Ar Lietuvai gresia permainos?

Blanki ir gerokai vėlavusi prezidento rinkimų kampanija baigėsi: kaip ir lygiai prieš penkerius metus į antrą turą išėjo dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. 2019 m. gegužę politikos smarkiai neuostę kandidatai buvo išsikėlę patys, o šiemet I. Šimonytę siūlė valdančioji Tėvynės Sąjungos – krikščionių demokratų partija. Anuomet G. Nausėda II ture beveik dvigubai aplenkė oponentę, nors I ture, kuriame pirmavo I. Šimonytė, skirtumas tarp jų buvo vos 0,63 proc. nuo dalyvavusių balsavime rinkėjų. Arčiausiai prie šios politikų poros buvo Saulius Skvernelis (19,58 proc.), šiemet – net du kandidatai Ignas Vėgėlė (12,47 proc.) ir  Regimantas Žemaitaitis (9,35 proc.). Šiemet tarp dviejų pirmaujančiųjų balsų skirtumas sudarė beveik 15 proc.

Kaip paprastai, nuklysiu į rinkimų istoriją. Šią gegužę paskyrėme 8 – ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990 – aisiais ir 15 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 106 metus nepriklausoma valstybė turėjo 15 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažįstame ir V. Landsbergį – po šių rinkimų jų bus 16.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. prezidento rinkimų laikinai ėjo ir šalies vadovo pareigas.

Įdomu ir tai, kad anuomet prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos.

Kaip ir šiais laikais, prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to gana greitai, po 14 mėnesių, dėl apkaltos buvo pašalintas iš prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželio 13 d., kartu su rinkimais į Europos Parlamentą buvo surengti neeiliniai šalies vadovo rinkimai.

Taip jau būna, kad didesnę intrigą rinkimuose sukuria kandidatai, kuriuos apibrėžtume kaip atsitiktiniais, ne politikais, o dažnai ir avantiūristais, marginalais. Ne visi jų būdavo įregistruojami kandidatais. Ko gero, tokius rinkiminius spektaklius pradėjo pramogų verslo liūtas Arūnas Valinskas, linksminęs rinkėjus pilnais karučiais už baudą mokamų baltų centų, bet su sukurta Tautos prisikėlimo partija 2008 m. patekęs į Seimą ir net tapęs jo pirmininku. Tarp norinčių tapti prezidentais netrūko garsių aktorių, visuomenės veikėjų, šiaip spalvingų asmenybių. 2019 m. rinkimuose buvo užsiregistravę tokie menkai girdėti ir svarbių politinių postų neužėmę asmenys kaip Kazimieras Juraitis, Vitas Gudiškis ar Alfonsas Butė.

Šiemet tarp pretendentų irgi netrūko panašių asmenybių, tačiau kai kurie jų nesurinko reikiamų parašų skaičiaus. Tačiau į pirmąjį rinkimų turą „prasmuko“ tokie veikėjai, kurie rinkėjus privertė suklusti: ar mūsų visuomenė tikrai tokia darni, vieninga, nusiteikusi patriotiškai? Juk prokremliniu vadinamas, nuteistojo Algirdo Paleckio bendražygis Eduardas Vaitkus gavo daugiau kaip 7 proc. balsų (o kai kur net 40 proc.), t.y. pralenkė net vienu iš favoritų laikytą konstitucinės teisės žinovą Dainių Žalimą. Nustebino ir stiprų teisėsaugos niuksą gavusio populisto R. Žemaitaičio sėkmė.

Dažnai minimas reikšmingas kinų posakis: „Kad tu gyventum permainų laikais“. Visa prezidento rinkimų istorija ir dabartinė jų eiga tarsi mus nuramina: sukrėtimai Lietuvai negresia.

 

Leave a Reply