Ilgametis mano kolega iš Lietuvos radijo per veteranų eterio žurnalistų ir inžinierių apdovanojimų ceremoniją Telecentre (Kultūros ministrės padėkos raštas ir prizą buvo įteiktas ir man) kavos pertraukėlės metu tarstelėjo: ką ten Iranas, ką ten Kuba ar koks Hormūzas! Tu štai panagrinėk, kas dedasi Lietuvoje…

O kodėl gi ne? Antai, didžiulį „kibišą“ pastaruoju metu sukėlė dar vienas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko (VKI) Audriaus Valotkos akibrokštas, esą, žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra leistini, seni, tradiciniai, geri žodžiai. „Atsidarykite Tautinių mažumų departamento puslapį ir suraskite, kaip vadinasi jų tautinė bendrija… Jie patys savo bendriją yra pavadinę „Čigonų laužas“, – portalui LRT.lt pasakojo jis.

Pasižiūrėjau kalendorių. Lyg tyčia šiandien, kai į rankas skaitytojas paims šį laikraštį, yra pažymima Tarptautinė tiesos apie žmogaus teisių pažeidimus diena. Tiesa, Jungtinių Tautų asamblėja 1980 m. ją paskelbė pagerbdama už raginimus kareiviams nežudyti krikščionių prie altoriaus nušauto San Salvadoro arkivyskupo Oskaro Romero (Óscar Romero) atminimą.

O Lietuvoje nutiko dar du ekscesai. Kovo 11 – ąją ant vieno Vilniaus viaduko pasirodė nuorodą į sostinės centrą uždengęs plakatas su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Gi vienas jaunas, bet  itin aktyvus docentas iš Vilniaus universiteto jį nuplėšė ir dar susipešė su plakato kėlėjais.

Iš pirmo žvilgsnio, visa tai gali atrodyti kaip kaimo muštynės per gausiai alkoholiu laistomas vestuves. Tačiau šie įvykiai sukėlė nemažą ažiotažą, į kurį įsijungė ir teisėsaugos organai, ir net Kultūros ministerija su įvairiais specialistais, politikais ir žmogaus teisių gynėjais. Klausimas kitoks: ar verta dėl to laužyti tiek iečių? Ir kuo čia dėtos žmogaus teisės?

Šiaip jau VKI vadovui priminčiau vyrišką priesaką: santūrumas vyrą puošia. Arba – seną, dar Smetonos laikų kareivišką šūkį, kuris kabėjo ant sienos mano tėvo namuose: „Darbais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylime“. Mes žinome, kad A. Valotka – patyręs gerbiamas filologas, nuosekliai ginantis lietuvių kalbą nuo įvairiausių jos „graužikų“. Pritariu vieno buvusio sąjūdiečio pastabai: jeigu valdžios viršūnėse nebūtų tokio žmogaus, mes greit paskęstume savo kalbos šiukšlėse.

Specialistai sako, kad svarbu, kokią prasmę įdedame į minėtus žodžius ar net kokia intonacija ar veido išraiška juos sakome. Svarbu neperžengti padorumo ir tolerancijos normų, nepasiduoti žodinėms provokacijoms. Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį į ploną ribą tarp šių išraiškos būdų ir pateikia „ribinį“ atvejį.  Šiauliuose įkurto Romų integracijos centro vadovė Konsuela Mačiulevičiūtė portalui LRT.lt sako, kad Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas romus žeidžia. A. Valotka atkirto gana šiurkščiai: „Čigonai neturi reguliuoti lietuvių kalbos“… Tad kas čia peržengia tą ribą?

Šūkis ant viaduko subtilesnis. Galima ginčytis, ką jis reiškia: ar yra rasistinis ir ekstremistinis, kaip tvirtina jį nuplėšęs jaunas mokslininkas, ar patriotinis ir labai savalaikis? Juk užplūdus Lietuvą visokio plauko rusakalbiams ir meldžiantis angliškiems užrašams bei pavadinimams, lietuviškumo troškulys jau nereiškia pliko ir vulgaraus nacionalizmo, kurį bjauriu trumpiniu „nacizmas“ taip mėgsta prikišti agresorius iš Rytų.

Šiandien tai greičiau skamba kaip raginimas prioritetu laikyti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinį savitumą. Kas kita jei šūkyje būtų įterptas „tik“… Šiandien nebent visiškas nesusipratėlis ir marginalas, turintis rasistinių kėslų ar atsiųstas kitų tarnybų, viešai gali kelti atvirai visuomenę provokuojančius šūkius. Jaunuoliai „ant tilto“ niekur nesislėpė ir, tikėkimės, savo iššūkiui suteikė atviro reikalavimo stiprinti lietuvybę, apsivalant nuo valstybei kenkiančių apraiškų, atspalvį. Sutikime, kad šis laikotarpis reikalauja didžiulio apsivalymo. O kokią konotaciją („papildomą, šalutinę žodžio reikšmę, apimančią emocinius, vertinamuosius ar stilistinius atspalvius“, – cituoju žinyną) tam suteikia koks nors neapsiplunksnavęs veikėjas ar „idėjų istorikas“, nesvarbu, kad jis sėdi miesto taryboje ar Seime, tai jo problema.

Labai suprantamai šį šūkį paaiškino Seimo narys Vytautas Sinica: „Jei aš vartočiau tą šūkį ir pasakysiu, kodėl aš jo nebevartoju, jis būtų nukreiptas prieš migraciją, kad Lietuva netaptų multikultūrine. Mes norime, jog Lietuva liktų lietuviška. Ir šia prasme aš čia nematau jokio ekstremizmo...“

Taigi, du tokie, iš pirmo žvilgsnio, neryškūs, antraeiliai geopolitinių įvykių kontekste nutikimai rodo, kokie mes esame jautrūs ir pažeidžiami, kaip skirtingai suprantame žmogaus teises. Išbalansuota suskaldyta visuomenė tampa puikia dirva veistis valstybę griaunančioms jėgoms.

Jeigu būčiau koks mesijas, tai mielai dalinčiau patarimus: valdžios žmonės turi būti santūresni savo vertinimuose, nors santūrumas šiandien, kaip matome, dažnai ribojasi su abejingumu ir neveiklumu; kita vertus, tolerancija negali būti beribė, nes tuomet ateis metas, kai Lietuvos nebeliks.

Taigi, už neapgalvotus „ribinius“ poelgius daug pavojingesnis mūsų abejingumas.