ne Kantais, bet Kantvoniais, kurie davė savo pavardę šitai apylinkei pavadinti. Taigi, I. Kanto prosenelis Richardas (ar Rikardas) turėjo lietuvišką Kantvainio pavardę. M. Anysas pastebi, kad šiame krašte yra daug kaimų, kurie gavo savo pavadinimus iš ten gyvenusių šeimų: Vanagas – Vanagai, Sauga – Saugai, Kisinis – Kisiniai, Dreižis – Dreižiai, Dovilas – Dovilai, Sakūtis – Sakūčiai, Gediminas – Gediminai.

M.Anysas rašo, kad „Kantvainiuose arba Kantvoniuose gyveno lietuviškų ūkininkų šeima Kantvainiai arba Kantvoniai. Tai yra, be abejojimo, sena žemaitiška pavardė su šaknimi Kant, kurią mes dar ir šiandien teberandame pavardėse Kanteika, Kantvydas, Kantrimas arba Kontrimas, Kantautas ir t.t. Šaknis Kant yra senlietuviška, kurios nerandame nei vokiečių, nei kitose kalbose“.

 

Lyginamas su Platonu

Klaipėdos universiteto mokslininkas Dainius Elertas žurnalo „Kultūros barai“ (2018 10 15) dar prideda ir savo požiūrį apie I. Kanto lietuvišką ar nelietuvišką kilmę. Jis rašo, kad garsus filosofas dievino Karaliaučių, laikė jį kone pasaulio pažinimo centru, bet pats tvirtino gimęs Tilžėje (dabartiniame Sovetske), kuri anais laikais varžėsi su Klaipėda. Jis manė esąs škotiškos prigimties.

Lundo (Švedija) vyskupui Lindblomui 1797 m. spalio 13 d. filosofas rašė: „Mano senelis, gyvenęs prūsiškame-lietuviškame Tilžės mieste, kilęs iš Škotijos. Vienas iš daugelio tų, kurie ankstesnio šimtmečio gale ir šio pradžioje nežinia dėl kokių priežasčių emigravo iš Škotijos didelėmis grupėmis – nemaža dalis į Švediją, o kiti apsigyveno Prūsijoje. Itin daug išplito per Klaipėdą (Memel), tą įrodo ten tebegyvuojančios Simpsonų, Macleanų, Douglasų, Hamiltonų šeimos ir daugelis kitų, įskaitant mano senelį, mirusį Tilžėje. Tai jau praeityje buvo gerai žinoma.

Filosofo teiginiais apie jo šeimos kilmę pradėta abejoti XIX a., kai 1823 m. buvo paskelbti I. Kanto motinos vesti namų užrašai. Ir beveik visiškai jo kilmė patvirtina, kai Vokietijos istorikai Hansas ir Gertruda Mortensenai 1953 m. pateikė naują šių šaltinių interpretaciją ir iškėlė hipotezę apie baltiškas Kantų giminės – Imanuelio prosenelio Richardo, senelio Hanso ir filosofo tėvo Johano Georgo bei šio devynių vaikų – šaknis. Kaip Kantų tėvai nutolo nuo Klaipėdos, palikę čia nemažai nekilnojamojo turto ir balniaus verslo įmonių, D. Elertas tvirtina, kad tai ne šio tyrimo tikslas.

Išnašoje jis priduria: „Deja, pateiktų loginių argumentų kol kas neužtenka baltiškai Kantų kilmei pagrįsti, stokojama ir faktinių duomenų. Tačiau kritiška Hanso ir Gertrudos Mortensenų hipotezės analizė bei iškeltų klausimų sprendimas kuria prielaidas tolesniems tyrimams“.

Belieka pridurti latvių tyrinėtojo, žymaus istoriko Janio Stradinio tyrimą „Ar I. Kanto protėviai kilę iš kuršių?“, kuris buvo išverstas į lietuvių kalbą žurnale „Problemos“. Akademikas teigė, kad „buvo mėginimų l. Kanto pavardę kildinti iš lietuviško žodžio kantas – kantrus, ramus (J. Gabrys, 1915) ar iš prūsų kanto – kampas (E. Grigolaitis, 1950), tačiau šie vieni spekuliatyvūs aiškinimai nesiremia senaisiais raštais. Todėl šitokius l. Kanto genealogijos aiškinimus jo biografai apeina.

Taigi, kaip sakoma, žymaus pasaulinio lygio filosofo „byla“ nebaigta. Tačiau mes turime teisę didžiuoti jo baltiškąja, o tiksliau – lietuvišką kilme, kuri dar kartą patvirtina, kad Lietuva nuo neatmenamų laikų pasauliui davė daug šviesaus proto talentų. Jais privalome didžiuotis. O baigsiu filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais iš interviu Klaipėdos laikraščiui: „Kantas lygintinas su Sokratu, Platonu, Aristoteliu, Dekartu… gal šešetu iš iškiliausių žmonijos mąstytojų per visą istoriją. Kantas padarė įtaką filosofijos istorijai, visai pasaulio kultūrai. Nė vienas Vakarų filosofiją studijavęs žmogus negali nežinoti Kanto.“

Šventasis Juozapatas – brendęs ir sušvitęs Vilniuje

Nuo istorinės Lietuvos miestų bei regionų apžvalgos pereikime prie vienos ypatingos visų laikų dvasinės asmenybės, vienijusios keletą krikščioniškų tikėjimų ir bažnyčių. Juk nei karaliai, nei carai ar kunigaikščiai nesugebėjo nuo kalbos su kardų ir kalavijų skambesiu pereiti prie taikdariškos misijos, o štai šis tikėjimo didžiavyris ir kankinys, neapykantos katile paaukojęs savo gyvybę, išliks amžiams slavų, baltų ir kitose kultūrose kaip žmonijos vienytojas.

 

Renginių gausa

Rašome apie šventąjį Juozapatą (Ivaną Gavrilovičių Kuncevičių) –  1623 m. lapkričio 12 d. kankinystės mirtimi Vitebske mirusį graikų apeigų kataliką (unitą), šventąjį, kuris tiesiogiai susieja Lietuvą ir Ukrainą, primindamas graikų apeigų katalikų bažnyčios istorinę ištikimybę Europai. Jo viso gyvenimo veikla randa atgarsį šiuolaikinėje Europoje, kurioje vėl siautėja nesantaikos gaisrai. Deja, panašaus į šį šventąjį dar neturime…

Seimas 2023-iuosius paskelbė Šventojo Juozapato metais, o Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos parengtą minėjimo planą. Lapkričio 12 d. vyks pagrindiniai renginiai, tačiau jie – seminarai, konferencijos, parodos, edukacijos – tęsiasi ištisi metai. Būtent jis Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje ir Bazilijonų vienuolyne subrendo kaip iškilus dvasininkas, pasišventęs Unijinės Bažnyčios įtvirtinimui ir Krikščionių Bažnyčios vienybei, 20 metų po mirties paskelbtas palaimintuoju (1643 m.), o 1867 m. popiežiaus Pijaus IX-ojo – šventuoju ir Lenkijos bei Rusijos, vėliau – ir Ukrainos globėju. Tad pažymime 400 metų kankinystės ir 156 m. įšventinimo metines.

 

Šventasis brendo Vilniuje

Šiek tiek istorijos. Kilęs iš prie Lenkijos sienos esančio Voluinės miesto Volodymyro, giliai religingas šešiolikmetis Ivanas atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Reikia manyti, kad jį labai sujaudino 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje vykę renginiai, iškilmingai sutinkant popiežiaus Klemenso VIII brevę (trumpą šv. Tėvo raštą religijos klausimais), kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo leista švęsti šv. Kazimiero – karalaičio Kazimiero (1458–1484) šventę. Vilniuje vykę vaidinimai ir pasakojimai apie šv. Kazimierą, jo gyvenimą ir darbus pagreitino Ivano Kuncevičiaus apsisprendimą stoti į vienuolyną, sekti šventojo lietuvio pavyzdžiu. 1604 m. jis įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, tuo metu priklausiusį stačiatikiams, pasirinkdamas vienuolinį Juozapato vardą.

1604–1609 m. Juozapatas intensyviai mokėsi, ruošė besiruošiančius stoti į vienuolyną, 1609 m. įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė graikų (Rytų) apeigų katalikams (unitams). Mūrinę bažnyčią 1514 m. pastatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką Dievui už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos. 2014 m. ši, viena seniausių Lietuvos bažnyčių, paminėjo 500 metų jubiliejų. Juozapatas 1614 m. buvo išrinktas Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu (vyresniuoju).

1617 metais Juozapatas ir Veljaminas Rutskis Rūtos dvare (prie Naugarduko) sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vyresniųjų susirinkimą). Priėmusieji laikmetį atitinkančią Veljamino Rutskio parengtą regulą (vienuolinio gyvenimo taisykles) susijungė į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją – su centru Vilniuje, kuris tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu. Pradžioje jį sudarė penki bazilijonų vienuolynai (Vilniaus, Bitėnų, Žyrovičų, Minsko ir Naugarduko), tačiau greitai prie jų jungėsi kiti. Tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Iki šiol prie vienuolių bazilijonų pavardžių rašoma santrumpa OSBM (lotyniško pavadinimo „Ordo Sancti Basilii Magni“ pirmosios raidės).

 

Unitai – reiškia, vienytojai

Kas tie unitai? Rytų (graikų) apeigų katalikams priklausantys tikintieji dar vadinami unitais – taip jie pavadinti po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.), kai dalis stačiatikių pripažino vienybę su popiežiumi. Stačiatikiai prisiekė popiežiui ištikimybe, išprašė, kad ir toliau galės melstis pagal Rytų apeigas. Tad visi tie, kurie sutiko su Brastos Bažnytinės unijos priimtais nutarimais, buvo pradėti vadinti unitais arba Rytų (graikų) apeigų katalikais. Tačiau likusi stačiatikių dalis tuo nebuvo patenkinta.

2001 m. įkurtos Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė Voruta.lt portale ir žurnale „Voruta“ išsamiai aprašė Juozapato gyvenimo kelią ir vargus ir dabartinio jo pagerbimo bei įamžinimo veiksmus.

1617 m. Juozapatas buvo išrinktas Polocko vyskupu. Jo vyskupiškas šūkis „Tegul visi bus viena!“ kvietė vienytis visiems krikščioniškiems judėjimams, kurie suskilo 1054 m., atsiskyrus katalikams ir stačiatikiams. Kijevo Rusia krikštą priėmė 66 metais anksčiau – 988 m.

Šventojo Juozapato gyvenimas glaudžiai susietas su Lietuva, su Vilniumi, kur jis gyveno 21 metus. Kaip jau rašėme, būsimasis šventasis šešiolikos metų vaikinas 1596 m. iš Voluinės atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Augo pasiturinčių, tikinčių tėvų šeimoje, tad buvo giliai religingas. Pasakojama, kad vaikystėje vos ketverių metų sulaukęs, kartu su motina melsdamasis bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotojo Kristaus šono palietė jo širdelę, uždegdama ją didžiule meile už žmoniją pasiaukojusiam, Kenčiančiam Kristui ir Bažnyčiai. Berniukas tada motinai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus.

Po jo mirties (minios buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų vizitacijos Vitebske metu), kai buvo Dvinos (Dauguvos) upės vandenyje surastas dar nesuiręs jo kūnas, netrukus paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai. Net 150-yje liudijimų pasakota, kad aklieji praregėjo, sugijo paralyžuotieji, sergantys širdies ligomis, patekę į nelaimes – išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų liudininkų priesaikomis. Jo šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Šventojo Juozapato nuodėmklausys Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo  karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus“.

 

Persekiotas net jo kūnas

Juozapato kūniškasis pomirtinis gyvenimas irgi buvo neramus. Portalas Bernardinai.lt pasakoja, kad po to, kai 1867-aisiais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju, Polocko arkivyskupo palaikai buvo gerbiami įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose, o po  Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – slepiami ir perlaidoti, nes jie buvo bažnytinės vienybės priešininkų persekiojami. Iš bažnyčios istorijos žinoma, kad šventųjų ir būsimųjų šventųjų relikvijos, kaip ir pats Kristus, dažnai yra persekiojami, jas bandoma sunaikinti – kaip antai Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės palaikus. Šv. Juozapato palaikų atveju toks persekiojimas vyko net caro Petro I įsakymu.

Vėliau šventojo Polocko arkivyskupo palaikai pateko į Vieną, 1946 m. iš Austrijos buvo pergabenti į Romą, o 1963 m. – perlaidoti Šv. Petro bazilikoje, kur yra iki šiol. Istorikas Liudas Jovaiša pasakoja, kad šv. Juozapato palaikai nedavė ramybės Maskvos stačiatikių hierarchams, kurie visais laikais pabrėždavo savo išskirtinumą ir puoselėjo glaudžius santykius su carų valdžia. Saugant jo palaikus nuo maskvėnų stačiatikių išniekinimo, jie po keliolikos metų per Vilnių iškilmingai grąžinti į Polocką. XVIII a. pradžioje, kilus Šiaurės karui ir atėjus Petro I kariuomenei, palaikai iš Polocko buvo išgabenti visiems laikams. Iš pradžių jie atvežti į privačią Radvilų valdą Bialoje (dabar Bjala Podlaska, dabartinėje Lenkijoje, Palenkėje, netoli Baltarusijos sienos), kur buvo laikomi Radvilų pilies koplyčioje.

Tai, kad šv. Juozapato palaikai atsidūrė Vatikano Šv. Petro bazilikoje, galima laikyti Apvaizdos ženklu, savotiškai patvirtinančiu visos Ukrainos Graikų apeigų katalikų bendruomenės ryšį su Roma, portalui 15min.lt sakė L. Jovaiša. Viena vertus, buvimas svarbiausioje katalikų pasaulio šventovėje – garbė, kita vertus – tai buvimas pagrindinio šios šventovės „herojaus“, apaštalo Petro šešėlyje, juoba, kad šv. Juozapato relikvijos saugomos šalia – šoniniame altoriuje, toje bazilikos zonoje, kuri mažiau prieinama lankytojams, nes ji rezervuota išpažintims.

***

Bet čia galimas ir kitoks, daugiau „pasaulietiškas“ apibendrinimas. Šv. Juozapato gyvenimas ir likimas, kuriuo buvo bandoma sujungti keleto krikščioniškų pakraipų tikėjimus, bent jau dvasiniame gyvenime išvengti konfliktų, neapykantos ir priešpriešos, yra labai reikšmingas ir šiandien, kai regione vyksta karai, konfliktai ir tautų susipriešinimas. Kai atsiranda diktatoriai, savo cerkvėse uoliai besižegnojantys, o išėję iš jų puolantys savo padermės brolį, tokį pat slavą, atsiradusį iš vienos šaknies. Štai kodėl šv. Juozapato gyvenimas mus moko ieškoti vienybės jungčių, bent jau tikėjimo šviesoje rasti bendrystės spindulių, apšviečiančių racionalėjantį protą.

Įdomios istorijos. Maršalas ant balto žirgo

Tęsiame pasakojimų ciklą apie Lietuvos žemės išugdžiusias asmenybes, kurios gal ne visada plačiai žinomos pasaulyje, o ir savo žemėje dažnai pelno prieštaringą šlovę ir nevienodus vertinimus… Straipsnis iš knygos „Lietuviais esame mes gimę“ (Kaunas, 2022).

Vilnijos žemė pagimdžiusi, į pasaulį išleidusi ar grįžusius priglaudusi daug žymių nelietuviškos, pusiau lietuviškos arba tiesiog su šia žeme kažkaip susijusios prigimties žmonių. Vieni jų paliko Lietuvos valstybę ir tautą šlovinančių pėdsakų, kiti – abejotiną ir ginčytiną atminimą, treti gi – na, geriau jų vardo neminėti, nors mes ir šito nevengiame… Continue reading…