Ko išmokome Sausio 13 – ąją?

Sausio 13 – ąją žmonės prisimena ir širdy nešioja vis kitaip. Tai reiškia, kad kiekvienas šią datą suvokia kaip asmeninį lūžį, nes jis palietė jų gyvenimo būdą, vaikų ir valstybės – mūsų Tėvynės – ateitį. Žinau, skambūs tekstai čia netinka, bet laikotarpis nuo Kovo 11-osios iki Sausio 13-osios tarsi apvalė Lietuvą, prafiltravo, išgrynino, kas Tėvynę myli arba bent jai lojalus, o kas – svetimas arba priešas…

Tie devyni mėnesiai – tarsi naujos Lietuvos gimdymas. Ji patyrė skaudžius sąrėmius – nuo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo grasinimų įvesti konstitucinę tvarką ir žiaurių ekonominių blokadų iki atviro karinio smurto. Sausio 13 – oji – tai lietuviškas Cezario pjūvis, kurį Lietuva atlaikė. Vaitodama, kentėdama, netekusi daug kraujo, bet nepasidavė, ir tą žvarbų rytą po griausmingos nakties, nors daugelis valstybės pastatų ir buvo užgrobta, radijo ir televizijos darbuotojai, susirinkę prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur tebedegė naktiniai laužai, girdėjo naujos atgimusios Lietuvos šauksmą…

Ir jau po 222 dienų, kai sovietiniai pučistai pralaimėjo Maskvoje, o mes galėjome grįžti į išlaisvintus pastatus Konarskio gatvėje, supratome, kad lietuvių pasipriešinimas nebuvo bergždžias. Taip, mes buvome paskendę į euforiją, tikėjomės, kad Lietuva kils kaip ant sparnų, pasaulis ir toliau mumis žavėsis ir padės, bet juk supraskime: per šiuos 33-jus metus nuo tos baisios nakties mes nepraradome svarbiausio – nepriklausomybės…

Kai kasmet išvakarėse stoviu Konarskio gatvėje prie memorialo Lietuvos laisvės gynėjams atminti (jis buvo atidengtas prieš septynerius metus vietoj kryžių kalnelio) ir liepsnojančio laužo, matau ne tik vis skurdesnės aukų pagerbimo ceremonijos dalyvius, bet ir suaurėjantį mūsų – tų dienų liudininkų – ratą. Tai lemia ne tik bėgantys metai ar koks ten likimo pirštas, bet ir organizatorių pastangos. Formalus skelbimas LRT interneto svetainėje, per TV pakartojamas koks dokumentinis filmas, trumpos ir blankios kalbos iškilmėse, net himną pamiršome, ir visi po 20 minučių skirstomės, nuleidę galvas, praleidę progą pasidalinti prisiminimais, širdį išsinešdami ne ramybę, o nerimą…

Bet tiek jau to, sakau vienas sau žingsniuodamas atidrėkusiu sniegu, nes mano bičiulis, su kuriuo po tokios ceremonijos užsukdavome pasišildyti ir prisiminti, sunkiai susirgo… Tada supranti, kad metai bėga… Tad gal geriau grįžti į realybę ir, pavyzdžiui, prisiminti, kad šiandien sunkiau tiems, kurie kaunasi su okupantu Ukrainoje?

Iš tiesų, mūsų laisvės kova panaši į ukrainiečių. Žinoma, tą naktį praradome tik 14 sūnų ir dukterų, o Ukraina tūkstančius, neteko penktadalio teritorijos, ir jų kančios snūduriuojant Vakarams dar nesibaigė. Kartais pagalvoji (šią mintį pasiūlė vienas vokiečių politologas), kad kai kurie Vakarų lyderiai, gražiai kartodami, jog Ukrainą rems tiek, kiek reikės, iš tiesų norėtų ne Putino, bet Kyjivo pralaimėjo. Tuomet Volodymyras Zelenskis, esą, turės sėsti už derybų stalo, ir Vakarams bus ramiau. Ar tikrai taip?

Ir čia prisimenu sukilusią Lietuvą. Kaip 2015 m. išėjusioje knygoje „Metai ir mintys“ liudijo neseniai mus palikęs filosofas Bronius Kuzmickas, daugelis Vakarų politikų ragino pernelyg neerzinti Maskvos, neskubėti veržtis iš SSRS, nepakenkti ją siekiančiam reformuoti M. Gorbačiovui. Juos gąsdino tiesmukas ir bekompromisinis prof. Vytauto Landsbergio kalbėjimas. O jis tada laikraščiui „The New York Times“ sakė: „Mes neklausiame niekieno leidimo, ar turėtume žengti šį žingsnį. Mes veikiame savo valia, vadovaudamiesi savo sąžine.“

Toks atsparumas okupantui erzino Maskvą. Reformatoriumi apsimetęs M. Gorbačiovas tą Sausio 13 – osios naktį į V. Landsbergio raginimus telefonu sustabdyti karinį smurtą Lietuvoje atsakė… knarkimu. Esą jis kietai miegojo, o padėjėjai nedrįso jo budinti… Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas turėjo galimybę sustabdyti Vilniaus žudynes.

Sausio 13 – oji tėra skausminga lietuvių laisvės kovų baigtis. Bet niekas nėra tikras, kad tai paskutinės ir didžiausios aukos ant to laisvės aukuro. Pasaulis neramus, o prie mūsų sienų bruzda nepasotinamas ir gerai istorijos bėgyje pažįstamas agresorius. Todėl šį vakarą, kai daugelis susimąstys stovėdami prieš kaitrią laužų ugnį, pajuskime ir bendrumo, susitelkimo, atsparumo būtinybę. Juk to esame išmokę.