Taip jau gyvenime būna: čia sužimba viltis, čia užplūsta nusiminimas, apatija, ateina baimės, netikrumo, net įtūžio, keršto jausmas… Žinoma, šią būseną sieju su Rusijos karu prieš Ukrainą, kuris štai tęsiasi jau trejus metus ir 180 dienų. Jeigu agresorius mums tiesiogiai ir negrasintų, darosi baisu, kas dedasi kaimynystėje ir kaip klesti nebaudžiamumas.

Pasitvirtina vienintelis Rusijos tramdymo būdas – atsakas jėga. Galime kalbėti, koks Putinas laikinas, kokia verda vidinė kova Kremliuje, kaip nuo sankcijų ir karo vargsta eiliniai rusai, kurie štai štai jau bruzda, tuojau sukils, pasikartos Bolotnaja protestai… Situacija primena kovinį filmą, kad blogį sutramdo tik kita grubesnė jėga.

Bet žmogus jau taip surėdytas, kad jis gana atsainiai stebi tai, kas dedasi toliau nuo jo bakūžės. Ar mes skausmingai išgyvename, koks chaosas klesti Gazoje, kaip Izraelis naikina palestiniečius, o HAMAS vieną po kito žudo įkaitus? Pasaulio galingieji, kurie gali duoti atsaką visa griaunančiai jėgai (sutramdyti Tel Avivą, netiekti jam ginklų, skelbti Palestinos valstybę, tarpininkauti deryboms su jos lyderiais ir HAMAS), atsiperka tik skambiais pareiškimais iš aukštų tribūnų.

Karas Ukrainoje tai tik patvirtina. Rugsėjo 1 – ąją, kai vaikai ir jaunimas suguža į klases ir auditorijas, kai oficialiai švenčiame Mokslo ir žinių dieną, kažkada mokslo metus pradėdavome Taikos pamoka. Mus mokydavo klasikinių taikos siekimo principų, pasipriešinimo karui, pagarbos kitoms tautoms, kaip spręsti konfliktus be smurto, kartodavome pamokančius istorijos faktus. Žinoma, sovietmečiu nevengdavome smerkti kapitalizmo ar kinų Kultūrinės revoliucijos. Kitose mokyklose vaikai rašydavo laiškus sau: kokie gyvenimo tikslai, norai, siekiai, kokie turi būti draugai, kaip su visais elgtis pagarbiai ir taikiai. Laiškus užklijuodavo vokuose ir atplėšdavo tik baigiant mokyklą. Jautru, žmogiška, pilietiška.

Tokios šventės šiandien nebeliko arba apie ją nesu girdėjęs. Tik žinios, informacija, mokslo pasiekimai, technologijos, plika edukologija, draudimai, auklėjimas… Visa tai jauną žmogų veda į pilietinę nejautrą, savitikslį žinių kaupimą, nesugebėjimą jausti ir atjausti, skirti blogį nuo gėrio.

Šis abejingumas pasireiškia ir globalia prasme. Turiu galvoje, kaip vangiai ir bejausmiai pasaulio lyderiai reaguoja į karą Ukrainoje. Štai ES rengia 19-ąjį sankcijų Rusijai paketą, kuriuo nori smogti šešėliniam agresoriaus laivynui, gabenančiam naftą apeinant bendrijos įvestas sankcijas. Dabar šiuos draudimus patiria 535 Rusijos laivai. Ar daug žinome, kokius nuostolius dėl to patiria Rusija? O juk patiria…

Naujienų agentūros praneša, kad bendrijos šalys susitarė siųsti karo instruktorius į Ukrainą apmokyti ukrainiečių karius, bet – tik pasibaigus karui. O jo nei galo, nei krašto nematyti. Pasigirsta nedrąsių balsų, raginančių siųsti taikdarius į skiriamąją fronto liniją, bet kuri valstybė pirmoji tai išdrįs? Ir vėl kalbama apie 40 km ilgio buferinės zonos sukūrimą šalia fronto linijos, kai aktyvaus fronto linijos ilgis apie 1300 km, tris gynybos juostas, demilitarizuotą zoną, kurioje patruliuos kariai iš trečiųjų šalių ir t.t.

Briuselis sukruto po Donaldo Trumpo ir Putino derybų Aliaskoje, kur Putinas sutiko svarstyti pokario garantijas. Bet iš Kremliaus atskriejo perspėjimas: jokių taikdarių, jokių Vakarų karių! Vakarų nerangumą papildo ir Lietuva: prezidentas Gitanas Nausėda tvirtina, jog „kol kas ankstyva pasakyti, ar tarp norinčiųjų koalicijos valstybių pajėgų bus ir Lietuvos kariai“, bet žarsto įprastus tuščius pažadus, jog „Vilnius yra pasirengęs prisidėti prie Ukrainos saugumo garantijų užtikrinimo“. Aišku, kad šį sprendimą turės patvirtinti dabartinis Seimas, o jame, kaip ir valdančiojoje koalicijoje, kol kas vyrauja chaosas…

Šioje mindžikavimo elgsenoje išsiskiria prieštaringa D. Trumpo pozicija. Mėgindamas atsipirkti bendrais žodžiais apie taikos siekimą, graudenimais apie Ukrainos fronte žūstančius žmones, jis tarsi medumi tepa Putino širdį ir teisina jo agresiją. Jo duodami terminai, psichologų nuomone, tėra įnoringo ir narciziško vaiko žaidimas pasaulinėje smėlio dėžėje.

Atkreipęs dėmesį į eilinį D. Trumpo pažadą duoti Putinui dvi savaites deryboms pradėti (vienas iš jų išseko vakar), Volodymyras Zelenskis trykšta perdėtu optimizmu. „Rusija išlieka agresorė visam pasauliui. Maskva yra kalta dėl karo ir būtent ji turėtų užbaigti šį karą. Tai vis tiek įvyks, vienokiu ar kitokiu formatu, ir karas baigsis“, – sakė jis.

Primenu seną posakį, kad visos blogybės pasaulyje vyksta dėl mūsų abejingumo. Jis išnaikinamas ne žinių ir informacijos kiekiu, o teisingumo jausmu kiekvieno krūtinėje.