Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, plūstelėjo didžiulis pabėgėlių srautas. Tarp jų buvo ir Rivno srities Sarnų miestelio, esančio regione prie Baltarusijos ir Lenkijos sienų sankirtos, gyventoja Valentyna Zembitzka su dvylikamete dukra Polina. Vyras Oleksandras į Vilnių ieškoti darbų buvo atvykęs šiek tiek anksčiau. Pradžia buvo sunki, kaip ir visų emigrantų. Tačiau šiandien pabėgėlių šeima jau neblogai įsitvirtino svečioje šalyje, nors vis dar ilgisi gimtojo Polesės krašto. Ukrainietė Valentyna sutiko pasikalbėti su anuomet šeimą priglaudusiu žurnalistu Česlovu Iškausku.

Papasakokite trumpai apie savo šeimą.

Mūsų šeima nedidelė. Mes su vyru Oleksandru gimėme ir augome dideliame ir nuostabiame Polesės regiono kaime Vakarų Ukrainoje. Mano tėvai ir vyro mama, taip pat ir nemažai artimųjų iki šiol ten gyvena. Ten ir susipažinome.

Baigęs mokyklą, Oleksandras įgijo elektros montuotojo išsilavinimą vienoje iš Sarnų miesto mokymo įstaigų. Vėliau buvo pašauktas į karinę tarnybą Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Išleistas į rezervą dirbo pagal specialybę įvairiose miesto įstaigose. Laikui bėgant jis tapo darbas inžinieriumi, aptarnaujančiu vieno iš pagrindinių Ukrainos operatorių mobiliojo ryšio stotis. Įgijęs darbo patirties, pradėjo užsiimti individualia veikla montavimo, statybos ir privačių namų, parduotuvių ir įmonių apšvietimo sistemų remonto srityje.

Baigusi mokyklą, įstojau į Rivno universitetą, įgijau aukštąjį išsilavinimą ir socialinės rūpybos ir pedagogikos specialybę. Dar studijuodama ketvirtame kurse, laimėjau konkursą į Sarnų rajono valstybinės administracijos specialistės, dirbančios su šeimomis, vaikais ir jaunimu, pareigas. Užsiiminėjau jaunimo renginių organizavimu, vaikų sveikatingumu, dirbau su daugiavaikėmis šeimomis ir kitais projektais, skirtais rajono vaikų ir šeimų socialinei apsaugai. Tuo pačiu metu dirbau ir studijavau.

Mes su vyru susituokėme 2009 metais. Gyvenome Sarnuose. 2010 metais gimė dukra Polina.

Po motinystės atostogų mano veiklos sritis pasikeitė, tačiau ir toliau buvo susijusi su socialine pažeidžiamų gyventojų grupių apsauga. Dirbau rajono administracijos įvaikinimo, globos ir rūpybos skyriaus specialistė. Po kurio laiko tapau šio skyriaus vadove.

Bet gyvenimas tuomet dar buvo ramus, kol…

Kaip ir visa Ukraina, mes gyvenome įprastą vidutinės jaunos šeimos gyvenimą – su savo problemomis, pakilimais ir nuosmukiais, svajonėmis, norais ir planais. Auginome dukrą, džiaugėmės jos sėkmėmis, planavome ateitį gimtajame mieste. Svajonių buvo daug: ketinome pagerinti gyvenimo sąlygas, nes dukra augo, pakeisti automobilį, daugiau keliauti…

Būtent dėl to Aleksandras nusprendė pabandyti dirbti užsienyje. Visiškai atsitiktinai susiradome draugų Vilniuje, ilgai mąstėme, diskutavome. 2022 m. vasario 22 d. Aleksandras išskrido į Lietuvą, planavo trumpą viešnagę, ketindamas dirbti ir grįžti namo po mėnesio.

Tačiau karas pakeitė planus…

Mes jautėme, kad situacija Ukrainoje įtempta dar nuo 2014 m., tačiau nenorėjome tikėti, kad įvykiai susiklostys būtent taip. Tikėjome, kad tai laikinas paaštrėjimas, kuris nepalies mūsų

regiono. Tuo metu mums buvo sunku įsivaizduoti, kad mūsų civilizuotais laikais gali prasidėti nuožmus karas…

Kažkokia tragedijos nuojauta buvo. Man didžiulį šoką sukėlė 2022 m. vasario 23 d. vakare mokyklos pokalbių grupėje paskelbtas pranešimas apie vaikų perkėlimą į nuotolinį mokymąsi dėl galimo karo veiksmų pradžios. Net negaliu apibūdinti visų emocijų, kurios mane apėmė tuo metu. Vyras yra užsienyje, man reikia eiti į darbą ir palikti 12 metų vaiką namuose… Chaosas galvoje, panika, baimė, nesupratimas, kaip elgtis toliau, ką daryti… Visą naktį ieškojau informacijos internete, sekiau naujienas per televiziją. Po pirmųjų sprogimų ketvirtą valandą ryto Kijeve ilgai negalėjau atsigauti, negalėjau suprasti, kas vyksta. Apėmė panika.

Iš karto paskambinau vyrui. Jis norėjo važiuoti namo, bet aš kategoriškai uždraudžiau. Galvoje sukosi baisūs vaizdai, mes nesupratome rusų invazijos masto, kelių būklės, transporto, evakuacijos galimybės, situacijos mūsų teritorijoje ir viso kito.

Tada prasidėjo visiškas chaosas: pirmieji oro pavojaus signalai, nuolatinis stresas, karinės technikos judėjimas, šviesos maskavimo režimas ir daugybė įvairios, ne visada teisingos informacijos internete. Kadangi gyvenome netoli sienos su Baltarusija, kiekvieną minutę laukėme puolimo iš ten. Daugelis mūsų draugų, kaimynų, pažįstamų iš karto išvyko iš miesto, išvažiavo į užsienį, kita dalis liko namuose… Buvau beviltiškoje padėtyje. Vyras vis dar norėjo grįžti namo, aš jam prieštaravau, sakiau, kad galbūt mums taip pat teks bėgti…

Kaip apsisprendėte palikti namus ir kaip sekėsi kelionėje?

Sprendimas išvykti buvo labai sunkus. Kartu su sesers šeima, mama ir mūsų vaikais kelias savaites gyvenome Užkarpatėje, laukdami greito karo pabaigos. Galvoje skambėjo kai kurių politikų raminantys žodžiai: „Dvi trys savaitės – ir viskas baigsis, viskas bus gerai…“ Tik vėliau mes supratome, kokie neteisingi buvo šie raminimai…

Stebuklas neįvyko. Spaudžiami baimės dėl savo ir vaiko gyvybės, tvyrančio chaoso, maisto produktų trūkumo parduotuvėse, nuolatinių oro pavojaus signalų, nusprendėme vykti pas vyrą. Su dviem lagaminais išsiruošėme į Lietuvą. Sprendimas buvo staigus, gerai neapgalvotas, chaotiškas ir priverstinis. Iki šiol mūsų klausia, kodėl atsidūrėme Lietuvoje, bet tegalime atsakyti: taip nusprendė likimas…

Kelionė buvo ilga ir sudėtinga – emociškai, fiziškai, morališkai… Man giliai į širdį įstrigo broliškos lenkų tautos parama iškart kirtus sieną. Oras buvo siaubingas: šlapias sniegas ir smarkus vėjas neleido atsistoti ant kojų. Mus pasitiko palapinių miestelis su arbata, kava, karšta sriuba ir net saldumynais vaikams… Prisimenu, kad dėl streso nenorėjau valgyti, gerti, bet Polinai vis tiek davė saldumynų ir kažkokį žaislą. Nepamenu, ar tada padėkojau, bet dabar, prisimindama tai, akyse kaupiasi ašaros…

Pirmoji problema, su kuria susidūrėme atvykę į Lietuvą, žinoma, buvo būstas. Keletą dienų galėjome likti pas draugus, pas kuriuos atvyko vyras, bet, žinoma, tai buvo laikina. Iš socialinių tinklų sužinojome, kad vietiniai gyventojai padeda susirasti būstą pirmam laikui. Mums padėjo Pabėgėlių pagalbos centras. Nusprendėme pasinaudoti šia pagalba, nes visiškai nesupratome, kaip elgtis toliau: kaip ieškoti būsto, kur eiti, kalbų juk nemokėjome?

Iš tiesų mums labai pasisekė.

Į mūsų prašymą atsiliepė labai geri žmonės, viena vilniečių sutuoktinių pora, kuri mus pakvietė pas save, parėmė ir suteikė savo būstą gyventi. Mums buvo sudarytos puikios sąlygos, buvo patikėti jų namai, ir tai neįkainojama… Turėjome į kur kreiptis. Esame be galo dėkingi šiai šeimai už ištiestą pagalbos ranką tokiu sudėtingu metu… Jų parama tapo vilties spinduliu tame chaose, kurį mes išgyvenome. Mes iki šiol su jais bendraujame. ir džiaugiamės, kad likimas suvedė mus su šia nuostabia šeima. Beje, kitą būstą mes taip pat radome su jų pagalba.

Kaip sekėsi adaptuotis naujoje aplinkoje?

Duktė iš pradžių lankė ukrainiečių mokyklą Vilniuje, dabar mokosi „normalioje“ sostinės mokykloje, taip pat nuotoliniu būdu – ukrainiečių mokykloje Sarnuose. Taip, jai tenka didelis krūvis, bet mums svarbu, kad ji palaikytų ryšį su gimtąja šalimi ir tęstų mokslą gimtąja kalba. Sunku planuoti, kaip susiklostys jos gyvenimas ateityje – reikia būti pasirengusiems įvairiems įvykių scenarijams. Toks šių dienų pasaulis.

Žinoma, mums labai svarbu finansai ir darbo paieškos. Rinktis nelengva: atsižvelgiant į gana aukštas, palyginus su Ukrainos, kainas, tad norint išsinuomoti būstą, pirkti maistą ir aprūpinti save ir vaiką būtiniausiais daiktais, reikia daug ir sunkiai dirbti. Tai ir darome..

Tad mes su vyru nevengėme bet kokio darbo: statybose, taksi, gamykloje, parduotuvėse, valymo įmonėse, kavinėse, vaikų darželyje… Mūsų gyvenimas – tai ciklas, panašus į išgyvenimo schemą „namai – buitis – darbas“. O ko daugiau tikėtis? Deja, net turint aukštąjį išsilavinimą ir patirtį, be kalbos žinių neįmanoma rasti gero, profesiją atitinkančio darbo…

Sakykite, kaip įveikiate kalbos barjerą?

Iš tikrųjų, lietuvių kalba – tai atskiras iššūkis. Graži, melodinga, bet labai sudėtinga ir mūsų suvokimui itin sunki. Negaliu pasakyti, kad mes visiškai nesuprantame ir nemokame kalbos. Pažanga yra. Mes perkame prekes, skaitome iškabas, naudojame lietuviškus žodžius kasdieniame gyvenime, atsakome į klausimus, jei į mus kreipiamasi paprastais žodžiais. Bet mes kol kas negalime visapusiškai palaikyti pokalbio ir gerai išreikšti savo minties. Juk dar reikia daug fiziškai sunkiai dirbti, laiko ir energijos kalbos mokymuisi beveik nebelieka… Be to mokytojo, korepetitoriaus ar kalbų kursų paslaugos kainuoja nemažai. Tad gaunasi toks užburtas ratas, kuriame sukasi daugelis imigrantų…

Kasdieniame gyvenime padeda tai, kad visada galima susikalbėti kita kalba – anglų, lenkų, rusų ar ukrainiečių. Bet net ir tokiomis sąlygomis mes nesustojame: kiekvieną rytą keliaudama į darbą užsidedu ausines ir klausau „YouTube“ kanalų lietuvių kalba bei mokausi internetu.

Vyras, kuris dirba įmonėje, kalbai turi žymiai mažiau laiko. Jam tenka pagrindinė finansinė atsakomybė už šeimą, ypač štai dabar, kai darbdavys eilinį kartą mane atleidžia.

Bet pažanga yra: anksčiau namuose bendravome tik ukrainiečių kalba, o dabar daugumą buitinių dalykų jau įvardijame lietuviškai.

Iš tiesų, naujoje aplinkoje Jums nelengva…

Vilniuje gyvename jau beveik ketverius metus. Laikas bėga nepaliaujamai, ir mes nespėjame suspėti su vieną po kito vykstančiais įvykiais. Mes patyrėme daugybę akimirkų – malonių ir ne visai malonių, linksmų ir liūdnų.

Kas yra emigracija, ypač priverstinė, supras tik tas, kas ją patyrė ir vis dar patiria… Tai sudėtinga, baisu, skaudu, bet tuo pačiu metu patiriame ir nuostabių akimirkų, pažinčių, galimybių… Negalime teigti, kad svečioje šalyje jau visiškai prisitaikėme. Esame ukrainiečiai pagal kilmę, pažiūras, tradicijas, mąstymą. Tačiau nuostabi Lietuva daro įtaką mūsų pasaulėžiūrai. Domimės papročiais, kultūra, pažiūromis, gerbiame ir laikomės šalies švenčių, taisyklių ir įstatymų. Esame sužavėti grožiu ir patogumu miesto, kuriame gyvename, visų paslaugų prieinamumu ir puikiu visko organizavimu. Esame sužavėti daugumos lietuvių parama, jų žmogiškumu, adekvatumu ir noru padėti. Esame labai dėkingi piliečiams ir šaliai už suteiktas galimybes ir paramą – jų mastas yra tiesiog neįkainojamas.

Kokie planai?

Padėtis mūsų šalyje yra labai nestabili ir sudėtinga. Žmonės yra pavargę ir morališkai, fiziškai bei finansiškai išsekę. Kiekvieną dieną skaitome naujienas, skambiname artimiesiems, draugams, šeimos nariams. Į mūsų rajoną irgi dažnai atskrieja rusų raketos. Buvau nuvykusi: širdį spaudžia… Nerimaujame, liūdime, bet visais įmanomais būdais remiame ir laukiame Ukrainos pergalės!

O kai dėl perspektyvų, tai šiuo metu mes nekuriam tolimų planų ir nežiūrime toli į ateitį. Žinoma, mūsų šeima labai nori grįžti namo. Apie tai kalbame kasdien. Tas troškimas net gerklę užgniaužia… Mes nekantriai laukiame šio momento! Iliuzijos, kad įvyks netrukus, seniai išnyko, bet mes tikimės geriausio ir gyvename šia viltimi.