Izraelis tampa visų nelaimių Artimuosiuose Rytuose epicentru. Į kairę ir į dešinę skrieja raketos, ir palyginus jaunai, tik pokariu susikūrusiai valstybei tenka sunki dalia – kęsti nesantaiką su arabų šalimis. Nesiimu spręsti, kuri iš konfliktuojančių užsitęsusio karo dalyvių yra teisi. Galbūt tai kolonizatorių – prancūzų ir britų – palikimas: pirmieji iš Sirijos ir Libano pasitraukė 1943 m., o anglai – kai 1948 m. susikūrė Izraelio valstybė, ir jie turėjo išeiti iš Palestinos. Bet kaltinti kolonizatorius – sovietinių ideologų metodas. Nesantaikos šaknys gilesnės. Šiaip ar taip tai istorikų analizės kryptis.

Nesu didelis branduolinės fizikos žinovas (mokykloje fizika man buvo sunkiai įkandama), tačiau tarp Irano ir Izraelio kilęs konfliktas rodo, dėl kokios menkos priežasties jis gali kilti. Sakysite: grasinimas branduoline bomba – menka priežastis? Pirmiausia, aktyvus urano sodrinimas (vėliau cituosiu žinynus, kas tai yra) dar nereiškia grasinimo pasauliui baisia bomba, kurią JAV panaudojo ant Hirošimos ir Nagasakio. Tokia grėsmė egzistuoja, bet smogti prevencinį smūgį vien pasikliaujant įspėjimais apie tokios atakos galimybę yra, švelniai tariant, barbariškas žingsnis.

Urano sodrinimas (turtinimas, tankinimas) arba nusodrinimas buvo naudojamas dar nacistinėje Vokietijoje, nes karo metu trūko volframo. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio mažiau kaip 60 proc. nusodrintas, ne toks toksiškas uranas naudojamas „Fairchild-Republic“ A-10 atakos lėktuvams skirtiems sviediniams gaminti. Manoma, kad nusodrinto urano šaudmenys buvo naudojami per 1991 m. Persijos įlankos karą, 1999 m. Jugoslavijos bombardavimą ir 2003 m. Irako karo metu. Žiniasklaidos duomenimis, šiuo metu nusodrintojo urano šaudmenys naudojami JAV, Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Rusijoje. Atvirų šaltinių duomenimis, nusodrintojo urano (NU) ir volframo lydinys yra Rusijos 3BM60 „Svinec-2” šaudmens šerdis. Jie pritaikyti šaudyti modernizuotiems tankams T-80BVM.

Gi Iranas 2021 m. paskelbė pradėjęs sodrinti uraną iki 20 procentų ir kaip branduolinis kuras jėgainėms, t.y. reaktoriams, gaminantiems elektros ir kitokią energiją. TATENA paskelbė, kad šis pasikeitimas žymi dar vieną ryškų 2015 m. susitarimo su galingiausiomis valstybėmis taisyklių sulaužymą. Juo iki 3,67 proc. buvo apribotas Irano urano sodrinimo procesas. „Iranas šiandien pradėjo leisti uraną, jau prisodrintą iki 4,1 proc. U-235, į šešias centrifugų kaskadas Fordo kuro sodrinimo įmonėje, kad pasiektų tolesnį sodrinimo lygį – 20 procentų“, – buvo sakoma Jungtinių Tautų agentūros pranešime.

Aišku, pirmiausiai dėl to sunerimo amžinas Irano priešas Izraelis. Premjero B. Netanyahu pranešime sakoma, kad šio žingsnio „negalima paaiškinti niekaip kitaip, tik toliau siekiamais realizuoti ketinimais išplėtoti karinę branduolinę programą“. „Izraelis neleis Iranui gamintis branduolinių ginklų“, – tada perspėjo jis. Bet iki 90 proc. ribos, nuo kurios uranas vadinamas „ginkluotei tinkamo prisodrinimo“, iraniečiams dar labai labai toli, pripažino TATENA.

Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas (SIPRI) paskelbė šias branduolinį ginklą turinčias valstybes: JAV, Rusiją, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Kiniją, Indiją, Pakistaną, Šiaurės Korėją ir Izraelį. Irano tarp jų nėra.

Bet 2009 m. pakako Londono laikraščio „The Tkimes“ žinutės, kad esą TATENA ataskaitos, pateiktos šią vasarą, priede, kuriame apibendrinama žvalgybos tarnybų pateikta informacija apie Irano veiklą konstruojant kovines galvutes ir detonatorius, taip pat yra pranešimas, kurį iš Irano slapta pavyko išgabenti vieno šnipo žmonai. Šį šnipą Irane buvo užverbavusi Vokietijos žvalgyba. Iš to buvo padaryta išvada, kad Iranas jau turi pakankamai informacijos, jog sugebėtų sumodeliuoti ir pagaminti veikiantį branduolinį užtaisą. TATENA dar pridūrė, kad Iranas intensyviai studijuoja ir testuoja galimybes, kaip sumontuoti branduolinę kovinę galvutę, kad ją būtų galima gabenti vidutinio nuotolio raketa „Shahab-3“. Ši raketa yra pajėgi pasiekti Izraelį ir dalį pietų Europos.

Na, ir prasidėjo…

Šios ne iki galo patikrintos informacijos pakako, kad JAV paragintas Izraelis pagaliau smogtų Iranui. Nenoriu pasakyti, kad tokio smūgio Teheranas neužsitarnavo vien savo mėginimu „tampyti liūtą už ūsų“. Įdomu, kad Tel Avivo operacija irgi pavadinta „Kylantis liūtas“. Tiesa, tai ne Rusijos vadinama „specialioji karinė operacija“, bet su jos prigimtimi sąsajų galima rasti.

Juk Putinas irgi skelbė gavęs „įtikinamos“ informacijos, kad NATO per Ukrainą ketina veržtis į Rusiją ir ją užgrobti, pakeičiant dabartinį Kremliaus režimą. Esą tokie grasinimai Maskvai skambėjo dar nuo 2014 m. prasidėjusio Maidano, kurį išprovokavę Vakarai. Tokių svaičiojimų pakako Putinui pradėti karą prieš Ukrainą, kuris Europai ir visam pasauliui virto tikru galvos skausmu.

Ar nerandate panašumų su Izraelio smūgiu Iranui, kliaunantis vien žvalgybos ir JAV naujosios administracijos inspiruota „kritine Teherano grėsme“? Pasirodo, principu „viena bobutė sakė“ prisidengiant (pakeiskime bobutę miglotomis TATENA ataskaitomis ir Izraelio bei JAV žvalgybų pranešimais) galima daryti itin pavojingus veiksmus.  Prisiminkime istoriją: tiek Pirmasis, tie Antrasis pasauliniai karai juk taip pat prasidėjo nuo melagingų žinių ir iškreiptos, hiperbolizuotos informacijos.

Jokiu būdu neteigiu, kad Iranas – švelnutis nekaltas sutvėrimas. Su laiku jo grėsmė augs. Izraelis turi teisę gintis, jei jį kas būtų puolę kaip HAMAS ar Hesbolah. Jeigu Izraelio atsakas HAMAS dar pateisinamas, tačiau šiandien prevencinio smūgio Iranui motyvai gana nepatikimi. Jie labai jau panašūs su Rusijos fantastų kurtomis dingstimis pradėti karą.