Iš tiesų, apie sovietinius trėmimus pasakyta ir parašyta labai daug. Bet dar daugiau nepasakyta. Todėl kiekvienas prisiminimas, senolių, vaikų ar anūkų pasakojimas vėl suvirpina širdį ir tarsi sako: neužmirškime, juk tai įmanoma ir šiandien, kai agresorius siaubia ne tik Ukrainą, bet grūmoja ir mūsų valstybei.

Parašiau ir pagalvojau: juk ši 75-metė trėmimų istorija – tai gūdi praeitis, kuri mažai kam įdomi. Juo labiau, kad dar ir šiandien aptinkame nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu. Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio ar kolaboranto egzekuciją  paverčia visos tautos nuodėme, o partizanus tiesiog vadina „niekuo nekaltų kaimo žmonių žudikais“.

Prieš 13 metų, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo metinėms, varčiau man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris buvo sumanytas išleisti atskira knyga. 165 puslapių kampuota 81-ių metų žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis ir suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkė didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Nepavyko. Jau visiškai parengus knygą spaudai jos leidimui kažkodėl pasipriešino patys iniciatoriai… O rankraštis su gausybe senų nuotraukų iki šiol yra mano archyve ir primena: sovietinis okupantas rovė net menkiausius, net vos kylančius tylaus pasipriešinimo daigus.

Masiškai naikinti lietuvių tautą, vadovaujantis komunistine ideologija, metodiškai buvo rengiamasi nuo 1939 m. Molotovo – Ribentropo paktas Stalinui visiškai atrišo rankas. Pagal kai kuriuos išlikusius NKVD duomenis, turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių  tautinių partijų ir organizacijų narių, o kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos.

Išvežtinų gyventojų apskaita pradėta 1940 metais ir, kaip minėta, buvo vykdoma pagal specialius NKVD įsakymus. Visa registracija turėjo būti baigta 1941 m. vasario 10 d. Į NKGB skyrius buvo sutempti buvusių valstybinių įstaigų ir partijų archyvai, iš kurių tikėtasi gauti žinių apie patriotiškiausiai nusiteikusius žmones. Iš NKVD Milicijos valdybos gauta 5 tūkst. bylų apie buvusius policininkus, iš Teisingumo liaudies komisariato – apie buvusius teisėjus, prokurorus ir kalėjimų tarnautojus, iš Finansų liaudies komisariato – apie fabrikantus ir stambius dvarininkus.

Kadangi dauguma NKGB darbuotojų nemokėjo lietuvių kalbos, pagrindinis politinis trėmimų organizatorius Antanas Sniečkus paskyrė 26 komunistų ir komjaunuolių grupę archyvams peržiūrėti. Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasienio būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams.

Įvairiais duomenimis vien tik gegužės 22-28 dienomis į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatiją ir kitur buvo ištremta nuo 35 iki 40 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Trėmimai vienodai paveikė visas tautines grupes, bet santykinai labiausiai trėmimų metu nukentėjo palyginti nedidelė žydų bendruomenė – ištremta apie 1 proc. bendruomenės narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, kad tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų amžiaus. O istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ rašė, kad iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės. 1941 m. birželio 14 d. į Kazachstaną buvo išvežtos moterys, Lietuvos policijos kadaise užregistruotos kaip prostitutės. Net 74 proc. šių tremtinių tolesnis likimas nežinomas. Manoma, kad jos sėkmingiau adaptavosi atšiauriuose SSRS rajonuose.

Deportuotųjų vietą užėmė kolaborantai, vietiniai aktyvistai arba atvykėliai, užsilikę ar sugrįžę po žygio į Berlyną, atkelti iš SSRS gilumos. Iš viso iki 1941 m. birželio 20 d. į Lietuvą atvyko 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau), iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Tai buvo teroro prieš Lietuvos žmones branduolys.

Po karo – naujas, keliolika kartu didesnis trėmimas. 1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų Sąjungoje buvo išsiųsti 676 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Rusai mėgsta terminą „specialus“.

Baisūs tai skaičiai. Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų Sovietų Sąjungos tautų neapykantą sovietiniam režimui, ir ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal netoks jau ir beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Prielaidos ir sąlygos joms nuo seno brandintos Rytuose dabar gali būti vėl realizuotos ir prie Baltijos.