Perfrazuojant Ericho Maria‘os Remarque‘o romano pavadinimą, nei Vakarų, nei Rytų fronte nieko naujo. 1929 m. parašytame veikale, kai Vokietijoje stiprėjo nacizmas, agresijos jėgos atsigavo po Didžiojo karo, kai tarp dviejų konfliktų iškilo amžinųjų vertybių klausimas, kai jaunoji kartą vėl išgirdo artėjančio pasaulio pasidalijimo kanonadą, tarsi vaizduojama, kas žmonijai gali ištikti po beveik 100 metų, tai yra šiandien. Paskaitykite dar kartą ir įsitikinsite.

Lietuva vėl kryžkelėje. Nesakau, kad priešas bruzda jau visai prie jos sienų, kad viskas klostosi taip,  kaip anuomet  tarp dviejų girnapusių prispaustas A. Smetonos kabinetas svarstė, ką daryti su Sovietų Sąjungos ultimatumu. Tačiau nerimo ženklų atsiranda. Tie ženklai atsklinda nuo Ukrainos pusės, juos visokiomis priemonėmis sustiprina Lukašenkos režimas, ir štai mes pajuntame nerimą keliančią egzistencinę grėsmę.

Manipuliuodamas tautos sąvoka dažnas net nepasvarsto, kad tos tautos lūkesčius pagal susiklosčiusią politinę sandarą įgyvendina partinė sistema. Šiandien išblukusios ribos tarp dešinių ir kairiųjų, daugeliu aspektų konservatoriai panašūs į socialdemokratus, tik prie šių partinių megapolių prisišlieję radikalai ir marginalinės partijėlės nudažo politinius darinius tai žydra, tai raudona, tai žalia spalva. Atspalviai gali keistis.

Šią menininkų paletę bandau pritaikyti mūsų sistemai, ir ką gi gaunu? Konkrečiais visuomeninio gyvenimo atvejais dešinieji ir kairieji vis dėl to skiriasi. Dabar Lietuvoje vyrauja kairiojo centro jėgos. Taip pernai nusprendė rinkėjai. Seime jos turi daugumą, kuri lėmė ir Vyriausybės sudėtį. Mes matėme, kaip buvo formuojamas kabinetas, kokius „smėlio dėžės“ žaidimus pradėjo socialdemokratai ir kuo visa tai baigėsi. Vienas partijos lyderė prisimelavo, ją pakeitęs premjeras susikompromitavo, kita kabineto vadovė – ant tos pačios nestabilios ribos. Kultūros, krašto apsaugos, švietimo ministerijos nuo pat pradžių buvo užvaldytos kadrinių aistrų, dėl ko sustojo jų normalus darbas.

Sukilo „kultūrininkai“. Būtent jų dėka nuslopo „Nemuno aušros“ apetitas valdyti kai kurias ministerijas. Kultūros asamblėja – panašus į aną Sąjūdį darinys – ėmė kelti aukštesnius tikslus: nuteisto ir teisiamo partijos lyderio bei jo draugelių neturi likti koalicijoje. Žinoma, ne šios visuomenės jėgos valioje keisti valdžios struktūrą, nors niekas neneigia, kad demokratinėje visuomenėje protestuojanti minia gali tarti savo galingą žodį ir kelti reikalavimus. Tačiau juk buldozeris stipresnis už mišką plakatų.

Pajutę degėsių kvapą, sujudo žiniasklaida. Pasikėsinimas į LRT ir bandymai ją uzurpuoti ypač išgąsdino žurnalistus. Iniciatyvą užvaldyti nacionalinį transliuotoją iš „Nemuno aušros“ perėmė jos bosai iš koalicijos – socialdemokratai. Triukšmas turėjo nutilti, ko ir laukė valdantieji, ėmę skubiai stumti LRT įstatymo pataisas, bet, LRT tarybai likus valdžiai palankioje pozicijoje, žurnalistų bendruomenė ėmė gintis. Kone visą savaitę prie Seimo dega laužai – kaip tą atmintiną tragišką Sausį.

Politikai skuba. Antai, D. Trumpas neriasi iš kailio, kaip iki šv. Kalėdų pasiekti nors popierinę taiką Ukrainoje, taip socialdemokratai trokšta kūčiukus (kalėdaičius) šlamšti „sutvarkę“ LRT reikalus… Mano miestely sakydavo: skubus darbas – kreivas vaikas. Suprask: rezultatas bus prastas… Ir iš tiesų: ar puldami LRT bei jos vadovę politikai siekia gero rezultato? O dar paklauskime jų: kas užvaldys šį transliuotoją bei eterį, kai valdantieji atliks šią kreivą šleivą „reformą“? Nebe reikalo kai kas mus gąsdina nauja „kaspervizija“ (suskaidant šį naujadarą dalimis, reiktų valdančiųjų paklausti – kas per vizija?).

Iš tiesų, didžiąsias šventes pasitinkame tarsi nejausdami nieko nauja: po šia saule visko jau patirta – ir Remarkas, ir Hitleris, ir Stalinas, ir karai, ir Putinas su D. Trumpu, ir žemaitaitininkų skandalai, ir visuomenės susiskaldymas. Vieno mes nežinome: kokia bus ateitis. Gerai, kad sakytume bent taip: pas mus nieko naujo.