Niūraus meto pragiedruliai

Įrodyta, kad niūriausias metų laikas – vėlyvasis ruduo – tarsi uždeda antspaudą ir žmonių nuotaikai bei elgesiui. Atsiranda daugiau nerimo, pavojaus nuojautos, baimės ir laikinumo ženklų. Gali būti, kad gamta daro įtaką ir svarbiausiems pasaulio įvykiams. Antai, spalio 7-ąją, kai radikalioji karinė palestiniečių grupuotė „Hamas“ surengė žudikišką reidą į žydų kibucus ir paėmė apie 240 įkaitų, ėmėme kalbėti ne tik apie atsinaujinusį jau šeštąjį nuo 1967 metų konfliktą Artimuosiuose Rytuose, bet ir gresiantį Trečiąjį pasaulinį karą. Žmonija jau patyrė, kad tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasauliniai karai prasidėjo nuo nedidelių provokacijų, bet jie nebūtų įsiliepsnoję, jei konfliktuojančių pusių nebūtų parėmę jų sąjungininkai. Štai ir dabar karas aplink Gazos ruožą kol kas tėra regioninis, bet, jei į šią priešpriešą įsijungs kai kurios turtingos arabų šalys bei Iranas su Rusija, tai Artimieji Rytai virs trečiuoju liepsnojančiu fakelu.

Dėl Rusijos – daugiausia abejonių. Ji sunkiai tempia karo vežimą Ukrainoje. Maskva nebent tyliai globodama ir ginklais aprūpindama „Hamas“ gali įsijungti į šį pražūtingą žaidimą, bet keleto karų vienu metu ji kariauti neišgali. O čia dar reikia stiprinti sieną su Skandinavijos šalimis, kurios visos trys netrukus bus NATO, nesibaigia ginčai su Japonija dėl Kurilų salų, nepalanki jai padėtis ir Kaukazo regione, dėl padėties Afganistane nenuspėjama ir nepatikima Vidurio Azija… Žodžiu, kiek Putinas bebrazdintų ginklais ar skleistų istorines klastotes apie Rusijos interesus buvusios SSRS pakraščiuose, kiek jis save vaizduotų Aleksandru Nevskiu ar Petru I, jo režimo nesustiprins ir kitų metų prezidento rinkimai, kuriuos jis – tik savo juodu dziudo diržu besididžiuojantis senstantis diktatorius – tikisi laimėti. Ir laimės, bet savo nelaimei!

Mat, vis daugiau pranešimų, kad Kremliuje bruzda Putinu nepatenkinti generolai… Būtų per drąsu prognozuoti, kad pasaulis brenda į susinaikinimą, tačiau niūrios nuotaikos plinta. Kaip jau rašėme, vis dažniau agresorius vaizduojamas kaip auka, o nukentėjęs – kaip agresorius. Ši sąvokų kaita akivaizdi tiek karo Artimuosiuose Rytuose, tiek Ukrainoje atžvilgiu. Baisias žudynes patyręs Izraelis kaltinamas nekaltų žmonių naikinimu Gazos ruože (proarabiškos demonstracijos nuvilnijo per visą pasaulį), o ukrainiečiai mėginami vaizduoti agresyvia, JAV remiama ir taikos nesiekiančia jėga. Vakarai nori ramybės ir tarsi jau sutinka su Putino primestu taikos planu: penktadalis okupuotos teritorijos lieka Rusijai, tada skelbiamos paliaubos. Valstybės likimas pakeičiamas tariama laikina taika, kuri iš tikrųjų tokia nebus, o virs dar vienu įšaldytu konfliktu.

Putino režimui tai tinka, tenkina ir Vakarus. Vienintelės Ukrainos valstybingumas pakimba ant plauko, na ir, žinoma, į pavojaus zoną papuola Lenkija, Baltijos šalys, kitos Europos valstybės. Bet ar apie tokią dar niūresnę ateitį Vakarai galvoja?

***

Rašant šias eilutes, pilką politinę rudens padangę nušvietė ir džiugi žinia: Europos Komisija rekomendavo Europos Tarybai pradėti derybas dėl Ukrainos ir Moldovos stojimo į Europos Sąjungą, o Sakartvelui suteikė kandidatės statusą. Portalas Dialog.ua skelbia ir EK ataskaitą, kurioje pabrėžiama, kad nors ir sunkiomis Rusijos agresijos prieš Ukrainą sąlygomis šalis daro pažangą valdymo, personalo atrankos, informacinių technologijų diegimo srityse. Taip pat yra pasiekimų teismų reformoje, ypač taikant baudžiamąją atsakomybę už Rusijos karo nusikaltimus, įveikiant korupciją pagal 2023–2025 m. antikorupcinę programą. Nepaisant karo padėties šalyje, fiksuojama pažanga žmogaus teisių, žodžio laisvės srityse. Nors ekonomika 2022 m. nusmuko mažiau negu prognozuota Rusijos karo pradžioje, t. y. beveik trečdaliu (29,1 proc.), tačiau stabilus išliko bankų sektorius, išsaugoti rinkos principai.

Žinoma, šioje EK ataskaitoje yra daugiau optimizmo negu skepsio. Ji neslepia, kad tiesioginės derybos prasidės tik tuomet, kai bus atlikti visi „namų darbai“, ypač kovos su korupcija, su lobizmu srityse, kai bus priimti teisės aktai dėl tautinių mažumų, dėl kurių ypač nesutariama su Vengrija. O čia dar ir Lenkija prisiminė senas istorines nuoskaudas: Varšuva pareiškė, kad apie Kijevo įstojimą į ES negali būti ir kalbos, jei nebus išspręstas Voluinės žudynių aukų ekshumacijos klausimas. Gruodžio 14–15 d. Briuselyje vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime ES lyderiai turėtų nuspręsti, ar pritarti šioms  ekomendacijoms.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad nėra garantijos, jog jie vienbalsiai susitars tai padaryti. Tad stojimo į bendriją procesas gali užtrukti keletą metų. Ir vis dėlto šis Briuselio žingsnis (jis istorinis dar ir ta prasme, kad žengtas praėjus dešimtmečiui nuo protesto mitingų Maidane, o prieš tai 2013 m. lapkričio 21 d. Vilniuje tuometinis Ukrainos vadovas, Maskvos perspėtas, nepasirašė asocijuotos ES narystės sutarties) virš karo debesimis aptrauktos Ukrainos pasiunčia viltingų pragiedrulių…