Liepos pabaiga – svarbių ir permainingų įvykių laikotarpis. Bet pradėsiu nuo 34 metų senumo prisiminimų. Paskui paaiškinsiu, kaip jie susiję su vėlesne tragedija ir šiandienos įvykiais.

Europos lietuviai vienijosi

1991 m. liepos gale, kai Lietuvą smaugė kariniai ir ekonominiai sovietų retežiai, o LRT rūmai buvo okupuoti SSRS kariškių, tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius pasiūlė kartu su lektorių, istorikų, politikų grupe vykti į 37-ąją Lietuviškųjų studijų savaitę Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje. Kasmetinės Europos lietuviškųjų studijų savaitės buvo pradėtos rengti 1954 metais, iš pradžių kaip uždaras Lietuvių fronto renginys, o ilgainiui – Europos ir kitų kraštuose gyvenančių lietuvių sambūrio vieta. Jos vyksta iki šiol.

Taigi, mums buvo duotas atskiras lėktuvas, LRT vadovybė patikėjo mėgėjišką vaizdo kamerą, kuria turėjau sukurti keletą reportažų ir dokumentinį filmą apie lietuvybės išsaugojimą ir puoselėjimą užsienyje.

Paskaitos, susitikimai, renginiai, vakaronės, viešnagės pas Vokietijos lietuvių šeimas tęsėsi savaitę. Per ją susitikau ne tik ilgametį (1982 – 2008) gimnazijos direktorių Andrių Šmitą (Andrea Schmidt), bet ir Aliną Grinienę (1916 – 1998), garsiojo lietuvių rašytojo, menotyrininko, literatūros kritiko ir istoriko, estetikos tyrinėtojo Jono Griniaus žmoną. Jis mirė 10 metų anksčiau už ją, ir abu yra perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Keletą metų (1958 – 1960) A. Šmitas buvo tos pačios gimnazijos direktoriumi. Šiemet gimnazija švenčia 75-rių metų įkūrimo jubiliejų.

Kuo mane sužavėjo ta, anuomet jau 75-rių sulaukusi moteris? Energinga, veikli, nepaprastai patriotiška ir dosni lietuviams. Viena iš ryškiausių Miuncheno lietuvių bendruomenės pastangų buvo 1952 m. įkurta vadinamoji „vargo mokykla“ – mokyklėlė emigravusių lietuvių vaikams (sąvoka kilo dar po 1863 m. sukilimo, kai  buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti lietuviškąjį žodį. Meniška jos išraiška užfiksuota dailininko Petro Rimšos skulptūroje, pavadintoje „Vargo mokykla“). Ši idėja kilo ir buvo įgyvendinta A. Grinienės, kurią bendruomenės nariai švelniai vadino „Ponyte“. Mat, ji taip maloniai kreipdavosi į moteris…

Tada Lietuva buvo vos besikelianti, ir užsienio lietuviai be jokių skrupulų šelpė, rūpinosi, aptarnavo atvykusius iš Tėvynės. Atsisveikinant A. Grinienė manęs paprašė: atsiųsk man iš Lietuvos „smūtkelį“, taip noriu prieš jį melstis už savo šalį… Grįžęs radau žinomą medžio drožėją, kuris padarė du nuostabius rūpintojėlio pavyzdžius, ir juos išsiunčiau. Po keleto savaičių gerokai aplamdytas siuntinys grįžta be jokio lydimojo laiško, o į skambučius A. Grinienė neatsakė… Taip ir likau nežinioje, kodėl tokios dovanos ji nepriėmė. Tuomet Lietuvoje ir Rytų Europoje siautė tikras uraganas, tad priešų ir niekadėjų netrūko. Dar ir šiandien mano namuose smakrus pasirėmę sėdi du rūpintojėliai…

 

Tragedija turi tąsą?

Nuo seno Medininkų gyvenviečių Lietuvoje buvo nemažai. Senų senovėje giria buvo vadinama „mede”, o miško sargas, eigulys – medininku. Istorikai aprašo 1320 m. liepos 27 d. Vokiečių ordino ir Medininkų žemės žemaičių kariuomenių mūšį netoli Medininkų (dabar Varniai). Mūšis sustabdė Vokiečių ordino puolimus į Medininkų žemę iki Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino su kryžiuočiais sudarytų paliaubų (1324 – 1328). Tiesa, kryžiuočių šis laimėjimas nesustabdė, ir po 69 metų šioje Žemaitijos vietoje vyko antrasis mūšis.

Nuo seno buvo žinoma kitų Medininkų pilis, jau XIV a. iškilusi LDK didžiulių miškų apsuptyje dabartiniame Šalčininkų rajone. Tai buvo svarbus lietuvių postas žygiams prieš totorių ordas, maskvėnus.  Joje iki pat XV a. pradžios apylinkės gyventojai slėpdavosi nuo totorių ir vokiečių antpuolių. Medininkai plotu buvo didžiausia gardinė LDK pilis.

1991 m. liepos 31-osios naktį čia įvyko dar viena, jau nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos tragedija: Rygos ir Vilniaus OMON‘as įvykdė beginklių sienos apsaugos vaikinų žudynes. Iš puolimo metu punkte buvusių aštuonių Lietuvos pasienio darbuotojų šeši nužudyti, vienas mirė ligoninėje. Vienintelis išgyvenęs žudynių liudininkas – Tomas Šernas – buvo sunkiai sužeistas.

Šią kraupią naujieną sužinojome Hiutenfelde jau rugpjūčio 1-osios rytą. Įvyko trumpas minėjimas, pamaldos, o tos dienos užsiėmimai praėjo visiškoje tyloje…

Mes neprastai išgyvenome šią tragediją. Provokacijų būdavo ir anksčiau. Iš viso 1990–1991 m. OMON‘o smogikai įvykdė 18 puolimų prieš Lietuvos pasienio apsaugos punktus. Svarstymų buvo visokių. Vienas iš jų – kad nei tuometinis pirmasis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas (beje, netrukus jis bus nukarūnuotas), nei naujasis būsimos Rusijos Federacijos lyderis B. Jelcinas padėties nekontroliavo. Priminsiu, kad tuo metu jau buvo užgrobti valstybės pastatai Vilniuje, įvyko tragiškoji Sausio 13-oji, o Maskvoje valdžią ketino paimti pučistai. Jau liepos 23 d. grupė SSKP funkcionierių ir kietosios linijos šalininkų laikraštyje „Sovetskaja Rossija“ paskelbė antiperestroikinį manifestą „Žodis liaudžiai“. Paradoksalu, kad tokioje aplinkoje 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas Maskvoje pasirašė „Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“, o Sutarties preambulėje buvo pasmerkta 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos aneksija, ir abi šalys viena kitą pripažino kaip suverenias nepriklausomas valstybes.

Medininkų žudynės tapo tarsi iššūkiu naujiems santykiams. Nei M. Gorbačiovo reformos, nei B. Jelcino ištižęs vadovavimas, o juo labiau Putino agresyvus valdymas neatnešė žadėtų kaimyniškų santykių. Atvirkščiai: jie sukėlė naują karo gaisrą Europos centre, ir jis gali išplisti. Štai kodėl mes turime prisiminti Medininkus. Kasdien ir visados.