Vienur riejamės, kitur – pražiopsom

Kas sakė, kad vasara – atostogų metas? Politikus įaudrina ne tik treji šiemet vykstantys rinkimai, bet ir tarpusavio rietenos. Mes tik ką aikčiojome dėl promaskvietiškojo kandidato Eduardo Vaitkaus populiarumo ir svarstėme, kaip gi čia atsirado dvi Lietuvos. Paskui nustebino Petro Gražulio taiklus šūvis rinkimuose į Europarlamentą ir jo juokingi ketinimai susprogdinti ES iš vidaus. Galų gale prisidirbo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuri anksčiau su likimo bičiuliu Arvydu Anušausku buvo populiariausi dešiniųjų Vyriausybės nariai. Opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės išsisukinėjimai, ar ji pasiliks Briuselyje, ar sutiks su Prezidento siūlymu tapti premjere, priminė nekaltos mergelės maivymąsi, kuris labai nepatiko rinkėjams, ir politikei per antruosius rinkimus teko gana skaudžiai užmokėti. Kažin, kokių dar politinių razinų sulauksime prieš spalį įvyksiančius Seimo rinkimus?

Į šią skandaliukų rikiuotę dailiai įsipaišo ES institucijų vadovų ir aukštų veikėjų rinkimų spektaklis. Bet pirmiausia kitkas: anūkas viešai parodė didelę nepagarbą seneliui. Žinoma, turiu galvoje Gabrieliaus Landsbergio akibrokštą Vytautui Landsbergiui, kai šis padarė pastabą etikos nesilaikančiam dešiniųjų jaunimui bei patarė M. Navickienei nedraugauti su sukčiais. Vaikaitis prikišo, kad tas „žmogus yra nutolęs nuo kasdienio bendruomenės darbo, daugiau iš antraščių gal susidaro nuomonę“, taigi, „profesoriui reikėtų atminties supurtymo“. Kitaip sakant, esi nusenęs, tad ir sėdėk po šluota… Ar jūs taip kalbėtumėte viešai apie artimą žmogų? Nei viešai, nei uždarai.

Bet grįžkime į ES dalybas.

Pirmadienį ES šalių lyderiai nesutarė dėl aukščiausių bloko postų padalijimo. Dėl didelių nuomonių skirtumų ES lyderiams nepavyko susitarti dėl dar vienos Ursulos von der Leyen kadencijos Europos Komisijos pirmininkės poste. Nebuvo sutarimo ir dėl Europos Vadovų Tarybos prezidento posto, į kurį buvo numatytas portugalas Antonio Costa, ir dėl EP vadove siūlytos Robertos Metsolos kandidatūros, ir dėl pasiūlymo į užsienio politikos vadovės postą skirti Estijos premjerę Kają Kallas. EP rinkimus laimėjusi Liaudies partija siūlė EVT pirmininko postą dalyti į dvi kadencijas po pusantrų metų, bet su tuo nesutiko socialistai ir demokratai. ES lyderiai birželio 27–28 dienomis vėl rinksis Briuselyje, tikėdamiesi susitarti dėl bloko lyderių prieš Europos Parlamento balsavimą pirmoje plenarinėje sesijoje, kuri numatyta liepos 16 d.

Portfelių dalybos Briuselyje – taip pat ir Lietuvos galvos skausmas, nes nuo priklausys mūsų šalies pozicijos Europos Sąjungoje. Bet dar didesnis sopulys – nesutarimai pačioje Lietuvoje, kaip gi mes įtvirtinsime savo lyderystę bloko institucijose. Štai ir kilo trintis tarp partijų, atskirų politikų ir Prezidento. Mat, užsižaidę su rinkimais ir vietinėmis problemėlėmis, lietuviai „pametė“ svarbų eurokomisaro postą. Kaimynai čia apsukresni. Estai seniai įvardino aršios Rusijos oponentės K. Kallas pavardę, latviai turi seną bendrijos vilką, EK viceprezidentą ir narį Valdį Dombrovskį, o mes, kaip išsireiškė liberalas Eugenijus Gentvilas, „sėdime prie situacijos, kurią galime vadinti prie sudužusios geldos“. Lietuviams trūksta gero įžūlumo ir verslaus apsukrumo. Partijų viduje ir tarp valdančiųjų net nebuvo jokių diskusijų dėl tokios kandidatūros – ar tai būtų tas pats eurokomisaras Mindaugas Sinkevičius, kuriam, tiesa, teismo sprendimu 3 metams atimta teisė būti renkamam ar paskirtam į Lietuvos (bet ne tarptautines) institucijas.

Sklando ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pavardė, tačiau šis, kaip ir V. Blinkevičiūtė, lyg atšalusią tešlą minko savo kandidatūros į užsienio politikos ir saugumo komisarus versiją ir niekaip negali aiškiau pasakyti, kur pasuks. E. Gentvilas siūlo Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės – Nielsen pavardę, bet už ją niekas nenuspręs, o politikė irgi tyli…

Ir čia kur buvęs kur nebuvęs scenoje pasirodo Prezidentas Gitanas Nausėda. Žinodamas, kad kandidatūrą į eurokomisarus inicijuoja premjerė (trečiadienį ji susitiko su valstybės vadovu), G. Nausėda gana piktai perspėjo, kad esą tegul niekas negalvoja, jog be jo pavyks nuspręsti, kas vyks į Briuselį…

Pamenate Rytų pasaką ir lakų posakį „O Bagdade viskas ramu…“? Pakeiskime – į Vilniuje. Sakome, estai labai lėti, bet lietuviai, kovodami dėl geresnių pozicijų tarptautinėse organizacijose, primena pandas – švelnias, pūkuotas ir labai mielas. Ar iš tiesų Lietuvoje viskas jau taip ramu?

Leave a Reply