Kiekvieno darbo biografija prasideda savaip. Svajonės, planai, sumanymai, ypač jaunystėje, pasisuka taip, kad paskui tik stebiesi: kodėl, kas paveikė, kieno ranka vedė… Mokykloje buvau neblogas matematikas, dalyvaudavau olimpiadose, sovietinėje kariuomenėje ėmiau ruoštis stoti į miškininkystę, draugai jau mokėsi inžinieriais, mokytojais, bet sugrįžęs į Gimtinę staiga sumojau: ne, žurnalistika! Mat, tokį apsisprendimą lėmė netikėtas pasiūlymas po vidurinės dirbti rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“.

Šiek tiek prisiminimų iš knygos „Dviejų ąžuolų istorija“ (Vilnius, 2020).

Tiesą sakant, 1968 m. rugpjūtį, neįstojus į VU lietuvių kalbą ir literatūrą, šiek tiek gėda buvo grįžti namo ir pasakyti tėvams bei draugams, kad štai toks – mokyklos numylėtinis, vos ne kūrybos pažiba ir šiaip „daug žadantis“, kurį net rajono laikraštis kviečia dirbti – parvažiuoja dar sėdėti ant tėvų sprando. Klasiokai gi įstojo. Taip jie išvengė karinės tarnybos. O mano likimas buvo nulemtas: neįstojus į aukštąją laukė tarnyba sovietinėje armijoje. Tėvai ramino: tarnybos metu gausi specialybę, va, brolis Antanas ten išmoko elektriko amato, sutvirtėsi, suvyriškėsi. Ar aš – elektrikas? Juk fizika pas mokytoją Elvyrą Kalinkevičienę man buvo nemėgstamiausias dalykas… Paguodė tik tai, kad ankstyvame savarankiško gyvenimo kelyje buvau sutikęs puikų žmogų, kuris lėmė, kad prasidėtų su žiniasklaida susijusi mano darbo biografija.

Dar X klasėje, pavydėdamas bendraklasės Danutės iššūkiui – žinutės publikavimui rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas“, pabandžiau ir aš. Neprisimenu, kokio turinio buvo tie rašinėliai, bet, mano pasitenkinimui, laikraštis juos ėmė spausdinti. Net honorarą – po 1, 2 ar 3 rublius mokėjo, o mokiniui tai buvo dideli pinigai. Juos išleisdavau bemat: su Justinu prisipirkdavom knygelių, daug išleisdavau kamaroje darydamas nuotraukas.

Mano literatūrinius bandymus apdorodavo patyręs laikraščio redaktorius Vincas Staniulis, kuris vėliau man tapo pirmuoju žurnalistikos mokytoju (1939 – 2012).

Jis tik ką buvo pradėjęs studijuoti VU žurnalistiką, kai mane pakvietė dirbti redakcijoje. Šis žmogus, beje, gimęs netoli Balbieriškio, Kunigiškiuose, lėmė mano tolesnį pasirinkimą ir visą kūrybinę karjerą. Ir šiandien dar turiu beveik visus man rašytus laiškus. Štai viename, rašytame 1968 m. gegužės 29 d., jis negaili kritikos: nuotraukos ne kokios, pilkos, apsakymas – kone kriminalistika, bet kai kurie eilėraščiai neužsigulės. Bet patys maloniausi žodžiai pabaigoje: „Kur vis tik linksta širdis? Laikraštis netraukia? Galvą turi – nepražūtum…“

Dar anksčiau nusiųstam rašiniui apie Paukščių šventę ir koncertą mokykloje jis taip pat saldainių nebarsto: neaišku, kuo abiturientas gyvas, koks jo požiūris į gyvenimą, apie ką svajoja. „Apie vyrą, turintį nors motociklą su priekaba, kaimo romantiką, kada 100 ha tenka tik trys darbingi vyrai?“ – ironiškai klausė V. Staniulis.

Birželio 8-ąją rašytas laiškas palankesnis. Jo pabaigoje kviečia užsukti į redakciją, pasišnekėti, atsivežti tvirtą savo nuomonę apie darbą redakcijoje. Kur nevažiuosi! Bemat nurūkau. Ir jau liepos mėnesį buvau įdarbintas fotokorespondentu, mat, jau turėjau „kamaros“ praktikos. Būtent tarp supiltų bulvių, burokų ir pūvančių obuolių atsirado pirmieji fotokoliažai, klasės draugų nuotraukos, panemunės vaizdeliai.

Atlyginimas gal 70 rublių, bet man tai buvo lobis. Na, ir prasidėjo. Kaip tik stojo javapjūtė. Sodina Vincas į savo „Ural“ motociklo priekabą, ir rūkstam link Jiestrakio. Gal kokį laukuose plušantį žmogelį pamatysim. Dulkės tik rūksta. Sustojam. Vincas sako: matai, vyriokas su traktoriumi, bėk, pliaukštelk porą sykių. Skuodžiu per ražienas, „Zorkij“ ant kaklo mataruoja – buvau jaunas, greitas. Išlipa iš kabinos nuo darbų pajuodęs, nuo prakaito ir dulkių paišinas traktorininkas, aš jį ir šiaip ir taip „nutraukiu“ ir maunu atgal į vieškelį. Vincas iš tolo klausia: viskas gerai? O kaipgi, išpučiu krūtinę. O tu pakalbėjai, nors pavardės paklausei? Neeee…, vypteliu. Varau atgal, o to traktoriukas jau ana kur…

Tokie buvo žurnalistiniai krikštai. Jų būta nemažai. V. Staniulis visą laiką sakydavo: nesėdėk už stalo, žurnalistą kojos maitina. Tad sėsdavau į „paziką“, kartais paveždavo iš vykdomojo grįžtantis kolūkio pirmininkas (redakcija ir rajono valdžia buvo tame pačiame Prienų pastate Tarybų aikštėje) ar koks kolega ir – pirmyn po kaimus. Ieškojau darbo spartuolių, gerų melžėjų, kultūros namų vadovų, saviveiklininkų, kokių nors keistuolių, amatininkų. Kritinių medžiagų nerengiau, nes jų temas iš anksto reikdavo derinti su Budbergio vadovaujamu vykdomuoju ir partijos rajono komitetu. Šis akylai sekė kiekvieną laikraščio žodį ir kiekvieno žurnalisto krustelėjimą.

Laikraščiui tikdavo kone viskas, tik visada nuotraukos turėdavo būti su kokiu nors tekstu. Kartais ir nepavykdavo: kadrai, kuriuos pats mažytėj patalpėlėj šalia redakcijos ir spaudžiau, ne visada išeidavo ir tiko viešinti – dėl turinio ir dėl kokybės. Mėginau ir „meninės“ fotografijos žanrą, bet nelabai kas išėjo: nufotografuota kaimyno višta ar Nemune plūduriuojanti valtis redakcijos griežtosios atsakingosios sekretorės Aldonos nedomino… Tada nedaug galėdavo padėti ir visada besišypsantis redaktorius Antanas Matulaitis.

(Beje, apie šį žurnalistą štai ką netikėtai radau „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“: „1980 m. sausio 8 d. Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas” atspausdino rajono ateistinės tarybos pirmininko A. Matulaičio piktą straipsnį: „Ko siekia vikaras Gražulis?” Straipsnyje mūsų kunigas kaltinamas, kad organizuoja vaikus giedoti chore, patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kad visą savo „ugnį” nukreipia į mokslinę ateistinę propagandą ir kt…“ Tačiau vėliau A. Matulaitis tapo aktyviu sąjūdininku, 1989 m. buvo laikraščio „Gėlupis“ redaktoriumi).

Gi Vincas tik užtraukdavo dūmą ir sakydavo: turėk kantrybės, vyruti, ne viskas iš karto…

O iš kur ta jauno kantrybė! Buvau kiek išpaikintas. Juk žurnalas „Moksleivis“ jau buvo išspausdinęs pora eilėraščių su abituriento nuotrauka ant Nemuno skardžio… Vadinasi, gimsta genijus! Gerai, kad šią puikybę labai sumaniai gesino Vincas. Jis negailėjo karčių kritikos žodžių (sakydavo: nesiseilėk, vyrui netinka), bet ir patardavo, pataisydavo, viską įvilkdamas į kaimiško humoro rūbą.

Vėliau V. Staniulis dirbo Radijuje ir televizijoje (LRT) Prienų rajono korespondentu, Kauno laikraščiuose „Tėviškės žinios“ ir „Kauno diena“, 1987 m. išleido apsakymų knygą „Saulė, vėl saulė“. Deja, jo saulė geso. Kai prieš keletą metų iki mirties jam paskambinau, jis sunkiai rinkdamas žodžius sakė: skauda, ir ten, ir ten, bet laikausi ir dar laikysiuosi… Neilgai: 2012-ųjų lapkričio 7 d. 74-rių sulaukusio žurnalisto netekome… Dabartinė „Gyvenimo“ redaktorė Ramutė tuomet in memoriam citavo žemiečio Just. Marcinkevičiaus eilutes:

…kur nors manęs nėra

kur nors turėčiau būti

kažkas manęs neras

rugsėjy ar rugpjūty

trumpėjančioj dienoj

ilgėjančioj nakty

nutolstančioj dainoj

galbūt visai arti…

 

Dabar dažnai užsuku į Prienus, aplankau tą patį  buvusio vykdomojo komiteto pastatą. Anąkart užsuku į II aukštą, o jo kampe – mero kabinetas. Būtent šioje vietoje, kur sukiojasi rajono vadovo kėdė, „Naujo gyvenimo“ redakcijoje, kažkada sėdėjau aš su kitais, labiau patyrusiais laikraščio žurnalistais. O kitapus laiptų – buvusios „fotolaboratorijos“ kambarėliai… Dvigubas jausmas: tų dienų ilgesys ir supratimas, kaip gerų žmonių ir mokytojų valia prasidėjo darbo žurnalistinė biografija, kaip toli ir negrįžtamai tu nužengei grūdėtu gyvenimo keliu…