Putinas valo sau kelią į rinkimus

Žiūrint naują Virginijaus Savukyno laidą „Istorijos detektyvai“, kurioje žurnalistas pasakojo apie Stalino kulto laikus ir tuomet tvyrojusią „vieno vado ir vienos tiesos“ atmosferą, dažnai virsdavusią politiniu absurdo teatru, man visa tai susitapatino su dabartine Rusija. Dabar juk yra taip pat arba panašiai: rusai laukia Putino nurodymo, jo sprendimo net brangstančių kiaušinių klausimu, visi privalo jį girti, jo kalbas liaupsinti, kitaip – mažiausiai tapsi „inoagentu“, ir į tavo būstą įsiverš OMON‘as.

Atrodo, Stalino epocha praėjo seniai, sakykime, kai N. Chruščiovas atskleidė kulto esmę ir jį pasmerkė. Bet šiuolaikinė visuomenė turėtų būti aukštesnio išvystymo lygio, sąmoningesnė, labiau persmelkta demokratinių vertybių. Nesakau – vakarietiškų, kad nesulaukčiau dažno Vakarų kritiko rūstybės. Betgi pasaulis, ypač jo rytinė dalis, per 71-rius metus nuo Stalino mirties (netrukus, kovo 5-ąją, sukaks jo mirties metinės) turėjo kažkiek pažengti pažangos keliu…

Tik ne Putino Rusija.

Netrukus, iškart po šių metinių, kovo 15 – 17 d., įvyks Rusijos prezidento pirmasis rinkimų turas. Kai gruodžio pradžioje Rusijos Dūma paskelbė šią datą, prasidėjo rinkimų kampanija. Niekas neabejoja, kad 71-rių metų (koks sutapimas su postalininiu laikotarpiu!) B. Jelcino įpėdinis, karaliaujantis jau 24 su trupučiu metus, bus pagrindinis savo paties prezidentavimo tęsėjas. Nepakeičiamas, kaip įprasta Azijos šalyse.

Priminsiu, kad per rinkimus 2018 m. už Putiną balsavo 76,69 proc. rinkėjų. Tai vis ne 99,99 proc., kaip būdavo Stalino ar kokio Brežnevo eroje. Atrodytų, Kremlius suinteresuotas, kad būtų ir daugiau kandidatų, vadinamų oponentų, nes tai sudarytų regimybę, kad neva vyksta tikros varžybos.

Ir iš tiesų jau gruodį išsirikiavo keliolika pretendentų. Vadinamoji Rusijos opozicija taip pat stojo į šią eilę. Pavyzdžiui, norą dar kartą dalyvauti prezidento rinkimuose pareiškė liberalios opozicijos atstovas Grigorijus Javlinskis, raginantis skelbti paliaubas Ukrainoje (ne nutraukti brolžudišką karą) ir pradėti taikos derybas (esamomis svetimų žemių okupacijos sąlygomis). Kiek palaukęs, sausio pabaigoje kandidatu užsiregistravo ir Putinas. Po prieštaringai vertinamos konstitucinės reformos 2020 m. jis gali likti valdžioje bent iki 2036 metų. Tuomet jam būtų 83-eji…

Kai kurie kandidatai, surinktus parašus atnešę į Vyriausiąją rinkimų komisiją, iškart atsisakė kandidatuoti, žinoma, Putino naudai. Bet vienas pretendentų vis dėl to visuomenę sudomino labiau negu kiti. Liberalių pažiūrų 60 – metis Borisas Nadeždinas, kurio Kremlius pareiškė nelaikantis rimtu kandidatu, nutarė Putinui sudaryti solidesnę konkurenciją. Jis aiškiai pasisakė prieš karą Ukrainoje.

Pagal motiną žydiško kraujo turintis B. Nadeždinas gimė Uzbekistane, kur jo tėvai – muzikantai ir stačiatikių dvasininkijos atstovai – išvyko prieškariu. Tik 1969 m. šeima persikraustė į Pamaskvę. Pats politikas yra ir matematikas, ir fizikas, ir teisininkas. Buvo B. Nemcovo patarėjas, dirbo B. Jelcino administracijoje. Prieš pat Putinui perėmus prezidento postą jis buvo išrinktas į Dūmą nuo „Dešiniųjų jėgų sąjungos“. Visa laiką jis nesutarė su Putino „Vieningosios Rusijos“ partijos vadovybe, kritikuodavo Kremliui palankią Rusijos valstybinę televiziją už jos šališkumą, pasisakė už pastovią taiką Čečėnijoje, tačiau, ko gero, daugiausiai nepalankių vertinimų susilaukė, kai 2020 m. kovą pasipriešino Putino pasiūlytoms Konstitucijos pataisoms, leidžiančioms diktatoriui užimti postą vos ne iki gyvos galvos.

Prasidėjus karui prieš Ukrainą B. Nadeždinas per NTV kanalą pareiškė, kad „esant dabartiniam politiniam režimui Rusijai nėra galimybių grįžti į Europą, todėl reikia išrinkti naują šalies vadovybę, kuri nutrauktų šią istoriją su Ukraina“. Štai šią frazę Kremliuje kai kas gerai įsidėmėjo…

Bet netikėtai prie jo parašų rinkimo punktų išsirikiavo didžiulės žmonių eilės, ir vietoj reikiamų 100 tūkst. parašų jis per mėnesį surinko 200 tūkstančių. Sausio 31 d. šiuos parašus jis pristatė rinkimų komisijai, kuri iškart sudarė jų tikrinimo darbo grupę.

Tačiau kaip ir buvo tikėtasi, Kremliui paklusni Rusijos VRK pirmininkė Ela Panfilova vasario 5 d. pranešė, kad patikrinimo metu buvo išbrokuota 15 proc. parašų, o norint įregistruoti kandidatą tokių negali būti daugiau kaip 5 proc. Pasirodo, ekspertai nustatė, kad 2500 parašų netinka, nes neva datos prie parašų įrašytos ne pasirašiusiojo ranka arba įtartinas braižas. Dar 3200 parašų išbrokuota todėl, kad žmonių paso duomenys nepatvirtinti notaro arba kita ranka buvo įrašytos pavardės, vardai ir tėvavardžiai. B. Nadeždino štabui duotos kelios dienos ištaisyti trūkumus, tačiau pretendentas paprašė tam skirti daugiau laiko – iki vasario 10-osios, o ne septintos dienos. Tačiau VRK vadovė buvo griežta ir nusileido tik vieną dieną. Vadinasi, jeigu iki vasario 8-osios vidurnakčio visi parašai nebus teisingi, B. Nadeždinui leidimas kandidatuoti nebus išduotas. Gali būti, kad taip ir atsitiks. Kaip toje pasakoje: sunešioti geležines klumpes per vieną naktį gali būti neįmanoma…

Ir nors B. Nadeždinas tokiu atveju VRK sprendimą žada apskųsti Aukščiausiajam teismui, apžvalgininkai įsitikinę, kad E. Panfilova uoliai įvykdys Kremliaus nurodymus, ir šis liberalas netaps Putino konkurentu rinkimuose.

Beje, viena pastaba: mes negalime vienareikšmiai garantuoti, kad šis politikas buvo, yra ir bus aktyvus diktatoriaus priešininkas. Jo biografijoje yra daug abejotinų, įsiteikiančių Kremliui detalių, susitaikymo, pataikavimo. B. Nadeždinas dabar jau nesmerkia Rusijos karo prieš Ukrainą. Be to mes jau įsitikinome, kad Rusijos politikai, save pateikę kaip nesutaikoma opozicija, net dalyvavę įvairiuose prieš režimą nukreiptuose forumuose čia, Lietuvoje, grįžę puikiai sutaria su tuo režimu ir nuo jų galvų nenukrenta nė plaukas