Politologas Linas Kojala Donaldo Trumpo ir Putino susitikimą Aliaskoje taikliai palygino su airių kilmės dramaturgo Samuelio Becketto absurdo pjese „Belaukiant Godo“. Čia irgi yra veikėjas vardu Vladimiras (Didi), kuris su Estragonu (Gogo) tris valandas bereikšmiai diskutuoja, vildamiesi, kad tuoj tuoj ateis kažkoks Godo, ir viskas bus gerai. Tragikomedijoje pasirodo dar keletas personažų ir berniukas, kuris pagaliau praneša, kad Godo šiandien neateis, ateis rytoj.

Supratote alegoriją? Šį absurdą kiekvienas suvokia kitaip, tačiau jį galima pritaikyti ir tikrai gyvenimiškai tragedijai, vykstančiai Ukrainoje, ir dviejų veikėjų, tuščiomis kalbomis bandančių sulaukti taikos, maivymuisi kraupių įvykių scenoje. Beje, pjesė buvo parašyta pokariu, artėjant Šaltajam karui ir nugalėtojams pasidalijus Europą įtakos zonomis. Dabar šis palyginimas įgauna naują prasmę, artėjant nusikalstamo Molotovo – Ribbentropo pakto metinėms.

Jeigu jau palietėme istoriją, vėlgi svarbu priminti dviejų monstrų – Hitlerio ir Stalino – meilės ir neapykantos dramą. Juk ir Putinas Aliaskoje priminė, kad per šį Amerikos eksklavą kariaujančiai Sovietų Sąjungai buvo tiekiami lėktuvai, kita karinė įranga ir mėsos konservai. Netrukus Maskva „atsidėkojo“: Vakarai tapo pagrindiniu jos priešu, ir Karibų raketų krizė vos neįžiebė naujo karo, prabėgus vos 17 metų po Antrojo.

Santykiai tarp Hitlerio ir Stalino taip pat balansavo ant visapusiškos meilės ir neapykantos ribos, kainavusios pasauliui apie 50 mln. gyvybių. Tai išsamiai yra aprašęs garsus Amerikos istorikas Tomothy Snyderis knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“. Draugystės pradžią galime atsekti dar 1921 m., kai vokiečiai įkūrė slaptą draugiją „Sondergruppe R“ (sovietinis pavadinimas „Vogru“; Versalio sutartis apribojo tokio pobūdžio veiklą), kuri ėmėsi ieškoti ryšių su bolševikinės Rusijos vadovybe kariniam bendradarbiavimui. Draugijai vadovavo Kurtas von Schleicheris, kuris netrukus kartu su liaudies komisaru užsienio prekybai Leonidu Krasinu išsirūpino 75 mln. reichsmarkių vokiečių karinei pramonei plėsti ir karinio mokymo centrams Rusijoje kurti.

Bet tai buvo tik nekalta pradžia. 1925 m., kai Rusija kompanijai „Junkers“ suteikė negražinamą 140 mln. markių paskolą, pirmieji bombonešiai „Junkers G-23“ (sovietinis pavadinimas „Jug-1“) ėmė skraidyti virš rusų ir vokiečių žemių. Kariniai naikintuvai buvo gaminami Saratovo kombainų gamykloje, o pirmieji bendros gamybos povandeniniai laivai 1934 m. nuleidžiami prie Murmansko.

Tiesa, Hitleriui 1933 m. atėjus į valdžią, bendradarbiavimas sulėtėjo. Maskva negalėjo atsikratyti senos ideologinės nuostatos, kad fašizmas – pasaulio blogis ir grėsmė. 1937 m. jis buvo pavadintas didžiausiu SSRS priešu. Bet tai buvo daroma dėl akių. Prieš pat pasirašant Molotovo – Ribbentropo paktą, rugpjūčio 19 d. Berlyne buvo sudarytas prekybos ir kreditavimo susitarimas, pagal kurį Vokietija Sovietų Sąjungai 7 metams suteikė 200 mln. markių kreditą tiekti reichui pašarus, medieną, platiną, mangano rūdą, medvilnę, fosfatus ir kt. Po dviejų pakto dokumentų pasirašymo atėjo visiškas atšilimas. 1939 m. gruodžio 23 d. Hitleris pasveikino Staliną 60 – mečio proga… Fiureris ir jo parankinis Josephas Geobbelsas puolė skaityti rusų klasikus. Maskva didžiavosi nacių propagandos ministro posakiu, kad „savo didingumu Leninas yra antras po Adolfo Hitlerio“. Dabar istorikai ironizuoja, kad visus juos vienijo nebent žydiškas kraujas, nes jo esą turėję abu.

Visi žinome, į ką ši meilė išvirto beveik po dvejų metų. Ar ne taip bus ir dabar?

Derybų Aliaskoje aplinka neapsiėjo be šiurkščių, diplomatijoje nepriimtinų skandaliukų. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas į viešbutį Ankoridže atvyko apsirengęs santrumpa „CCCP“ papuoštais marškinėliais, palaidu liežuviu pasižyminti ministerijos „lakštingala“ Marija Zacharova pajuokavo, kad derybininkai pietums gaus „po Kyjivo kotletą“, ir kažką postringavo apie Zelenskio briedį Ankoridže, svetingumu švytintis D. Trumpas oro uoste Putiną įsisodino į savo limuziną, o po derybų surengtą skurdžią spaudos konferenciją šeimininkas leido pradėti Putinui… Netruko ir nostalgijos kažkada carinei Rusijai priklausiusios Aliaskos, kurią, esą, dabar gerai būtų susigražinti…

Tragikomedija ir tiek! Galima sakyti, kad geriau joks susitarimas negu pavojingas Ukrainai. Štai kodėl, pasak buvusio KGB užsienio žvalgybos karininko J. Šveco, tiek Ukraina, tiek NATO gali lengviau atsikvėpti: susitarimas bus. Ar tikrai?

Tuo metu apžvalgininkai įtaria, kad ilgame D. Trumpo ir Putino bendravime Rusijos vadovas šeimininką sužavėjo pasiūlymu bendradarbiauti kartu tiriant Arktį ir į ją neįsileidžiant Kinijos. Kiti klausia, kodėl iš Aliaskos Putinas nuskrido į Čiukotką. Ogi todėl, kad gavo D. Trumpo sutikimą iš vos už 86 km esančios valstijos tiesti dujotiekio trasą ir dalyvauti naftos bei dujų projekte „Sachalinas – 1“. Vadinasi, ne toks ir beprasmis spektaklis Aliaskos scenoje?