Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Šeštoji Sūduvos šviesuolio Jono Dapkūno prisiminimų dalis, apimanti jo – jau beveik pasiekusio pilnametystę – samdinio vargus ir džiugiai pasitiktą Vasario 16-ąją.

Nešventiniai darbai

Taigi, karas tęsiasi, o mes bernaujam. Mudu su Jonu Padolskiu traukiam pas Nobertavo kaimo didžialaukį turtuolį, kartu ir puikuolį ūkininką Mačiulską. Jonas mane rekomenduoja tam pasipūtėliui ūkininkui, sako, kad aš tokis ir tokis, iš Rūdvališkių kaimo, našlaitis Dapkūnukas – labai geras vyrukas. Šeimininkai kaip tik abudu buvo namie, su mielu noru mane priėmė. Aš tuo ruožtu irgi labai nusidžiaugiau, kad pagaliau užsikabinau pastovesniam gyvenimui.

Žinoma, pas šitą ūkininką visas tas ūkiškas gyvenimas taip pat, kaip ir pas kitus ūkininkus. Guolis, kaip ir visur, – tvarte, futerkėj (čia: prietvartis, kur gyvuliams laikomi šiaudai, šienas, kraikas, kai kurie padargai, kur galima miegoti). Apie švarą, higieną nėra ką kalbėti, nes ar gali viena moteris tokioj didelėj ūkėj visur viską aprėpti, patvarkyti? Žinoma, kad ne. Valgis pas šitą suskretėlę ūkininkę buvo kiek geresnis kaip kitur. Kopūstai, barščiai gerokai riebūs, dažnai viršuj su taukais viena kita kirmėliukė plaukioja, mėsos, daugumoj lašinių parūdijusių, visuomet ant stalo padėtas pieno bliūdas – imk ir valgyk, kiek širdis geidžia. Iš pradžių, nors ir buvau išbadėjęs, nedrįsau daug valgytie, vėliau pritaršiau jau nemažai, o kai atsivalgiau, tai nedaug ir valgiau.

Iš pirmų dienų jau pasirodė darbų darbelių, tik spėk suktis. Gyvulius apsišerk, o jų buvo pilni tvartai, į kluoną spragilais rugių kultie eik. Čia man padėti kulti iš kaimelio pakviesdavo panašų vyruką Jasiunską. Jų sūnus Vacius, už mane apie porą metų vyresnis, buvo didelis padauža, mergininkas, lėbautojas. Vis kasdien vakaran išeidavo, o rytojaus dieną pareidavo. Tėvai jam nieko nesakydavo, o mamelė sūnelį be galo lepino.

Motina buvo gaspadinė ir gaspadorius – visur jos pilna: stuboj ir virtuvėj, kluone, tvartuos ir laukuose – visur jinai suspėdavo, visiems patarimus ir nurodymus duodavo, darbus paskirstydavo. Visą ūkio tvarką vedė gaspadinė. Pats šeimininkas buvo gražus, raudonas, diktas žmogus, tik be vieno ar dviejų pirštų. Jo ūkyje kaip šeimininko niekas nematė, jis tik kokį grėblį ar dalgiakotį pataisydavo, į ūkiškus darbus ir jo reikalus visai nesikišdavo. Taip pat nebuvo merginos samdinės, tiesiog niekas nesuprasdavo, dėl ko merginų nesamdė. O to darbo darbelio tokioj didelėj ūkėj iki kaklo! Dar buvo jų duktė apie 18 metų, jos taip pat prie ūkiškų darbų nebuvo matyti, net ir virtuvėj ar kambaryje retai pasirodydavo, visą laiką seklyčioj tupėdavo – lyg buvo truputį kvaištelėjusi. Vincas jau įsismagino gurkšnoti, net ir savos pasigamindavo, savus įrankius įsitaisė – bačką, dėberį iš ūkės pasiėmė, kalvio Gumausko padedamas įsitaisė įvairių vamzdžių. Taip tikras spirito fabrikas miške atsirado, o man tai tik darbų padaugėjo, nes daugumoj naktį ar vėlai iš vakaro vis į mišką ar iš miško teko tąsyti tuos jo varyklos įrengimus. Šeimininkė manęs neklausdavo, ar ilgai iš vakaro dirbau su Vacium, gal neišsimiegojau. Ne, to viso neklausė, kėlė savo įprastą tvarką, įsakymus davinėjo: Jonuk, gyvulius pašerk, Jasiunskas ateis, vėl prie spragilo griebkis… Kaip tas medžioklės šunelis, kurs nusilakstęs, liežuvį iškišęs lakuoja, o tos mėsukės, kurią belakstydamas atneša ištraukęs iš balų ar krūmų savo šeimininkui, negauna nė paragauti, taip ir aš prie to darbelio lašinimo – man neteko nė perskėlimo paragauti. Žinoma, aš buvau jaunas, man tas nerūpėjo, apie gėrimą negalėjau nė pagalvoti.

Vieną gražią dieną mudu su Vacium buvom užlipę ant tvarto apie pietus prigultie, žiūrim – jau prie vartų du vokiečių žandarai prijoja. Vacius išsigando dėl degtinės varymo, o aš – kad nesuimtų ir papykę neišvežtų. Pamatę, kad jie suka arklius per vartus stubos link, mudu per kito tvarto galo dureles be kopėčių pastrykt žemėn ir dui į mišką. Nors miškas buvo ne per toli, koks ketvirtis kilometro, bet gerokai pridusom. Vienas į vieną gana aukštą eglę, kitas – į kitą ir žiūrim, sekam, kas dėsis kieme: ar žandarai eis į tvartus, ar kluone kratas darys, ar kitaip elgsis. Žiūrim, kada jie išjos. Iš tų aukštų eglių gerai viską matėm, kas dėjosi kieme. Šeimininkė žandarus nusivedė į kambarį.

Šeimininkės būta budrios. Greitai pilną stalą prikrovė kaimiškų kumpių, palendvicų, sviesto, sūrių. Pricų nereikėjo ilgai raginti, tokias maisto gėrybes pamatę patys greit sėdo ir pradėjo užkandžiauti, o įsidrąsinus šeimininkė ir gorčinę bonką ant stalo pastatė, pačios švariausios ir stipriausios, žinoma, savos gamybos. Jau čia pricams iš malonumo net akys ko neišsprogo, gurkšnoja, visai neskuba išsidangytie iš šios vaišingos ūkės. Net ir šeimininkas, nesulaukdamas jų išeinant iš seklyčios, metė grėblius taisęs, nuėjo pasižiūrėti. Čia dar ilgiau užtruko, nors sukalbėti nieko nesukalbėjo, nė ko jie čia atvyko, nė iš kur jie ir kur vyksta, kokiais reikalais. Mudviem su Vacium kojas pradėjo skaudėti ant šakų bestovint, tad mudu nulipam žemėn truputį pailsėtie. Vėl įlipam į tas egles, o žandarų arkliai kaip stovi, taip stovi prie tvoros pririšti. Porą valandų pabaliavoję tie neprašyti svečiai išėjo iš kambario, nuslinko krypuodami prie arklių, vargais negalais užsikeberiojo ir išjojo. Ir taip jie daugiau nesirodė tame krašte.

 

Džiugiai sutikta Vasario 16-oji

1918 metais į pabaigą vasario, mudviem su Jasiunsku spragilais kuliant rugius, ateina į kluoną kaimynas Žukauskas ir praneša džiugią žinią, kad vasario 16 dieną mūsų šalies sudaryta vyriausybė manifestu paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Išgirdę tokią žinią net darbą pertraukėm, tik apie tai kalbėjomės. Aš jau anksčiau minėjau, kad mūsų liaudis nujautė, jog gali vykti politiniai pasikeitimai, nes tai buvo matoma iš okupantų vokiečių, iš žandarų – jie kažkaip pasidarė ne toki agresyvūs kaip anksčiau. Žinoma, mes, gyvendami toli nuo didesnių miestų, tokioj kaimo užkampėj kaip Nobertavas, per tą trejų metų okupacijos laiką kaime nematėm jokio lietuviško laikraščio ar kalendoriaus. Matėm tik lietuvišką maldaknygę, dar prieš karą pargabentą ir Rytprūsių Tilžės spaustuvės išleistą. Čia jos mums atstojo ir kalendorių, ir visas maldas, šventes, vardus, ir visą lietuvišką žodį.

Taigi liūdną ar bagotą – kiekvieną lietuvį tokia linksma žinia vienodai paveikė, rodos, ir tas spragilas pasidarė lengvesnis. Jau ne tiek kuliam, kiek su pertraukom apie tai kalbamės. Mes tuom laiku apie kokią kitą politiką nežinojom, tik galvojom apie Lietuvos nepriklausomybę. Visa mūsų politikos kryptis – laisva Lietuva. Dar už savaitės ateina pas mus kalvis Gumauskas iš Kūlokų kaimo. Kaip tik mudu su Jasiunsku rado kluone spragilais bumbsint. Jisai mums ir sako: „Na, vyručiai, gana jums kultie, laikas jumi galąsti kalavijus aštrius, jau mūsų besikuriančiai valstybei ir kareivukai reikalingi. Jau atsirado ir priešų: kokis Aleksa-Angarietis ar Kapsukas-Mickevičius. Jie nori rusų cicilikam – bolševikams patarnauti, darbininkai nori valdžią paimti į savo rankas.“ Mudu su Jasiunsku į tuos jo žodžius nieko neatsakėm, nes apie tai nieko nenutuokėm. Aš tik pagalvojau: cicilikai ar pakalikai mus valdys, vis vien nuo šito spragilo bus sunku pabėgti.

Ir taip mudu su Jasiunsku tęsėm tų rugių kūlimą iki Velykų švenčių. Po Velykų jau prasidėjo kiti darbai: įdomesni, lengvesni, smagesni – tai pavasario lauko darbai, sėja. Per visą sezoninį sėjos laiką daugiausia aš atlaikiau lauko darbus. Vacius sėjo, aš ariau, drapakavau, akėjau. Vacius, man darbo paruošęs, vėl iš laukų kur pradingdavo: tai gurkšnoti, tai mergužėles vilioti. Jisai – geras donžuanas, bet buvo ir tokių mergužėlių. Šeštadienių vakarais, o kartais ir sekmadieniais čia, mūsų ūkyje, vykdavo paūžimai, pagėrimai su šokiais, į kuriuos atvykdavo ne tik iš savo kaimo, bet ir iš Padovinio, Gyviškių, Varnupių, Kūlokų, Pamiškės, Gudupių ir kitų kaimų. Buvo gana linksmų valandėlių. Vokietaitis Juozas, Vokietaitis Antanas, kuris armoniką imdavo, kartais kiti vyrai atsinešdavo, o ir Vacius įsigijo. Visų geriausiai ir gražiausiai armonika grojo Vokietaitis Antanas. Kai jis žavingai užgrodavo, tai nė vienas vyras ar mergina neatsilaikydavo šoktie nėję, tiesiog visi sukildavo ant kojų, net seni ar mes, dar jauni, šokiuos neaptašyti, vis vien kur kampe stypčiojom ar kratėmės. Taip paveiktas tos gražios Vokietaičio muzikos ir aš pradėjau suvoktie apie armoniką, apie jos muziką ir, kai tik pasitaikydavo proga, Vaciaus armoniką imdavau ir tąsydavau. Šiek tiek pramokau ir už kiek laiko nuo Vaciaus tą jo armoniką nupirkau. Už metų, jau pas kitą ūkininką bebūdamas, buvau pramokęs groti, net kai kur ir kai kada jaunimo šokiuos pagrodavau, bet Vokietaičio nė dalele negalėjau pavyti grojimo mene, meistriškume. Dar sugrįšiu prie tų ūkiškų reikalų.

Sėjos darbai baigėsi, kiti prasidėjo: šieno, dobilų pjovimas, vasarojaus, rugių, kviečių kirtimas. Per visus tuos sunkius ar lengvus darbus ir mūsų Lietuvėlės kūrimosi ar jos organizavimosi eigos nei stebėjau, nei gilinausi, tik žiūriu, kad jau ir 1918 metų Kalėdos atėjo. Per Kalėdas jau gavau šiek tiek lietuviškų auksinių. Už tuos auksinius ne kažin ką galėjau nusipirkti – apsirengimo ar apavo.

Kaip jau minėjau, daugiau nei trejus metus dirbau tiems visokiems pragobėliams ir didžialaukiams beveik iš pilvo (tai reiškia, kad tik už maistą), ir mano prastos rūšies nuosavi rūbai ar apavas gerokai nusidėvėjo. Gerai, kad man išeinant Vacius savo šiek tiek padėvėtas viršutines kelnes davė. Dėl to gerokai apsidžiaugiau. Šeimininkė, kad ir didelė ekonomistė, buvo skūpuolė, bet Kalėdų paviržį į mano tarbelę įdėjo gerą. O už tų visų metų sunkų darbą, galima sakyti, gaidžio ašaras gavau. Atsisveikinau su visais, atsidusau, o eidamas pro duris net apsiverkiau, nes jaučiausi nuskriaustas taip maža algos gavęs. Tarbelę su paviržium užsivertęs ant pečių patraukiau per kalnus, tuom vingiuotu keleliu pas dėdę Lukoševičių, vis į tą minimą mūsų kažkada buvusią tėviškę.

Dėdė, pamatęs mane pareinantį su maišeliu ant pečių, nė kiek nenustebo, matyt, pagalvojo: „Gerai, Jonas valgyt parneša. Apkūltie, apmaltie – dykas darbininkas, ne kur imta.“ Taip ir buvo. Antrą dieną Kalėdų mane jau veda į kluoną spragilais kulti rugių. Dar šventa – antra diena, o juodu abudu su dėdiene buvo praktikuojantys katalikai. Taip mudu su dėde per visą savaitę nemažai rugių iškūlėm, o vakarais ir rytais aš dar duonelei miltų girnom primaliau. Tą mano parsineštą paviržį su visa šeima sutaršėm, nes jų ir be manęs buvo 10. Laimė, kartą ateina ūkininkas Jakubauskas iš Kūlokų kaimo bernų ieškoti. Susipažįstame, greit apie tai kalba užsimezga. Po trumpo pasikalbėjimo su šiokiu ar tokiu reikalu mes ir sulygstam. Jakubauskas atsisveikina su šeimininkais, su manimi ir išeina. O aš, išleisdamas jį pro duris, pasižadu rytoj ateiti.

Pas dėdę man buvo nekoki pyragai. Nors neblogai pavalgęs, bet poilsio jokio – ir ne tik nuo darbų. Čia pas dėdę nebuvo futerkės, nereikėjo kęsti šalčio, miegot nebuvo šalta. Ant kieto plytų pečiaus šiokių tokių skarmalų pasitiesęs pragulėjau. Atsikėliau kaip girtas, kaip apkvaitęs nuo to vartaliojimosi – mat ten kartu buvo virtuvė ir kambarys, o maži jų vaikučiai, visi pametinukai, per naktį į palukes viską darė, rėkė, verkė, supama vygė girgždėjo, dar viena pinta kaip bulvių ragažė po balkiu pakabinta ant sūpuoklės suposi. Atsikėliau net anksčiau kaip paprastai, nes vis rūpėjo ta nauja vieta, nauja aplinka. Dėdienė davė pusryčių, pavalgiau, atsisveikinau, už viską padėkojau, abiem šeimininkams rankas pabučiavau ir iškeliavau pas tą didžialaukį buožę Jakubauską.

Beeidamas sutinku iš kaimelio pažįstamą pil. Smalenskį, klausia, kur taip skubu. Aš jam pasakau, kad einu pas Jakubauską bernauti. Jis man: „Berneli, ar tu galėsi pas jį išlaikyti? Pas jį prastas maistas, rūbai – maišiniai marginiai.“ Kai išgirdau tokį nupeikimą, man net ant širdies pasidarė negera, bet ką darysi, žodžio negaliu mainyti. Be to, tokia mano padėtis – negaliu laukti, kol geresnis pasitaikys. Kad ir kur eitum – pas Kaipošių ar pas Ainošių – visur vienodas vargelis, visi tik žiūri, kaip geriau išnaudoti, kaip išspausti syvų prie įvairių darbų, o atlygio kuo mažiau.

Nepaklausęs to nupeikimo atsisveikinau su Smalenskiu ir už keleto minučių atsidūriau ūkininko sodyboj. Užėjau ant kiemo ir iškart jaučiausi, kad pakliuvau lyg į kokį dvarelį. Triobesiai dideli, kiemas irgi didžiulis, vidury kiemo šulinys su aukšta svirčia (vadinas, šulinys gilus). Stubos dviejų galų, kluonas ir tvartai didžiuliai, taigi ir gyvulių turbūt daugybė, tuo ruožtu ir darbų darbelių, kitaip nė negali būti – manęs gi nekvietė svečiuotis. Įsidrąsinęs įeinu į šeimyninę – kambarys erdvus, šalia didelė virtuvė, pečius duonai kepti, ilgas stalas, aplink jį suolai pasieniu nuo vidaus. Įspūdis tokis, kad čia tai bent ūkininkas! Kaip tik randu abudu šeimininkus namie. Mane maloniai priėmė, net Jonuku pavadino, nes jie šiek tie prisiminė, kaip aš pas kaimynus Matulevičius prieš penkerius metus gyvulius ganiau. Šeimininkė tuojau prašė prisėsti, pasiūlė valgyti, pati pripylus didelį bliūdą barščių atnešė – gana riebūs, skanūs, be kirmėlaičių. Atnešė ir nemažą gabalą lašinių, nesurūdijusių. Pagalvojau, kad tas Smalenskis ir melagis. Tiesa, čia ir futerkėj guolis buvo lyg švaresnis kaip pas ankstesnius ūkininkus, mat čia dirbo dvi samdomos merginos, piemuo, be manęs dar du bernai. Su metais vyresniu Pačėsa Juozu mudu kartu ir gulėjom toj futerkėj, gerokai arkliams bezdant. Baltiniai, kuriuos šeimininkė atnešė persirengti, tai tikrai buvo gerokai stori, graužė, spaudė ir panašiai. Viršutiniai rūbai – tikri pakulų marginiai, bet nieko, ir su tais apsiprasta. Širdy jaučiuosi patenkintas – turiu kur gyventi, dirbti. Tiesa, porą dienų mudviejų su Juozu anksti nekėlė, o jau trečioj dienoj užgiedojus gaidžiams girdim, kad mudu budina šeimininkės tėvas, senukas Ūkelis apie 80 metų. „Klausykit, Jonuk, Juozuk! – jau mus kelia. – Gaidžiai jau seniai giedojo, laikas arkliam paduot šiaudų.“ O tas „seniai giedojo gaidys“, tai, galimas daiktas, buvo kokia trečia ar ketvirta valanda nakties. Dar senis eidamas bumba, rokuoja, kad nereik iš vakaro taip ilgai kiurksoti pas mergas. Tas senukas Ūkelis pats buvo didelis mergininkas, tai jis manė, kad ir mes tokie. Jis labai mėgo su bet kuom galynėtis, imtis, o kitus sukiršyti – dar daugiau.

Vieną dieną jisai ateina pas mus į kluoną, kai mudu su Juozu spragilais kūlėm rugius, mat tų kūlelių visiems reikėjo kuo daugiau. Nubaikavęs vieną kitą žodį apie ūkininkų mergas, pakalbina Juozą eiti su juom persiimti. Tas sutiko. Jiedu susikibo, ilgokai tąsėsi, viens kito neįveikė. Ant šalinės pundamento pasėdėjo senukas, gerokai atsikvėpė, ir mane kalbina persiversti. Taip prikibo, kad, negalėdamas jo atsikratyti, sutikau ir aš su juom pasigalynėti. Susitikom, tąsėmės, kažkaip aš jį staiga verčiau ir greit užguliau, net jis pradėjo rėkti, kad paleisčiau. Mudu atsistojom, atsidusęs sako: „Nemaniau, Jonuk, kad tu, toks čiuplas vyrukas, jėgos turi gerokai.“ Užtai jis ant manęs nepyko, bet daugiau manęs nekalbino imtis.

Mudu su Juozu Rūtelioniu vis kūlėm ir kūlėm rugius – jau didesnę pusę šalinės iškūlėm. Įgriso tas varginantis darbas – kūlimas. Gerokai ir pavargdavom nuo pusnakčio iki vėlam vakarui spragilais bumbsėt, prailgdavo. Kai viena iš merginų ateina pusryčių šaukti, mudu apie kapą jau būnam iškūlę (kapa – 60 pėdų). Iš tų dviejų merginų viena buvo mano giminaitė – labai graži apie 18 metų mergaitė Stasiukė Kazakevičiūtė iš Kūlokų kaimo. Antra vardu Marytė. Jinai draugavo su Jonu Valenta iš Ūdrupio kaimelio. Vėliau juodu apsivedė. Retkarčiais iš tų merginų viena ar kita mudviem su Juozu atnešdavo po gabalėlį rūkytų lašinių ir duonos – skaniai suvalgydavom. Kokiom sąlygom ir aplinkybėm tų lašinių jos gavusios, mes nesigilinom.

Leave a Reply