Litvinizmas – kaip skrandžio opa: gyvybei grėsmės gal ir nekelia, bet sveikatą gerokai trikdo. Tokia mintis buvo išsakyta kovo pabaigoje Seimo rūmuose vykusioje negausioje, bet įdomioje konferencijoje „Istorijos perrašinėjimas ir valstybės simbolių savinimosi grėsmės“. Diskusiją vedė žinomas TV laidų vedėjas Saulius Pilinkus. Dalyvius pasveikino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas, politologas Laurynas Kasčiūnas.

Kad susirinkusieji tenkinsis ne nuobodžiomis kalbomis apie Lietuvai kylančias grėsmes, iš karto buvo galima pajusti iš jaunojo visuomenininko Dominyko Čivilio pristatyto vaizdo montažo apie LDK ir Lietuvos istorijos klastotes, kaip jas uoliai skleidžia ne tik įvairūs ideologiniai marginalai, bet ir kaimyninių šalių politikai, net valstybių vadovai. Į šį srautą įsijungė ir Putinas bei Lukašenka, skleidžiantys paskalas apie Lietuvą ir Vilnių. Minskas vaizduoja, kad LDK istorijos vedliai buvo gudai, o Vilnius turi priklausyti Baltarusijai. Esą Lietuvai belieka „žmudzi“ – žemaičiai, o lietuvius reikia vadinti „letuvisais“, kaip neva šaukdavo rusėnai.

D. Čivilis pakomentavo kadrus, kuriuose net kaimyninės šalies opozicijos lyderiai, šiuo metu įsikūrę Vilniuje, neneigia litvinizmo teorijos, o į Baltarusijos piliečio pasų heraldikos iškraipymus įsijungė ir Sviatlana Tsikhanouskaya. Kas juos išlaiko? – klausė visuomenininkas. Pavyzdžiui, jų opozicijos sambūrį „Chartija‘97“, kurio svetainėje toleruojamas litvinizmas, remia Lietuvos valstybės įstaigos. D. Čivilis mano, kad melagienų kilmė – Maskvoje. Kremlius kitų rankomis siekia suskaldyti Lietuvos visuomenę, sukelti nepasitikėjimą savo istorija.

Apie grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui kalbėjo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento patarėja Auksė Ūsienė, kuri įžvelgė aiškią paralelę: prieš karą Ukrainoje Putinas taip pat neigė šios šalies valstybingumą, įrodinėjo, kad tokios valstybės iš viso nebuvo, ją dirbtinai sukūrė Leninas, kad ukrainiečių kalba dirbtinė. Neseniai jis prakalbo ir apie Lietuvos priklausymą Rusijai, teigė, kad Žalgirio ir Oršos mūšius laimėjo slavai… Ką tai reiškia? – nedviprasmiškai klausė A. Ūsienė.

TV laidų vedėjas Algis Ramanauskas, kaip paprastai, žodžių į vatą nevyniojo ir atskleidė, ką apie Lietuvos istoriją viešai kalba VDU mokslininkas Rūstis Kamuntavičius, parašęs, kaip jis teigia, pirmą ir vienintelę Gudijos istoriją lietuviškai. Šis prieštaringai vertinamas istorikas manąs, kad litvinizmo teorija laužta iš piršto, o litvinistų Baltarusijoje nėra… Mums reikia sveiko nacionalizmo, sakė A. Ramanauskas, kitaip paskęsime klastočių baloje.

Jį papildė gidų gildijos atstovas Ričardas Garuolis. Savo praktikoje jis susiduria su istoriją iškraipančiais gidų pasakojimais turistams, o tokių daugiau tarp rusakalbių, pavyzdžiui, net atvykstančių iš Latvijos. Jais nesidomi Lietuvos valdžia, o gidams iš Rusijos ir Baltarusijos Ekonomikos ir inovacijų ministerija patvirtinusi leidimą dirbti šį darbą iki gyvos galvos…

Merkinės krašto muziejaus vadovas, archeologas Žygimantas Buržinskas, rašęs disertaciją LDK rusifikavimo tema, papildė, kad mes patys apsileidę ir nemokame savo istorijos ar jos simbolių viešinti, aiškinti, skleisti po pasaulį. Jis sakė, kad Europos muziejuose yra nemažai lietuviškų eksponatų, bet apie jų kilmę nutylima…

Ne vienas pašnekovas pabrėžė, kad litvinizmo baubas kyla ne tiek gudų krašte, kiek Rusijoje. Būtent jos ideologai bando dar labiau supriešinti du kaimynus, nors tarp jų seniai dėl tos pačios Maskvos kaltės perbėgusi juoda katė. O istorikas Tomas Baranauskas, kuris taip pat dalyvavo konferencijoje, bene pirmasis prieš kokį dešimtmetį atskleidė itin nemalonią litvinizmo reikšmę. Anot jo, litvinizmas yra dar carinės Rusijos ir lenkų istoriografijos plakinys, ginčijantis LDK ir Lietuvos kilmę. Lietuviškumas trukdė tiek carinei imperijai, tiek Juzefo Pilsudskio planams atkurti Abiejų Tautų Respubliką „nuo jūros iki jūros“, bet su Lenkijos dominavimu.

Nauja litvinizmo banga atėjo sulig vasališka Lukašenkos laikysena Maskvos atžvilgiu. Kaip ir Putinas, taip ir „batka“ nuolat kalba, jog Ukrainos ir Baltarusijos valstybės buvo sukurtos Lenino. Abu „istorikai“ tai pavertė naujo karo prieš Ukrainą ideologiniu pagrindimu, kuris aiškiai išsiskiria istorijos klastojimu.

Antai, apie 2005 m. Lukašenka pasigavo savo istorikų teiginius, kad LDK vis dėl to buvo lietuvių ir baltarusių valstybė. Kaip tik tuo metu, pasak mūsų minėto istoriko R. Kamuntavičiaus, jis bandė suartėti su opozicija, tačiau po Putino spaudimo įkurti Sąjunginę valstybę kaimyninio diktatoriaus istorinės žinios vėl pasisuko kitaip. Lietuviškoji LDK istorija trinama, o Vytauto ir Jogailos statulos išvežtos iš Baltarusijos nacionalinio muziejaus. Lukašenka ėmė skiesti, kad baltarusių etnosas buvo LDK stuburas, o Vytautas – nepatikėsite – buvo baltarusis…

Lukašenkos noras pasisavinti lietuvišką istoriją dažnai virsta parodija. Antai, jau prasidėjus Ukrainos separatinių respublikų atplėšimui nuo Ukrainos ir Krymo aneksijai, Vitebske skubotai buvo atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarde pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Konkursą jam kurti laimėjo tas pats skulptorius, kuris pagal profesiją yra metalo liejikas. O ant „Olgierdo“ rankos skulptorius patupdė sakalą, kuris, pasak skulptoriaus, reiškė pasiuntinį iš praeities į ateitį…

Agresyvi Rusijos politika, įtraukiant su lietuviais kažkada išvien ėjusią gudų tautą, sudaro palankias sąlygas litvinizmo idėjomis plisti, o šis užkratas kada nors taps realia grėsme Lietuvos valstybingumui.