Gegužės 1 – osios pasirinkimas

Jeigu būtume paveldėję sovietinių laikų Gegužės 1 – ąją – Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną, tai šiandien, jos išvakarėse, mūsų skaitytojas būtų ruošęs transparantus, plakatus, politinio biuro narių portretus, o eisenų organizatoriai derintų tuščius šventinius šūkius apie darbo žmonių vienybę, atsidavimą partijai ir socialistinei tėvynei.

Partiniai bosai krakmolytų marškinius, kad gerai atrodytų iš aukštos tribūnos Lenino prospekte, žvelgdami į tų menkų, skurdžių, užguitų, bet linksmai  žengiančių žmonelių minią. Pasamdyti šūkautojai (dažniausiai – diktoriai iš tuometinio radijo ir televizijos) bertų „Ura!“, o eisenos dalyviai jiems skystai atsilieptų. Po parado daugelis, gavę už dalyvavimą po penkis rublius, susiburtų kur nors prie alaus kiosko išlenkti vieną kitą bokalą, dažnai pagardintą kažkuo stipresniu… Visgi – šventė!

Gegužės 1 – osios išvakarėse specialiai sutirštinu spalvas, tačiau kas paneigs, kad taip nebuvo kone pusę amžiaus? Daugelis vyresniųjų prisimena ne tik Maskvos Raudonojoje aikštėje vykdavusius paradus, kuriuose dalyvaudavo aukščiausio lygio komunistų partijos funkcionieriai, bet ir sovietinėje Lietuvoje privalomas masines demonstracijas, kuriose žygiuodavo darbo kolektyvai.

Bet šitie raudonieji pompastiški paradai baigėsi sulig SSRS žlugimu. Darbo žmonių šventė prarado savo statusą, nors vėliau jis keitėsi, priklausomai nuo valdžioje vyraujančios partijos. Mat, kai kas dar prisimindavo stovėję aukštose tribūnose ir po to CK bufete skanaudavę juoduosius ikrus… 2001 metais, kai į valdžią grįžo komunistų partijos įpėdiniai socialdemokratai, Tarptautine darbo diena tapusi šventė (daugiausiai vieno iš kairiųjų lyderio Česlovo Juršėno rūpesčiu) vėl tapo atmintina ir laisvadieniu. Žinoma, be tos sumeluotos pompastikos…

Prisipažinsiu: nors darbo žmogus man nėra keiksmažodis, tačiau tądien nebėgu pirkti raudonų gvazdikų, o tokiu gražiu oru geriau kapstausi savo darže.

Iš sovietmečio paveldėtai darbo žmonių šventei (nors sako, kad ji atsirado Čikagoje) konkurenciją sudarė kita Gegužės 1 – oji: prieš 20 metų Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą. Manau, kad ši diena ne tik prasmingesnė, bet ir svarbesnė daugeliui žmonių. Dar pridurkime tai, kad mėnesiu anksčiau Lietuva įstojo į NATO, ir šis pasirinkimų „komplektas“ buvo lemiamas tolesnei valstybės plėtrai. Jis nurungė visokias bolševikinės revoliucijos, sovietinės bendrijos susikūrimo, stalininės pergalės šventes ir sudarė sąlygas laisvai keliauti, gyventi ne pagal valstybės išmaldas, tarti laisvą žodį.

Čia prisimenu vieną svarbiausių istorijos pamokų – iš esmės prievartinį Lietuvos inkorporavimą į sovietinę sistemą. Dar kartą pacituosiu iškalbingus, mankurtiškai lojalius vadinamo „liaudies poeto” Liudo Giros žodžius, pasakytus per lemtingą 1940 m. rugpjūtį Maskvoje vykusią SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje dalyvavo J. Paleckis, L. Adomauskas, S. Nėris ir kiti. Rugpjūčio 3 dieną, kreipdamasis į draugus Staliną, Molotovą, Kalininą, iš tribūnos su virpesiu balse jis kalbėjo: „Šiandien Maskvoje graži saulėta diena, bet mūsų sielose dar šviesiau, dar saulėčiau nuo tos didelės laimės pertekliaus. Mes grįšime atgal į Lietuvą su didžiąja dovana visiems tūkstančiams metų, būtent, kad su mūsų grįžimu Lietuva jau bus sąjunginė sovietų respublika. Bus viena didžiulė respublikų sąjunga nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko…Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“.

Kas juos vertė gražbyliauti? Juk prieš tai, 1940 m. birželio 15 d., SSRS kariuomenė kirto Lietuvos sieną ir okupavo visą šalį. Jau 1940 m. birželio 17 d. buvo sudaryta nauja vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Po to liepos 14 d. prasidėjo vadinamojo Liaudies seimo rinkimai. Rinkimai nebuvo populiarūs, todėl dėl mažo balsavusių skaičiaus jie buvo pratęsti dar vienai dienai. Paskui – represijos, kalėjimai, tremtys…

Ar tuo mes džiaugėmės žygiuodami Lenino prospektu? Ar ne tai mes paneigėme 1990 – ųjų kovo 11 – ąją? Ar ne mūsų tautos apsisprendimu pasirinkome Europos kelią?

Tikiu, kad kiti sakys, jog tas kelias gana gruoblėtas: su pasauline kultūra gavome ir to pasaulio sąšlavas, o ES ar NATO turi savo silpnybių. Dažnas gal ilgisi sovietinių laikų, kai daug kas buvo pigiau, paprasčiau, nuoširdžiau, o valstybė (suprask: vienintelė partija ir jos atrinkta vyriausybė) tau dar numeta išmaldos kaulą…

Gyvenimas patvirtina, kad Gegužės 1 – osios pasirinkimas buvo teisingas. Ypač kai šalia gaudžia Putino koviniai lėktuvai ir okupacinę „laisvę“ perša mirtį nešančiomis bombomis.

Leave a Reply