Ne tik Atlantas mus skiria nuo kadaise turtingo Eldorado – visų emigrantų išsvajotos Amerikos. Šiandien Jungtinės valstijos vis labiau atsiriboja nuo Europos, kurioje yra ir prezidento Donaldo Trumpo vokiškos bei škotiškos šaknys. Senojo žemyno tautoms tokie verslo ryklio manevrai sunkiai suprantami, tad puoselėjamos atsargios viltys, kad po tarpinių Kongreso rinkimų lapkritį, o ypač po naujo 48-ojo prezidento rinkimų reikalai pasisuks kitaip.

O kol kas JAV Europai sunkina muitų grandines, grasina pasitraukti iš NATO, mažina savo karių skaičių aljanso šalyse. Antai, įsižeidęs dėl Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo kritikos D. Trumpas įsakė Pentagonui iš šios šalies išvesti 5000 karių. Eilėje – Ispanija ir Italija, kurios taip pat užpykdė Baltųjų rūmų šeimininką.

Šiuo metu Europoje dislokuota apie 86 tūkst. JAV karių, iš kurių apie 36 tūkst. yra Vokietijoje. Nors 2025 m. pabaigoje JAV Kongresas priėmė saugumo mechanizmą, pagal kurį Europos vadavietės atsakomybės zonoje nuolat dislokuotų pajėgų skaičius ilgiau nei 45 dienas negali būti mažesnis nei 76 tūkst. karių, D. Trumpui šis sprendimas nė motais.

Lietuva krūpčioja nuo jų. Nors JAV kariai mūsų šalyje būna tik rotaciniu principu, bet baiminamasi, kad jų išvedimas iš Europos gali nulemti Berlyno planus Lietuvoje dislokuoti vokiečių 45-ąją karinę brigadą, kuri oficialiai jau veikia metus. Tuomet Baltijos šalys tarsi nuogai išsirengtų Rusijos agresijos akivaizdoje…

Ši sumaištis verčia realistiškiau vertinti ir Gynybos ir kosmoso eurokomisaro Andriaus Kubiliaus iškeltą idėją apie „galingas nuolatines 100 tūkst. karių Europos karines pajėgas“. Ši bendra kariuomenė galėtų būti naudinga toms ES šalims, kurios nėra NATO narės. Tokių yra penkios – Airija, Austrija, Malta, Kipras ir Švedija. Esą, tuomet nereiktų kurti galingų 27-ių nacionalinių kariuomenių.

Tiesa, tiek ES lyderiai, tiek Lietuvos politikai skeptiškai pasitinka šią idėją. Biurokratinis NATO mechanizmas, besiremiantis tik dokumentuose įrašyto 5-ojo įstatų straipsnio galia, būtų papildytas nerangia ES sprendimų priėmimo praktika ir palaidotų iš pažiūros gerą sumanymą. Buvusiam krašto apsaugos ministrui Laurynui Kasčiūnui kyla ir kitų klausimų, pavyzdžiui, iš kur būtų paimami A. Kubiliaus minėti 100 tūkstančių karių. „Juk kariai yra NATO europinių šalių priskirti gynybos planams. Tai ką, reiškia, mes juos ištraukiame iš NATO gynybos planų?“, – retoriškai klausia jis.

Kita vertus, norint palaidoti tegul ir fantastinius sumanymus, daug argumentų nereikia. Tačiau kurti neįtikėtinus planus verčia nauja geopolitinė situacija, nors galbūt jie verti Jules‘o  Verne‘o mokslinės fantazijos, kuri, beje, iš dalies buvo įgyvendinta.

Ar esate girdėją apie santrumpą BALTBAT? 1994 m. rugsėjo 13 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentai Rygoje pasirašė sutartį suformuoti bendrą karinį vienetą – BALTBAT. Tam buvo sudarytos Karinė ir koordinacinė grupės, kurios atsakė už sėkmingą bataliono kūrimą. Šiose grupėse buvo atstovai iš Danijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Lenkijos.

Baltijos batalioną sudarė po vieną pėstininkų kuopą iš trijų Baltijos šalių, jungtinė štabo kuopa, atskira logistikos grupė. Batalione buvo daugiau kaip 800 karių, iš kurių apie 500 buvo iš Lietuvos. Bataliono štabas ir mokymo centras buvo Adažių karinėje bazėje Latvijoje, Lietuvoje BALTBAT lietuviška kuopa buvo dislokuota Rukloje. BALTBAT, kaip atskiro nepriklausomo vieneto, pagrindinė užduotis buvo būti pasirengusiam vykdyti taikos palaikymo operacijas. Į pirmąją misiją BALTBAT pirmą kuopą išsiuntė 1996 metų spalyje. Danijos bataliono sudėtyje 1998–2002 metais ji vykdė SFOR (angl. Stabilization Force) misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Tiesa, nuo 2021 m. pradžios BALTBAT  projektas buvo sustabdytas. Atrodo, užprotestavo Briuselis. Baltijos šalys savo karius priskyrė Danijos, Švedijos ir Suomijos batalionų misijoms. Teisininkai paaiškino, kad atskiro karinio darinio NATO struktūroje, esą, neleidžia įstatai…

Taigi, geros idėjos išnyksta masyviuose biurokratiniuose aparatuose. Gyvastį jos praranda net ir po 2014 m. Rusijos intervencinių veiksmų, o ypač po 2022 m. vasarį pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą. Tiesa, bendromis Baltijos šalių pastangomis tvirtinama rytinė siena. Keturios regiono valstybės susitarė koordinuoti savo veiksmus gynybos finansavimui iš ES fondų. Briuselis greičiausiai pašalins arba bent sumažins kai kurių šalių veto pavojus savo sprendimams.

Bet laukti gero dėdės, kaip šimtmečiais tikėjomės iš dėdės Semo – pražūtis. Lietuviai patys nuo senų laikų įveikė visokius okupantus. Šiandien mums belieka įveikti ne tik pasaulio galiūnų abuojumą, bet ir savo neryžtingumą bei vidinius priešus.