Praėjo keliolika dienų po to, kai Armėnija ir Turkija vėlų spalio 10-osios vakarą Ciuriche pasirašė istorinį susitarimą užmegzti diplomatinius santykius ir atidaryti sieną tarp valstybių. Jau šį ketvirtadienį, spalio 22 d., abiejų šalių užsienio reikalų ministrai susirinko į Baku prasidėjusį Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) tarybos posėdį. Prieš dešimt metų įkurta JJEBO vienija 12 regiono valstybių, iš kurių tik keletas, pavyzdžiui, Armėnija, neprieina prie jūros. Joje pirmininkauja Azerbaidžanas, tačiau spalio pabaigoje jo įgaliojimai baigiasi. Nereikia nė pabrėžti, kaip svarbu Jerevanui įkelti koją į tokias struktūras, kurios atveria geresnes galimybes integruotis į ES, o kartu išsiveržti iš Rusijos orbitos.
Komentarai
Diskusijos, prasidėjusios pažymint Molotovo – Ribbentropo pakto 70-metį, netyla ir tampa vis poliariškesnės. Tašką šiems ginčams bent jau mūsų šalyje turėjo padėti Prezidentė Dalia Grybauskaitė, rugsėjo pabaigoje jai būdinga maniera tvirtai pareiškusi, kad visokiais istorijos vertinimais, kompensacijų už okupacijos padarytą žalą reikalavimais nereikia erzinti Rusijos. Rugsėjo 30-ąją susitikusi su Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovais ji tvirtino, kad „atėjo laikas atsisakyti aštrios retorikos, o santykius su Rusija grįsti abipuse pagarba ir pragmatiniais interesais“. Anksčiau valstybės vadovė teigė, kad užtenka žvalgytis į praeitį, nes reikia žvelgti pirmyn…Tačiau diskusijų vežimas pasišokčiodamas rieda toliau.
Nobelio premijų komiteto posėdžio išvakarėse žiniasklaida skelbė, kad šių metų taikos premijai pasiūlytos taip pat ir JAV bei Prancūzijos prezidentų Baracko Obamos ir Nicolas Sarkozy kandidatūros. Ekspertų nuomone, pirmojo šansai ją gauti buvo vienas iš 500, antrojo – ne ką didesni. Tačiau kone visi žado neteko, kai komiteto pirmininkas norvegas Torbjornas Jaglandas (jis yra ir Norvegijos stortingo (parlamento) pirmininkas) pranešė, kad šiemet taikos premija skiriama JAV prezidentui B. Obamai „už jo pastangas kuriant pasaulį be branduolinio ginklo, už žmonių bendradarbiavimą ir už taikų sureguliavimą Artimuosiuose Rytuose“.
Tai, kad Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka visur vežiojasi savo penkiametį sūnų Nikolajų, tarsi ir nieko stebėtina. Daugelis pasaulio lyderių oficialių vizitų, į tolimas ar artimas viešnages pasiima žmonas, dukteris ar sūnus, drauges. Svarbu nenukrypti nuo protokolo.
Ar Rusija kelia grėsmę Baltijos šalims? Toks klausimas naujajam NATO generaliniam sekretoriui Andersui Foghui Rasmussenui atrodo naivus. Jis nemano, kad Rusija kelia grėsmę Baltijos valstybėms ar kuriai nors kitai NATO šaliai. Bet Aljanso vadovas Latvijos radijui tvirtino, jog vienas svarbiausių uždavinių – įtikinti Rusiją, kad NATO neveikia prieš Rusiją.
Tai, kad Briuselis nuolat įtikinėja save, Europą ir Rusiją, kad Aljanso gynybinė politika nenukreipta nė prieš vieną šalį, – natūralus savo misijos eskalavimas. Dabar tai patvirtinama praktiniais žingsniais. Rusija sutiko, kad NATO pajėgos Afganistane naudotųsi Rusijos karinėmis bazėmis Vidurio Azijoje kaip tramplinu kovai sau talibais ir “Al Qaeda”.
Bet NATO bei Rusijos santykiuose neišvengiame ir grėsmės nuojautos. Baltijos šalys kaip jokios kitos tautos labai jautriai reagavo į Rusijos karą Gruzijoje, ir visokie Briuselio patikinimai, kad Maskva negresia Baltijos šalims, skamba ne visai įtikinamai. Kariniu požiūriu – galbūt, tačiau ekonominė grėsmė tvyro nuolat ir ją mes juntame nuo pat naftotiekio “Družba” uždarymo. Todėl tik su išlygomis galima sutikti su naujojo NATO vadovo danų politiko išsakytomis mintimis, kurios greičiau atspindi laukiamą šių santykių perspektyvą, o ne dabartinę padėtį…
Tragiški įvykiai Kaune iš tiesų simptomatiški. Taip sprogo uždelsto veikimo bomba, sukonstruota iš teisėjų, advokatų, prokurorų – viso teisėtvarkininkų luomo abejingumo, delsimo, klanų, giminystės ryšių mišinio. Laikinoji šalies sostinė dar kartą įrodė, kad čia pačia bjauriausia forma klesti bylų nagrinėjimas pažinčių, giminystės, protekcijų principu, o visuomenės interesai, pagaliau – pačių mažiausiųjų jos atstovų vaikų interesai lieka paskutinėje vietoje. Būtent vilkinamas pedofilijos bylos tyrimas sudarė šiltnamio sąlygas tarpti įtarumui, nusikalstamiems pažinčių ryšiams, o gal ir atviram kyšininkavimui. Tai iš to medžio išaugo nežaboto, matyt, psichiškai nesveiko žmogaus keršto, neapykantos, atpildo – tiesiog lietuviškos vendetos atžalos. Jų šaknys nusitęsia iki centrinių valstybės institucijų, o tai rodo, koks gilus puvinys apėmęs mūsų nepriklausomą Lietuvą.
Aišku, dabar bus kapojamos galvos, reikalaujama atskirų valdininkų atsakomybės, kai kas ant šio laužo pasišildys rankas būsimoms politinėms kovoms. Svarbu suprasti, kad šis pavienis įvykis Kaune reiškia visos sistemos simptomus – tos sistemos, kurią mes laikėme neliečiama, viena iš valstybės atramų ir kuri reikalavo vis didesnių dotacijų. Štai ir dabar teisėjų gildijos vadovė reikalauja užtikrinti teisėjų saugumą, gal net gražinti jiems didžiulius atlyginimus, prokurorai dangstosi didelėmis darbų apimtimis, tyrimo paslaptimis. Dažnam klausimas gali kilti toks: kur mes einame? Ar iš tikrųjų artėjame prie tikros, išsvajotos, demokratinės visuomenės nepriklausomybės 20-čio?
Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino veide vis daugiau raukšlių, vis rečiau jį nutvieskia bent jau mandagumo šypsena. Laikai neramūs ir draugai nebe tie, jeigu jų iš viso dar liko. Net per savo 57-ąjį gimtadienį, spalio 7 dieną, sukvietęs į rezidenciją Novo Ogariove būrį rašytojų, premjeras vargiai išspaudė šiltesnį žodį ar jam būdingą „soldafonišką“ juokelį.
Artėjant Krymo autonominės sovietinės respublikos V. Lenino Rusijos sudėtyje paskelbimo 88-osioms metinėms (bolševikai apie jos įkūrimą paskelbė 1921 m. spalio 18 d.) ir ruošiantis Ukrainos prezidento rinkimams kitų metų sausį, padidėjo Maskvos aktyvumas siekiant destabilizuoti padėtį regione. Laikraštis „The Washington Post“ netgi rašo, kad per rinkimus Kryme gali kilti rimtų neramumų.
Šachmatų mėgėjus, kurie dar prisimena dviejų didmeistrių Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo batalijas, turėjo sudominti ir jų dvikova, vykusi rugsėjo pabaigoje Valensijoje. Per tris dienas buvo sužaista 12 vidutinio greičio partijų. Po ketvirčio amžiaus nuo pirmojo susitikimo prie šachmatų lentos atsinaujinusį jų turnyrą rezultatu 9:3 laimėjo juodaisiais žaidęs 48-metis G.Kasparovas. 12 metų už jį vyresnis A.Karpovas prieš televizijos kameras draugiškai apkabino savo varžovą ir pasveikino jį su pergale.
Jau 16 metų Rusija beldžiasi į Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) duris. Gana griežti narystės reikalavimai, nesubalansuota Rusijos rinka, ekonominė krizė, o dabar dar ir neapgalvoti Maskvos organizaciniai veiksmai kuo toliau, tuo labiau atitolina šią Rytų šalį nuo įsijungimo į tarptautinę prekybos struktūrą. Praėjusį penktadienį, rugsėjo 25-ąją, trys Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalys – Rusija, Kazachstanas ir Baltarusija – narystės PPO viltis iš esmės palaidojo.