Kone visą Rytų Europą užplūdo šalčiai. Kai kam jie kelia asociacijas su speiguotomis žiemomis vaikystėje, kai kam, ypač ukrainiečiams – siaubą. Agresorius žino, kur skaudžiausia niekuo dėtų Ukrainos žmonių vieta.

Tačiau paskutinio žiemos mėnesio pradžia vėl atnešė ir šiokių tokių vilties kibirkščių. Vasario 1-ąją Abu Dabyje turėjo įvykti antras derybų ratas tarp JAV, Rusijos ir Ukrainos atstovų (rašant šias eilutes dar nebuvo aišku, ar jos įvyks), o Donaldas Trumpas išprašė Putino, kad šis bent savaitei nutrauktų Ukrainos energetinių objektų bombardavimą. „Jis buvo labai malonus“, – gyrė Kremliaus vadeivą JAV prezidentas. Putinas iš tikrųjų buvo „dosnus“: įsakė nesmūgiuoti vos porą dienų, iki vasario 1 – osios. O būtent nuo jos prasideda didžiausi speigai… Ir iš tiesų, sekmadienį dar nebuvo gauta žinių, kad rusų raketos būtų pažeidę energetines paliaubas. Tačiau jie susprogdino keleivinį traukinį, kuriame vienas vagonas buvo skirtas mobiliai elektros pastotei…

Sakoma, viltis – kvailių motina. Ukrainiečių neguodžia vis labiau plintantys filosofiniai pamąstymai, kad kova už išlikimą – natūralus žmogaus poreikis. Kai spaudžia 20 laipsnių šaltis, o name nėra nei elektros, nei karšto vandens, nei kanalizacijos, postringauti net ir patriotinėmis temomis yra tiesiog nepadoru. Kiekvienas mūsų čia, Lietuvoje, su pasibaisėjimu galvoja, kaip pasielgtų, jei jį, neduok Dieve, užkluptų  tokie speigai ir tokios nuožmios priešo atakos…

Bet ta viltis, nors ir vadinama kvailių išmone, stumia ukrainiečius į priekį. Volodymyras Zelenskis priverstas nusileisti ne tik retorikoje, bet ir veiksmuose. Jis nuryja nuoskaudą dėl šiurkščių D. Trumpo pasisakymų apie Kyjivą, apsimeta nereaguojąs į nuolatines jo pagyras Putino adresu, pamažu linksta į besąlygiškas derybas su pačiu Kremliaus vadovu.

Štai, atrodo, deryboms Abu Dabyje sekmadienį taip ir nebuvo lemta įvykti, o jis sako, kad „Ukraina pasirengusi dirbti visais formatais“. Jis ir toliau tiki, kad derybos bus perkeltos vėliau į šią savaitę, galbūt į trečiadienį. Jis netgi pagyrė JAV pasiuntinio Steve‘o Witkoffo  ir Rusijos pasiuntinio Kirilo Dmitrijevo susitikimą Majamyje šeštadienį.

Nors iš įvairių Vakarų sostinių skamba pareiškimai, kad nematyti jokių ženklų, jog Putinas nori taikos, V. Zelenskis be perstojo teigia, kad taikos plano teritorinių ginčų negalima išspręsti nesusitikus asmeniškai su Putinu. Iš anksto žinodamas, kad V. Zelenskis nesutiks, Putinas pasiūlė jam atvykti į Maskvą. Spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas paskui ciniškai pajuokaus: mes juk jo nekviečiame deryboms… Tai ko? Po Arbatą pavaikščioti?

V. Zelenskis, kaip sakoma, ne pėsčias: Putiną jis pakvietė derybų į Kyjivą, su šypsena pridūręs, kad viešnagės metu svečias galės aplankyti jo paties subombarduotus rajonus…

Visa tai, žinoma, tėra žodžių žaidimai. O iš tikrųjų 20-ies punktų JAV pasiūlytas taikos planas lieka kažkur diplomatijos paraštėse. JAV vis didesnį dėmesį skiria padėčiai Irane, Ramiojo vandenyno regione, Grenlandijai, Venesuelai ir netgi Kubai, o Ukrainą ir Rusiją palieka Europai. Šis „senasis žemynas“ lyg ta senutė sunkiai su lazdele klibinkščiuoja savo dulkėtu vieškeliu…

Bet apžvalgininkai sutaria, kad taika ar bent paliaubos ne mažiau reikalingos ir Putinui. Jeigu jis iki kokio balandžio nesugebės smogti Ukrainai lemiamo smūgio (po keturių metų karo prieš Ukrainą tai neatrodo realu) ir užgrobti visas neva Rusijai priklausančias keturių sričių teritorijas, žlugs ne tik Maskvos taikos plano versija, bet ir pakibs ant plauko visa „specialios karinės operacijos“ esmė. O tai reiškia, kad rugsėjį numatytuose Dūmos rinkimuose susvyruos ir Putino partijos „Vieningoji Rusija“ bei jo paties autoritetas.

Kita dedamoji – ekonominė. Putinas negali nepastebėti, kad Rusijos ekonomika ritasi žemyn. Kariuomenės ir policijos finansavimas išaugo iki 40 proc. visų federalinių išlaidų, ir Rusija sparčiai vejasi Izraelį, kuris nuožmiausių karų su palestiniečiais metais išleisdavo apie 48 proc. visų lėšų.  Net Kremliui palankūs ekonomistai kalba, kad didžiulės karinės išlaidos iš gyventojų atima socialinius išteklius, siurbia žmogiškuosius resursus. Ypač skausmingos yra Vakarų sankcijos, bet išskiriami JAV spalį įvesti draudimai dviem energetikos milžinėms „Rosneft“ ir „Lukoil“.

Gamtos kaprizų dar niekam nepavyko visiškai įveikti. Bet pažaboti beprotišką Putino kaprizą – okupuoti ir sunaikinti Ukrainą – misija įmanoma ir būtina. Jeigu prie mūsų užuojautos ukrainiečiams dar pridėtume ir realią paramą – jokie speigai būtų nebaisūs. Taip kaip, antai, savo virtuvėlėje sulinkusi šimtametė mano uošvė jiems mezga šiltas vilnones kojines…