Regioninės audros aplink Lietuvą taip įsisiūbavo, kad apžvalgininką verčia rinktis seną „atvirkštinį“ posakį: iš mažo debesies – didelis lietus. Istorija mus moko, kad nereikšminga provokacija gali sukelti didžiulį konfliktą ar net karą. Bet šįkart nesigilinkime į istorijos pamokas, nes mus gerai moko ir dabartis.

Dronų ir kontrabandinių balionų lietus tarsi aprimo, bet čia nemažą audrą sukėlė neapgalvoti Vyriausybės sprendimai, ypač vienas jų – uždaryti valstybės sienas. Lukašenkai tai tapo puikia dingstimi sulaikyti tūkstančio Lietuvos vilkikų grąžinimą namo ir sužaisti tarptautinį pokerį: jis užčiuopė, kad JAV pradeda derybas su Minsku ir neremia Lietuvos Vyriausybės sprendimo, o atvirkščiai – ragina nusileisti Lukašenkai ir atidaryti sienas. Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio darbo vizitas į Vašingtoną amerikiečių nepaveikė, o jo susitikimas Varšuvoje su Radoslawu Sikorskiu taip pat buvo bevaisis. Lenkija po dviejų savaičių atidarė keletą savo sienos perėjų, ir į valstybės iždą už tranzitą ėmė kapsėti didesni pinigai, o Lietuva liko prie suskilusios geldos… Štai tau ir „strateginė partnerė“!

Ingos Ruginienės kabinetui beliko skėsčioti rankomis ir nuleisti galvas: Vilnius nedelsdamas pažadėjo atidaryti pasienio perėjas. Taip valdančioji dauguma patiria dar vieną diplomatinį pralaimėjimą, ir neabejoju, kad Vyriausybės reitingai būsimose šio laikotarpio apklausose dar labiau smuks.

Paradoksalu, bet šita nesėkmė sustiprino ne tik oponentų, bet ir koalicijos partnerių, aktyviai pasisakančių už draugystę su Lukašenka ir Putinu, pozicijas. Remigijus Žemaitaitis dabar atvirai šaiposi iš socialdemokratų, kad šie prarado gerą kortą diplomatiniame žaidime su Lukašenka, ir koalicijai rodo dešinįjį pirštą, grasindamas, kad kažkas atsitiks sausio mėnesį…

Beje, „batka“, kuris šiaip jau, kad tik kas, skuba į Maskvą pasitarti, staiga paprašė telefoninio pokalbio su Putinu (kiti sako, kad Putinas, pajutęs mažytę pergalę regione, pats suskato pasikalbėti su Lukašenka). Ir nors oficialiai nepranešta, apie ką jiedu tarėsi, manoma, kad buvo aptarti ir Lietuvos reikalai, nes „batka“ po šio pokalbio vėl užsimojo savo tvirta ranka ant Vilniaus…

Kad baltarusiškų balionų kelionės į Lietuvą nutrūko, galima dėkoti nebent pietryčių vėjeliui, kuris nutarė daryti pertrauką. Kai kas juokauja, kad silpna I. Ruginienės Vyriausybė dabar daugiau priklauso nuo sinoptikų, negu nuo savo patarėjų. Tuo tarpu Lukašenka tik apsimeta, kad negali kontroliuoti tų, kurie siunčia cigarečių konteinerius, nors juose formuojama produkcija iš daugybės gamyklų Baltarusijoje, kur įvesta gana griežta rūkalų apskaita. Naujoji Lietuvos valdžia ir čia prašovė: užuot čiupusi už pakarpos konteinerių gavėjus (tik šią savaitę atliktas didesnis reidas), kad šie būtų priversti mažinti cigarečių paklausą, I. Ruginienė ėmė moralizuoti Lukašenkos režimą hibridiniu karu…

Antradienį į savo posėdį rinkosi Valstybės gynimo taryba, posėdžiavo ir speciali Vyriausybės komisija. Galgi ir Prezidentas sugebės pripažinti koalicinės daugumos klaidas ir diplomatijos nesėkmes? Juk politikoje diplomatinis lankstumas nereiškia pralaimėjimą.

Pagal antradienio popietės pranešimus, vis tik niekur skubėti neketinama. VGT posėdyje numatyta integruotą oro erdvės gynybos sistemą sukurti per trejus metus ir tam skirti apie 600 mln. eurų, tik nežinia iš kur. Balionai, galintys nešti ne tik rūkalus, ir dronai, tušti ar nešini sprogmenimis, ar kitos naujos skraidyklės (jų arsenalas Rytuose neišsemiamas) per tą laiką gali sukelti naują „armagedoną“…

Trečiadienį Vyriausybės posėdyje nutarta: sienos bus laikinai atvertos jau ketvirtadienį. Ar tikrai mums nesvarbu, kaip į tai reaguos Minskas? Kas atlygins vežėjams prastovas (skaičiuojame: 1000 vilkikų x120 eurų per parą x21 diena = …)? Juk Lukašenka irgi moka skaičiuoti…

Supraskime: iš mažo debesėlio nebūtinai pasipils mažas lietus. Juk didžiulės audros, atrodytų, be svarbios priežasties dažnai ir kyla nuo nedidelio griaustinio.