„Alio, alio – Lietuvos radijas“. Tokiais žodžiais ir gergždžiančiu garsu 1926 metų birželio 12 dieną iš Kauno studijos prasidėjo Lietuvos radijo transliacijos. Pažymime jau 100 metų nuo šio įspūdingo rytmečio… Iki šiol man Lietuvos radijas, kuriame kartu su televizija praleidau 17 metų (o iš viso eteryje išbuvau daugiau kaip keturis dešimtmečius), yra pirmasis iš visų šių dienų medijų informacijos šaltinis. Tad keletas prisiminimų iš knygos „Dviejų ąžuolų istorija“ (2020, BMK leidykla, Vilnius).

Kai 1976 m. baigęs VU žurnalistikos studijas buvau paskirtas į tuometinio radijo propagandos redakciją komentatoriumi, garsus poetas, žurnalo „Pergalė“ redaktorius Juozas Macevičius, kuriam įteikiau pluoštą savo apsakymų, pasakė tiesiai šviesiai: jeigu eisi į šį darbą, pulsi lyg į balą, ir tavo kūrybai galas…

Jis buvo teisus: propaganda atėmė sugebėjimą kūrybiškai mąstyti, nors mano redakcijos vadovas Antanas Šimkūnas vis gyrė komentarus, kuriuose nevengiau lakių, neįprastų kontroliuojamoje žiniasklaidoje  frazių. Paskyrimą lėmė ir kiti veiksniai: tikėjausi likti Vilniuje, jaunai šeimai reikėjo bendrabučio, o ne trintis nuomojamuose girtuoklių kambarėliuose, didesnės negu 70 rublių algos, jauno specialisto perspektyvos.

O juk mano diplominio (rašiau apie Kazio Musnicko dokumentinius filmus) vadovas Skirmantas Valiulis žadėjo kino analitiko ateitį, vesdavo į retus F. Felinio filmus, „Nemuno“ žurnale spausdinau savo ese, tęsiau poetinius bandymus… Vienu žodžiu, kūrybine prasme jau buvau prarasta karta…

Ką davė radijas? Nuo Daugų kilęs mano kolega Statys Patackas sakydavo: susikaupk, giliai kvėpuok, nepūsk į mikrofoną, komentarus rašyk trumpais sakiniais. Diktoriai patardavo: niekada prieš eterį nevalgyk ir negerk, nes prasidės seilėtekis ir čepsėjimas; nebėk uždusęs į studiją antrame aukšte, nes būsi uždusęs…

Mano jaunatvišką stuburą tiesino ir ideologiniai bosai: ryto 7 val. komentarus kartu su „Kolūkietiška radijo stotimi“ atidžiai klausydavo koks nors Petras Griškevičius (teisingiau, jo žmona) ir tuojau skambindavo pavaduotojui radijui Jonui Mitalui, kas ne taip, kur klaidos, kas užsikosėjo… Nors J. Mitalas buvo labai tėviškas, bet kartą jis man pagrasino atleidimu, kai komentare dar dienai pratęsiau vienadienę LTSR aukščiausiosios tarybos sesiją…

Radijas „sutvarkė“ mano kalbą. Ne tik tarimą, bet ir apskritai kalbos kultūrą. Dar garsus kalbininkas Aldonas Pupkis per studijas sakydavo: studentų kalbą iš kitų tarmių dar galima greitai ištaisyti, o jau suvalkiečio – niekaip… Be to jaunuolis iš Balbieriškio buvo prisigaudęs visokių tarmybių ir svetimybių iš dzūkų, tad TVR (vėlesnės LRT) kalbos sergėtoja Aldona Smetonienė su mumis turėjo vargo. Būtent ji atidžiai sekdavo jaunų žurnalistų kalbą eteryje ir kitą rytą išdalindavo lapelius su klaidomis. Vėliau TVR ėmėsi sankcijų: gausi kokius 5 lapelius su šiurkščiomis klaidomis – bus svarstomas klausimas dėl atleidimo ar bent algos sumažinimo… Padėjo.

Radijas ir televizija – vienas organizmas. Būtent iš radijo dažnas žurnalistas būdavo paviliojamas televizijos, nors tuomet vyravę ginčai „Kas pirmesnis?“ tebuvo diskusijų apie vištą ir kiaušinį vertės. Radijas – operatyvesnis, raiškesnis, geriau suvokiamas ir priimamas žinių šaltinis.

Tačiau tikrovėje buvo kitaip: pamažu buvau kviečiamas skaityti komentarų „Panoramoje“, vesti savo autorines laidas, iš kurių Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu išskirčiau TV laidą „Lietuva – pasaulyje, pasaulis – Lietuvoje“. Teko vesti ir „Labą rytą“, ir rinkimines batalijas. Čia ypač produktyviai bendravau su tautinio judėjimo registratore vadinta, nepaprasto temperamento žurnaliste Laima Pangonyte, vėliau savo veiklą tęsusia Italijoje.

Bet radijas ir liko lyg „pirmoji meilė“. Rytines sausas laikraščių apžvalgas pakeitė aktualių įvykių suvestinės prieš 8 valandą. Atrodo, kas čia sunkaus paskaityti naujausias žinias iš vadinamame „Šaltinėlyje“ (Informacinių šaltinių skyrius) rastų ELTOS teletaipo juostų. Bet to neužteko. Tuo metu gyvenau Justiniškėse. Atsikeliu kokią 5 val. ryto, pasileidžiu „Amerikos balsą“ ar „Laisvąją Europą“ ir pro trukdžius bandau išgirsi paskutines naujienas. Susirašau jas ant lapelio. Jau po šešių uošvio atiduotu „žiguliuku“ važiuoju į Konarskio gatvę. Čia pripuolu prie teletaipo, pasklaidau apsaugos poste paliktą krūvą laikraščių ir viską suvedęs ruošiuosi eteriui…

Dabar kai ko nesureikšminu: nei kai kurių veikėjų pastabų dėl dalyvavimo TVR sąjūdžio grupės veikloje, nei atleidimo 1993 metais, į valdžią atėjus LDDP, nei verslo ir politikų priekabių, kai dirbdamas bankuose kartu neapleidau ir eterio… Laikas viską užlygina, palikdamas tik nostalgijos miglą…

Bet visada kartosiu: radijuje sutikau puikių žmonių. Koks darbštus, ambicingas ir kūrybiškas diktorių kolektyvas! Iki šiol vieną kitą sutinku gatvėje, girdžiu eteryje. Kokia jaunatviška ir veržli buvo vaikų ir jaunimo laidų redakcija, kuriai vienu metu vadovavau! Informacijos redakcija tapo tuo atsparos tašku, kur derindavau savo sumanymus ir jos interesus. Galiu suminėti daugybę kolegų – išėjusių, tebeesančių, tebekuriančių, su kuriais, kaip sakoma, radijo 100-mečio proga norėčiau susėsti už ilgo ilgo stalo…

Iš tiesų, pirmoji meilė niekur nedingsta!