Europa jau senokai dūsta nuo visokio plauko migrantų. Antai, tik ką Londone nuošė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių demonstracija, kurios dalyviai protestavo prieš liberalią ir dosnią britų valdžios migracijos politiką. Mes prisimename, kaip buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel agitavo vokiečius priimti apie milijoną naujų atvykėlių, o Europos Sąjunga įvedė drakoniškas privalomo migrantų priėmimo taisykles bei normas. Nuo jų kenčia ir Lietuva.

Vilnietė Rūta Jagutytė (dabar Ruth-Ruta Schulz-Jagutis) į Vokietiją išvyko su viduriniaja emigrantų banga dar sovietiniais „perestroikos“ laikais. Nuo pagalbinės darbininkės italo restorane ji šiandien tapusi licencijuota pasiturinčia psichoterapeute, su savo komanda dirbančia dviejuose konsultacijų kabinetuose viename didžiausių Vokietijos miestų Hanoveryje. O pradžia buvo tikrai nelengva…

Interviu su lietuve apie jos gyvenimo kelią, emigraciją ir politiką.

 

Trumpai papasakokite savo atvykimo į VFR aplinkybes.

R.J.: Aš atvykau į Vokietiją 1988 metais tada dar iš sovietines Lietuvos pas savo pirmą vyrą. Man labai netikėtai  pakliuvau į labai toksišką ir varganą aplinką. Tada gyvenantiems Vokietijoje buvo  gana įprasta atvažiavus į Lietuvą vaidinti turtuolius ir švaistytis rubliais, kuriuos Vokietijos bankuose buvo galima pigiai nusipirkti. Tą darė ir mano pirmas vyras. Jis man pasakojo, kad yra studentas, bet šalia studijų dar ir dirba. Tačiau tai buvo melas, jis net savo buto neturėjo, gyveno pas tėvus, buvo jų išlaikomas ir užsiiminėjo visokioms aferomis. Jo tėvai irgi pagal vokiečių standartus gyveno praktiškai ant skurdo ribos. Tėvas gavo nedidelę pensiją, kurios vos užteko pragyvenimui, nors papildomai gaudavo dar socialinę pašalpą, kad galėtų už butą susimokėti.  Iš pradžių jie mane maloniai priėmė, aš gyvenau mažame savo vyro kambariuke.

Mano nauja šeima buvo lietuvių kilmės. 1959 m. į Vokietiją jie atvyko iš Tauragės. Tais metais buvo galima labai trumpai vokiečių kilmės lietuviams apsigyventi Vokietijoje, nes čia labai trūko darbo jėgos. Bet iš tikrųjų jie net nebuvo vokiečiu kilmės. Juk Žemaitijoje nuo seno gyveno daug liuteronų tikybos žmonių, bet dėl liberalių pokario Vokietijos įstatymų juos pripažino kaip vokiečius. Zalcgiteryje, kur jie gyveno, buvo gana didele lietuvių bendruomenė, mieste galėjai dažniai išgirsti lietuvių kalbą. Tačiau tarp vietinių lietuvių buvo daug visokių konfliktų, daugelis vienas su kitu nebendravo ir net nesisveikindavo. Mano uošvė nuo pirmos dienos man pradėjo pasakoti apie kai kuriuos lietuvius, kokie jie baisūs, ir praktiškai uždraudė su kai kurioms šeimoms bendrauti. Ji didžiausią laiko dalį praleisdavo sėdėdama prie lango – jų butas buvo pačiame centre – ir apkalbinėdama lietuvius, einančius pro šalį. Tokia buvo pirma mano pažintis su dauguma iš jų. Abu uošviais į mane žiūrėjo kaip į lėlę, kurią galima auklėti ir valdyti, pagal savo skonį. Prieš išvažiuodama apie metus aš lankiau vokiečiu kalbos kursus, todėl kalbos pagrindus turėjau. Man labai greitai paaiškėjo, kad uošviai vokiškai labai prastai kalba. Aišku, tais laikais, jie atvažiavę gaudavo dažniausiai nekvalifikuotą darbą, jokių kalbos kursų nebūdavo.  Mane gelbėjo nemokami vokiečių kalbos kursai vadinamoje liaudies mokykloje (Volkshochschule). Jie vykdavo tik vakarais apie tris valandas. Juose mokėsi daug visokiu tautybių žmonių, pabėgėlių iš įvairių šalių, „au pair“  mergaičių iš Ispanijos, Italijos, šiek tiek lenkų. Tuo metu daugiausiai buvo vokiečių kilmės lenkų bei vadinami Volgos vokiečiai, tiksliau – jų palikuonių, kurie  buvo surusėję ir vokiškai beveik visai nemokėjo. Kadangi jie buvo laikomi vokiečių kilmės, todėl nuo 8 iki 15 val. kiekvieną dieną lankė visiškai kitus intensyvius, darbo biržos finansuojamus kursus. Kai kurie labiau motyvuoti ateidavo dar ir į vakarinius.

Po pusmečio tokių mokslų galima buvo laikyti bandomąjį egzaminą „Deutsch als Fremdsprache“.  Aš iš karto sutikau ir tą bandomąjį egzaminą laikiau kartu su šitų rimtų kursų dalyviais. Rezultatas buvo neblogas, ir mokytojas man pasiūlė paskutines keturias savaites prieš egzaminą neoficialiai lankyti ir šiuos kursus. Tai buvo pats geriausias mano laikas. Juk galėjau pabėgti nuo uošvių, jų apkalbų ir bei auklėjimo. Po mėnesio išlaikiau pirmą egzaminą rezultatu „sehr gut“. O dar po mėnesio po rimto konflikto išėjau iš uošviu. Daiktų daug neturėjau, gal tik du lagaminai buvo. Išėjau net nežinodama, kur eisiu. Kelioms dienoms priglaudė viena lenkų šeima, o po to gyvenau pas vienus lietuvius. Netrukus suradau mažą vieno kambariuko butuką, kur praleidau kelerius metus ir kuriame, nežiūrint jo mažumo, lankėsi ir nakvojo daug svečių iš Lietuvos…

 

O kaip susiradote darbą? Juk pabėgėliui ir tada nebuvo lengva…

R.J.: Nepaisant sunkios pradžios, jaučiausi gerai ir net negalvojau apie grįžimą atgal. Tiesa, kartais sapnuodavau, kad grįžtu į Lietuvą ir nebegaliu išvažiuoti. Aš juk pabėgau iš už geležinės uždangos („eiserner Vorhang“). Bendraujant su vietiniais vokiečiais, jautėsi, kad jie kitaip, laisviau demokratiškai mąsto, laisviau juda, mažiau kupini baimių. Viliojo ir galimybė laisvai pakeliauti po pasaulį. Bet juk tam reikia darbti. Tuo metu gyvenau iš nedidelės darbo biržos pašalpos. Būtent ji pasiūlė darbą toje pačioje darbo biržoje – dirbti su rusų ir lenkų emigrantais. Tačiau tam reikėjo pripažinto psichologes diplomo. Juk buvau baigusi psichologijos studijas Vilniaus universitete. Bet kultūros ministerija atsakymą beveik po metų. Diplomas buvo pripažintas tik iš dalies, man pasiūlė dar toliau studijuoti. Mat, per daug jame buvo ideologinių dalyku, pavyzdžiui, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija ir pan., Trūko klinikinės psichologijos. Kiek dar reikia mokytis, sprendė konkretus universitetas, kuriame gausiu vietą. Teiravausi keliuose universitetuose, mano diplomas buvo labai skirtingai įvertintas. Bavarijoje Viurcburge siūlė pradėti beveik nuo pat pradžių, o žemutinėje Saksonijoje Braunšveige tik du semestrus pasimokyti. Tada Vokietijoje  universitetuose buvo vadinamos priešdiplominės ir diplominės studijos (Vordiplom, Hauptdiplom). Metus pasimokius man vis tiek būtų tekę laikyti visus egzaminus. Pagaliau sutariau mokytis dar šešis semestrus. Prieš studijas dar baigiau keletą vokiečių kalbos kursų, dabar jau aukštesniame lygyje.

Paaiškinsiu savo šaknis, nes ir man po kiek laiko pripažino vokiečių kilmę. Juk visa mano tėvo šeima 1939 m. emigravo iš Kretingos į Vokietiją, tik tėvas liko Vilniuje. Netrukus jis buvo ištremtas į Sibirą. Kita vertus, tėvo šeima buvo liuteroniška ir gyveno visai arti Vokietijos sienos, tad jiems buvo lengva pabėgti nuo rusų. Iš motinos pusės mano senelė Augustė Schmidtt buvo tikra vokietė, bet tada viską sutvarkyti lengviau buvo per tėvo liniją. Studijų metu gavau nedidelę stipendiją, o šalia jų keletą metų viename italo restorane dirbau oficiante. Iš tikrųjų tai buvo neblogas laikas, o ir su pinigais buvo  laisviau, be to gerai išmokau kalbą, nes tada bendravau jau vien su vokiečiais. Tiesa, restorane dirbo visokių tipų…

 

Koks buvo požiūris į pabėgėlius? Kaip sekėsi vėliau?

R.J.: Įeiti į vokiečių, net ir studentų tarpą buvo ne taip lengva. Studentai – dažniausiai labai kairiųjų pažiūrų, neretai simpatizavę Sovietų Sąjungai. Jie buvo visada pasiruošę padėti, jie nuolat rūpinosi, ar aš nesu patyrusi rasistinių išpuolių, nes tokių pasitaikydavo, ypač buvo ir prieš rusų ir lenkų emigrantus. Tačiau į savo baliukus ir renginius manęs nekviesdavo. Bet viskas pasikeitė, kai išlaikėme diplominius egzaminus. Aš už juos visus gavau pažymį „sehr gut”. Tų laikų mano draugas, su kuriuo buvome viename kurse, prisipažino, kad po pirmo egzamino galvojęs, kad tai atsitiktinumas, po antro jau manęs, kad profesorius mane įsimylėjęs, po trečio, kuriame vyravo „tyrimo metodai”, buvo daug matematikos, jis prisipažino: „Aš tik dabar supratau, kad esi už mane protingesne“. Tai ne tik pralinksmino, bet ir pakėlė pabėgėlės savivertę…

Po egzaminų reikėjo rašyti ir ginti diplomini darbą, ir tai truko dar vienerius metus. Diplominis taip pat buvo įvertintas „labai gerai“. Lietuvoje likę giminaičiai juokėsi, kad Vokietijoje universitetą su „raudonu diplomu“ baigiau… Po studijų gavau gerą darbą netoli Braunšveigo esančioje ligoninėje. Tada specialistų netruko, o į tą vieną vietą buvo 250 pretendentų. Man pavyko konkursą laimėti. Tos ligonines vyr. gydytojas mums dėstė psichopatologiją ir mėgdavo studentams užduoti keblius klausimus, į kuriuos galima buvo atsakyti tik tada, jei turi nors šiek tiek patirties psichiatrijoje. Kadangi turėjau jau penkerių metų patirtį, į tuos klausimus atsakinėdavau lengvai. Per darbo interviu jis man sakė, kad jam  egzamino metu palikau gerą įspūdį.

Po metų gavau antrą darbą, bet jau Hanoveryje. Persikėliau ten gyventi, nes institute pradėjau psichoanalizės studijas. Vėlgi tai nebuvo lengvas metas: į darbą kurį laiką teko važinėti apie 90 km ten ir atgal. Netrukus suradau darbą vaikų ligoninėje, kur dirbau apie septynerius  metus. Bet kartu ir mokiausi. Mokslai užėmė labai daug laiko, o ir kainavo nemažai. Atostogas dažnai praleisdavau besiruošdama sekančiam egzaminui. Baigusi mokslus atsidariau savo privačią praktika.

 

Koks dabar Jūsų darbas?

R.J.: Kadangi psichoterapinis gydymas Vokietijoje yra apmokamas ligonių draudimo, privatumas yra sąlyginis. Aš juokais sakau, kad mes esame ligonių kasų tarnautojai. Ši Vokietijos sistema pasaulyje unikali. Nei vienoje šalyje ligoniu kasos neapmoka psichoterapijos tokia apimtimi kaip Vokietijoje. Todėl ir paslaugų paklausa tokia didele, nes juk pacientams patiems mokėti nereikia. Pastaruoju metu aš su pacientais dirbu mažiau, mano pagrindinis darbas – su busimais psichoterapeutais, tai yra dirbančių specialistų priežiūra bei mokymas („supervizija“) ir mokomoji psichoanalizė.

 

Pamokančios Jūsų pastangos per tuos 37 emigracijos metus. O koks dabar požiūris į naujuosius migrantus?

R.J.: Vokietijoje buvo trys emigracines bangos. Pirmoji – 1950 – 1960 metais. Vokietijai po karo reikėjo atstatyti visą ekonomiką, o darbininkų labai trūko, dėl to valdžia sudarė sutartis su Turkija, Italija ir Ispanija ir verbavo ten darbininkus nekvalifikuotam darbui. 1957 m. K. Adenaueris susitare su N. Chruščiovu, kad gyvenantys Sovietų Sąjungoje vokiečiai gali persikelti i Vokietiją, tada oficialiai buvo kalbama apie „šeimų susijungimą“. Tai buvo laikas, kai kai kam pavyko išvažiuoti ir iš Lietuvos. Antai, mano geras draugas ir globėjas Otto tik ką buvo grįžęs iš Sibiro. Jis greitai sureagavo ir kartu su kitais atvykę iš karto gavo nekvalifikuotą darbą, jokių trukdžių, kalbos arba integracinių kursu nebuvo. Lietuviai ir kitų tautybių žmonės čia turėjo savo bendruomenes, kur galėjo kalbėti savo gimtąja kalba, todėl neskubėjo mokytis vokiečių kalbos ir ilgai jos visai nemokėjo.  Iš savo pacientų dažnai girdėjau istorijas, kaip jie nuo pat mažų dienų eidavo su tėvais į miesto Rotušę tvarkyti kokuis dokumentus ar pas gydytojus su vietiniu vertėju…

Antroji banga, į kurią patekau ir aš, tai „perestroikos“ laikų srautas iš Lenkijos, Baltijos šalių ir SSRS. Tai tarp 1980 iki 1990 m. atvykę vokiečių kilmės gyventojai. Beje, tuo metu atvyko ir nemažai žydų kilmės žmonių iš to meto Sovietų Sąjungos.

Trečioji banga mus „užliejo“ 2015 metais, kada A. Merkel, nepasitarusi nei su savo kabinetu nei su kitomis ES valstybėmis, nutarei įleisti mases pabėgėlių iš Sirijos ir kitu musulmoniškų kraštų. Daugiausiai tai buvo jauni vyrai. Su jais tada buvo ir dar dabar yra nemažai problemų, nes jų motyvacija integruotis gana silpna, o ir kultūrų skirtumas didžiulis. Buvo nemažai įvykių, kai jie įžūliai grupėmis kabinėjosi prie moterų. Įsimintina arabiškoji 2015 m. gruodžio pabaigoje „Naujametinė naktis“ (Silvesternacht 2015), kai Kelne apie 1000 jaunų vyrų surengė smurto akciją prieš moteris. O juk ir jie turėjo kalbos ir integracijos kursus!

 

Ar dabartinis Vokietijos kancleris pakeitė migracinę politiką?

R.J.: A. Merkel padėjo pagrindą nekontroliuojamam migrantų antplūdžiui į Vokietiją, ir štai jos dėka mes dabar turime AfD (Alternative für Deutschland, Alternatyva Vokietijai), kuri šiuo metu antra pagal stiprumą partija ir kuri griežtai pasisako prieš migrantus. O dabartinis kancleris F. Merzas nedrąsiai bando pašalinti pirmtakės padarytą žalą. Jis įvedė imigrantų pasienio kontrolę, bet ji labai selektyvi. Kas nori vis tiek patenka į Vokietiją, net ir per laukus bei miškus….

Bet šių laikų migrantai labai skirtingi. Vokietijoje labai trūksta darbo jėgos kvalifikuotam ir nekvalifikuotam darbui. Kas nori, darbą gaus. Paketų išnešiotojai – beveik vien migrantai, ir jie yra iš įvairių šalių. Bet yra, aišku, ir jų dalis, kuri jau kelias kartas gauna socialines pašalpas, šiek kiek kažką dirba ir nieko nesiruošia keisti. Bet šiaip jau jei dirbantys migrantai staiga prapultų, Vokietijai iškiltų rimta problema.

 

Sėkmės Jums ir ačiū už pokalbį.