Mūsų skaitytojas tegul nenustemba, kad vėl ir vėl paliečiame iki šiol tokią nepaprastai jautrią Sausio 13-osios temą. Laikas išblukina kai kuriuos prisiminimus, ištrina detales, tačiau mano, tuomet jau 40-mečio, kartai tos dienos ir naktys giliai įsispraudusios į sąmonę. Jos tapo tarsi matas visiems šiandienos įvykiams ir reiškiniams.

Prieš 35-rius metus ir šiandien turime masinio žmonių pakilimo simbolį – laužus. Degė tada, dega ir dabar. Ir toje pačioje vietoje – prie parlamento. Ugnis apskritai yra tiek pagoniškoji, tiek krikščioniškoji dievybė. Ilgai žiūrint į liepsną ji tarsi užburia. Nuo senų senovės laužus degindavo perspėdami apie priešą, šalia utilitarinio panaudojimo jie reikšdavo apsivalymą, seno atsisakymą, apsisaugojimą nuo piktųjų dvasių, galų gale – kovą už laisvę ir triumfą.

Ne vienam, kuris anuo metu sėdavo prie laužų, gindamas vienintelį Lietuvos forpostą – Aukščiausiąją Tarybą (net ne parlamentą, o Lietuvą), laužas kėlė vienybės, susitelkimo, bendro pasipriešinimo okupantui jausmą. Jeigu pats ir ne budėdavai šaltyje (1991 – ųjų sausio pradžia buvo atšiauri) ant suoliukų prie karštos liepsnos, tai magėdavo užsukti į aikštę, pašnekėti su žmonėmis, paragauti jų siūlomos karštos arbatos, nunešti sumuštinių ar kokio nors šilto maisto.

Be natūralaus nerimo atsirado pasididžiavimo jausmas: lietuvis nenuleidžia galvos, vaizdžiai sakant, „neneria į krūmus“, kaip prieš 50 metų. Jis neginkluotas, bet ryžtas ginti savo laisvę ir yra svarbiausias tautos ginklas.

Laužai dega ir šiandien. Tiesa, laužavietės „kultūringesnės“, modernesnės, jas apsupę žmonės daugiausiai šildosi aplinkinėse kavinėse, tačiau šūkiuose pasireiškianti mitinguotojų dvasia panaši: ne – naujai kultūros ir žiniasklaidos okupacijai, taip – žodžio laisvei. Šį kartą daugiatūkstantinėje minioje prie Seimo beveik vien jauni žmonės. Jeigu vis dejuodavome, kad dabar jaunimas apolitiškas, tai – štai jums jo neregėtas aktyvumas! Gali juos vadinti „bomžais“, valkatomis, apmokėtais konservatorių agentais, bet tai – bręstantis tautos žiedas. Išsilavinęs, suvokiantis protestų esmę, išaugęs nepriklausomybės ir laisvės aplinkoje, matęs pasaulio.

Bet kodėl apskritai dabar deginami laužai? Juk priešas dar toli…

Kai tą Sausio naktį išvakarėse atskridę iš Pskovo „omonininkai“ su Jedinstvos ir kariškių iš Šiaurės miestelio pagalba užgrobė LRT rūmus Konarskio gatvėje, tik menka dalis jos darbuotojų bei žurnalistų pasuko su kolaborantais. Galiu išvardyti pavardėmis… Kitą rytą po naktinės egzekucijos susirinkome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ir LRT vadovai iškart paskelbė darbo režimą okupacijos sąlygomis. Nei televizija, nei radijas nenutilo. 222 dienas dirbome išsisklaidę, kol Maskvoje pralaimėjęs pučas privertė LRT okupantus nešti kudašių.

Tada mus įkvėpė liepsnojantys laužai, laisvės dainos pritariant gitaroms, parlamentarų drąsa.

Tada politikai meldėsi, kad tik žiniasklaida nenutiltų, nepasuktų su valstybės priešais, kad pasaulis žinotų, kas dedasi liepsnojančioje Lietuvoje.

Bet kas toliau? Nesiplėsiu primindamas apie 17 metų savo darbo LRT patirtį. Toks buvau ne vienas. 1992 m. rudenį LDDP laimėjus rinkimus, prasidėjo ir LRT žurnalistų valymas. Kai kam, matyt, nepatiko mano su kolege iš „Panoramos“ kalbinti pašnekovai, reportažai iš kelionės į Grozną ar nepatogus klausimai kairiosios partijos lyderiui. Mūsų spaudos konferencija Aukščiausioje Taryboje partinių laikraščių buvo nutylėta… Štai tuomet, manau, atėjo „laisvo žodžio“ krizė…

Tam tikra prasme į šį žodį kėsinamasi ir šiandien. Kitomis priemonėmis, prisidengiant teisinėmis normomis, vadybiniais viražais, audito išvadomis, asmeniniais priekaištais. Koaliciniams politikams staiga puolė talkinti šiuolaikiniai žiniasklaidos kolaborantai, anksčiau išdidžiai tvirtinę, kad kiekvieno žurnalisto priedermė – būti opozicijoje valdžiai. Kaip ir visuomenė, žurnalistų bendruomenė suskilo. Krizė iš tikrųjų apglėbė ne tik mano gimtąją LRT, bet visą žiniasklaidos lauką – nuo akademinių sluoksnių iki eilinio reporterio. „Žodžio laisvė“ įgavo lemiamą demokratijos prasmę.

Štai kodėl vėl dega laužai ir, jeigu reikės, jie toliau liepsnos. Tūkstančiai protestuotojų – nuo, kaip prisimename, galingus traktorius suvariusių žemdirbių, švietimiečių, pareigūnų, paskui – kultūros darbuotojų, galų gale – plunksnos brolių – perspėja: „laisvo žodžio“ suvaržymai ypač pavojingi šiandien, kai už Lietuvos sienų bruzda agresyvus kaimynas, nešantis tragišką liepsną Ukrainai ir visai Europai.

Vakar kaip kasmet stovėjau prie laužų, degančių prie Kryžių kalnelio ir Obelisko Konarskio gatvėje. Paskui nusileidau į Nepriklausomybės aikštę. Iki šiol jaučiu kaitrios liepsnos tvilkomą veidą…