Kelionėmis lietuvio nenustebinsi. Nebent ekstremaliomis, kokias mėgsta Aurimas Vajulavičius, ar egzotinėmis, kuriomis per DELFI TV mus lepina Algirdas Morkūnas, ar istorinėmis ir pažintinėmis, kai savo išbandymus demonstruoja ir iškilias asmenybes primena Rimas Bružas bei Martynas Starkus… Bet kažin ar kas paneigs, kad kartą išvykusį už Lietuvos ribų netrukus vėl nenumaldomai traukia kelionėn. Tai liga arba priklausomybė.

Savo kelionių biografiją pradėjau nuo…Alžyro. Taip taip, sovietiniame Lietuvos radijuje buvau redakcijos proforgas (profsąjungos organizacijos grupės vadovas), tad vyresnysis kolega Stasys Patackas, namie prižiūrėjęs įvaikintą neįgalų berniuką, sąjungos pirmininko pasiūlytą egzotinę kelionę perleido man. Bet ji buvo atidžiai kontroliuojama – tiek apsistojus Maskvoje, tiek šioje šiaurės Afrikos šalyje.

Tai buvo išvykų pradžia – tiek įprastiniais būdais, komandiruotėmis, arba savo automobiliu. Ko gero, šitaip aplankiau daugumą Europos šalių. Nutikimų ir įspūdžių visa paletė, kurią išsamiau aprašiau knygoje „Dviejų ąžuolų istorija“.

Ši vasarą buvo skirta kalnams: birželį eilinį kartą įveikiau Dolomitines Alpes Įtalijoje, o štai visai neseniai – Vokietijos Bavarijos aukštumas. Ekstremalai pasakytų, kad anokios čia viršūnės – vos po 3000 metrų, bet senjorui apeiti Tre Cine di Lavaredo (trys viršukalnės Seksteno apylinkėse prie  Kortinos d‘Ampeko ir Misurinos; čia įrengta 120 km ilgio viena iš Pasaulio bekelės ultramaratonų taurės trasų) arba pakilti į aukščiausią Vokietijos kalną Cugšpicę (Zugspitze; stūkso prie sienos su Austrija, netoli Garmišo – Partenkicheno) tikrai nemažas iššūkis. Čia galima sutikti žmones su specialia įranga kopiančius į uolas, besimokančius eiti ledynais, vadinamo „haikingo“ mėgėjus…

Pagarba kitai kalbai

Šio patyrimo neišpasakosi žodžiais – ir dėl vietos stokos, ir dėl kalbos išraiškos trūkumo. Visose kelionėse sutinku nemažai lietuvių, tiesa, dažniausiai jaunesnių. Jie prireikus mielai padeda, tarpininkauja bendraujant kita kalba. Iš tiesų, išmokti bent kelis žodžius to krašto kalba – būtinybė. Tai maloniai nuteikia vietos tarnautojus, padeda gauti jų paslaugas, netgi sumažina viešbučių ar maitinimo kainas. O jeigu dar pamini jų šalies kokią įžymybę, pagiri jų krepšinio komandą ar pradedi kalbą apie pačią valstybę – tuomet atviri visi keliai. Pamenu Toremolinoje (Ispanijos pietų kurortas tarp Malagos ir Marbejos) susidūriau su kanadiečių šeima iš Kvebeko ir pradėjau kalbą apie šios autonomijos kovą už nepriklausomybę. Ji buvo sužavėta ir pavaišino bokalu alaus… Kitur, būdavo, pakanka paminėti Sabonio pavardę, ir štai padavėjas jau vaišina puodeliu kvepiančios kavos.

Ką tuo noriu pasakyti? Minimalus svetimos kalbos mokėjimas – tai pagarba tam kraštui, tai efektyviausia komunikacijos priemonė ir – drąsiai galima sakyti – geresnių valstybinių santykių garantas. Tad reikalaudami iš Lietuvon atvykstančių migrantų bent sakinuką suregzti lietuvių kalba, ypač jeigu tas ukrainietis čia gyvena nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, – kaip pasakytų Sherlockas Holmes‘as, „elementaru, Vatsonai!“. Žinoma, čia irgi gali būti išimčių…

Atjauta ir pagalba

Natūralu, kad kiekviena tauta turi savo specifiką. Vairuodamas automobilį Vokietijoje, ypač Bavarijoje, turi būti atsargus: vietiniai nemėgsta įžūlių, taisyklių nesilaikančių, skubančių ar garsiai muzikos besiklausančių vairuotojų. Toks gali būti specialiai blokuojamas, jam bus parodyti nepadorūs gestai ar už kelių šimtų metrų jį sustabdys policija…

Italijoje, ypač pietuose, vairavimas laisvesnis. Sankryžose sustojus automobilį gali apspisti langų valytojų, visokių perpardavinėtojų, o jus sutrikdys kitų eismo dalyvių dažnais pypsėjimais. Bet stebina kitkas. Portugalijos Porto mieste mano kolegė, kaip aname garsiame posakyje, paslydo ant banano žievės: aikštėje ant grindinio išsitiesė kryžiumi. Pribėgo bent keletas jaunų vyrukų ir siūlė savo pagalbą, nepaisant, kad aš jau kolegę keliu. Jie nesitraukė, kol mes nuėjome, vis klausdami, ar viskas gerai… Smulkus epizodas, bet labai išraiškingas. Ir tuomet pagalvoji: ar Lietuvoje taip greitai pultų į pagalbą praeiviai? Anąkart žengiu centrine Vilniaus gatve ir matau, kad namo tarpuvartėje sukniubęs vyras. Dažnas žvilgteli, bet praeina pro šalį. Tik viena mergaitė pripuola, kažko klausia ir, matau, drebančia ranka skambina telefonu pagalbai…

Kalnuose – šiek tiek kitaip. Cugšpicėje, kuri iškilusi į 2962 m. aukštį (į viršūnę galima patekti ir iš Vokietijos ir iš Austrijos pusės, bet atvykti ir traukinuku, begalė žmonių, nuolat pakylančių didžiuliu kalnų liftu. Kiek aukščiau – pat kryžiumi pažymėta viršūnė. Išvakarėse čia gausiai snigo, tad saulėje uolos apledėjo. Matau, kad keletas vaikinų ir merginų, užlipusių anksčiau prie kryžiaus, dabar nusileisti jau negali. Būrelis vaikinų, matyt, čia besitreniruojančių, staiga užsimeta alpinisto aprangą ir puola padėti įstrigusiam būreliui… Unikalus vaizdas ir stebėtojų reakcija!

Kuo jie kitokie?

Ką nors apie gyvenimo būdą? Šiais laikais jis labai nesiskiria. Kažkada vykstant į VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika) į markes keisdavo tik 30 rublių, tad apsilankymui Berlyne ar Potsdame neužtekdavo net bavariškoms dešrelėms suvalgyti, jau nekalbant apie garsųjį vokišką alų. Bičiulis į išvyką į Romą įsidėjo kelis butelius rusiškos degtinės, kurią pusvelčiu pardavė vienoje užeigoje, kad nupirktų dukteriai džinsus. Sako, į Jugoslaviją veždavo dildes, galąstuvus, kitus meistrų prietaisus, net į Lenkiją gabenome naują rusišką televizorių, kad valiutinėje Ščecino parduotuvėje už 105 dolerius, kaip dabar pamenu, nusipirktume nešiojamą magnetolą „Soney“, kurios pasieniečiai vos neatėmė. Dabar suprantu, koks tai buvo mūsų žmogaus pažeminimas…

Hanoveryje mus pasitiko gimtadienį švenčiantį kraštietė Rūta. Mes parengsime atskirą interviu su ja, tačiau dabar ne apie tai. Psichoterapeute dirbanti prieš keturis dešimtmečius iš Lietuvos išvykusi moteris ėmėsi visokių, kaip dabar sakytume, neprestižinių darbų, o šiandien turi du darbo biurus, gausybę klientų, puikų butą senoviniuose miegamajame kvartale, dailų sodą miesto teritorijoje. Iškilmingą šventinę vakarienę padėjo paruošti neblogai vokiečių kalbą išmokusi atvykėlė iš Ukrainos, kuri nebe ašarų akyse papasakojo apie gyvenimą Kyjive, ten likusią dukters šeimą, kuri dukart per dieną priversta bėgti į slėptuvę…

Du gyvenimai – ten ir čia. Karas ir ramybė. Nuolatinė grėsmė ir lėta gyvenimo tėkmė. Ne, turbūt perdedu: svečiose šalyse taip pat netrūksta įtampos, vidinių nesutarimų, politinių aistrų, socialinių nepriteklių. Bet iki šiol ten žmonės kiek kitokie – ramesni, besišypsantys, besisveikinantys, gero linkintys, kartais net įkyrus savo mandagumu. O mes savo namuose pripratę prie niūraus vaizdo už lango, pilkų šaligatvių, svetimos kalbos maišalų, dronų ūžesio…

Tačiau kodėl taip yra: kodėl iš kelionių taip traukia namo? Kaip sakoma, namai – pragarai, be namų – negerai.