Pažadėjęs „sunaikinti civilizaciją“, po trečiadienio naktinio 3 val. (Lietuvos laiku) smogus Iranui Donaldas Trumpas puikiai žinojo, kad šito daryti neteks, nes, likus valandai iki šio termino, gavo žinią iš Islamabado, jog Teheranas sutinka su dviejų savaičių paliaubomis.

D. Trumpas suskubo pasigirti, kad pasiekė „triuškinančią pergalę“, tačiau štai „The New York Times“ pacitavo tris Irano pareigūnus, sakiusius, kad tai daugiau dviejų branduolinių valstybių – Pakistano ir Kinijos – nuopelnas. Pirmoji yra svarbus tarpininkas JAV – Izraelio – Irano santykiuose, o Pekinas paraginęs Iraną „parodyti lankstumą ir sumažinti įtampą“. Rusija čia niekur neminima, nes ji šiame kare liko tarsi Irano „pilkasis kardinolas“, slapta maitinęs Teheraną žvalgybiniais duomenimis apie JAV karines bazes pasaulyje ir taikinius Izraelyje.

Penktadienį Islamabade turėtų prasidėti derybos. Ką jose susitars amerikiečiai ir ajatolų režimas, tebėra neaišku, tačiau reikia pripažinti, kad naktinis pranešimas tarsi numetė pasauliui užkrautą sunkią įtampos naštą.

Kodėl?

Pirmiausia žinia apie galimai atidaromą Hormuzo sąsiaurį numušė pasaulines „Brent“ naftos kainas – nuo 110 dol. už barelį iki 93 dol. (trečiadienio rytą). Vadinasi, jos turėtų kristi ir mūsų degalinėse. Kada – tai jau vietinių rinkų vadybos reikalas. JAV tiesiog „lūkuriuos“, laukdamos, kai bus atidaromas jūrų kelio eismas.

Kitas reikalavimas Iranui – sudėtingesnis. Iranas turi nutraukti urano sodrinimo programą kariniams tikslams, kad „nebekeltų branduolinės, raketinės ir teroristinės grėsmės Amerikai, Izraeliui, Irano arabų kaimynėms ir visam pasauliui“. Irano branduolinė programa pradėta dar 1959 m., pradžioje galingi reaktoriai buvo tiekiami iš JAV, 1975 m. pasirašyta Irano ir JAV bendradarbiavimo sutartis branduolinių technologijų srityje, bet paskui visus plėtros darbus perėmė SSRS ir Rusija. Po to ne kartą skelbta apie šios programos uždarymą, jos grėsmę regionui, ypač Izraeliui. Pernai birželį per 12 d. JAV smūgius buvo teigiama, kad Irano branduoliniai pajėgumai buvo nusviesti daugeliui metų atgal…

Iranas pateikė 10 punktų taikos planą, o JAV – penkiolikos. Teheranas paliaubas skelbia kaip savo pergalę, Vašingtonas – kaip D. Trumpo. Nesvarbu. Svarbu, kad pasaulis lengviau atsikvėptų nuo gręsiančio Trečiojo pasaulinio karo ir dar vieno ekonominio nuosmukio. Tegul Amerikos lyderis it vaikas džiaugiasi savo laimėjimais, tikisi Nobelio taikos prizo, o iraniečiai nustoja kentėti nuo karo baisumų, Artimieji Rytai pailsi nuo dar vieno konflikto tarp arabų šalių.

Šiame „atsargių vilčių“ fone kyla kitas klausimas: kodėl toks galingas „pasaulinis žandaras“ neskiria jokio dėmesio kitam agresoriui – Rusijai, kuri pradėjo brolžudišką karą prieš Ukrainą ir grasina visai Europai? Juk pagal D. Trumpo metodiką būtų nesunku paskelbti ultimatumą Putinui: arba tu nutrauki karą Europos centre, arba tavo interesams pasaulyje ateis sunkūs laikai… Baimė? Verslo interesai? Geopolitinės gudrybės? Visų įmanomų vertybių – taika, laisvė, suverenitetas – ignoravimas? O gal viskas kartu?

Šį rytą, su palengvėjimu įkvėpęs vėsaus pavasario gaivos, užsikuriu automobilį ir skubu patirti pirmą paliaubų Vidurio Rytuose efektą: kuras degalinėje turėtų atpigti… Deja! Nebent po dviejų savaičių, kai tų paliaubų terminas jau bus pasibaigęs…